Giedra Radvilavičiūtė yra viena iš ryškiausių šiuolaikinių lietuvių eseisčių, kurios kūryba išsiskiria ironija, sarkazmu, netikėtais palyginimais ir jungtimis. Jos esė rinkinys „Tekstų persekiojimas“ (2018) kviečia skaitytojus į intelektualią kelionę po literatūrą, kultūrą ir kasdienybę, verčia permąstyti nusistovėjusius požiūrius ir atrasti naujas prasmes. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti G. Radvilavičiūtės tekstų suvokimą, atskleidžiant jos kūrybos savitumą ir universalumą.
Kūrybos filosofija
Giedra Radvilavičiūtė remiasi filosofija, kad tekstus reikia nugyventi, stebėdamasi kas antrus metus to paties autoriaus leidžiamomis knygomis, suvadybinamu kūrybos procesu. Toks nusistatymas kiek kontrastuoja su kritikos tekstų pobūdžiu ir netgi misija reflektuoti kuo naujesnės literatūros lauką.
Ironija ir sarkazmas kaip priemonė pažinti tiesą
Nors tekstai, ypač pirmoje dalyje skelbiami kaip literatūros kritika, apžvalga, skaitytojui reikia aktyvumo, išmanyti intertekstus, tačiau juose gausu ironijos ir sarkazmo, netikėtų palyginimų ir jungčių. Autorė humorą pajaučia subtiliausiuose žmogaus gyvenimo judesiuose ir perteikia jį lengva ranka. Šį neabejotiną talentą ji praktikuoja ne tik rašydama tekstus - pristatydama knygą 2018 metų Vilniaus knygų mugėje, regis, pati tik vos šyptelėjusi, visą salę prajuokino tikromis istorijomis „iš gyvenimo“. Patirtis, apsiskaitymas, intuicija leidžia autorei sakyti tiesą.
Internete mačiau komentarą, kad autorės pasakojimo būdas yra kaip keistokos visažinės tetos, kuri, nežinai, ką galvoja, kur eina, bet kai pasako - tai iš peties ir tik tiesą.
Knygos struktūra ir turinys
Vertinant „Tekstų persekiojimą“, svarbu pakalbėti apie knygos struktūrą. Ji yra sudėta iš trijų dalių - literatūros kritikos, publicistikos ir, pavadinsiu, „grynųjų“ esė. Truputį gaila, kad tik vienas tekstas yra nepublikuotas anksčiau, t. y. paskutinė rinkinio esė „Tik balsas“ (2017 m.) - tarp skaitytojų atsiliepimų teko matyti ir tuo nusivylusių autorės talento gerbėjų. Adresuodama šių tekstų pasirinkimo faktą, G. Radvilavičiūtė sako, kad tokie naujausios knygos tekstai kai kuriuos skaitytojus gal ir atstums, bet kitus pritrauks.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Kyla klausimas, ar nevertėjo naujai knygai parašyti naujų esė, nors rašytoja tokiais atvejais jau yra iš anksto apsidraudusi ir jau seniai nurodžiusi, kad tekstus užgyvena ir naujų, net ir norėdama (o ir nenori) nesukurs greičiau, negu jie ateina (žr.
Socialinė kritika ir universalumas
Šiais tekstais G. Radvilavičiūtė kiek nutolsta nuo ankstesnių literatūros vertinimo ir paskirties ieškojimo tekstų ir priartėja prie socialinės visuomenės kritikos. Tekstų objektai - be Garliavos ir Užkalnio dar ir anglų kalbos suvešėjimas lietuvių kalbos diskurse, naujienų portalų antraščių rimai, klišės ir metaforos, ir kt. - kai kada aktualūs ilgesnį („Nustebsite, kokie tekstai išlaikė laiko egzaminą! Eksperto komentaras“), kai kada trumpesnį laiką. Vis dėlto tikriausiai visuose iš pradžių irzulį kėlusiuose tekstuose esama universalumo ir ilgaamžiškumo pagrindo, kuris yra ir bus aktualus dar ilgai. Kita vertus, tuomet kyla svarstytinas klausimas, kiek tai apskritai yra eseisto uždavinys atspindėti ir sveiku protu vertinti socialinę realybę, taigi ir priartėti prie publicistikos, žurnalistinės polemikos, o kiek jam reikėtų subjektyviu žvilgsniu taikytis į žmogiškojo gyvenimo universalijas, taigi pritaikyti grožinį, prozišką žvilgsnį.
