Įvadas
Tarpusavio priklausomybė yra žmogaus būties esmė, glaudžiai susijusi su mūsų santykiais ir gerove. Daugelis priklausomybių yra nesunkiai atpažįstamos ir įvardijamos, pavyzdžiui, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, interneto ar net maisto. Tačiau labai dažnai atsikračius vienos priklausomybės, jos vietoje atsiranda kita, kartojasi tos pačios situacijos, klaidos, elgesio modeliai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra tarpusavio priklausomybė, kaip ji pasireiškia įvairiuose gyvenimo aspektuose, ir aptarsime jos poveikį mūsų emocinei sveikatai bei tarpasmeniniams santykiams. Atskleisime priklausomybės ir kopriklausomybės sąvokas, nagrinėsime jų simptomus ir galimus sprendimo būdus.
Tarpusavio Priklausomybė: Žmogiškųjų Santykių Fenomenas
Artūro Tereškino romane „Nesibaigianti vasara“ teigiama, kad esame viena nuo kitos priklausomos būtybės, egzistuojančios ir klestinčios tarpusavio pasitikėjimo tinkle. Prasidėjus pandemijai, tapo akivaizdu, kad net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe.
Chižniak (2016) teigimu, žmogaus gyvenimui būdinga tarpusavio priklausomybė. Jokie žmogaus pasiekimai neįmanomi be kitų žmonių. Tarpusavio priklausomybė - tai žmogiškųjų santykių fenomenas. Tačiau priklausomybė santykiuose gali tapti neigiama, kai paklūstama kitam, atsisakant savo savarankiškumo ir laisvės.
Priklausomybė ir Kopriklausomybė: Dvi Medalio Pusės
Į bet kurią priklausomybę galima pažvelgti ir kaip į ligą, ir kaip į asmeninį žmogaus pasirinkimą. Daugelis priklausomybių yra nesunkiai atpažįstamos ir įvardijamos: priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, interneto ar netgi maisto. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimų ir kitų dalykų yra tik „ledkalnio“ viršūnė. Šeima, kurioje yra priklausomybės problemų, laikoma disfunkcine šeima. Svarbu atskirti aistrą nuo priklausomybės. Tarp aistros ir priklausomybės yra ir panašumų, ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad priklausomybė griauna, o aistra kuria. Na o aistra - tai žmogaus meilės kažkam išraiška - žmogui, darbui, tam tikrai veiklai. Jis nori kurti ir tą daro su entuziazmu. Išoriškai aistra šiek tiek primena priklausomybę - juk žmogus ir priklausomybės atveju jaučia trauką. Bet skiriasi vidiniai motyvai, priežastys. Priklausomybė dažnai yra pasąmoninio noro „nubausti“ save pasekmė. Be abejonės, absoliučioje daugumoje atvejų šios priežastys yra nesuvoktos, kurių žmogus neįsisąmonina per visą savo gyvenimą. Priklausomybės atveju tai griaunančios priežastys, aistros atveju - kuriančios.
Emocinė priklausomybė
Emocinė priklausomybė nuo priklausomo žmogaus yra sudėtingas reiškinys, kuriam reikia skirti ypatingą dėmesį. Pirmiausia reikia gelbėti save, rūpintis savo sveikata, savo poreikiais ir interesais. Priklausomi žmonės tiki ne žodžiais, o pavyzdžiais. Geriausi pavyzdžiai yra jo aplinkoje esantys žmonės, kurie yra laimingi, džiugūs, sėkmingi ir neįklimpę į jokias priklausomybes arba jas įveikę, suvaldę. Kai šeimos nariai sprendžia savo kopriklausomybės psichologines problemas, tai neišvengiamai daro teigiamą įtaką ir priklausomybę turinčiam žmogui pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Artimiesiems reikėtų vengti kankinio pozos, vengti moralizavimo. Priklausomybių ir kopriklausomybių terapijoje mokomasi prisiimti atsakomybę už save, atpažinti įvairias manipuliacijas, saviapgaulę, nustatyti ir apginti įvairias ribas, konfrontuoti nesugadinant tarpasmeninių santykių, toleruoti vis didesnį emocinį artumą. Kaltinimai, grasinimai, skyrybos nėra tinkama išeitis spręsti priklausomybės ir kopriklausomybės problemas. Disfunkcinei šeimai gali padėti šeimos psichoterapija.
