Teatras - tai daugiau nei tik pramoga. Tai kultūrinis reiškinys, paliekantis gilų pėdsaką žmogaus sąmonėje, skatinantis suvokti pasaulį kaip atvirų užuominų lauką ir nuolat besikeičiančių procesų sūkuryje pažinti save. Teatras gali padėti suvokti savo baimes, individualaus ir visuomeninio gyvenimo praradimus, laimėjimus ir atkritimus. Tai terpė, kurioje ugdomos vaiko ir jaunimo socialinės bei pažintinės kompetencijos, mokoma bendrauti, reikšti jausmus ir per herojaus lūpas išsakyti tai, kas aktualu.
Teatras kaip savęs pažinimo galimybė
Teatras, nenorėdamas likti vien maloniu žaidimu, svarbu išlaikyti gyvąjį nervą - tą pojūčius klibinančią šaknį, kuri įgalintų jausti esamą laiką ir nubrėžtų dabartyje gyvenančio žiūrovo horizontą. Spektakliai priverčia mus pažvelgti į savo pačių atskirtį ir tikrąjį šiuolaikinės visuomenės veidą.
Galima sakyti, jog jaunųjų aktorių dėka klasicistinė išgyvenimo drama išvengė jai būdingos didaktikos, patetiško jausmų rodymo ir tapo visa griaunančios, neracionalios, iš įprastos raiškos ribų išėjusios aistros patirtimi. Ryški vidinių jausmų koncentracija, fizinė jų transgresija išorėje pasirodė priimtina šiuolaikiniam žiūrovui.
Agnės Dilytės režisuotas „Lauros kosmosas“ atvirai kalba apie mūsų gyvenamą laiką, apie žmogų tokį, koks jis yra, kokį galime atpažinti savojoje kasdienybėje - trokštantį artumo, tobulų santykių ir sėkmės, bet nepajėgiantį viso to pasiekti, nes gyvenimas nėra tobulai sustyguotas TV laidų montažas.
Teatro kritika ir objektyvumo paieškos
Artėjanti Teatro diena teatralus ne tik suburia į šventę, bet ir inspiruoja skirtingus požiūrius, pasirinkimus, lūkesčius. Didžiausi kaltininkai šioje skirtybių mugėje yra teatro kritikai, savo vertinimais ir verdiktais skatinantys tiek teigiamą konkurencingumą, tiek ir neslepiamą nusivylimą pasirinktais favoritais. Objektyvumo šiuo klausimu būtų sunku tikėtis, taip pat, kaip ir šių dienų teatrą bandyti įsprausti į kokius nors aiškiai įsivaizduojamus, visiems priimtinus, apibrėžtus kriterijus.
Taip pat skaitykite: Psichologinė teatro perspektyva
„Palata“: tarp realizmo ir abstrakcijos
Rolando Kazlo režisuota „Palata“, sukurta Antono Čechovo apsakymų „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis Vienuolis“ motyvais, teikė daugiausia vilčių, jog sulauksime kritiško žvilgsnio į savo pačių atskirtį ir tikrąjį šiuolaikinės visuomenės veidą išvysime pro atvertus beprotnamio langus. Tačiau gūdus gyvenimo realizmas, sunkiai alsuojantis iš Čechovo apsakymų, režisieriui netapo įkvėpimo šaltiniu.
Režisierius sąmoningai stengėsi apsaugoti žiūrovą nuo neigiamos patirties ir slogumo, kurio apstu pasirinktuose Čechovo apsakymuose. Padėtis be išeities, veikėjų nevalingumas, nesugebėjimas ištrūkti iš ydingo gyvenimo rato yra tie filosofiniai svertai, ant kurių laikosi minėti kūriniai, todėl atsisakyti jų, vadinasi, redukuoti filosofinį Čechovo kūrybos pagrindą vienu atveju iki buitinio lygmens, kitu - iki filosofinių abstrakcijų.
