Alkoholio priklausomybė - tai liga, kuri paveikia ne tik patį žmogų, bet ir jo šeimą. Ši priklausomybė gali sugriauti santykius, sukelti stresą ir nerimą artimiesiems. Alkoholio priklausomybė yra visos šeimos liga, o alkoholio priklausomo žmogaus elgesys turi įtakos jo santykiams ne tik su antrąja puse, bet ir su vaikais. Straipsnyje aptariama alkoholio priklausomybės įtaka tėvui, jo šeimai, vaikams, taip pat nagrinėjami pagalbos būdai ir priemonės.
Alkoholizmas kaip šeimos liga
Priklausomybė yra šeimos liga, emociškai, dvasiškai ir neretai fiziškai paveikianti visus šeimos narius. Kiekvienas priklausomas asmuo paveikia bent 4-5 žmones savo aplinkoje. Alkoholio vartojimas yra pagrindinis veiksnys, griaunantis šeimų santykius. Priklausomybe nuo alkoholio sergantis asmuo paveikia visus šeimos narius. Tokia šeima dažniausiai yra chaotiška, neprognozuojama, tad ir vaidmenys bei tvarka tokioje šeimoje nėra aiškūs. Minėtosios šeimos dažniausiai pasižymi tėvystės įgūdžių stoka, prastu namų ūkio valdymu, šeimos narių tarpusavio bendravimo trūkumu.
Šeimose, kuriose yra priklausomas asmuo, dažnai vyrauja problemos, tokios kaip tėvystės įgūdžių stoka, prastas namų ūkio valdymas, šeimos narių tarpusavio bendravimo trūkumas. Vaikai jaučiasi vieniši, pikti, nusivylę ar nervingi dėl tėvų negalėjimo nustoti vartoti alkoholį, kad juos slegia mintys dėl tėčio ar mamos alkoholio vartojimo ar su tuo susijusių sunkumų.
Kopriklausomybė ir jos įtaka šeimos nariams
Tokioje šeimoje alkoholiu piktnaudžiaujančio asmens elgesys ir poreikiai tampa šeimos gyvenimo centru - taip artimieji tampa kopriklausomi (netiesiogiai priklausomi). Didžioji dalis priklausomybe sergančio asmens ligos sukeltų pasekmių nugula ne ant jo pečių, o ant artimųjų. Kopriklausomybės paveikti šeimos nariai gali tapti priklausomi nuo priklausomo asmens taip pat, kaip jis pats yra priklausomas nuo psichoaktyviųjų medžiagų.
Kopriklausomybė yra išmoktas elgesio modelis, paveikiantis žmogaus jausmus ir mintis, kuriam būdinga atviros jausmų raiškos ir veiksmų autonomijos stoka. Kopriklausomybė yra itin glaudžiai susijusi su priklausomybe. Įprastai šeimos nariai mėgina savomis jėgomis sumažinti sergančiojo daromą žalą, stengiasi nuslėpti šeimos „gėdą", jaučia kaltę, bejėgiškumą, o jų pačių poreikiai, sveikata, pasiekimai, interesai ir ateities planai tampa ne tokie svarbūs.
Taip pat skaitykite: Šeimos santykiai ir alkoholis
Kopriklausomybės požymiai
- Probleminės situacijos neigimas - vienas ryškiausių nuo alkoholio priklausomos šeimos bruožų.
- Dangstydami ir neleisdami priklausomam šeimos nariui susidurti su visomis jo elgesio pasekmėmis, artimieji nesąmoningai padeda jam sirgti.
- Sąmonė užvaldyta objekto: vyrauja mintys apie alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas, vyrauja mintys apie priklausomybę turintį asmenį.
- Kontrolės praradimas: prarandama alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo kontrolė, prarandama savo jausmų, savo elgesio, viso savo gyvenimo kontrolė.
- Neigimas: „Aš neturiu problemų, jų turi mano vyras / žmona/ vaikas".
- Agresija: žodinė, fizinė.
- Vyraujantys jausmai: pyktis, kaltė, gėda, baimė.
- Žema savivertė. Būdingas save griaunantis elgesys.
- Fizinė sveikata: turi daug nusiskundimų. Kepenų, širdies, skrandžio ir kt. sutrikimai.
