Jonas Biliūnas - XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių literatūros klasikas, lyrinės prozos pradininkas, kurio kūryba išsiskiria psichologiniu gilumu, moralinės problematikos nagrinėjimu ir jautrumu žmogaus likimui. Šiame straipsnyje siekiama panagrinėti J. Biliūno tekstų suvokimo aspektus, remiantis jo kūrybos analize, atsižvelgiant į fenomenologinį požiūrį, kūrinių tematiką ir problematiką.
Fenomenologinis Žvilgsnis į J. Biliūno Kūrybą
Straipsnio fenomenologinio tyrimo objektas - Jono Biliūno sąmonės kūrybinio pasireiškimo atvejai, įrėminti atsiminimo sapno („Kūdikystės sapnai“), papildomi pasakos („Liūdna pasaka“) ir kitų tekstų. Fenomenologiniu žvilgsniu apsibrėžiamas tyrimo ratas ir rakursas, kuriuo į matantį bei tikrovę atveriantį žvilgsnį žvelgiama. Toks žvilgsnis susitelkia į ženklus, atpažinimu juos ištraukia iš nebūties, transformuoja pagal patirtį, išgyvenamą būseną ir perinterpretuoja.
Svarbiausias Biliūno ženklinamas laukas - savumo, savosios prigimties. Jame savaime realizuojamas esminis fenomenologinis principas - grįžimas prie daiktų. Pirminis Biliūno kūrybos fenomenologiškumas kyla iš pasikliovimo savo sąmone, jos intencijomis, nukreiptomis ir kreipiančiomis. Biliūno sąmonė turi M. Prousto kūrybai artimų intencijų - susigrąžinti prarastą, pradingusį laiką, tarsi iš naujo jame įsibūti ir jį patį įbūtinti dabartyje.
Fenomenologiškai skaitant „Kūdikystės sapnus“ einama susitikimo su kūriniu keliu; siekiama matyti tai, kas tekste ir tekstu matoma. Žvilgsnis suvokiamas kaip aktyviausias suvokimo instrumentas, visada dvipusis, dviašmenis. Matoma ne tik dabar, matoma ir tai, kas praėję - atmintis yra akių atsigręžimas atgal, kad tai, kas nutolę, iš naujo priartėtų, virstų nauju dabar. Atminties turinį sudaro patyrimai; tai, kas yra įvykę taip, kad palietė sąmonę ir palytėjimu išliko kaip amžina žmogaus dabartis. Suvokdami patiriame patirta, tekstas tampa gyvenamojo kūno gyvenamuoju kūriniu. Kuriančioji sąmonės būsena atsiliepia suvokiančioje sąmonėje - kaip atitikimų-susitikimų galimybė.
"Liūdna Pasaka": Tarp Pasakos ir Realybės
Didžiausio apimtimi Jono Biliūno prozos kūrinio - apysakos „Liūdna pasaka“ pavadinimas yra keistas, prieštaringas. Pasakos kaip tautosakos žanro kūrinio tikslas - gyvenimo tiesų mokymas, charakterio formavimas, moralinės pamokos išdėstymas intriguojančio veiksmo forma. Tradicinės pasakos veiksmo schema - herojaus iniciacija, jo sugebėjimų išbandymas. Pasaka visuomet baigiasi herojaus laimėjimu, todėl ji negali būti pesimistinė, nes pesimizmas netinka gyvenimo pamokoms.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“ turi keistą įvadą, pratarmę: „Baltasai šašėlis. Prakalbos vietoje“. Skaitant paviršutiniškai, ši lyriška prakalba atrodo su kūrinio pasakojimu visai nesusijusi. Visgi ji atlieka reikšmingą funkciją, nustato ypatingą emocinį toną ir nurodo esmines žmogaus gyvenimo vertybes. Įsigilinę į prakalbą geriau suvoksime, ko neteko pagrindiniai kūrinio veikėjai, kas iš jų buvo atimta.
Prakalbos subjektas yra melancholiškos būsenos, susimąstęs apie laiko tėkmę ir žmogaus gyvenimo trapumą. Jis suvokia tikrąsias vertybes labai realiai, o ne abstrakčiai. Pasakotojui labai svarbu turėti artimą žmogų, nes tik jam vienam nebijoma savo širdies atadaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Šis žmogiškasis ryšys yra pagrįstas supratimu ir atleidimu. Didžioji moralinė žmogaus jėga išsakoma paskutiniaisiais prakalbos žodžiais, kurie kviečia atsigręžti į žmogiškumą ir atjautą.
J. Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ ekspozicijoje (įvadinėse dalyse) žmogiškosios vertybės išryškinamos kontrasto principu: dabarties pasiturinčių žmonių šviesus ir džiaugsmingas pasaulis priešinamas „praeities šešėliui“, žmonijos kančių istorijai. Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, - visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti… Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau… Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. - Ko tamsta nori? Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto… Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį.
Vasarnamio žmonės gyvena lyg pasakoje, užsidarę mitologiniame rate (miško motyvas). Jie yra tarsi pabėgę nuo vargų ir ašarų, nelaimės ir bado. Jiems labiausiai rūpi poilsis ir įvairumai. Praeities liudininkė Juozapota piešiama baisiais vaizdiniais. Jos akys - tai du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Juozapota pasiekia pasakotojo sąmonę dejavimu, kuris nustelbia regimojo gyvenimo grožybes. Pasakotojas stebi sveikų žmonių džiaugsmą, bet su laimingaisiais sutapti negali. Jis jaučia instinktyvų reagavimą į apsireiškusią Juozapotą ir nori „išsisukti“ iš šios situacijos, lyg būtų dėl kažko kaltas.
Jonas Biliūnas yra realistinės psichologinės prozos kūrėjas, moralinės problematikos autorius. Tačiau ir rašytojai realistai savo kūryboje taiko poetinio vaizdavimo būdus, idėjas išreiškia metaforomis, sąlygišku pasakojimu, kartais net alegorijomis ir parabolėmis (J. Biliūno „Laimės žiburys).
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu mažu kūdikiu nešina… Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga; terp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu ir šilta… Juozapota spaudžia int savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubina skubina… Užu sodno jos Petras aria… Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori… Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu stumantį… Bet netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagelbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota išsigandusi skubinas int jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri int kūdikį. Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu…
Šiame sapne atsiskleidžia vaizdų poetiškumas, metaforiškumas ir archetipiškumas. Sodnas, pilnas žydinčių medžių, simbolizuoja idilišką, laimingą gyvenimą. Juozapota su kūdikiu - motinystės ir šeimos laimės įvaizdis. Tačiau netikėtai šį idilišką vaizdą pakeičia niūrus dangus ir baisus griovys, kuris simbolizuoja artėjančią nelaimę. Kūdikio mirtis - tai prarastos laimės ir vilties simbolis. Šis sapnas yra pranašiškas, nes numato tolimesnius įvykius kūrinyje.
Juozapota yra moteris, kenčianti dėl karo ir neteisybės. Jos būsena - tai nuolatinė baimė ir nerimas dėl savo artimųjų. Socialiniu požiūriu ji yra valstietė, priklausanti žemiausiam visuomenės sluoksniui. Archetipiniu požiūriu ji yra motina, saugotoja, kuri stengiasi išsaugoti savo šeimą nuo nelaimių.
"Ubagas": Atjauta ir Moralinis Atgimimas
Perskaitykime Jono Biliūno apsakymą „Ubagas“ ir aptarkime personažų sistemą: koks santykis tarp abiejų veikėjų - pasakotojo ir į jo kiemą užklydusio elgetos? Turėkime omenyje amžiaus skirtumą ir atitinkamas archetipines reikšmes (socialinius vaidmenis, laikysenas ir pan.). Yra artimos ir skiriasi šios santykių paralelės: elgeta ir pasakotojas, elgeta ir jo sūnus? Elgetos sūnus ir pasakotojas atlieka veiksmą - kaip šie veiksmai susiję? Palyginkime elgetos Sabaliūno būseną kūrinio pradžioje (nurodykime jo charakterizavimo, apibūdinimo detales) ir kūrinio pabaigoje: kaip šio veikėjo būsena pasikeitė ir kodėl? Kokią reikšmę jis atgauna?
Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ sūnus išvaro tėvą iš namų. Tai ne tik dorovinis, bet ir metafizinis nusikaltimas, nes šis veiksmas reiškia: a) moralinį faktą - sūnaus nedėkingumą jį auginusiam tėvui, b) loginį prieštaringumą - pasekmė paneigia savo buvimo priežastį. Išreiškus pastarąjį santykį religinėmis sąvokomis, faktas, kad sūnus paneigia tėvą būtų lygus faktui, kad žmogus paneigia jį sukūrusį Dievą. Tokia kūrinio pradžios situacija sukuria pasaulio nedermės, moralinio nuopuolio katastrofiškas jausenas, dėl kurių abu veikėjai yra sutrikę ir sukrėsti (lygiai nuskriaustasis Sabaliūnas, lygiai ir tos skriaudos ar pasaulio neteisybės liudininkas - pasakotojas). Juos apėmusį nerimą dėl suirusios pasaulio moralinės tvarkos būtina įveikti, ištaisyti blogį, ir ši užduotis tenka pasakotojui.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Duonos motyvas šiame kontekste reiškia pasidalijimą, atjautą ir pagalbą. Tai primena krikščioniškas apeigas, kurių metu duona yra laužoma ir dalijama, simbolizuojant Kristaus kūną. Pasakotojo veiksmas padeda Sabaliūnui atgauti tikėjimą žmonėmis ir pasauliu. Sabaliūnas primena pasakotojui seną pasaką, kurios etika pabrėžia gerumą, atjautą ir pagalbą kitiems. Šios vertybės priešinamos archainių bendruomenių, kovojusių už būvį, papročiams. Pasakotojas jaučia kaltę už kito žmogaus (Sabaliūno sūnaus) padarytą blogį, nes jis suvokia, kad visi žmonės yra susiję ir atsakingi vieni už kitus.
Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo ne kiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto; kita tiek pas savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. - Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? - Sūnus išvarė… Supratau… sūnus… Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu…
Dominuojantys motyvai šioje ištraukoje: medus, bitės, namai. Bitės simbolizuoja darbštumą, vienybę ir gerovę. Tautosakoje bitės dažnai siejamos su socialumo idėjomis. Sabaliūno santykis su vaikais ir bitėms charakterizuoja jį kaip gerą, atjaučiantį ir dosnų žmogų. Bičių motyvas yra universalus, nes jis atspindi žmogaus troškimą gyventi darnoje su gamta ir kitais žmonėmis. Pradžioje šie du vaikai yra draugai, lyg jungiami medaus motyvo, o paskui nebesusieina, nes jų gyvenimo keliai išsiskiria.
Paneigti teiginį, kad elgeta Sabaliūnas yra pats kaltas dėl savo nelaimės, nes reikėjo laiku pasirūpinti savo paties senatve, o ne švaistyti savo gerą kitiems. Jeigu Sabaliūno sūnaus veiksmą (seno tėvo išvarymą iš namų) paverstume visuotiniu dėsniu, tai visuomenė taptų žiauri, nedėkinga ir neturinti ateities.
"Vagis": Moralės Dilemos ir Žmogiškumo Paieškos
Jono Biliūno apsakyme „Vagis“ pasakotojas itin daug dėmesio skiria savo gyvenimui iki lemtingo įvykio: koks jis buvo ypatingas, kaip jam viskas sekėsi ir pan. Kūrinio pradžioje išryškinamos materialinės vertybės, žmogus suvokia savo gyvenimo gerovę kaip turtą ir saugumą. Tačiau jis negali ramiai gyventi toliau, kai jam pavyko apsaugoti savo namų turtą, nes jį kankina sąžinės graužatis.
Motyvacines jėgos kūrinyje: kas pagrindinį veikėją tiesiogiai ar netiesiogiai išteisina (vagies nužudymas traktuojamas kaip būtinoji savigyna, atlikta afekto - ypatingo susijaudinimo - būsenoje), ir kas jį baudžia? Kūrinyje vertybės konstruojamos priešpriešų principu: išorinės ir vidinės, žemiškosios ir amžinosios.
Pagrindinio veikėjo nežinojimas, išsakytas kūrinio pabaigoje, reiškia jo dvasinę krizę. Žmogaus nerimas dėl jo įvykdyto veiksmo išsakomas graužiančio kirmino metafora, kuri reiškia sąžinės graužatį, kaltės jausmą.
Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po mano galvą lakstė… Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion gultų. Bet negaliu užmigti. Nežinau kodėl, pradėjo mane imti nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau gerai, kad gurbų duris užrakinau, kumelį geležiniais pančiais supančiojau, bet ne - stumia kažin kas iš l…