Įvadas
Teatras - tai gyvas, nuolat kintantis menas, atspindintis žmogaus, tautos ir kultūros raidą. Jis analizuoja vidinį ir socialinį žmogaus gyvenimą, kelia aktualias būties problemas, pasitelkdamas įvairias meno šakas, istorinį palikimą ir naujausias technologijas. Teatras turi kognityvinę ir emocinę reikšmę žmogaus gyvenime, o jo elementų gausu ne tik kultūros bei meno, bet ir visuomeninėje, kasdienėje aplinkoje.
Teatro apibrėžimas ir esmė
Teatras (gr. theatron, lot. theatrum - reginio vieta, reginys) - meno šaka, kurios meniniai vaizdai grindžiami erdvinių ir garsinių raiškos elementų sinteze. Tai vaidybos menas, pagrįstas draminiu veiksmu, kurį aktoriai vaidina žiūrovams. Teatras, kaip meno šaka, erdvinį vaizdą kuria scenografija, pantomima, aktorių vaidyba, laikinį - kalba, muzika, kiti garsai. Erdvinio vaizdo ir garso sintezė sukuria tikrovės (erdvės ir laiko) iliuziją.
Spektaklio sceninis veiksmas grindžiamas mizanscenomis (jos sudaromos per repeticijas). Vienas svarbiausių teatro komponentų yra žiūrovas: atlikėjų ir žiūrovų emocinis bendravimas lemia teatro, kaip meno, reiškimąsi. Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga - atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas.
Teatro spektaklį kuria aktoriai, dailininkas, kompozitorius; jiems vadovauja režisierius (muzikinį teatrą - dar dirigentas, baletmeisteris arba choreografas). Teatras susijęs su literatūra (spektaklis kuriamas pagal literatūros kūrinį, libretą arba scenarijų), choreografija (vaidinimas turi ritminės plastikos, šokio elementų), daile (spektakliui kuriamas scenovaizdis).
Teatro raida ir istorija
Ankstyvojoje raidos stadijoje teatras buvo sinkretinio meno ir pirminės bendruomenės apeigų dalis; žiūrovai ir atlikėjai sudarė vienumą. Vėliau iš sakralinio pobūdžio monologų ir dialogų, sakomų per religines apeigas, karo ir medžioklės šokių ėmė klostytis drama. Ilgainiui darbo ir religinėse apeigose pradėjo vyrauti vaidyba, atlikėjai atsiskyrė nuo žiūrovų.
Taip pat skaitykite: Psichologinė teatro perspektyva
Senovės Graikijos teatro ištakos siejamos su religinėmis šventėmis, labiausiai - Dionisijomis. 6 a. antroje pusėje pr. Kr. iš Dionisijų choro išsiskyrė korifėjus. Tragedijos žanro vienu pradininkų laikomo poeto Tespido (6 a. pr. Kr.) veikaluose atsirado į choro dainas atsakinėjantis aktorius protagonistas. 5 a. pr. Kr. teatras tapo savarankiška meno šaka. Aischilas į tragediją įvedė antrą aktorių (deuteragonistas), Sofoklis - trečią (tritagonistas). Buvo vaidinama su kaukėmis, dėvimi puošnūs kostiumai, avimos koturnos. Tas pats aktorius atlikdavo keletą vaidmenų, moteris vaidindavo vyrai. 6-5 a. pr. Kr. atsirado vaidinimams skirtų statinių, susiklostė orchestra, skena, proskenijas, pradėta naudoti tapytas dekoracijos. 3-2 a. pr. Kr. Graikijoje teatras atsiskyrė nuo religinių apeigų, atsirado aktorių profesionalų.