Eseistikos žanro problema
Grynai eseistiškuose tekstuose „prasimuša“ ir populiarių užsienietiškų filmų siužetai, ir naujienų portalų komentarai, antraštės, apskritai visuomenės absurdiškumas. Taip iškyla ir žanro problema. Gintaras Beresnevičius teigia, kad „eseistika susiformavo tarp kelių žanrų - publicistikos, poezijos, novelistikos, kritikos, autobiografijos ir biografijos, atsiminimų“ („Eseistikos tendencijos moderniojoje Lietuvoje“). Toks suvokimas, nors ir visiškai teisingas, pastebiu, kad kartais suprantamas klaidingai - kaip leidimas esė kaip žanrui „suvartoti“ absoliučiai viską, neva ir būti viskuo - piktintis, kuo papuola, vienakryptiškai polemizuoti, įterpti savo dienoraščio ir mokyklinių rašinėlių ištraukų (arba, nelaimei, esė įterpti į juos). G. Radvilavičiūtės kūryboje jau anksčiau buvo jaučiami proziškas ir publicistinis pradmenys, būta diskusijų, ar autorės esė ne per daug priartėja prie prozos, ar nebūtų tiksliau jas įvardyti novelėmis, apsakymais.
Sakoma, kad rašytojai, nurodantys teksto žanrą, gali arba laikytis žanro kanonų, arba juos kūrybiškai paneigti. Nors rinkinyje esama tekstų, panašesnių į noveles, į publicistiką, į kritiką su grožinės literatūros prieskoniais, tačiau linkčiau teigti, kad tai - vis tiek esė, tiesiog žaismingai neigianti ir taip kiek išblukusias (o gal labiau niekada aiškiai ir neapibrėžtas) žanro ribas. Kadangi visus tekstus sieja kritiškas žvilgsnis ir neabejotinai kūrybiškas būdas tą žvilgsnį įprasminti, esė susijungia į vientisą rinkinį - apie rašytojus ir žmones.
Rekomendacijos skaitytojams
„Tekstų persekiojimą“ rekomenduočiau kaip mąstymo pratybas - ne tik dėl nutylėto reikalavimo gerai išmanyti kontekstus (dėl ko rizikuoji veikiai pasijausti kvailokas, nes nuoširdų juoką kelia frazė, kuri tikriausiai iš kažkur pasiskolinta, bet to iš karto nesupranti, o jei ką jau supranti, tai nepelnytai pasijauti atseit išprusęs ir tada jau rizikuoji iš tikrųjų būti kvailokas). Labiausiai rekomenduočiau dėl to, kad blaivaus proto vertinimo kartais mūsų literatūroje ir apskritai tekstuose stokojama. Jeigu jau rašoma apie aktualijas, nesvarbu ar grožiniame tekste, ar publicistiniame, tai labai tendencingai, didaktiškai ir apskritai pompastiškai. Šiame rinkinyje pateikiami tekstai pajudins užkerpėjusias smegenis, suteiks kritinių įrankių vertinti tekstus ir apskritai gyvenimo aktualijas ir įvykius. Dėl šios priežasties labiausiai palinkėčiau ją perskaityti savo bendraamžiams - Giedros Radvilavičiūtės esė paskatins plėtoti savą, kritišką aktualijų ir tekstų persekiojimą.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Laura Sintija Černiauskaitė apie kūrybos procesą
Literatūros kritikai dažnai kalbina rašytojus apie jų kūrybos procesą. Pateikiame ištrauką iš interviu su Laura Sintija Černiauskaite:
- Miela Laura, proza - sunkus ir nedėkingas žanras, reikalaujantis daug darbo ir įkvėpimui beigi romantikai paliekantis - jei apskritai palieka - mažai vietos… Bet, žvelgiant į Tavo kūrybą, ypač į noveles - justi, kad jos parašytos tarsi vienu kvėptelėjimu, gaivališkai, spontaniškai… Galbūt toks yra netgi Tavo romanas „Kvėpavimas į marmurą"; sunku čia nepastebėti savitos kompozicijos, paremtos ne konstrukciniais, o veikiau nuojautos, intuicijos padiktuotais dalykais… Ar rašydama romaną susidėlioji kokią nors schemą, kuri psichologinius veikėjų portretus, numatai jų metamorfozes ir panašiai?
