Psichologija - tai mokslas, nagrinėjantis žmogaus protą, emocijas, elgesį, sąmonę, asmens savybes ir pažintinius gebėjimus bei žmonių tarpusavio santykius. Ši disciplina apima platų spektrą sričių, nuo klinikinės ir švietimo psichologijos iki socialinės ir organizacinės psichologijos, ir daro didelę įtaką įvairioms gyvenimo sritims.
Psichologijos apibrėžimas ir objektas
Psichologija (iš graikų kalbos ψυχή - siela ir λόγος - mokslas) - tai mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką ir psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologijai rūpi žmogaus patiriamos emocijos, elgesys, sąmonė, asmens savybės ir pažintiniai gebėjimai. Specialistai psichologai tyrinėja žmonių tarpasmeninius santykius bei paskirus individus, o gelmių psichologai nagrinėja pasąmonę. Psichologijos tikslas - aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios elgsenos ypatybes.
Psichologijos šakos
Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Psichologijos pagrindinės šakos:
- Bendroji psichologija tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
20 a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos.
Psichologijos metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas (apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą; koreliacija). Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai (psichodiagnostika), iš jų svarbiausi - psichologiniai testai. Psichologas, panaudodamas specialius testus, tiria įvairius psichikos procesus: dėmesį, atmintį, intelektinius gebėjimus, mąstymą, asmenybės bruožus, tokius kaip, intraversija, esktraversija, savęs vertinimas, sugebėjimas užmegzti ir išlaikyti santykius ir t.t.
Taip pat skaitykite: Psichologijos knygos
Psichologijos istorija
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki 19 a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti. Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki 19 a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai (materializmas) ir idealistiškai (idealizmas) gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Senovės Graikija
Atomistinio materializmo (atomizmas) pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale Apie sielą (De anima, lietuvių kalba 1959). Nuo šio veikalo pasirodymo iki 18 a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis vadintas ir Vilniaus universiteto Teologijos fakultete). Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus. Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale Charakteriai (Charektere).
Viduramžiai ir naujieji amžiai
Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba). Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose Suma prieš pagonis (Summa contre gentiles 1258-64), Apie sielą (1269-70) ir Teologijos suma (Summa theologica 1267-73).
Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką. Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės. 17 a. atsiradusi racionalistinė kryptis (racionalizmas) mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę (introspekcija) sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis (empirinė psichologija), daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno. Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale Praktinio proto kritika (Kritik der praktischen Vernunft 1788, lietuvių kalba 1987) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką. Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale Psichologija kaip mokslas (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824-25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
XIX amžius
Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją. Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
Apie 200 m. 19 a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. 19 a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. 19 a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, 19 a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip motyvuoti save mokytis
Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas. W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe). Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltpsichologijai.
Psichologija ir psichoterapija: skirtumai ir ryšys
Psichologija ir psichoterapija yra svarbios sritys, susijusios su žmogaus elgesio, minties ir emocijų tyrimu bei pagalba psichologinėms problemoms spręsti. Tačiau jos skiriasi savo tikslais, metodais ir naudojamomis strategijomis.
Psichologija yra mokslas, nagrinėjantis žmonių elgesį ir protinį bei emocinį veiklumą. Jos tikslas yra suprasti, paaiškinti ir prognozuoti, kaip žmonės suvokia, mąsto, jaučia ir elgiasi. Psichologija, kaip mokslas, tiria daugybę sričių, įskaitant individualų elgesį, socialinę sąveiką, protinę veiklą, emocijas, sveikatą, išmokimą, atmintį, suvokimą ir daugelį kitų aspektų. Ji naudoja įvairius tyrimo metodus, įskaitant stebėjimą, eksperimentus, apklausas, psichometrinius testus ir kt.
Psichoterapija, kita vertus, yra konkrečios terapinės intervencijos forma, skirta padėti žmonėms spręsti psichologinius sunkumus, išgyventi emocinius iššūkius ir sustiprinti savo gerovę. Tai - veiksmingas būdas gydyti ir palengvinti psichologinius sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimas, potrauminis stresas, priklausomybės ir kitos psichologinės problemos. Psichoterapija gali vykti individualiai arba grupėje, o psichoterapeutai gali naudoti įvairias terapijos metodikas, priklausomai nuo paciento poreikių ir terapijos tikslų.