Senovės Romoje teatro vaidinimai buvo rengiami kasmet per oficialiąsias šventes (žaidynes), triumfus, žymių žmonių laidotuves. Iš pradžių buvo vaidinama prie šventyklų, repertuarą sudarė improvizacinės scenelės, atelanos. 2 a. pr. Kr. viduryje atsirado medinių teatro rūmų, 55 pr. Kr. Romoje konsulas Pompėjus Didysis pastatydino nuolatinį akmeninį teatrą. 3-2 a. pr. Kr. aktoriai vaidino be kaukių, 1 a. pr. Kr. jos jau naudotos. Garsėjo tragikas Ezopas (2 a. pr. Kr. pabaiga-po 55 pr. Kr.) ir komikas Roscijus (apie 130 pr. Kr.-apie 60 pr. Kr.). Komedijų spektakliuose buvo daug bufonados dainų, instrumentinės muzikos. Repertuarą sudarė Livijaus Androniko, Novijaus, Plauto, Terencijaus, Senekos kūriniai. Imperijos laikotarpiu išpopuliarėjo pantomimos spektakliai. Garsėjo aktoriai Batilas (1 a. pr. Kr. antra pusė), Piladas (1 a.), Mnesteris (m. 5-1 a. pr. Kr. susiklostė klasikinis Indijos teatras, jis klestėjo 1-9 a. po Kristaus. Jo pagrindiniai principai suformuluoti dramaturgijos traktate Natjašastra (apie 2 a. pr. Kr.-2 a. po Kr.). Statyta dramaturgų Kalidasos, Šūdrakos ir kitų kūriniai. 7-8 a. Japonijoje pradėjo klostytis ankstyviausios šios šalies teatro formos - kaukių vaidinimas gigaku ir muzikinis choreografinis vaidinimas bugaku. 8 a. viduryje Kinijos imperatoriaus rūmuose įkurtos scenos meno mokyklos Kriaušių sodas, Pavasario rūmai. 10-12 a. šalyje atsirado profesionalių trupių, pradėjo klostytis dramos žanrai: Kinijos šiaurėje - dzadziu, pietuose - nančiu, iš jų atsirado bei dzadziu, arba jančiu, - muzikinė drama su prologu, epilogu ir interliudija.
Viduriniais amžiais Europoje buvo populiarūs histrionų, skomorochų, špylmanų, žonglierių vaidinimai. 10-12 a. katalikiškose Vakarų Europos šalyse buvo paplitusi liturginė drama, 14 a. iš jos susiklostė misterija. 14-15 a. per religines šventes misterijos buvo vaidinamos aikštėse, kartais dalyvaudavo po kelis šimtus atlikėjų. 15-18 a. Europoje buvo rengiami mugės teatro vaidinimai. 16 a. susikūrusio mokyklinio teatro pjesės siejosi su vidurinių amžių ir neolotyniškąja Renesanso drama. 16 a. Italijoje iš farso, karnavalų ir commedia erudita (vadinamųjų mokslingųjų komedijų) susiklostė commedia dell’arte; kūrėsi pirmosios profesionalios teatro trupės (1568 - Gelosi, 1574 - Confidenti, apie 1598 - Fedeli), jos dažnai gastroliavo Prancūzijoje, Anglijoje, kitose šalyse. 16 a. antroje pusėje Ispanijoje ir Anglijoje pagausėjo klajojančiųjų trupių, rengiančių vaidinimus stacionariuose viešuosiuose teatruose koraliuose. Atsirado teatro trupių didikų rūmuose. Repertuarą sudarė mirakliai, moralitė, farsai, B. Jonsono, M. de Cervanteso, Lope de Vegos pjesės. Renesanso teatro bruožai labiausiai išryškėjo W. Shakespeare’o kūryboje. Lotynų Amerikoje (Argentinoje, Brazilijoje, Meksikoje) nuo 16 a. vaidinimus rengė daugiausia misionieriai; 17 a. antroje pusėje įkurta pasaulietinio pobūdžio nuolatinių teatrų (pirmasis 1672 Meksikoje). Japonijoje 17 a.
17 a.-18 a. pirmos pusės teatrui turėjo įtakos barokas (baroko teatras). Spektakliai (ypač operų, baletų) buvo itin puošnūs, prabangūs, naudota sudėtinga technika (atsirado kulisai), perspektyva kurta tapytomis iliuzionistinėmis dekoracijomis. Baroko bruožų turėjo daugelis mokyklinio teatro spektaklių. 17 a. Prancūzijoje suklestėjo klasicistinis teatras (klasicizmas teatre). Spektakliams būdinga monumentalumas, emocinga deklamacija pagrįsta vaidyba (aktorės Du Parc, apie 1633-68, Champmeslé, apie 1642-98). Molière’as ištobulino vadinamąją papročių ir charakterių komediją, Molière’o teatrines idėjas plėtojo aktoriai M. Baronas, A. Lecouvreur. Rusijos klasicistiniam teatrui (susiklostė 18 a. 4-6 dešimtmetyje) būdinga patriotinė tematika, šviečiamosios tendencijos (aktoriai F. Volkovas, 1729-63, I. Dmitrevskis, T. Trojepolskaja, 1744-74). 18 a. susiklosčiusi miestelėnų drama propagavo švietimo idėjas, pabrėžė jausmingumą, neigė klasicizmo kanonus. 18 a. antroje pusėje Prancūzijoje atsirado bulvarų teatrai, 19 a. viduryje Anglijoje išpopuliarėjo vadinamieji mažieji, Vokietijoje - priemiesčių teatrai.