Iš minėtų apsakymų režisierius išrinko tas scenas, kuriose yra daugiausia prasmės, kurios atspindi ne personažų elgesį, charakterį ar būsenas, o jų išsakomas idėjas. Todėl ir prasmė spektaklyje sukuriama ne iš jutiminio personažo patyrimo, jo likimo linijos brėžimo ar sudaromos atmosferos, o iš abstrakčių idėjų, kurios svarbios autoriams.
Pagrindinis sceninės interpretacijos keblumas yra tas, kad režisierius, atsisakęs tiesioginės Čechovo interpretacijos ir atskaitos tašku pasirinkęs filosofiškai idėjinį pagrindą, tuo pačiu metu spektakliui bando suteikti čechoviško kūrinio konkretumą. Iš vienos pusės, personažai scenoje pasirodo kaip konkretaus laiko nesaistomi, dvasinius-egzistencinius klausimus sprendžiantys veikėjai, atskirti nuo čechoviško kūrinio konteksto. Iš kitos pusės, aktoriai bando kurti konkrečius charakterius, kurie neįtelpa į vientisos interpretacijos rėmus ir niekaip neįtikina, nes neįtikina jų supainioti, kūrinio logikai prieštaraujantys kontekstai.
„Laimingi“: klasika ir šiuolaikiškumas
Jaunas režisierius Artūras Areima Kauno dramos teatre pristatė Friedricho von Schillerio „Klastą ir meilę“, pavadintą „Laimingi“. Režisieriaus poziciją šį kartą būtų galima apibūdinti taip: nespjauti į pirmtakų atradimus, atsisakyti pretenzijų į formos eksperimentus, laikytis klasicizmui būdingo apibrėžtumo, vadovautis laiko patikrinta teatro stilistika ir tokiu būdu kurti naują moralinį kodeksą.
Taip pat skaitykite: Kas yra teatras?
Režisierius jau ne kartą įrodė, jog moka profesionaliai „sukalti“ spektaklį, ir šis jo mokėjimas „Laiminguose“ pasitvirtina be išlygų. Spektaklyje, kaip ir dera klasicizmo estetikai, ieškoma tikslios kompozicijos, racionaliai išprotautų, pagrįstų mizanscenų, apibrėžiančių personažus pagal jų rangą, aiškius charakterio tipus, atstovaujančius vienai ar kitai vertybių sistemai.
Nieko keista, kai žinai, kad net Simonas Daukantas lietuvius traktavo kaip mirusią tautą, kurią reikia prikelti. Šia citata esu linkusi ironizuoti ne mirties leitmotyvo iškėlimą spektaklyje, - jis paklūsta sumanymo vientisumui, - bet režisieriaus pastangas sureikšminti meilės istoriją, visiems gerai žinomą siužetą paverčiant lietuviams taip artima idealine kančios projekcija.
Tomo Rinkūno ir Tomos Vaškevičiūtės pora leidžia nukrypti nuo griežtų klasicizmo kanonų ir klasikinį pastatymą suvokti gyviau, nei numato racionali jo logika. Tamsų, niūrų ir šaltą spektaklio karkasą A. Areima sujungė su kontrastuojančia jaunųjų aktorių energija. Jie kuria ryškų emocinį santykį, atvirkščiai proporcingą statiškajai scenos daliai. Šiuo požiūriu režisieriaus sprendimas sceninę statiką derinti su jaunosios poros ekspresyvumu yra gana vykęs.
„Lauros kosmosas“: laiko pojūtis ir poveikis dabarčiai
Gana gyvai ir netikėtai praėjusiais metais nuskambėjo Kauno mažajame teatre Agnės Dilytės pagal jos pačios parašytą pjesę režisuotas „Lauros kosmosas“. Autorė atvirai, be perdėto noro šokiruoti ar ką nors stebinti kalba apie mūsų gyvenamą laiką, apie žmogų tokį, koks jis yra, kokį galime atpažinti savojoje kasdienybėje - trokštantį artumo, tobulų santykių ir sėkmės, bet nepajėgiantį viso to pasiekti, nes gyvenimas nėra tobulai sustyguotas TV laidų montažas.