Kadangi kopriklausomybė yra išmoktas elgesys, galima išmokti jį pakeisti ir susigrąžinti savo gyvenimo kontrolę, pasirūpinti savo emocine sveikata.
Kas yra kopriklausomybė?
Kopriklausomybė kaip sąvoka buvo pradėta vartoti pastebėjus, kad alkoholiu piktnaudžiaujančių vyrų žmonoms dažnai būdingas tam tikras elgesio modelis (Bacon et al., 2020). Lietuviškai tai dar vadinama netiesiogine priklausomybe. Tokių šeimų nariai tampa priklausomi nuo artimojo, turinčio priklausomybės nuo alkoholio sutrikimą.
Bulotaitė (2009) savo knygoje „Priklausomybių anatomija“ šį elgesio modelį apibūdina kaip savo individualybės, asmenybės praradimą, kaip ypatingą priklausomybę nuo kito žmogaus.
Lietuvoje alkoholizmas yra plačiai paplitusi ir aktuali problema, su kuria susiduria nemažai asmenų. Dažniausiai kenčia patys artimiausi ir mylimiausi žmonės, kaip antai sutuoktinis, vaikai, tėvai. O ypač dažnai nukenčia moteris. Neretai ji ne tik žmona, bet ir mama, tad jos psichologinė būsena labai svarbi šeimos emociniam klimatui. Kartais ji linkusi jaustis atsakinga dėl savo vyro piktnaudžiavimo alkoholiu. Visas jos dėmesys sutelkiamas į tai, kaip rasti būdų, padedančių atitraukti vyrą nuo svaigalų (Ivanauskienė ir Varžinskienė, 2006).
Kopriklausomybei susiformuoti reikia tam tikro laiko. Manoma, kad per dvejus bendro gyvenimo metus su nuo alkoholio priklausomu asmeniu artimųjų charakteris ima keistis. Tokias šeimas gali lydėti įvairiausios problemos: išsekimas, nuovargis, kartais skyrybos, nutrūkę santykiai su vaikais.
Taip pat skaitykite: Seksualinis priekabiavimas: psichologinė pagalba
Šeimos nariai bando suprasti nuo alkoholio priklausomą žmogų, stengiasi prie jo prisiderinti ir tuo pat metu tikisi pokyčių. Nissen (1997) savo knygoje „Nematomas dramblys“ kopriklausomybės įtaką šeimai prilygina auginamam namuose drambliui. Šeima gėdijasi jo, nes niekas namuose dramblio neaugina. Jis slepiamas ir niekas neturi apie jį sužinoti. Apsimesdami, kad dramblio nėra kambaryje, po truputį visi užsisklendžia. Vyksta prisitaikymas.
Šeimos nariai, suvokdami problemą, mėgina savo jėgomis sumažinti alkoholiko daromą žalą, finansinius sunkumus, stengiasi nuslėpti šeimos problemą. Tuo pat metu jaučia kaltę, bejėgiškumą, o jų pačių poreikiai, emocijos, sveikata, ateities planai tampa ne tokie svarbūs.
Kopriklausomybė: Probleminės situacijos neigimas ir pasekmės
Probleminės situacijos neigimas - vienas ryškiausių nuo alkoholio priklausomos šeimos bruožų. Be to, šeima stengiasi sukurti tobulos šeimos įvaizdį ir visais būdais bando išsaugoti alkoholiko reputaciją. Taip artimieji pamažu pradeda gyventi kito žmogaus gyvenimą. Dangstydami ir neleisdami priklausomam šeimos nariui susidurti su visomis jo elgesio pasekmėmis, artimieji nesąmoningai padeda jam sirgti. Laikui bėgant kyla sunkumų dėl alkoholiko nepastovios nuotaikos, egoizmo, neatsakingo elgesio, nevaldomo pykčio, nevykdomų pažadų mesti gerti.
Asmenys, kenčiantys nuo kopriklausomybės, praranda individualumą, interesus, pomėgius, nebereiškia jausmų. Pamažu pradeda sirgti emociškai: išgyvena emocinį skausmą, kančią, pyktį, gėdą, kaltę, patiria baimę, nesaugumo jausmą (Bulotaitė, 2009). Ateitis susijusi tik su kito asmens svajonėmis, o gyvenimo kokybė priklauso nuo kito asmens gyvenimo kokybės. Asmenys, turintys kopriklausomybę, dažnai gyvena dėl kitų, prarasdami viso gyvenimo kontrolę (Bacon et al., 2020).
