Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama žmogaus ir visuomenės tarpusavio priklausomybė, remiantis etikos, demokratijos ir sistemų teorijos perspektyvomis. Straipsnio tikslas - atskleisti, kaip šie trys fenomenai yra susiję ir kaip jie veikia žmogaus egzistenciją socialiniame kontekste. Straipsnis remiasi filosofine analize, siekiant suprasti žmogaus, kaip socialinės būtybės, vietą ir vaidmenį pasaulyje.
Etika: dorovinių normų pagrindas
Etika apibrėžiama kaip konkretaus etoso - bendruomenės, tautos, valstybės, visuomenės - istoriškai ir socialiai susiformavusių dorovinio elgesio normų visuma. Etika nėra tik konkrečių poelgių - dorų arba nedorų - empiriškai registruojanti sistema, o dorovingų ir garbingų poelgių būtinumo visuomenėje teorinis pagrindimas, kuris gali būti labai įvairus. Egzistuoja įvairios etikos teorijos, kuriose keliamos, nagrinėjamos ir teoriškai pagrindžiamos dorovinio elgesio normos.
JAV psichologo Lorenco Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorija patvirtina, kad individo priimtas sprendimas daug priklauso nuo jo moralinio išsivystymo lygio (etapo).
- Pirmojo etapo - moralinės motyvacijos stadija - žmonės yra motyvuoti baimės jausmo, tai “bausmės ir orientacijos į paklusnumą” stadija. Laikomasi taisyklių, siekiant išvengti bausmės.
- Antrajame etape - “orientacija į savitarpio priklausomybę”. Čia teisingas poelgis asocijuojasi su laukiama nauda, kuri reikalinga žmogui.
- Trečiajame etape - “orientacija į gerą berniuką ar mergaitę”. Priimant moralinį sprendimą, atsižvelgiama pirmiausia į tai, ar šį sprendimą palaimina “svarbūs, reikalingi žmonės” ar ne.
- Ketvirtoje stadijoje - “orientacija į įstatymą ir tvarką”. Šioje moralinio išsivystymo pakopoje esantys žmonės suvokia savo moralinius įsipareigojimus kaip pareigas ir įstatymo laikymąsi.
- Penktajame moralinio išsivystymo etape - “orientacija į visuomeninį teisinį susitarimą”. Individai siekia darnos pliuralistinėje visuomenėje.
- Šeštajame išsivystymo lygyje - “orientacija į etinių principų visuotinumą”. Šioje stadijoje esantis individas savo veiksmus grįs etiniais principais.
Utilitarizmas (utilitaris - lot. nauda), kaip etinė teorija, paprastai siejamas su 19 amžiaus anglų filosofų Jeremy Benthamo (1748-1832) ir Johno Stiuarto Millio (1806-1873) vardais. Utilitarizmo etika, spręsdama klausimą, kaip žmogus privalo elgtis, formuluoja tokį moralumo kriterijų: tam tikras poelgis laikomas geru ar blogu priklausomai nuo jo pasekmių. Utilitarizmo esmė tokia: žmogus savo veikloje vadovaujasi naudos principu. Šis principas yra kiekvieno normatyvinio, moralinio svarstymo pagrindas.
Demokratija: politinės savivaldos forma
Demokratija apibrėžiama kaip to paties etoso prisiimtų naudojamų politinės savivaldos formų visuma. Demokratija yra vienas svarbiausių ją praktikuojančios tautos pasiekimų. Tačiau, anot W. Churchilio, nors demokratija yra viena prasčiausių visuomenės politinio valdymo formų, tačiau visos kitos santvarkos - dar prastesnės!
Taip pat skaitykite: Savybės psichologo darbui
Demokratija yra vienintelė politinė visuomenės valdymo forma, suteikianti ne formalų, o faktinį dorovinį turinį visoms su šia sąvoka susijusioms vertybėms, kadangi tik demokratinėje visuomenėje vergas, baudžiauninkas ar politinis valdinys reabilituoja savo žmogiškąją prigimtį - tampa visaverčiu šios visuomenės piliečiu.