A. Dilytei pavyko suderinti dramaturgijos ir režisūros plotmes, išvengti pigių spekuliacijų, žiūrovų sąmone manipuliuojančių popkultūros ženklų demonstravimo. Spektaklis pulsuoja paprastumu ir harmonija, o ir pati draminė istorija paliko ganėtinai užbaigtą, patrauklia forma struktūruoto laiko ir veiksmo įspūdį.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis per teatrą
Žaidimas ir potyriai teatre
Šiuolaikinis žmogus trokšta įspūdžių, potyrių ir žaidimo malonumų. Psichologai, sociologai, kultūros antropologai, kitų sričių specialistai, be abejo, turi savus paaiškinimus, bet tai rodo totalų visuomenės infantilėjimą. Iš esmės žaidimas yra galinga kultūrinė praktika, tokia pat sena kaip ir pati kultūra, jo paskirtis nėra vien hedonistinė. Žaisdami, t. y. kūrybiškai žvelgdami į gyvenimą, mes padarome jį reikšmingą.
Suaugusiųjų potraukis nesudėtingiems, naiviems žaidimams patenkina tam tikrus svarbius šiuolaikinio žmogaus poreikius, suteikia saugumo, užsimiršimo, padrąsinimo, sėkmės ar net visagalybės iliuziją, atlieka savotišką terapinę funkciją. Tačiau žaidimo teikiamas malonumas blokuoja kritinį mąstymą.
Imersinis teatras: naujos formos ir patirtys
Europoje labai paplitę spektakliai, kur visas dėmesys sutelktas į publiką, jos reakcijas ir patirtį. Įvairios menininkų grupės, kaip antai britų Blast Theory, kelis dešimtmečius eksperimentuoja su skirtingomis medijomis, ieškodami naujų performatyvių formų. Šiuo metu teoriniame diskurse cirkuliuoja sąvokos „imersinis“, „dalyvavimo“ (participatory), „interaktyvus“ teatras. Tradiciškesnių formų puoselėtojai vis dažniau irgi siekia aktyvaus publikos dalyvavimo.
Tokio tipo teatras stengiasi kuo stipriau ir įvairiapusiškiau paveikti publiką, manipuliuodamas visais jos pojūčiais. Todėl kai kurie spektakliai ir vadinami pojūčių arba potyrių spektakliais, Lietuvoje jau keletą metų veikia Karolinos Žernytės vadovaujamas „Pojūčių teatras“.
„Juoda saulė“: pojūčių spektaklis
Nacionalinis dramos teatras pristatė lietuvišką Vroclavo lenkų teatre grupės Identity Problem Group 2015 m. sukurto audiovizualinių potyrių spektaklio „Juoda saulė“ versiją. Łukaszo Twarkowskio režisuota „Juoda saulė“ nėra tipinis „dalyvavimo“ ar, kaip siūlo Vaidas Jauniškis, „tiesioginės patirties“ spektaklis. Patirtis čia kūniškai išgyvenama, tačiau į spektaklį susirinkę žmonės turi mažai pasirinkimo galimybių, nors būtent galimybė rinktis yra vienas ryškiausių skiriamųjų tokio teatro požymių.