Laikui bėgant pasireiškia galvos, skrandžio skausmai, kyla kraujospūdis, atsiranda nemiga. Gali išsivystyti depresija, kilti minčių apie savižudybę, asmuo gali pradėti vartoti alkoholį, narkotikus, raminamuosius vaistus ir kt. Ivanauskienės ir Varžinskienės (2006) atliktas tyrimas parodė, kad moterys, gyvenančios su alkoholikais vyrais, patiria daugiau streso, nerimo, depresijos. Jos blogiau vertina save kaip asmenybes, kaip žmonas, kaip moteris ir kaip motinas, dažniau patiria bendravimo sunkumų šeimoje. Pagal Bacon ir kt. (2020), kopriklausomybe pasižymintys asmenys patys vaikystėje yra išgyvenę tėvų alkoholizmą, apleistumą, kontrolę. Jiems būdinga žema savivertė, save griaunantis elgesys, o tokių santykių sukūrimas jiems suteikia saugumo jausmą.
Taip pat skaitykite: Ekspertizės uždaviniai ir specialistų vaidmuo
Priklausomybė nuo alkoholio paveikia tiek visą šeimą, tiek kiekvieną jos narį atskirai. Tam, kad šeimos narys išgyventų, jis prisiima tam tikrą vaidmenį. Bulotaitė (2009) savo knygoje mini šiuos pagrindinius vaidmenis:
- gelbėtojas, kuris stengiasi tvarkyti visus šeimos reikalus, užglaistyti nesklandumus, paguosti, nuraminti, padėti (dažniausiai tai žmona);
- sūnus dažnai tampa šeimos didvyriu, pasirengusiu perimti tėvo funkcijas;
- maištautojas, kuris neprisiima šeimos problemų ir atsiriboja nuo jos;
- herojus - šeima juo didžiuojasi, nes jis pasižymi gerais mokslo ar darbo rezultatais, tarsi parodydamas, kad ir tokioje šeimoje gali būti šio to vertų žmonių;
- kaltintojas, kuris dėl savo nesėkmių ir klaidų kaltina nuo alkoholio priklausomą šeimos narį.
Tačiau kiekvienas šeimos narys, atlikdamas savo vaidmenį, tik paskatina ir palaiko alkoholiką nieko nedaryti. Todėl šeimoje niekas nesikeičia.
Alkoholio vartojimo stadijos ir jų poveikis šeimai
Kaip progresuojanti liga, alkoholizmas natūraliai pereina į tris palaipsniui viena kitą keičiančias stadijas. Tai vyksta palengva ir nepastebimai. Šis susirgimas niekada neprasideda staiga. Prieš pirmąją alkoholizmo stadiją būna vadinamas „saikingo", epizodinio alkoholio vartojimo periodas, kuris gali tęstis įvairiai - nuo metų iki dešimties.
I stadija
Išsivysto po 5-10 metų piktnaudžiavimo alkoholiu, galima piktybinė eiga, kai pirmos stadijos požymiai atsiranda po 1-2 metų (šis eigos variantas labiau būdingas moterims, pagyvenusiems žmonėms, paaugliams). Šioje stadijoje alkoholis tampa priemone, padedančia palaikyti gerą nuotaiką, užmiršti nemalonumus, atsipalaiduoti. Nebelieka kitų interesų, pasigėrimas tampa vieninteliu sąmoningai ieškomu malonumu, piktnaudžiaujama reguliariai - 2-3 kartus per savaitę, nebekontroliuojamai pasigeriama iki sunkaus apgirtimo, kaskart reikia vis didesnio kiekio tokiai būsenai pasiekti. Išnyksta vėmimo refleksas, galimi trumpalaikiai atminties praradimai. Geriama nepaisant neigiamų socialinių pasekmių, pvz.: kad sekančią dieną reikės eiti į darbą.