Taip pat skaitykite: Kaip tarpusavio priklausomybė veikia
Kas linkę tapti priklausomais?
Priklausomais neretai tampa tie, kurie turi daug gyvenimiškų ar psichologinių problemų ir nesugeba jų išspręsti. Tokie žmonės turi nemažai užslėptų psichologinių problemų, kurių statusas ir socialinė padėtis neleidžia parodyti kitiems. Jie privalo atrodyti stiprūs ir sėkmingi, jei nori tapti lyderiais. Vidinis skausmas, diskomfortas kaupiasi ir tenka ieškoti būdų, kaip nuo to atsijungti, kompensuoti. Tokiems žmonėms nėra nieko baisiau kaip parodyti „silpnąją“ savo asmenybės pusę.
Priklausomybės požymiai
Visoms priklausomybėms yra būdinga tai, kad žmogaus gyvenimas tarsi pradeda „suktis“ aplink priklausomybės objektą, jis tampa reikšmingesnis už visus kitus darbus ir poreikius. Mintys, norai, poelgiai - viskas krypsta link priklausomybės objekto. Iki šiol žmogų kankinusios esminės gyvenimo problemos - santykiai šeimoje, nesutarimai darbe, nesėkmės versle pasitraukia į antrą planą. Žmogus, turintis priklausomybę, stengiasi jos pagalba tvarkytis su iškilusiomis bėdomis. Priklausomybė tarsi leidžia žmogui atsijungti nuo realių problemų, sukuria alternatyvų gyvenimą, alternatyvius siekius. Pradžioje tai suteikia šiokį tokį malonumą bei sumažina psichologines kančias. O juk žmogus visuomet siekia daugiau malonumo ir mažiau kančios.
Socialinės aplinkos įtaka
Tam tikra dalimi polinkis priklausomybėms yra paveldimas. Tačiau kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į socialinės aplinkos svarbą. Vaikai visuomet mokosi iš tėvų kaip reikia gyventi, kaip elgtis, mąstyti, ko siekti. Atžalos bent jau pirmuosius savo gyvenimo metus yra kaip kempinės, kurios sugeria viską ką mato - ir gera, ir bloga. Beviltiška sakyti vaikui - nerūkyk, jei jis kasdien mato tėvą su cigarete burnoje. Viskas fiksuojasi ne tik vaiko sąmonėje, bet ir pasąmonėje.
Kopriklausomybė: kas tai?
Nuo 2015 metų dirbant priklausomybių srityje, kasdien sutinkami žmonės, negalintys išsivaduoti nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad priklausomybės problema susijusi tik su cheminių medžiagų vartojimu. Tačiau pradėjus konsultuoti priklausomų žmonių šeimos narius, paaiškėjo, kad priklausomybė yra žymiai sudėtingesnė, nei atrodo. Ji kaip vijoklis apraizgiusi visą priklausomo žmogaus šeimą, paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir tėvus, vaikus, brolius, seseris, dėdes, tetas, draugus, kaimynus - visus aplinkui esančius artimus žmones. Ji, kaip chameleonas, nuolatos keičia savo pavidalą, persimeta nuo vieno šeimos nario prie kito, nuo vienos apraiškos prie kitos. Pavyzdžiui, sustabdęs alkoholio vartojimą žmogus, gali netikėtai pradėti kompulsyviai lošti, o pavyzdinga sutuoktinė pradėti vartoti vaistus. Arba, ilgus metus kovojusi su vyro priklausomybe, žmona, pagaliau sulaukusi vyro blaivybės, pati praranda gyvenimo prasmę, puola į depresiją ir liūdesio liūną.
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji, vėliau ar anksčiau, kreipiasi pagalbos į specialistus iš kurių išgirsta žodį „kopriklausomybė“. Jie būna nustebę, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės ir patiria su ja susijusių sunkumų, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą. Specifinė terminologija labiau reikalinga specialistams, negu žmonėms, kurie kreipėsi pagalbos, tačiau sunku išvengti terminologijos bandant susikalbėti tarpusavyje.