Atėjus į „Juodą saulę“, iš pradžių tenka lūkuriuoti ryškiai lempų apšviestame fojė, tada pereiti tarnybinį teatro koridorių lyg kokią liminalią terpę, kol paslaugi savanorė palydės į aklinai juodą erdvę - didžiąją sceną. Ten paduos pagalvėlę ir paprašys prigulti. Visiems susirinkusiesiems suėjus į sceną ir sugulus, pasigirsta garsai, o netrukus maloniais, kiek prislopintais ir monotoniškais balsais Elžbieta Latėnaitė ir Miglė Polikevičiūtė ima skaityti Ankos Herbut tekstą, inspiruotą Julijos Kristevos knygos „Juoda saulė. Depresija ir melancholija“, perteikiančios moters fiziologinius pojūčius, mintis, vaizdinius, poetines asociacijas. Žodžiai susipina su meditatyviais arba šaižiais garsais, su muzika ir dirginančiais šviesos efektais. Pabaigoje panaudojamas ir erdvinis efektas - virš gulinčių žmonių pamažu ima leistis metalinė konstrukcija, skirta kabinti prožektoriams. Galų gale žiūrovų salėje įžiebiamos šviesos.
Patrauklus „Juodos saulės“ bruožas - neprievartinis, neinfantilus pobūdis, nes iš dalyvių nieko nereikalaujama, leidžiant netrikdomai atsiduoti individualiems pojūčiams ir, žinoma, susikurti savo reikšmes. „Juodą saulę“ galima priimti kaip galimybę geriau pažinti žmogų, kuris serga depresija arba turi kitokį psichikos sutrikimą.
Tačiau ar tokiam vyksmui reikalingas teatras, t. y. teatro erdvė, tekstą skaitantys profesionalūs aktoriai? Publika čia niekam nerūpi, jai siūloma tik suvartoti tam tikrą jau sukurtą produktą. Tokie pojūčių ar potyrių spektakliai parduoda iš esmės vien juslinę patirtį, ir kyla pagrįstas klausimas, gal verčiau apsilankyti psichologo ar psichiatro kabinete arba kokiuose sąmoningo dėmesingumo kursuose?
Aktorius ir jo vaidmuo
Teatro keliamas psichologinis iššūkis aktoriui - rasti geriausią sceninės raiškos būdą, aukščiausią sceninės „tiesos" lygį, kuriame visapusiškai atsiskleistų norima perteikti idėja. Daugeliu atvejų teatriniame kūrybiniame vyksme vaidmuo - centrinis aspektas. Aktorius, kurdamas vaidmenį, išgyvena įvairius procesus. Vystant personažą ypatingą reikšmę visų pirma turi režisieriaus vizija. Net ir išlikdamas svarbia spektaklio dalimi, aktorius turi prisitaikyti prie režisieriaus diktuojamo kūrybinio „teksto". Aktoriaus kūrybiniam vyksmui trukdo ne griežtas režisieriaus požiūris, o priešingai - struktūros nebuvimas, chaotiška raiška. Neaiškus, miglotas režisavimas, priešingai nei akivaizdus ir paremtas aiškiais sprendimais, daro neigiamą įtaką kūrybiniam procesui.
Vaidybos psichologiją nagrinėjęs S. Aaronas teigė, jog kūrybos procese aktoriai sukuria tam tikrą darbinį aljansą su režisieriais, atsisakydami savistabos. Tais kūrybos proceso periodais, kai giliai dirbama su vaidmeniu, aktorių suvokimo, atminties ir savęs vertinimo procesai gali būti suspenduoti. Tuo tarpu režisierius trumpam atlieka šias psichologines funkcijas. Tad aktorius išvysto tam tikrą priklausomybę nuo režisieriaus.
Režisieriai niekada nepamiršta, jog jų darbas negali būti atliktas vien jų pačių. Kūryba teatre priklausoma nuo tarpusavio santykio su vienu subtiliausių fenomenų: žmogaus siela. Kūrybinis vyksmas teatre nėra pagrįstas tik aktoriaus ir režisieriaus santykiu, jis įtraukia ir drauge veikiančius kolegas. Vieno aktoriaus kuriama vaidmens istorija jokiu būdu neatsietina nuo kitų personažų. Kurdami vaidmenis aktoriai ne tik nagrinėja savo individualų personažą, bet siekdami atskleisti savo kūrybinį potencialą koncentruojasi ir į kitų kolegų veiklą. Aktorius turi išmokti perleisti sceną partneriui, kad būtų sukurtas malonus tarpusavio ryšys ir pasiektas scenoje pastebimas darnus kūrybinis vyksmas. Kūrybiniame procese aktoriai išvysto intymų tarpusavio ryšį dėl bendros patirties emocinės, o kartais ir fizinės rizikos atžvilgiu.