Psichologija gali būti naudinga psichoterapijai, nes psichologinių žinių ir supratimo pagrindu galima kurti ir taikyti veiksmingus psichoterapinius metodus.
Populiariausios psichoterapijos rūšys
Štai keletas populiariausių psichoterapijos rūšių:
- Kognityvinė elgesio terapija (CBT): tai viena iš plačiausiai pripažintų ir naudojamų psichoterapijos formų. CBT dėmesys skiriamas neigiamų ar nenaudingų mąstymo modelių ir elgesio nustatymui ir keitimui. Tai padeda asmenims ugdyti sveikesnius mąstymo modelius ir susidorojimo įgūdžius.
- Psichoanalitinė-psichodinaminė terapija: psichodinaminė terapija remiasi idėja, kad daugelis mūsų patirčių, net ir tos, kurios nėra mūsų įsisąmonintos, daro įtaką mūsų elgesiui ir emocijoms. Joje siekiama padėti pacientams suprasti nesąmoningus modelius ir neišspręstus konfliktus, siekiant ilgalaikių pokyčių.
- Humanistinė terapija: ši terapija, įskaitant ir egzistencinę terapiją, pabrėžia asmens asmeninį augimą ir savigarbą. Tai pabrėžia savęs atradimo ir savęs priėmimo svarbą, padedant klientams išnaudoti savo potencialą ir vidinius išteklius.
- Santykių terapija: orientuota į tarpasmeninius santykius ir bendravimą. Tai padeda asmenims suprasti ir pakeisti neveiksmingus santykių su kitais modelius, siekiant pagerinti savo santykius. Šio tipo terapijoje dažnai naudojami grupiniai, šeimos ar porų užsiėmimai.
Egzotiškos psichoterapijos rūšys
Taip pat egzistuoja egzotiškos psichoterapijos ar alternatyvūs terapijos būdai, kurie gali turėti net ir unikalių ar netradicinių elementų:
- Akių judesių, jautrumo mažinimo ir perdirbimo (EMDR) terapija: EMDR dažniausiai taikoma traumoms ir potrauminio streso sutrikimui (PTSD) gydyti. Tai dvišalė stimuliacija kai naudojimi, pvz., akių judesiai ar bakstelėjimai, tuo pačiu metu prisimenant trauminius įvykius. Šios terapijos tikslas - padėti apdoroti traumuojančius išgyvenimus ir sumažinti su tuo susijusią emocinę kančią.
- Gydymas žirgais: Gydymas arklių pagalba - sąveiką tarp žmogaus ir arklio(ų), vykstančio terapinėje aplinkoje. Arklių buvimas gali palengvinti emocinį augimą, savimonę ir santykių kūrimą. Jis dažnai naudojamas įvairioms psichologinėms ir elgesio problemoms spręsti.
- Šokio-judesio terapija: šokio-judesio terapija integruoja judesį ir kūno suvokimą, kad palaikytų emocinę, pažintinę ir socialinę integraciją. Tai gali būti įvairios šokio formos, improvizacija ar judesio pratimai, skatinantys saviraišką, geresnę savijautą ir mažiniantys stresą.
- Meno terapija: naudoja kūrybinius procesus - piešimą, tapybą ar skulptūrą, kaip saviraiškos ir tyrinėjimo priemones. Tai gali padėti bendrauti, perdirbti emocijas, sumažinti stresą. Taip pat įgyti supratimo apie savo patirtį išreiškiant ją meno kūriniu.
- Laukinės gamtos terapija: apima veiklą lauke ir gamtoje, kur gamtos poveikis žmogui priimamas kaip terapinė intervencija. Ji sujungia nuotykius, grupės dinamiką ir natūralią aplinką, paskatindama asmeninį augimą, savirefleksiją ir atsparumą.
Kaip išsirinkti tinkamą terapiją?