18 a. pabaigoje-19 a. pirmoje pusėje reiškėsi romantizmas (romantizmas teatre). Spektakliuose buvo laikomasi istoriškumo, pabrėžiamas nacionalinis koloritas, vaidybai būdinga emocingumas, ekspresyvumas, vengiama deklamacijos, pompastiškumo. Garsėjo aktoriai E. Keanas (Didžioji Britanija), J. F. F. Fleckas, L. Devrientas (abu Vokietija), G. Modena, A. Ristori (abu Italija), G. Egressy (Vengrija), E. Forrestas (Jungtinės Amerikos Valstijos), P. Močialovas (Rusija). Romantizmo estetika paskatino režisūros, kaip savarankiškos kūrybos rūšies, atsiradimą.
Taip pat skaitykite: Teatro poveikis: gilesnė analizė
19 a. europietiško tipo teatre įsigalėjo realistinė kryptis (realizmas teatre). Jai būdinga vaidybos tikroviškumas ir ansambliškumas, istorinės ir socialinės aplinkos atkūrimas, spektaklio kaip darnios visumos (siejama vaidyba, scenografija, garsinis apipavidalinimas, mizanscenos) sukūrimas. Realistinio teatro principais vadovavosi aktoriai E. Rossi, T. Salvini, E. Duse (visi Italija), C. B. Coquelinas (Prancūzija), H. Irvingas, E. Terry (Didžioji Britanija), M. Ščepkinas (Rusija). 19 a. antroje pusėje režisūriniam teatrui įsitvirtinti daug įtakos turėjo Meiningeno teatras (Vokietija).
19 a. pabaiga-20 a. pradžia laikoma režisūros įsitvirtinimo laikotarpiu ir vadinama Didžiąja teatro reforma. Šiuo laikotarpiu K. Stanislavskis (Rusija) sukūrė realistinę psichologinę vaidybos sistemą (Stanislavskio sistema), kuri turėjo daug įtakos pasaulio teatro raidai. 19 a. pabaigoje itin reiškėsi natūralizmo estetika (natūralizmas teatre). Siekta tikroviškos vaidybos, ansambliškumo, buvo kruopščiai parengiamos masinės scenos, naudoti tikri arba tikroviški kostiumai, rekvizitas. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje teatre susiklostė simbolizmas (simbolizmas teatre). Siekta pabrėžti draminio teksto potekstę, perteikti žmogaus dvasinį pasaulį (nuojautas, nuotaikas), poetiškai transformuoti vaizdus.
20 a. pirmoje pusėje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado daug eksperimentinių teatrų ir studijų, jų vadovai ieškojo naujų raiškos priemonių. Psichologinio realizmo estetika savo kūrybą grindė V. Nemirovičius‑Dančenko, K. Stanislavskis (abu Rusija), Ch. Dullinas, F. Gémier, L. Jouvet, G. Pitoëffas (visi Prancūzija), J. Osterwa, L. Schilleris (abu Lenkija), E. Le Gallienne (1899-1991, Jungtinės Amerikos Valstijos). Sąlyginio teatro elementai vyravo režisierių V. Mejerholdo, A. Tairovo, J. Vachtangovo (visi Rusija), B. Brechto, M. Reinhardto (abu Vokietija), T. Guthrie (Didžioji Britanija) kūryboje. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio Vakarų Europos teatro raidai turėjo įtakos avangardizmas (avangardizmas teatre; itin svarbi buvo prancūzų aktoriaus, teatro teoretiko A. Artaud plėtota žiaurumo teatro teorija), politinis teatras (režisieriai L. Jessneris, E. Piscatoras, abu Vokietija), epinis teatras (E. Piscatoras, B. Brechtas, abu Vokietija), vadinamasis Keturių kartelis (režisieriai G. Baty, Ch. Dullinas, L. Jouvet, G. Pitoëffas). 20 a. antroje pusėje Europoje išpopuliarėjo dramaturgijos ir teatro kryptis absurdo teatras (absurdo dramaturgija), 6 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose - vadinamieji nebrodvėjiniai, arba užbrodvėjiniai (off‑Broadway), teatrai. Nuo 20 a. vidurio Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatro raida susijusi su režisierių J.‑L. Barrault, R. Planchono, P. Chéreau, A. Mnouchkine (visi Prancūzija), G. Strehlerio (Italija), P. Brooko, P. Hallo (abu Didžioji Britanija), P. Steino (Vokietija), J. Liubimovo, A. Efroso, G. Tovstonogovo (visi Rusija), T. Kantoro, J. Grotowskio (abu Lenkija), Living Theatre, R. Wilsono (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), E. Barbos kūrybinėmis paieškomis.
Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Lietuvoje XX a. antroje pusėje taip pat pradėjo rastis spektaklių, atsiveriančių žiūrovui, verčiančių jį kurti savą spektaklio reikšmę savaip perskaitant ir interpretuojant gausybę nuorodų. Panašiai teatre veikė Ezopo kalba, kurios perskaitymas, nors ir numatytas spektaklio autorių, vis dėlto buvo kūrėjų ir žiūrovų bendradarbiavimo rezultatas.
Teatro formos ir rūšys
Pagal scenos veikalo pobūdį skiriama:
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis per teatrą
- Dramos teatras: pagrindas - aktorių vaidinama pjesė.
- Muzikinis teatras: muzikinės dramaturgijos veikalai (opera, operetė, baletas).
- Lėlių teatras.
Pagal trupės pobūdį:
- Profesionalusis teatras: spektakliai kuriami profesionalių menininkų.
- Mėgėjų teatras: spektaklius kuria neprofesionalūs kūrėjai.
- Liaudies teatras: savita teatro rūšis.
Taip pat teatras skiriamas tam tikroms žiūrovų grupėms (vaikų teatras, jaunimo, karių teatras). Teatrų, kaip kultūros įstaigų, būna stacionarių ir klajojančiųjų. Dažniausiai teatrą sudaro viena trupė (dramos, operos, operetės, baleto), kai kada - 2 (dažniausiai operos ir baleto) arba kelios.
Teatro reikšmė ugdymo procese
Teatro dalyko paskirtis - sukurti palankias sąlygas mokiniams patirti teatrinės raiškos ir teatro pažinimo bei supratimo džiaugsmą, plėtoti jų kūrybinius ir kritinio mąstymo gebėjimus, skatinti teatro meno ir kultūrinės patirties poreikį, taip prisidedant prie mokinio kaip kūrybiškos, savarankiškos, refleksyvios, tolerantiškos, pilietiškai sąmoningos ir visuomeniškai atsakingos, sveikai ir darniai su aplinka sugyvenančios asmenybės ugdymo.
Teatro dalyko galima mokyti(is) kaip savarankiško arba mokinių vaidybinių gebėjimų ugdymą, teatro elementus integruoti į kitų dalykų ugdymo procesą kaip įtraukiančią, interaktyvią mokymosi formą. Pradinio ir pagrindinio ugdymo programoje teatro mokoma kaip atskiro dalyko. Įgyvendinant teatro pažinimo, raiškos ir vertybių refleksijos veiklas ir ugdymo turinį, svarbu juos derinti su įvairių dalykų bendrosiomis programomis.
Pasiekimų sritys
Programoje išskirtos trys pasiekimų sritys:
- Teatro raiška
- Teatro supratimas ir vertinimas
- Teatrinių reiškinių ir kontekstų pažinimas
Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms nuo 1 iki IV gimnazijos klasės, kiekvienam koncentrui numatyti konkretūs kiekvienos srities pasiekimai, suformuluoti atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus ir įgytą patirtį. Programoje aprašyti mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių ir supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Tikimasi, kad jie bus pasiekti baigiant ugdymo programą. Kiekvienos pasiekimų srities pasiekimų raida atskleidžiama šešiuose ugdymo koncentruose (1-2 klasės, 3-4 klasės, 5-6 klasės, 7-8 klasės, 9-10 ir I-II gimnazijos klasės ir III-IV gimnazijos klasės). Programoje pateikiami skirtingiems mokinių amžiaus tarpsniams numatyti pasiekimai - mokymosi rezultatai.