Taip pat skaitykite: Žmogus visuomenėje
Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys, kuris sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų, rašo Bacon (2014). Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10). Oksfordo žodyne, sąvoka „kopriklausomybė“ (codependency, codependence) aiškinama kaip „pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės“. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė (co+dependent), aiškinamas kaip „disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu“. Priešdėlis „co“ reiškia „kartu, bendrai“. Bulotaitė (2009), naudojo „netiesioginės priklausomybės“ sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: „tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus“ (Bulotaitė, 2009, p. 129).
Kunigas Kęstutis Dvareckas priklausomybę vadina „vidine žmogaus emigracija“, kai žmogus siekia „patogesnės tikrovės“ ir pasiduoda iliuzijai, kad gali visiškai kontroliuoti pasaulį. Apie svaigalus jis rašo taip: „tai tėra tvarstis ant pūliuojančios žaizdos, kuris leidžia nebematyti gąsdinančio žaizdos vaizdo“ (Dvareckas ir kiti, 2014, p. 23).
Kopriklausomybės požymiai
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos „panaikinimo“ sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Bulotaitė (2009) aprašo paraleles tarp priklausomybės ir kopriklausomybės. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga „sąmonė užvaldyta objekto“, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas).
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, rašo Beattie (1992) kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, žmonėms. Psichologai taip dažnai persiima priklausomų klientų gelbėjimu, vadinasi „suserga“ kopriklausomybe.
Taip pat skaitykite: Artimų santykių psichologija
Kopriklausomybės apibrėžimai
Ingrid Bacon (2014) fenomenologinėje studijoje išsamiai aprašė kopriklausomybę ir pateikė šio reiškinio tyrimų istorinę apžvalgą. Kopriklausomybės fenomeno tyrinėjimų pradžia siejama su 40-aisias XX amžiaus metais ir Karen Horni vardu. Ji tyrinėjo alkoholikų žmonų elgesio modelius. Vėliau, 50-aisiais metais AA (anoniminių alkoholikų) judėjimas padarė įtaką tolimesniems šio fenomeno tyrimams. Amerikos sveikatos profesionalai sukūrė terminus „ko-alkoholikai“, „ko-priklausomieji“, taip pat šiuo dešimtmečiu susikūrė Al-Anon grupės (anoniminės alkoholikų šeimos narių grupės). 60-aisiais metais prasidėjo klinikinių kopriklausomybės fenomeno tyrimų epocha, o 80 - aisiais metais susikūrė CODA grupės, tai yra kopriklausomų anonimų grupės. Visos minėtos savipagalbos grupės veikia ir Lietuvoje.
Ingrid Bacon pateikė išsamią kopriklausomybės apibrėžimų analizę, keletą jų čia pateiksiu:
- pagal Wegscheider-Cruse (1981) „tai priklausomybė nuo asmens ar objekto, kuri gali tapti patologinė ir turinti įtakos visiems asmens santykiams“;
- pagal Whitfield (1984) tai „liga ir neadaptyvus elgesys, kuris išsivysto kartu gyvenant, dirbant ar esant artimuose santykiuose su žmogumi, priklausomu nuo cheminių medžiagų ar turinčiu lėtinių sutrikimų“;
- pagal Hemfelt et al (1989) tai „sutrikimas, sukeltas nesėkmingų individo bandymų kontroliuoti savo jausmus, kontroliuojant žmones, daiktus ar įvykius esančius ne savyje, kopriklausomas žmogus gali būti priklausomas nuo kito žmogaus, kuris yra apibrėžiamas kaip priklausomas nuo santykių ar prisirišęs prie cheminių medžiagų (alkoholio, narkotikų, vaistų), ar pinigų, sekso ar darbo“.
Taip pat kopriklausomybė minima kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas polinkis kontroliuoti, savo poreikių nepaisymas, iškreiptos ribos, neigimas, depresija, su stresu susiję psichologiniai susirgimai. Kaip pagrindinis gynybos mechanizmas akcentuojamas neigimas, kuris atitolina kopriklausomuosius nuo realybės suvokimo. Jiems būdingas elgesys - kitų kontroliavimas, tokiu būdu siekiant pakelti savo savivertę (Cermak, 1986, cit. pagal Bacon, 2014).