- Pati žinai, kad iš pradžių ateina įkvėpimo gūsis - imi rašyti tekstą dar nelabai suprasdamas, apie ką ir kodėl, tiesiog norėdamas „pasikasyti". Teksto impulsas man paprastai ateina kartu su jį transliuojančia veikėjo sąmone. Taigi jie neatskiriami; nuo veikėjo lyg kokios gyvos gijos ar spinduliai pasklinda dar ne schema, bet lėtai aiškėjantis suvokimas, apie ką gi rašysiu. Pradedu ne nuo idėjos, problemos ar dar ko nors, bet nuo pagrindinio veikėjo, kuris pats susikuria sau aplinkybes, santykius, problemų lauką. Nujaučiu jį intuityviai, kaip savo pačios dalį, kuri manyje juda lyg koks neuronas. Taip viskas ir vyksta - apčiuopom, nujaučiant tik kelis žingsnius į priekį. Dažnai atsitinka, kad tolesni apgalvoti žingsniai, kol mudu su veikėjais juos pasiekiame, jau būna pakeitę kryptį.
Visus tris romanus rašiau išsikeldama skirtingus tikslus (apskritai, jei neišsikelsi romano kaip tikslo, teksto tiesiog neparašysi), bet rašymo procesas buvo panašus. „Kvėpavimas į marmurą" atsirado iš noro išmėginti stambųjį žanrą, pasitikrinti, ar apskritai jau esu jam subrendusi. Tai buvo nepaprastai intensyvus, daug psichinės energijos pareikalavęs procesas. „Benedikto slenksčius" pradėjau rašyti spontaniškai, kaip didesnį apsakymą; jis turėjo pasibaigti su pirmąja dalimi. Bet supratau, kad negaliu taip palikt to berniuko. Per daug giliai jis suleido į mane šaknis, tarsi į savo paties motiną. Atėjo sprendimas: gerai, rašau romaną. Mėginsiu išrašyti, kaip bręsta žmogus, ir dar sudėtingomis aplinkybėmis. Romaną baigiau išsekusi psichiškai ir fiziškai, buvo aišku: man negalima taip rašyti, nes turiu vaikų, kuriems reikia normalios, sveikos motinos. O literatūra puikiai apsieis ir be mano „didžių veikalų". Mažiausiai atsimenu, kaip rašiau paskutinįjį romaną „Medaus mėnuo", kurį kurdama nebesureikšminau proceso, nes jau buvau davusi sau „įžadus" nepervargti, išbalansuoti tarp kasdienybės pareigų ir kūrybos. Juo siekiau subtiliai ir gyvenimiškai aprašyti dievoieškos kelią; tai tema, kuri man vis labiau rūpi ir gyvenime. Iš esmės šio romano atsiradimą lėmė mano atsivertimas į katalikybę ir jį lydintys stiprūs maldos išgyvenimai; turėjau tai kaip nors išrašyti. Ir taip, kad tai būtų paskaitoma ne tik praktikuojantiems religiją, bet visiems „geros valios žmonėms" . Dabar, kai jau daugmaž žinau, kaip atsiranda romanai, kiek kraujo jie pareikalauja - kažkaip atrodo, kad romano ilgai nebesiimsiu… Nenoriu ir bijau…
Kūrinio savastis ir pojūčiai
- Kūrinio savastis, autentika ir unikalumas veikiausiai priklauso ne tik nuo įgimtų ir įgytų sugebėjimų, tačiau ir nuo rašytojo temperamento, požiūrių ir pažiūrų, galbūt netgi nuo fobijų ir sapnų. Tas nematomas pasaulis - regėjimai, vizijos, sapnai, pojūčiai - ar jis turi reikšmės Tavo kūrybai? Kokios?