Tenka pripažinti, kad serijinė naujų santvarkų gamyba visų į ją sudėtų lūkesčių nepateisino posovietinėje erdvėje. Tiesa, nė vienoje šių šalių apie komunizmo teorijos ir praktikos atgaivinimą nebekalbama, tačiau jų valdymo praktika, įvardijama kaip nomenklatūrinė oligarchokratija, išliko ta pati. Vadinasi, ne išvardytos institucijos, t. y. balsavimu išrinkti prezidentai, ir parlamentai, ir nepriklausomi teismai, lemia demokratijos buvimą ar nebuvimą.
Demokratija - tai pirmiausia kiekvienos konkrečios tautos, valstybės ir visuomenės istorija. Ten, kur jos niekada nebuvo, akimirksniu ir neatsiras, nes tautos ir visuomenės istorijos, taip pat jų dorovinio mentaliteto, staiga sukurti tiesiog neįmanoma - reikia išgyventi ir įsigyventi.
Politinėje ir socialinėje Vakarų Europos tautų istorijoje išskirtinę reikšmę turėjo ir tebeturi ilgaamžė privačios nuosavybės tradicija, siekianti senovės Graikijos miestus valstybes bei Romos respublikos laikus, rinkos ekonomika, viduramžių bažnytinė ir pasaulietinė teisė ir, žinoma, protestantizmas.
Sistemų teorija: visumos funkcionavimas
Sistemų teorija apibrėžia visas ir gamtoje, ir visuomenėje egzistuojančias sistemas kaip funkcionalias ir nefunkcionalias, t. y. veiksmingas ir neveiksmingas. Socialinės sistemos, priešingai nei fizikinės ir biologinės, funkcionuojančios struktūriniu energetiniu pagrindu, yra visiškai kitokio - vertybinio - pobūdžio modeliai, veikiami jas sudarančių sąmoningų subjektų vertybinių orientacijų - etinių, estetinių normų bei idealų, taip pat įvairiausių pramanų ar prietarų.
Taip pat skaitykite: Išsamus žvilgsnis į asmenybę
Bet kuri - ir neorganinė, ir organinė - sistema yra funkcionali tik tam tikrose ribose. Peržengusi energetinę arba struktūrinę savo veiksmingumo ribą - ar dėl nuolat kylančios temperatūros, ar dėl genetinių sutrikimų - konkrečios sistemos išnyksta arba transformuojasi į kitokias - kietas, skystas, dujines, konstruktyvias, destruktyvias ir t. t.
Žmonių visuomenė paklūsta tiems patiems sinergetikos dėsniams, tačiau bendruomenės procesų atsiradimas ir konstatavimas yra žymiai sudėtingesnis ir komplikuotesnis, nei fizinių bei biologinių mūsų gyvenamo pasaulio reiškinių. Nes žmogus sugeba ne tik vartoti, bet ir kurti - materialinę bei dvasinę kultūrą, kalbą ir t. t.
Etikos, demokratijos ir sistemų teorijos sąsajos
Etiką, demokratiją ir sistemų teoriją galima sujungti į vieną loginę grandinę. Etika, kaip dorovinių normų visuma, yra demokratijos, kaip politinės savivaldos formos, pagrindas. Sistemų teorija padeda suprasti, kaip šios dvi sąvokos funkcionuoja kartu, veikiant vertybinėms orientacijoms.
Demokratija yra vienintelė politinė visuomenės valdymo forma, suteikianti ne formalų, o faktinį dorovinį turinį visoms su šia sąvoka susijusioms vertybėms, kadangi tik demokratinėje visuomenėje vergas, baudžiauninkas ar politinis valdinys reabilituoja savo žmogiškąją prigimtį - tampa visaverčiu šios visuomenės piliečiu.
Biologinių instinktų diktuojamų ir jų reguliuojamų poreikių virsmas doroviniais, socialiniais ir politiniais homo sapiens interesais ir padaro žmogų ypatingos rūšies individu, kuris turi ne tiktai faktines, bet ir vertybines orientacijas visos jį supančios tikrovės atžvilgiu. Ši vertybių sistema funkcionuoja kaip kažkokiu laipsniu išbaigtas darinys. Žmonijos istorija ir yra visuma pastangų bei faktiškų liudijimų, rodančių, kaip sunkiai, kiek kraujo pareikalavo šio uždavinio įgyvendinimas.
Taip pat skaitykite: Socialinis mąstymas: asmens ar situacijos įtaka?
tags: #akcentuoja #asmens #ir #visuomenes #tarpusavio #priklausomybe