Weinhold autorių duetas įvardina kad „kopriklausomybė - tai įgytas disfunkcinis elgesys, kylantis kaip vienos ar daugiau, asmenybės vystymosi ankstyvoje vaikystėje, užduočių neužbaigimo pasekmė“. (B. Weinhold, J. Wеinhold, 2002, p. 5). Milushyna (2015), atliko išsamią literatūros apie kopriklausomybę apžvalgą ir pateikė tokį kopriklausomybės apibrėžimą: „tai tokia psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus nerimas, ir ekstremali emocinė, socialinė ir kartais fizinė priklausomybė nuo asmens ar objekto. Dėl šios priežasties tokia priklausomybė tampa patologine būsena, kuri paveikia visus asmens santykius“ (Milushina, 2015).
Dear, et al (2004), (cit. pagal Bacon, 2014), atliko sisteminę įvairių apibrėžimų analizę ir išskyrė keturis, kopriklausomybei būdingus, pasikartojančius komponentus: „fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas“.
Daugumoje šių apibrėžimų akcentuojamas santykių aspektas. Remiantis aukščiau pateiktais apibrėžimais, kopriklausomybė: „turi įtakos visiems asmens santykiams“, išsivysto „esant artimuose santykiuose“, „paveikia visus asmens santykius“, o žmogus apibrėžiamas kaip „priklausomas nuo santykių“. Būtent per santykių aspektą, kopriklausomybė tampa labai plati, sunkiai aprėpiama sąvoka.
Stebint šį intensyvų informacijos, tai yra įvairių mokslinių studijų bei straipsnių srautą, kai kuriems autoriams kilo minčių, kad kopriklausomybės „etiketė“ gali būti užklijuota bet kuriam žmogui (Bacon, 2014). Bacon atskleidė kad savęs tapatinimas su kopriklausomybe gali būti naudingas. Tapatinimasis su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: „kopriklausomybė viską paaiškina“; „kopriklausomybė padeda man save atskleisti“; „padeda rasti prasmę“; ar įvardinti savo būseną. Būtent šiuo, susitapatinimo, principu veikia visos savitarpio pagalbos grupės, kuriose priklausomų žmonių šeimos nariai gali dalintis savo istorijomis ir išgirsti kitų žmonių pasidalinimų apie savo patirtis.
Žvelgiant iš egzistencinės krypties psichologo pozicijos, kopriklausomybės „diagnozės“ suteikimas klientui tolygus „etiketės užklijavimui“ ir gali skatinti žmogų neprisiimti atsakomybės už savo elgesį ir santykius su aplinkiniais, viską nurašant „ligai“ ar „sutrikimui“.
Dauguma autorių, kopriklausomybę pateikia kaip „ligą“ ar „sutrikimą“. Jie siekia suprasti priežastis, stengiasi pateikti apibrėžimų ir ieško būdų kaip „išgydyti“ pacientus. Egzistencinės krypties terapeutai nenaudoja žodžio pacientas. Į kliento simptomus ar sutrikimus žvelgiama kaip į jo „buvimo būdą pasaulyje“, rašė Spinelli (2006). Bolšanin (2012) rašė kad šiuolaikinė egzistencinė tradicija atsisako nuo skuboto kliento būsenos vertinimo, diagnozių skyrimo, „akivaizdžių“ kliento problemų įvardinimo.
Kuo gali būti naudinga terapija? Egzistencinis požiūris terapijoje padeda kenčiančiam žmogui plačiau pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jame naujų galimybių. Jis padeda priimti tai, kas neišvengiama, ko neįmanoma pakeisti ir rasti savyje jėgų ir slypinčio potencialo.