Mokymo(si) turinys nusako kontekstus, kuriuose ugdomi mokinių pasiekimai, ir mokymo(si) kontekstų pasirinkimo galimybes laipsniškai įgyti žinių ir supratimo, ugdytis gebėjimus ir vertybines nuostatas. Pasiekimai aprašomi keturiais pasiekimų lygiais: slenkstinis (1), patenkinamas (2), pagrindinis (3) ir aukštesnysis (4). Kiekvienas pasiekimo lygio požymis nurodo mokinio mokymo(si) rezultatus.
Ugdomos kompetencijos
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Lavindami kūną ir balsą, vaizduotę ir empatiją, mokydamiesi reikšti mintis ir jausmus, išgyvendami bendras emocijas ir įveikdami bendrus iššūkius, mokiniai pradeda geriau suprasti ne tik juos supančią aplinką, tikrovės ar fantazijų pasaulį, bet ir mokosi savistabos bei saviraiškos.
Sąmoninga, įprasminta aplinkos stebėsena ir gebėjimas teatrinėmis priemonėmis išreikšti išorinį ir vidinį savo (kito) pasaulį - tai teatrinės raiškos pradmenys, kuriuos mokiniai įgyja ir tobulina teatro dalyko pamokose. Kiekvienas pasirinktas ar mokytojo pasiūlytas išbandyti teatrinės raiškos būdas, pažintis su teatro formomis, istoriniais ir kultūriniais nacionalinio bei pasaulinio teatro ir teatrinių reiškinių kontekstais suponuoja naujų žinių poreikį, kurių sistemingas naudojimas teatro ir kitų dalykų mokymosi procese didina mokinio suinteresuotumą, ugdo savarankiškumą, skatina dvasinį ir intelektinį tobulėjimą, pagarbą intelektinei nuosavybei.
Teatras - socialinis menas. Jo prigimtyje užkoduota socialinės žmogaus būties refleksija. Mokiniai, dirbdami grupėje ir siekdami bendro tikslo, yra įtraukiami į socialinius ryšius, ugdosi bendruomeniškumo, tolerancijos, empatijos jausmus. Dalyvaudami ir (ar) pristatydami savo teatrinius darbus bendraamžių, mokyklos, bendruomenės auditorijai, mokiniai įprasmina savo veiklą ne tik kaip meninę (kūrybinę), bet ir kaip socialiai, visuomeniškai atsakingą. Susipažindami su teatro raida ir jo formomis, teatro aktualizuojamomis socialinės nelygybės, socialinių prieštaravimų, žmogaus ir aplinkos sugyvenimo temomis, mokiniai mokosi saugiai naudotis virtualiais kūrybos įrankiais, įsisąmonina socialinę ir visuomeninę teatro reikšmę.
Teatro dalykas priklauso meninio ugdymo sričiai, tad kūrybiškumas čia visų pirma siejamas su meninių mokinio gebėjimų atvėrimu ir stiprinimu. Teatro dalyko užduotys skirtos lavinti mokinio vaizduotę, ieškoti netikėtų sprendimų, mąstyti strategiškai ir inovatyviai, naudotis tradicinėmis ir netradicinėmis raiškos priemonėmis, generuoti ir įgyvendinti naujas idėjas. Kūrybiškumas svarbus ugdant mokinio asmens savybes - poreikį ir siekį tobulėti, lavinti psichofizinę savijautą, vertinti įvairovę ir atskleisti savo unikalumą. Kūrybiškumo ugdymui skiriama ne tik teatrinė raiška - vaidybiniai etiudai, improvizacijos, dramaturginio komponavimo ir raiškios kalbos, judesio pratybos, bet ir pažintinės, analitinės veiklos - teatrinių pavyzdžių stebėjimas ir vertinimas, sceninių vaizdinių ir įvaizdžių interpretavimas, skatinantis mokinį remtis ne tik asmenine patirtimi, bet ir išradingai naudotis įgytomis žiniomis, mąstyti originaliai.