- Pojūčiai - taip. Kaip ir daugelio menininkų, mano pojūčiai itin aštrūs, gal ir per aštrūs, per stipriai veikiantys; apie tokį asmenį paprastai sakoma - labai jau jautrus. Gyvenime būna visaip, o štai kūryboje tas platus pojūčių spektras tiktai padeda. Regėjimų ir vizijų, gaila, nematau! Pavydžiu žmonėms, sapnuojantiems ryškius, pranašingus sapnus. Mano vyras kartais rašo įkvėptas sapnų. Man šie dalykai visai nepažįstami. Mano sapnuose vyrauja buitinis realizmas, daugybė smulkmenų, rutinos šiukšlių, kurių nespėju sutvarkyti būdraudama. Sapnuose jos atgyja, veliasi, reikalauja būti sudėtos „į stalčiukus". Nekenčiu stalčiukų, nekenčiu plauti grindų ir lyginti skalbinių, tikrovėje tą lažą vis atidėlioju, tad tenka tvarkytis sapnuose! Kad tai bent duotų kokios praktinės naudos nubudus…Esu labiau vidinė negu išorinė. Patiriu vidinį gyvenimą kaip neaprėpiamą lauką, kuriame pati nedaug pažįstu ir suprantu… Tai suteikia šiurpulingos laisvės. Vis dažniau jaučiuosi laiminga tiesiog būdama, matydama, uosdama; tomis akimirkomis jaučiuosi ypatingai kūrybiška net ir nerašydama.
Dramaturgija ir poezija
- O kaip tada tavo pjesės? Kai kas net nevadina dramaturgijos literatūra, teigiama, kad tai visai kita sritis, kad žodžiai čia - ne patys svarbiausi, o galbūt jų netgi visai nereikia.
- Apie pjeses galiu pasakyti mažiausiai. Sutinku, kad čia reiktų skirti du žanrus: literatūrinę pjesę (kurios reikalingumu abejoju) ir parašytą teatrui. Joje - kuo mažiau žodžių, tuo geriau. Bet ir tie žodžiai turi būti pakrauti, duoti impulsą veiksmui scenoje. Kaip to pasiekiama - nesuprantu. Todėl ir neberašau pjesių. Mano atveju jos atėjo kaip poezija, kaip grynasis įkvėpimas.
- Vienas garbus kolega sakė - nėra čia ko rimtam prozininkui terliotis su eilėraščiais, visa jo poezija turi tilpti prozoje. O štai Tu, rimta prozininkė (romanistė, novelistė, dramaturgė), dalyvauji Poezijos pavasariuose, rašai eilėraščius, juos publikuoji ir, ko gero, paslapčia net eilėraščių knygą rengi. Kaip čia su tuo „nerimtu" žanru - poezija? Ar ji Tau naujo žanro išbandymas, ar čia Tavo proza randa naują formą, o gal turinį?
- Oi, tikrai nesutinku su tokiu „nerimtu" požiūriu į poeziją! Man poezijos rašymas visada priminė muzikos rašymą, atrodydavo, kad tai aukštasis pilotažas, įkandamas tik išrinktiesiems. Gal todėl daugybę metų laikiau eilėraščius „prie odos" ir niekam jų nerodžiau - maniau, kad tai asmeninis, tik man vienai reikšmingas dalykas, gal net visai ir ne poezija. Juolab kad eilėraščiai man tiesiog nutinka, „pasirašo", padvelkia kaip koks metafizinis gūsis, pabučiavimas iš anapusybės. Tai beveik mistiška, labai asmeniška, drovu kam nors rodyti. Prie eilėraščių beveik nedirbu, per lengvai jie atsiranda, patys „pasirašo", ko, kaip pati supranti, nepasakysi apie prozą. Tikrai, turiu jau prieš metus sudarytą nedidelę poezijos knygelę - tik iš tų, kurių negėda viešinti. Laukiame finansavimo. Aišku, baisu, kad kabinėsis… O juk vis tiek kabinėsis - ne raštu, tai žodžiu, ne žodžiu, tai mintyse kas nors vis tiek burblens. Bet taip juk nutinka su visais mūsų darbais.
Artistiškumo genas ir rašymo rutina
- Tavo biografijoje - TV režisūros studijos, teatro patirtis, dainavimo pamokos, kadaise sakei, kad mėgsti režisuoti savo veikėjų poelgius… Iš kur tas artistiškumo genas? Ar dėl to, kad rašytojystė be šito geno - kažkas sauso ir nuobodaus, kad reikia dar ko nors - gaivališko, spontaniško, gal net eretiško, laužančio ribas ir normas? Ar rašytojui užtenka rašymo kaip disciplinos, kaip išmokto dalyko, kaip įgimto sugebėjimo, ar to neužtenka?