„Kopriklausomybė“ susiformuoja būnant artimuose santykiuose su kitais žmonėmis, o terapinis susitikimas - tai erdvė, kurioje susitinki su „kitu“ žmogumi - terapeutu, tai terapijoje atsirandantis santykis padeda įveikti sunkumus santykiuose su savo šeimos nariais. (Du Plock, 2009) rašė, kad terapija suteikia galimybę klientui įsisąmoninti savo buvimą santykyje su kitais per „atkuriamųjų santykių“ galimybę. Spinelli (2006) rašė, kad egzistencinė terapija gali būti suprantama kaip struktūruotas ir rekonstruojantis žmogaus gyvenimo tyrimas, kuris per terapeuto ir kliento bendradarbiavimą ir dialogą „suteikia psichoterapijai transformuojančios patirties“ potencialo.
Tarpusavio santykių modeliai
Tarpasmeniniai santykiai - tai subjektyviai išgyvenami dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio ryšiai, kurie objektyviai (visuomeniniame gyvenime) reiškiasi tų žmonių sąveikos įvairiais būdais. Tarpasmeninių santykių svarbiausi elementai - bendravimas, keitimasis informacija, tarpusavio supratimas, sąveika, priklausomybė. Tarpasmeniniai santykiai būna trumpalaikiai (vienkartiniai arba susieti su tam tikru įvykiu ar aplinkybėmis, pavyzdžiui, gydytojo ir paciento) ir nuolatiniai (pavyzdžiui, sutuoktinių, šeimos, giminės narių, draugų, bendradarbių). Tarpasmeniniai santykiai dažnai grįsti simpatija, meile, prieraišumu, rūpinimusi vienas kitu, solidarumu, bet gali atsirasti ir pyktis, neapykanta, nesutarimai, keršto troškimas ir kita (kartais tokie tarpasmeniniai santykiai nutrūksta).
Skiriami tarpasmeninių santykių 2 modeliai: tarpusavio priklausomybės ir socialinio įsiskverbimo. Tarpusavio priklausomybės modelis rodo, kaip formuojasi 2 žmonių tarpasmeniniai santykiai nuo pirmojo kontakto, įsisąmoninimo (vienas kito pažinimo, nuomonės susidarymo, jausmų atsiradimo), sąveikos, bendrumo, artumo užsimezgimo iki poveikio vienas kitam. Socialinio įsiskverbimo modelyje tarpasmeninių santykių raida suprantama kaip laipsniškas savęs atskleidimo procesas, leidžiantis pamažu skverbtis į kito žmogaus asmenybės vidų. Tarpasmeniniams santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių detalių apie save.
Tam tikros grupės narių tarpusavio nuostatų, orientacijų ir lūkesčių sistema priklauso nuo bendros veiklos turinio ir organizacijos, taip pat vertybių, kuriomis grindžiamas tos grupės narių bendravimas. Kartais individo subjektyviai išgyvenami ryšiai su kitais žmonėmis nesutampa su objektyviai egzistuojančiais (būdinga tų pačių tarpasmeninių santykių skirtingas supratimas arba suvokimas). Nevienodo raidos lygio grupės tarpasmeniniai santykiai skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Nuo tarpasmeninių santykių priklauso pavienių grupės narių statusas ir savijauta grupėje, psichologinis klimatas, veiklos efektyvumas, todėl tarpasmeninių santykių grupėse pažinimas yra svarbi bet k…
Meilė ir priklausomybė: Kur yra skirtumas?
Meilė ir priklausomybė - du skirtingi jausmai, dažnai supainioti, tačiau turintys skirtingas pasekmes. Psichologinė priklausomybė nuo partnerio yra rimta problema, kuri gali paveikti daugelį moterų. Svarbu atskirti aistrą nuo priklausomybės. Tarp aistros ir priklausomybės yra ir panašumų, ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad priklausomybė griauna, o aistra kuria. Na o aistra - tai žmogaus meilės kažkam išraiška - žmogui, darbui, tam tikrai veiklai. Jis nori kurti ir tą daro su entuziazmu. Išoriškai aistra šiek tiek primena priklausomybę - juk žmogus ir priklausomybės atveju jaučia trauką. Bet skiriasi vidiniai motyvai, priežastys. Priklausomybė dažnai yra pasąmoninio noro „nubausti“ save pasekmė. Be abejonės, absoliučioje daugumoje atvejų šios priežastys yra nesuvoktos, kurių žmogus neįsisąmonina per visą savo gyvenimą. Priklausomybės atveju tai griaunančios priežastys, aistros atveju - kuriančios.