Aktorius ir publika
Vaidmens kūrimo procese šalia režisieriaus ir kolegų įtakos egzistuoja dar vienas itin svarbus elementas - aktoriaus ir publikos santykis. Publika - drauge žaidžiantis veiksnys. Publika yra teatro meno kūrėja. Šio „žaidimo" potyris aktorių kūrybiniame procese tampa vienu iš esminių motyvuojančių veiksnių. Kūrėjai įvardijo siekiantys empatiško santykio ir abipusio grįžtamojo ryšio su žiūrovais, asmeninių susikaupusių jausmų ir individualios patirties, savito pasaulio suvokimo išraiškos. Aktoriai motyvuojami būtent siekio dalytis istorija ir kurti, patirti santykį su publika.
Žiūrovai savo reakcijomis tampa aktoriaus būties atspindžiu. Pasirodymo metu publika atlieka aktoriaus stebinčiojo ego funkciją, perimdama režisieriaus kaip stebėtojo vaidmenį. Interakcija tarp dviejų šalių, abipusiškai siunčiamos žinutės modifikuoja pasirodymą ir abipusę patirtį. Žiūrovai savo buvimu, reakcijomis ir suvokimu drauge kuria spektaklį.
Aktoriaus asmenybė ir vaidmuo
Paties aktoriaus asmenybė yra centrinė kūrybinio proceso figūra. Gilindamiesi į pjesės medžiagą, vedami asmeninių kūrybinių ieškojimų, santykio su režisieriumi ir kolegomis, aktoriai siekia sukurti gilią vaidmens struktūrą, visapusiškai suvokti literatūrinį personažą. Artistų psichodinaminius procesus studijavę psichologai atskleidė, jog teatro aktoriai, lyginant su komikais ir klounais, išvysto daug lankstesnį asmenybės ribų suvokimą, leidžiantį imtis psichologinę riziką keliančio gilaus personažo nagrinėjimo.
Tyrimai atskleidė, jog aktoriai jaučia aiškią vaidmens ir savo asmenybės atskirtį. Scenoje kūrėjai nesijaučia esantys savimi, tačiau po vaidinimo nelieka su personažu, „sugrįžta" į savąją asmenybę. Kalbėdami apie jausmus, tyrimo dalyviai įvardijo scenoje patiriantys tikras, iš vidaus kylančias emocijas, tačiau daugelis „neišsineša" jų už scenos ribų. Kūrėjai priskiria išgyvenimus personažui, ne sau.
Tačiau tiesioginio ryšio tarp aktoriaus siekiamų atskleisti vaidmens emocijų ir paties aktoriaus asmeninių išgyvenimų nėra. Aiškiausias skirtumas buvo pastebėtas negatyvių, nemalonių išgyvenimų atžvilgiu - dažnai ir intensyviai pasikartojančios personažuose, šios emocijos nebuvo patiriamos pačių aktorių.
Ekspresionizmas teatre
Ekspresionizmas teatre daugiausia reiškėsi Vokietijoje ir Austrijoje. Spektakliuose režisieriai atsisakė buitinių, istorinių scenovaizdžių, tikroviškumo iliuzijos, naudojo ironiją, groteską, abstraktų judesį, siekė didžiausio emocingumo. Per sapnus, haliucinacijas, dvasines ir emocines transfigūracijas dinamiškai, ekspresyviai pateikė įvykį ir subjektyvų požiūrį į jį. Ypač išryškėjo konstruktyvi scenografija, spalvos, apšvietimas, muzika.