- Nežinau, ko reikia rašytojui… Vieni menininkai labai saviti tuo savo daugialypiškumu (kad ir Leonardas Gutauskas), kiti - stiprūs, įdomūs būdami pasinėrę vien tik į rašymą… Man pačiai rašymas ne tik nėra uždara erdvė, bet priešingai - išėjimas į kažką daug erdvesnio už kasdienybę. Bet, jei teisingai supratau, klausi apie rašymo rutiną, kai, tarkim, rašai romaną ir jau esi nuo to pervargęs. Tada ir kyla tokių visokių minčių: įkvėpimas išblėsęs, atrodo, kad tik verdi savo sultyse, bet pats save su botagėliu varai kasdien rašyti. Maždaug: „Nada, Fedia, nada." Esu tai patyrusi su visais savo romanais. Na ir kas? Vėliau nustembi, kad tas nuovargis tekste net neatsispindi! Tai mane palaiko, kai iki šleikštulio pavargstu rašyti. Romano kūrimas, pati žinai, vyksta impulsais: įkvėpimas - abstinencija, įkvėpimas - abstinencija… Man asmeniškai labai svarbu abstinencijos metu nemesti rašymo visiškai, nenusivilti, varyti kad ir iš inercijos, tiesiog laužyti, trupinti savo menkumo ribas.
O artistiškumo geną tikrai turiu. Iš kur - gal iš tėvų, gal iš protėvių, kurių net nepažįstu. Tik aptinku, kad galėčiau ir dainuoti, ir vaidinti, ir net tuos pačius filmus sukti - jei būčiau boba su kiaušiniais. Bet kiaušinių, ačiūdie, nėra… Tai ir ramu. Įdomus tas mano santykis su scena - visai jos nebijau, laisvai jaučiuosi prieš publiką, turiu balso, kūno plastikos duomenis, bet… Žinau, kad būti scenoje yra toks nedėkingas, išsunkiantis, ekshibicionistiškas, klastingas ir ypatingai gundantis reikalas, kurio mano psichika ilgai neatlaikytų. Dėl to ir mečiau režisūrą po pirmo kurso.
Europos Sąjungos literatūros premija
- 2009 metais, gavusi Europos Sąjungos literatūros premiją už romaną „Kvėpavimas į marmurą", kiek pamenu, išsitarei, kad lietuviai Tau šito nedovanos… Ar tai reikštų, kad peržengei kažkokias nacionalinio padorumo ribas - juk iki šiol lietuviai dar nelaimėjo nė vienos „Eurovizijos", o Tu štai drįsai taip išsišokti (Giedra Radvilavičiūtė ir Undinė Radzevičiūtė - taip pat, esu tikra, kad ir jos jau sulaukė viešosios nuomonės priekaištų). Literatūra tarptautinėje arenoje jau tris kartus laimėjo, o popsas - ne. Ar tai nėra nesusipratimas, žvelgiant viešosios nuomonės akimis? Kaip čia dabar su ta mūsų kultūrine sąmone, su mūsų raštingumu?
- Įdomus Tavo pastebėjimas dėl popso ir literatūros. Nežinančius visų aplinkybių tai turėtų maloniai nustebinti. Bet turiu atvėsinti - šitie ES skiriami literatūros apdovanojimai yra planiniai, jie kas keletą metų įvykdomi ne tik literatūros, bet ir kitų menų srityse (o gal ir ne tik menų). Kaip supratau, šiuo gestu ES parodo, jog remia kultūrą (nors premijos dydis tikram Europos gyventojui yra juokingas - vos mėnesio atlyginimo suma; svaresnis jis tik postkomunistinių šalių laureatams). Apdovanojami po vieną ES šalių rašytojai, kurie kiekvienas išrenkami savo šalies viduje. Taigi mane pagal ES Komisijos pateiktus kriterijus išrinko lietuvių ekspertų grupė. Tie kostiumuoti dėdės Briuselyje, kurie apdovanojo visų šalių laureatus ir brūkštelėjo sau pliusiuką, iš veidų net nelabai panašūs į skaitančius knygas. Taigi skamba solidžiai, o iš tiesų - apdovanojimas kaip visi. Kur kas rimčiau vertinu 2004 m. parašytos pjesės „Liučė čiuožia" sėkmę Berlyno teatro festivalyje, kur ji iš trijų šimtų europinių pjesių laimėjo pirmą vietą. Ir rinkosi patys vokiečiai. Tačiau tarptautinis pjesės kelias šioje vietoje ir „užlūžo" vos prasidėjęs - Vokietijoje, kiek žinau, jos taip niekas ir nepastatė. Labiausiai Liučę myli Rusijoje, ten daugiausia man žinomų pastatymų.