Psichoterapijos pasirinkimas priklauso nuo jūsų poreikių, pageidavimų ir, žinoma, terapeuto kompetencijos. Renkantis tarp psichoterapijos ir psichologo konsultacijos, gali pagelbėti kelių veiksnių apsvarstymas:
- Problemos pobūdis: Psichoterapija paprastai skirta kompleksiškiems, įsisenėjusiems psichologiniams sunkumams arba psichikos sveikatos sutrikimams, tokiems kaip depresija, nerimo sutrikimai, trauma ar asmenybės sutrikimai. Psichologinis konsultavimas, kita vertus, dažniausiai orientuotas į konkrečius gyvenimo iššūkius, perėjimus ar problemas, kurios gali nereikalauti išsamios analizės ir ilgalaikio darbo.
- Psichoterapijos tikslai: Jei siekiate asmeninio augimo, savęs pažinimo ar ilgalaikio pokyčio, psichoterapija greičiausiai būti tinkamesnė kryptis. Psichologo konsultacija tinkamesnė, jei jums reikia gairių, paramos ar praktinių strategijų išspręsti konkrečią situaciją ar problemą.
- Laiko apribojimai: Psichoterapija dažnai apima ilgesnį laikotarpį, trunkantį nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo problemos sudėtingumo. Konsultavimas paprastai yra trumpesnis, susitelkiant ties baziniais rūpesčiais.
- Terapeuto kompetencija: terapijos paslaugas teikiančių specialistų kvalifikacija, patirtis ir specializacija. Tiek psichologas, tiek psichoterapeutas turi turėti tinkamą išsilavinimą ir akreditaciją, bei patirtį terapijos sričiai ar metodikai, kurios ieškote.
- Asmeninės nuostatos: Atkreipkite dėmesį į savo poreikius patogumui ir asmenines nuostatas. Kai kurie žmonės gali geriau jaustis psichoterapijoje, skatinančioje gilų savęs pažinimą, tuo tarpu kiti gali teikti pirmenybę orientacijai į sprendimus, veiksmus ir labai aiškią struktūrą. Svarbu apsvarstyti, kas atrodo tinkamiausia jūsų asmenybei ir poreikiams.
Psichologijos taikymas
Psichologijos teorijos ir tyrimų išvados turi platų pritaikymą praktikoje. Psichologiniai testai yra vienas iš psichologo veiklos arsenale esančių metodikų. Darbo psichologija gali padėti verslo organizacijoms ir jų vadovams geriau valdyti žmogiškuosius išteklius, užtikrinti produktyvią darbo aplinką, padėti išspręsti konfliktines situacijas ar išvengti jų susidarymo. Psichologijos pritaikymas socialinėje erdvėje gali padėti geriau suprasti kaip žmones gali paveikti vieni ar kiti socialinės politikos sprendimai, kaip spręsti neigiamus jų padarinius.
Psichologija kasdieniniame gyvenime
Psichologija veikia mūsų kasdienius pasirinkimus, net jei tai vyksta nesąmoningai. Ji padeda suvokti, kodėl tam tikrose situacijose elgiamės vienaip, kas lemia mūsų emocines reakcijas ir kaip įgyti daugiau savikontrolės. Psichologinis raštingumas stiprina gebėjimą kurti sveikus santykius. Mokėjimas atpažinti emocijas, aiškiai išreikšti poreikius ir suprasti kitų žmonių elgesį - tai įgūdžiai, kuriuos laviname pasitelkę psichologijos žinias. Psichologija naudinga ir vidiniam žmogaus augimui. Ji padeda išsivaduoti iš žalingų įsitikinimų, sustiprinti savivertę, atrasti asmeninį kryptingumą bei kurti gyvenimą pagal savo vertybes.
Psichologinė pagalba nėra silpnumo ženklas. Atvirkščiai - tai brandus sprendimas, rodantis, kad žmogui rūpi jo vidinė būsena, santykiai su kitais ir gyvenimo kokybė. Kreipdamiesi į psichologą, mes pasirenkame ne kentėti vienumoje, o eiti sąmoningo augimo keliu. Psichologija į įvairias situacijas leidžia pažvelgti iš skirtingų pusių.
tags: #ted #kalbos #apie #psichologija