Kaip atpažinti priklausomybę nuo vyro?
Psichologė Genutė Petronienė teigia: „Tai nėra tiesiog per didelė meilė, tai yra labai rimta problema, kurią reikia mokėti atpažinti ir daryti išvadas. Nuo jos kenčia labai daug moterų, tuo tarpų priklausomų vyrų pasitaiko retai.“
Požymiai:
- Panika be partnerio: Jeigu vien mintis apie tai, jog šalia gali nebūti partnerio, kelia paniką - reikėtų susirūpinti.
- Nuolatinis galvojimas apie partnerį: Moteris neturi savo gyvenimo (draugių, pomėgių, nuomonės), tačiau gyvena vyro gyvenimą.
- Perdėtas rūpinimasis santykiais: Priklausomas žmogus jaučia poreikį kuo labiau rūpintis santykiais, kad partneris neatšaltų ir neišeitų.
- Trumpalaikis geras jausmas: Kaip ir bet kokia kita priklausomybė, ši irgi neleidžia žmogui kontroliuoti savo veiksmų. Be to, toks žmogus gerai jaučiasi labai trumpą laiką, kaip kad narkomanas, gavęs narkotikų - jaučia euforiją, bet visą kitą laiką užpildo liūdesys, baimė, neviltis.
Priežastys, skatinančios priklausomybę
Priežastys gali būti įvairios, dažnai susijusios su vaikystės patirtimi ar netinkamais santykių modeliais:
- Skirtumai tarp partnerių: Susitinka du žmonės iš labai skirtingų socialinių sluoksnių. Tuomet bandoma prisitaikyti prie kito, tai yra „geresnio“. Toks nuolatinis bandymas pritapti, labiau patikti ir įtikti, jau gali sukelti priklausomybę.
- Meilės trūkumas vaikystėje: Kuomet vaikas gauna per mažai meilės ir dėmesio, suaugęs bando tai kompensuoti - stipriai prisiriša prie konkretaus žmogaus.
- Nelaiminga meilė: Jei moteris buvo palikta, jos savivartė mažėja, o tai jau gali paskatinti priklausomybės atsiradimą.
Patarimai, kaip įveikti priklausomybę
Psichologė G.Petronienė patarė dažniau vadovautis protu. Reikėtų susikaupti ir konkrečiai pasverti - daugiau gaunate ar duodate? Jeigu atiduodate viską, tačiau negaunate nieko - ar tokie santykiai turėtų tęstis? Atsakymą tikriausiai žinote. Bet jeigu šis būdas atrodo itin sudėtingas, reikia imtis kito - tiesiog stebėti savo savijautą. Psichologės teigimu, moteris, kuri yra psichologiškai priklausoma nuo vyro, jaučiasi blogai. Meilė turi suteikti laimės, džiaugsmo, gerų emocijų. Jeigu moteris viena jaučiasi blogai - verta susirūpinti.
Svarbu suprasti, kad meilė turi suteikti laimę, o ne kančią. Jei santykiai nuolat kelia nerimą ir liūdesį, būtina imtis veiksmų.
Gydymas
Be abejo, tokiais atvejais reikėtų kreiptis į psichologą ir prašyti pagalbos. Priklausomybė nuo meilės, kaip ir kitos priklausomybės, verčia žmogų siekti aistros objekto, visiškai pamirštant save. Meilės apsėstas žmogus neretai nebepajėgus pasirūpinti pats savimi: jis nenori valgyti, prastai miega, nekreipia dėmesio į savo sveikatą. Nepaisydamas savęs, visą gyvybinę energiją jis eikvoja partneriui… taip versdamas jį kentėti.
Priklausomi žmonės negali nustatyti asmenybės ribų, jie apglėbia mylimą žmogų, visiškai nepalikdami jam asmeninės laisvos erdvės. Kai meilė virsta visiška partnerio kontrole, tai trukdo visavertei seksualinei ir meilės sąjungai.
#
tags: #tarpusavio #priklausomybe #santykiuose