O raštingumo nykimas - skaudi tema. Paradoksas - kasdienybėje vis daugiau rašome ir skaitome (internete, telefone), bet raštingumas tik smunka. Man atrodo, kad tai kyla vis iš to paties vertybių degradavimo. Per daug pasidarėme svarbūs patys sau, rėkiame tik apie save, per daug užsiimame saviraiška ir vis mažiau mokame nuoširdžiai pasidomėti kitu. O tobulėjančios technologijos mus kiekviename žingsnyje apgauna, kad viską galime patys, kad to kito mums gal visai ir nereikia. Juk kad atsigręžtum į kitą, pats turi susipaprastinti, sumažėti, tam reikia elementaraus nuolankumo, iš kurio atsiranda bendravimui tokia būtina sąlyga kaip tolerancija. Kad ir kiek daug dabar šnekame apie asmens teises, tikrosios tolerancijos šiuolaikinis žmogus beveik nesupranta. O skaitymas juk irgi - bendravimas! Aukštesnio lygmens, įjungiantis sąmonės, intelekto parametrus. Skaitydamas pasineri į kito sukurtą pasaulį, net jeigu jis tau svetimas, sunkiai suprantamas ir ne visai priimtinas - tai vis tiek nuostabu! Man atrodo (gal ir klystu), kad mes nebeskaitome todėl, jog ir gyvenime prarandame poreikį domėtis kitais iš esmės (ne šiaip egoistiškai smalsauti, kas, kada, su kuo ir ką veikė, ką sėkmingai pakursto geltonoji spauda ir menkavertės TV laidos). Kiti mums rūpi tik tiek, kiek galime gauti iš jų psichologinės (malonumų), informacinės ar materialinės naudos. Toks vartotojiškas, nepilnakraujis santykis su kitu (kitais) veda į susinaikinimą.
Novelės žanras
- Pakalbėkime apie novelę. Esi garbingos Antano Vaičiulaičio premijos laureatė - šalia tokių mūsų prozos ąžuolų ir liepų, kaip Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Petras Dirgėla, Bitė Vilimaitė ir kiti… Ar sutiktum su teiginiu, kad novelė - sunkus žanras? Ir jei sunkus, tai kodėl?
- Save, kaip prozos liepą, žinoma, kukliai nutylėjai… Rašytojai puikiai žino, kad romanas rinkoje yra pats paklausiausias, todėl dauguma pradedančiųjų (o ir seniai pradėjusieji), dažnai neapskaičiavę savo jėgelių, ir griebia tą jautį už ragų. O novelės žanrą labai mėgstu - skaityti ir rašyti. Man jis neatrodo sunkus, tik gal reikalaujantis didesnės disciplinos - rašant novelę tampa svarbu ne tik tai, ką palieki jos tekstiniame kūne, bet ir tai, kiek sugebi atsisakyti, išvalyti, išskaidrinti. Tuo novelės žanras man panašus į poezijos rašymą - minimumas žodžių, maksimumas prasmės. Be to, pradėjus rašyti noveles sunku sustoti; viena paskui save traukia kitas; sąmonė pereina į kitą režimą (šiuo metu kaip tik rašau apsakymų ciklą).
Knygos vaikams ir paaugliams
- Negaliu apeiti labai svarbios literatūros srities - knygų vaikams ir paaugliams, juolab kad esi parašiusi „Benedikto slenksčius" ir „Žiemą, kai gimė Pašiauštaplunksnis". Mėgėjiškos intencijos šioje srityje, sakyčiau, tikrai nėra baisus dalykas, esama ir įdomių reiškinių, ir autorių, tačiau formuojasi nuostatos, kaip reikia teisingai kalbėti vaikams. Man neramu, kad edukacinė funkcija ims ir užgoš estetinę, ir tai, kas teisinga, pasidarys svarbiau už tai, kas įdomu. Ar vaikų literatūroje turi vyrauti teisingi standartai, ar čia nereikia maišto? Kitokio kalbėjimo nei priimta?