II stadija
Dažniausiai trunka apie 5 metus ir pasireiškia pastoviai sutrikusia emocine savijauta (pablogėjusi nuotaika, dirglumas, nuobodulys), kuriai normos ribose palaikyti būtinos jau 3-6 kartus didesnės alkoholio dozės. Nutraukus ar smarkiai sumažinus alkoholio vartojimą, vystosi abstinencijos sindromas - kitą dieną po išgėrimo skauda galvą, džiūsta burna, dreba rankos, prarandamas apetitas, bloga nuotaiką, baimės jausmas, prakaitavimas, miegos sutrikimai. Išgėrus truputį alkoholio, šie reiškiniai sumažėja arba visai išnyksta. Iš pradžių savijauta pagerėja ir nedaug išgėrus, vėliau alkoholio reikia vis daugiau. Dėl to pradedama girtauti ištisai arba su pertraukomis. Pradedama piktnaudžiauti alkoholio pakaitalais.
III stadija
Susergama po 5-15 metų intensyvaus alkoholio vartojimo. Išnyksta aukštosios emocijos, žmogus tampa nekritiškas, primityvus, abejingas artimiesiems, išnyksta sąžinės, atsakomybės jausmai. Pakenkiamas intelektas, atmintis, sunkiais atvejais gali išsivystyti silpnaprotystė. Tolerancija alkoholiui vėl sumažėja (apsvaigimo būsenai pasiekti jau reikalingas kaskart vis mažesnis alkoholio kiekis). Žmogus tampa nedarbingas, praranda šeimą, gyvena išlaikomas kitų.
Alkoholizmas moterų tarpe
Moterų alkoholizmas turi specifinių bruožų, kurie daro jį ypač pavojingu šeimos santykiams. Moterys dažniausiai apsvaigsta išgėrusios mažesnį kiekį alkoholio nei vyrai. Kai kuriais gyvenimo etapais (nėštumas, maitinimas krūtimi) moteriai gali būti pavojingas bet koks alkoholio kiekis. Alkoholio vartojimas gali tapti didele kliūtimi geriems šeimos santykiams, bendravimui su vaikais- reguliarus alkoholio vartojimas kuria ir jų vaikams nuostatą, kad gyvenimas be alkoholio neįmanomas. Be to, alkoholinę priklausomybę turinčios moterys greičiau socialiai degraduoja, praranda darbą, šeimą.
Priežastys, skatinančios girtauti moteris
Dažniau šia liga suserga melancholikės ir cholerikės. Kritinis amžius - 30- 50 metų, neretai menopauzės periodas (apie 50 gyvenimo metus). Į alkoholio liūną moterys neretai pradeda klimpti atsidūrusios sunkiose gyvenimo situacijose: patirtas fizinis ar psichologinis išnaudojimas vaikystėje, sunkios psichinės ar fizinės traumos, emocinis nestabilumas, vienatvė, netinkama profesija, draugų ar kolegų įtaka, prasta materialinė padėtis, artimųjų girtavimas (sergančių alkoholizmu giminių tarpe šis susirgimas dažnesnis 7 kartus), sunki liga, darbo praradimas ir dar eilė priežasčių. Apie pusė alkoholikių - vienišos moterys, našlės, išsituokusios, socialiai remtinos, neturinčios išsilavinimo.
Moterų alkoholikių sveikata
Gausus alkoholio vartojimas sąlygoja kraujo spaudimo padidėjimą, širdies ritmo sutrikimus, dažnesnius insultus, padidėja staigios mirties tikimybė. Moterų alkoholikių psichinis nestabilumas gana ryškus - jos būna tai niūrios, tai isteriškos, tai apimtos beviltiškumo, dažnai atsiranda minčių apie savižudybę, kurias gali lydėti realus bandymas nusižudyti. Moterų alkoholinė psichozė sunkesnė negu vyrų. Sutrinka organizmo fiziologinės sistemos, pirmiausia išryškėja ginekologinės problemos, nevaisingumas, nervų ir endokrininės sistemų išsekimas, vaisiaus pakenkimas nėštumo metu. Dėl sumažėjusio rūpinimosi asmens higiena ir neretų atsitiktinių lytinių santykių su nepatikrintais partneriais joms padidėja tikimybė užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Alkoholinė kepenų liga (kepenų cirozė) išsivysto po palyginti trumpesnio girtavimo laiko bei geriant mažesniais kiekiais negu vyrams. Moterų alkoholikių mirtingumas 50 - 100 proc. didesnis negu vyrų alkoholikų. Jos dažniau miršta dėl savižudybių, su alkoholio vartojimu susijusių nelaimingų atsitikimų, kraujotakos sutrikimų, kepenų cirozės.
#
tags: #tevo #priklausomybes #alkoholiui #itaka