Ekspresionizmo bruožai būdingi režisierių M. Reinhardto (iki I pasaulinio karo), E. Piscatoro, B. Brechto, L. Jessnerio, J. Fehlingo ankstyviesiems spektakliams, kuriuose abstrahuotomis formomis, nervingumu, įtemptu veiksmu perteiktas protestas prieš militarizmą, šovinizmą, neigiamą didmiesčio poveikį žmogaus asmenybei. Po II pasaulinio karo ekspresionizmas turėjo įtakos įvairių šalių teatro raidai.
Teatro laboratorijos
Pirmasis žymus teatras-laboratorija įsteigtas 1959 m. Opolėje lenkų režisieriaus Jerzy Grotowskio iniciatyva. Į nedidelę erdvę šalies pakraštyje režisierius persikėlė drauge su grupele aktorių, pasiryžusių savo artimiausius metus paskirti ne teatrui apskritai, bet būtent Grotowskio eksperimentams. Tai buvo vieta, kurioje režisierius plėtojo aktorių technikos paruošimo ir palaikymo programą, bandymais ieškodamas paveikiausios aktorinės ir režisūrinės raiškos, bei tyrinėjo, kaip spektaklį ir žiūrovus veikia skirtingi publikos susodinimo principai. Jų dalyviai - režisieriui ištikima, jo suburta ir palaikoma bendruomenė.
Grotowskis pats savęs nelaikė teatro-laboratorijos idėjos pradininku. Mintį jis perėmė iš 1919 m. Varšuvoje įsteigtos „Redutos“, laikomos pirmuoju teatru-bendruomene istorijoje. Žymiausias jos aktorius Juliuszas Osterwa teigė, kad „teatras yra procesas, vidinis žmogaus procesas meninėmis sąlygomis“. Šiuos žodžius nesunku tapatinti su Grotowskio teatro-laboratorijos principais, skelbusiais aktorių kaip aukštesnę būtybę, kuklią, visiškai atsidavusią teatrui, nekritikuojančią kolegų, skiriančią dėmesį savo asmenybei, pasiruošusią veikti bet kuriuo spektaklio momentu, atsidavusią teatro reiškiniui bei aklai paklūstančią vedliui.
Opolėje įkurtas teatras-laboratorija tęsė trupės kaip nedidelės bendruomenės, atsiribojusios nuo visuotinio gyvenimo ritmo, tradicijas.
Teatro laboratorijos Lietuvoje
Šiandien Lietuvoje veikiančių teatrų-laboratorijų (arba teatro laboratorijų) kiek keblu - panašiu principu veikiančių teatro profesionalų bendruomenių neturime. Kažką panašaus galima įžvelgti kūrybinių stovyklų praktikoje, būsimo spektaklio komandai kuriam laikui kartu apsigyvenant sodyboje. Tačiau tokiais atvejais žmonių grupelė atsiskiria trumpam laikotarpiui, tad laboratorinė praktika lieka spektaklio kūrimo dalimi, bet ne pagrindine teatro veiklos forma. Negana to, kūrybinės stovyklos orientuotos į konkrečius rezultatus, o teatrai-laboratorijos pagal tradicijas turėtų daugiau dėmesio skirti procesui, galbūt net nenumatydami premjeros datos.
Kitas kelias - laboratorijoms priskirti komandas, kurių narius glaudžiai sieja vertybės ir teatro samprata. Tai bendruomenės, kuriose nevykdomi ilgamečiai ir kryptingi eksperimentai, tačiau suteikiama pakankamai erdvės jai priklausančių narių saviraiškai ir kūrybinėms paieškoms. Nuo paprastos teatro trupės tõkios laboratorijos skiriasi atviromis deklaracijomis apie paieškų procesų svarbą ir tradiciniam teatrui mažiau įprastomis formomis bei idėjomis. Paprastai čia veikia vienas ar keli režisieriai, kuriems tai tampa ilgamete (meninės) brandos laboratorija.