- Iškėlei įdomią mintį. Tikrai sutinku, kad vaikams reiktų kalbėti visų pirma talentingai, nes talentas ir išsprogdina visas tas sustabarėjusias konvencijas. Nepasitikiu autoriais, kurie labai sureikšmina vaikų literatūrą ir patys nubrėžia ryškią takoskyrą tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros. Paprastai jie dar apsiginkluoja tokiais pareiškimais, kad neva vaikams rašyti sunkiau ar kad tai reikia daryti sąžiningiau, kad „vaikams nesumeluosi" ir panašiai. O rašant suaugusiems galima meluoti ar rašyti ne taip rimtai? Vis neatsikratau įtarimo, kad panašiai teigiantys autoriai patys laiko rašymą vaikams nepakankamai vertingu, ir iš šito savo pačių komplekso junta poreikį apsiginti sparnuotomis frazėmis. Kodėl apskritai suaugę imasi rašyti vaikams? Ar vien tik iš švietėjiškų paskatų, kaip Šatrijos Ragana? Turime ir tokios literatūros pavyzdžių. Vienas kitas, kaip antai „Irkos tragedija" arba Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje" - pavykę. Bet prisiminkime ir tokį pasaulinės literatūros šedevrą kaip Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje". „Nonsenso" literatūra, kurioje moralo su žiburiu nerasi, o kažką tokio tikro užčiuopi apie gyvenimą. Manyčiau, kad rašyti vaikams yra toks pat smagumas, reikalaujantis tiek pat maksimalių pastangų, kaip ir rašymas suaugusiems. Ir paskata rašyti vaikams dažniausiai kyla iš gyvo kontakto su jais, iš užsimezgusių simpatinių ryšių (kaip „Alisos" autoriaus atveju) arba iš vaikiškumo, vaikystės ilgesio. Tai labai gražūs, tikri impulsa…
Erdvės rašymas Giedros Radvilavičiūtės esėse
Straipsnyje, pasitelkiant šiuolaikinės (literatūros) geografijos konceptus, analizuojamas erdvės rašymas Giedros Radvilavičiūtės esė „Racionalūs sprendimai“. Erdvės rašymas suponuoja požiūrį į erdvę literatūros kūrinyje, kai erdvė suvokiama ne kaip tuščia talpa / scena, kurioje vyksta veiksmas, bet kaip (ne)žmogiškų veikėjų santykiai, ryšiai ir tinklai, iš kurių erdvė susikuria kaip vieta-įvykis.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Anot autorių, tai, kas nuolat vyksta mieste, yra gyvenimas, susikuriantis iš žmonių, gyvūnų bei daiktų tinklų ir bendruomenių. Viena iš bendruomenių formų, jų nuomone, yra pati kasdienybė.
Umberto Eco teorijos taikymas G. Radvilavičiūtės kūrybai
Šiame straipsnyje pamėginsiu pritaikyti U. Eco teoriją praktiškai. Kitaip tariant, analizuodama G. Radvilavičiūtės esė rinkinį, remsiuosi kai kuriomis U. Eco „atviro kūrinio“ teorijos idėjomis, kurios padės atskleisti rašytojos tekstų specifiką.
Viena esminių U. Eco teorijos idėjų yra ta, kad kiekvienas kūrinys tuo pačiu metu yra ir atviras, ir uždaras. Veikalo atvirumą lemia skaitytojo ir teksto sąveikos galimybė, dėl kurios atsiranda skirtingos jo interpretacijos. Anot U. Eco, kiekviena interpretacija - tai atskiras kūrinys, todėl ji yra tarsi dar vienas originalaus kūrinio variantas, kuris suteikia jam naują pavidalą, bet ne prasmę. Taip yra dėl to, kad skaitytojas, interpretuodamas kūrinį, yra nesąmoningai veikiamas autoriaus, kuris nubrėžia jo vaizduotei ribas, „ją kreipia ir valdo“.
tags: #teksto #suvokimo #atsakymai #giedros #radvikaviciutes