Teatro dalyko veiklos per teatro kūrybą ir pažinimą skatina mokinius puoselėti istorinę atmintį, paveldą, suprasti ir (į)vertinti tapatumo, bendruomeniškumo, socialinės ir kultūrinės atsakomybės reikšmę. Pažindami savo ir kitų šalių bei tautų teatrinę kultūrą, suprasdami ir įvertindami jos įvairovę ir unikalumą, lygindami nacionalinius, europinius ir pasaulio teatrinės kultūros pavyzdžius mokiniai ugdosi tolerancijos, pagarbos, solidarumo ir teisingumo jausmus, dalijasi jais savo kasdienėje ir viešojoje aplinkoje. Išbandydami įvairias teatrinės kūrybos (raiškos) formas, žiūrėdami ir analizuodami teatro spektaklius bei reiškinius, susipažindami su Lietuvos ir pasaulio teatru bei kūrėjais, mokiniai ugdosi estetinę ir kultūrinę nuovoką: atpažįsta istorinius teatro raidos laikotarpius, tradicines ir novatoriškas spektaklio formas, gali susieti jas su artima aplinka ir šalies kultūriniu kontekstu.
Teatras - dialogo menas. Bet koks teatrinis reiškinys yra grįstas aktyviu komunikacijos procesu, kurio metu kūrėjai siunčia savo žinią suvokėjams. Nuo pirmų teatrinės raiškos užsiėmimų mokiniai įsitraukia į verbalinę ir neverbalinę komunikaciją su partneriais, erdve, supančia aplinka ir daiktais - taip mokomasi bendrauti, perteikti savo jausmus ir emocijas, kurti ir suprasti prasmingą dialogą. Skatinami aktyviai dalyvauti teatro pamokose, mokiniai išmoksta komunikavimo taisykles: mokosi rinktis adresatą ir priemones, derinti jų strategijas, atpažinti ir įvertinti siunčiamus ir gaunamus pranešimus. Teatrinė komunikacija, grįsta meninės kalbos kodais, ugdo mokinių (savi)raišką, skatina pasitelkti ne tik verbalinės, bet ir fizinės, muzikinės, vizualios kalbos galimybes, su ja eksperimentuoti. Analizuodami ir interpretuodami spektaklius bei teatrinius reiškinius mokiniai skatinami įsigilinti į žodinę ir vaizdinę spektaklio kalbą, suprasti asociacijas, potekstes, užuominas, įminti perkeltinės prasmės ir meninių tropų reikšmes.
Skaitmeninių technologijų naudojimas leidžia pasinerti į kino kūrimą, montuoti filmus ir pristatyti juos virtualiojoje erdvėje. Muzikos kūrimo programėlės leidžia pritaikyti jau sukurtą ar kurti originalią muziką, triukšmais ar garso efektais praturtintą fonogramą įvairioms teatrinėms scenelėms, spektakliams. Nuotolinio ugdymo platformose patogu pristatyti meninį skaitymą, rengti improvizacijas, vaidinti monospektaklių ištraukas, kurti filmus, reklaminius projektus, mokytis teatro istorijos, retorikos, diskutuoti.
Teatras ir žiūrovas
Šiuolaikinis teatras yra itin įvairus, todėl įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Lietuvoje XX a. antroje pusėje taip pat pradėjo rastis spektaklių, atsiveriančių žiūrovui, verčiančių jį kurti savą spektaklio reikšmę savaip perskaitant ir interpretuojant gausybę nuorodų. Panašiai teatre veikė Ezopo kalba, kurios perskaitymas, nors ir numatytas spektaklio autorių, vis dėlto buvo kūrėjų ir žiūrovų bendradarbiavimo rezultatas.
Tiesioginiu kreipimusi į žiūrovus griaunant ketvirtąją sieną gali susidaryti įspūdis, kad spektaklis yra demokratiškas, o kiekvieno žiūrovo indėlis - toks pats svarbus, kaip ir kiekvieno kūrėjo. Tačiau dažniausiai yra priešingai: net ir prašant žiūrovus atlikti kokius nors veiksmus, numatomi variantai, kaip ir ką reikės daryti konkrečios publikos reakcijos atveju, tai kartais aprašoma net žiūrovus į veiksmą įtraukti numačiusioje dramaturgijoje.
Panaši iliuzija, kad iš tikrųjų dalyvauji veiksme, sukuriama ir išnaudojant žiūrovų pojūčius. Tam gali būti pasitelkta ne tik atpažįstama, kultūrinį ar emocinį krūvį turinti erdvė, garsas, bet ir kvapas, skonis, lytėjimas, fizinio pavojaus sukūrimas.