Svarstant apie tai, kokios teatro laboratorijos veikia Lietuvoje, pirmiausia į galvą ateina komandos, sąvoką naudojančios savo pavadinimuose: teatro laboratorija „Atviras ratas“, Meno ir mokslo laboratorija, „Kosmos Theatre“ organizuojamos „Kosmos Theatre LAB“ kūrybinės dirbtuvės. Nė viena jų nėra atsiskyrusi nuo bendruomenės, kiekviena kasmet pristato baigtas, atidirbtas premjeras, nė viena nedeklaruoja pasiryžimo dirbti tik su konkrečiu režisieriumi (nors visose egzistuoja dominuojantys). Tačiau visos jos aplink save buria panašiai mąstančius žmones ir ieško valstybinei Lietuvos scenai mažiau įprastų, todėl, greičiausiai, ne visada priimtinų sceninės išraiškos formų.
Žilvinas Vingelis - režisierius, „Kosmos Theatre“ įkūrėjas, vienas iš „Kosmos Theatre LAB“ organizatorių - „laboratorijos“ sampratą skolinamės ne iš kitų teatro laboratorijų, bet paprasčiausiai iš mokslo. Iš ten, iš kur ši teatrui pritaikyta ir teatralų redukuota prasme vartojama sąvoka ir atėjo. Yra į produktą orientuotų gamybos laboratorijų, yra naujų formų ar, teisingiau pasakius, naujų derinių ieškančių tiriamųjų laboratorijų, taip pat diagnostinių, kuriose siekiama suvokti vieną ar kitą procesą (pavienių meninių priemonių poveikį žiūrovui, socialinio konteksto įtaką tam poveikiui ir t. t.), o ne kurti naujus metodus.
Laboratorija visų pirma kuria sąlygas klysti ir atrasti, o ne egzamino įtampą. „Kosmos Theatre LAB“ yra kasmet vykstanti vizualinio teatro laboratorija, kurią sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje atrinktus teatro profesionalus supažindiname su geriausiais savo srities profesionalais, kokius tik mums pavyksta atitempti į Lietuvą ar rasti šalies viduje. Antrajame etape komandos su lektoriais-mentoriais arba savo režisieriais (priklausė nuo dirbtuvių formato ir temos) statė ką norėjo, kvailiojo arba dirbo rimtai, toliau eksperimentavo remdamiesi tuo, kas dirbtuvėse sudomino labiausiai. Mes, organizatoriai, į šią kūrybą nesikišome. Taip pat organizuojame viešus rodymus (trečiasis etapas), kuriuose susidūrę su žiūrovų reakcijomis galime suprasti, pajausti ir aptarti, ką padarėme ir kur mus tai nuvedė. Tai tarsi kelios laboratorijos vienoje - diagnostinė, gamybos ir kokybės, kurioje susitinkama su žiūrovu.
„Kosmos Theatre“ galvojame kaip apie vietą ir idėjų sūkurį, kuris galėtų įkvėpti ir įtraukti kitus žmones, kitų bendruomenių narius - nes juk visi turime tokių barų, maldos grupių ar draugų kompanijų, kur patekę patys nustembame, ką ten būdami savyje atrandame. Viską suvesčiau į vieną žodį: drąsa. Tačiau turiu omenyje ne drąsą išsirengti nuogai ar rėkauti, kad fašizmas (ar kitos doktrinos) dar gyvas, bet drąsą įvairiais keliais eiti savęs pažinimo link.
Ieva Stundžytė - režisierė, aktorė, teatro laboratorijos „Atviras ratas“ komandos ir tarybos narė - Man teatro laboratorija visų pirma asocijuojasi su laisve ir džiaugsmu bandyti tai, ko nesu bandžiusi. Tai vieta, kurioje egzistuojančias taisykles galima nuolat keisti.
tags: #teatras #sustiprino #mane #kaip #asmenybe