Knygų ir seminarų apie tai, kaip tapti laimingu, populiarumas rodo, kad žmonės vis dažniau bando suprasti, kas yra ta laimė. Visgi, paradoksalu, kad išsivysčiusiose šalyse, kurių gyventojai turi viską, ko siekti ragina laimės mokytojai, matomi dideli sergančiųjų depresija skaičiai. Vartotojiška kultūra smarkiai pakeitė tai, kaip suvokiame laimę, tačiau fundamentalioji taisyklė, kad žmogus pats yra savo laimės kalvis, laikui nepavaldi. Šiame straipsnyje nagrinėsime laimės psichologinę būseną, jos apibrėžimą, aspektus ir kriterijus, siekiant geriau suprasti šį sudėtingą ir individualų jausmą.
Laimės apibrėžimas psichologiniu požiūriu
Psichologiniu požiūriu, laimę galima įvardyti kaip vidinę būseną. Būdamas laimingas, žmogus jaučia vidinį pozityvą, džiaugsmą, jį užplūsta psichologinės jėgos. Tiesa, šiuo metu laimė vis dažniau siejama su išoriniais dalykais: pasiekimais asmeniniame gyvenime, pripažinimu visuomenėje, daiktais.
Laimė gali pasireikšti kaip pajautimas, dažnai žmogų aplankantis staiga, netikėtai. Būna, žmogui tiesiog kyla nepaaiškinamas jausmas, kad jis yra laimingas. Pamatęs gerą reklamą, žmogus pagalvoja, kad jis nori reklamuojamo daikto, paslaugos. Vis dėlto, žvelgiant į tyrimus ir mokslininkų pastebėjimus, būsena, kai žmogus, atrodytų, nei iš šio, nei iš to pasijaučia laimingas, dažniau pasitaiko vaikystėje, jaunesniame amžiuje. Dabartinėje visuomenėje priimta, kad kuo labiau augame, bręstame, tuo daugiau pareigų prisiimame, apsikrauname rūpesčiais. Todėl žmogus dažniau renkasi nebūti laimingas - vietoje to jis renkasi spręsti problemas, siekti užsibrėžtų tikslų, kelti ir narplioti gyvenimiškus uždavinius.
Norint suprasti, kad esi laimingas, mąstymo procesai mažai reikalingi. Kai jauti laimės jausmą, tą akimirką nelieka abejonių, tu aiškiai tai supranti. Tik po kurio laiko įsitraukia protas, jis ima klausti, ar čia tikrai buvo laimė, gal tai kažkas kita? Sąmoningas žmogus, net kai jam nesiseka, neleidžia sau pratrūkti dideliais pykčiais, nugrimzti į depresiją.
Vidinės laimės paieškos
Esminis būdas gana paprastas - prisiminti tuos momentus, kai jaučiausi laimingas, ir priimti tai, kad nuo manęs paties priklauso, ar tie momentai kartosis, o gal netgi taps mano nuolatine būsena. Viskas prasideda nuo pamąstymo. Linkiu kiekvienam surasti laiko atsisėsti, nusiraminti, bent trumpam atidėti rūpesčius į šalį ir pasižiūrėti į savo vidų, nebijoti savęs paklausti, kas man gyvenime svarbu, dėl ko aš gyvenu. Gyvenime yra daug kelių, tad, atsidūrus kryžkelėje, tenka rinktis, kuriuo eiti. Ir jei žmogus pasirenka ieškoti vidinės laimės, tada jau gali prisidėti ir įvairios psichologinės, meditacinės technikos.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai laimės aspektai
Kaip jau minėjau, pirmiausia siūlyčiau atsisėsti, kuriam laikui atidėti rūpesčius į šalį ir išdrįsti su savimi būti maksimaliai atviram ir sąžiningam. Kai aiškiai supranti ir, kaip juokauju, pasidarai mini savo paties minčių mokslinį tyrimą, turi aiškias išvadas apie tai, kas tau yra svarbu. Kitas žingsnis - imti jas realizuoti. Sąmoningas žmogus, net kai jam nesiseka, neleidžia sau pratrūkti dideliais pykčiais, nugrimzti į depresiją. Jis nepasiduoda, galvoja ir veikia kita linkme ir taip laukia tų laimės momentų. Laimės ieškoti savo viduje - nė kiek ne lengvesnis kelias, nei siekti su išoriniais dalykais siejamos laimės, tačiau jis toks yra.
Laimės paradoksai šiuolaikinėje visuomenėje
Galbūt ne visi susimąstytų apie savo gyvenimo kelią, jo tikslą, tačiau kyla jausmas, kad nuolat siekti laimės mus verčia ir aplinka. Knygynų lentynose - šūsnys knygų apie tai, kaip gyvenime tapti sėkmingam, internete - galybė reklamuojamų saviugdos trenerių vedamų kursų ir seminarų su pažadu pasidalyti stebuklinga 10-ies žingsnių, kaip tapti laimingam, programa. O kur dar socialiniai tinklai ir juose eskaluojama iškreipta laimės samprata…
Šioje situacijoje įžvelgiu du momentus. Matome didelę tokių knygų, kursų, seminarų paklausą, vadinasi, žmonės ieško, bando suprasti, kas yra ta laimė. Pagrindinė vartotojiškos visuomenės idėja - jeigu jautiesi blogai, turi pasiekti daugiau, tada tapsi laimingas. Būtent ją yra perėmę tie žmonės, kurie siekia kitiems padėti tapti laimingiems. Laimės mokytojai moko pasitikėti savimi, drąsiai eiti į priekį, bet o kas toliau? Apie tai nelabai kalbama. Sakykime, imsi savimi labiau pasitikėti, tave paaukštins darbe, uždirbsi daugiau pinigų, tau bus lengviau susirasti antrąją pusę. Bet juk tai ilgalaikės laimės neatneša, nebent momentinį džiaugsmą, trunkantį kelias dienas, savaites, mėnesį…
Pastebime įdomų paradoksą: kuo daugiau laimės mokyklų ir mokytojų, tuo, atrodytų, daugiau nelaimingų žmonių. Daugėja sergančiųjų depresija ir kitomis psichikos ligomis, Lietuvoje vis dar regime didžiulius savižudybių skaičius. Visgi ko gero tie, kurie moko žmones būti laimingus, mažai kalba apie gilumines problemas, nekelia vertybinių klausimų. Kai žmogus, pasiekęs tai, ką daugelis laiko svajone, supranta, kad yra nelaimingas, jį ištinka krizė, galinti privesti prie depresijos, net savižudybės.
Vartotojiškumas ir laimės atidėliojimas
Manau, taip. Vartotojiškumas yra esminis šiuolaikinės kultūros, ekonomikos variklis. Žmogus visada laukia, kada bus geriau. Tokia pati samprata perimama ir asmeniniame gyvenime: ateityje pasieksiu tai, dar padarysiu tą, tada nusipirksiu aną, o tada jau būsiu laimingas… Žmogus visą gyvenimą nesąmoningai ieško laimės patirčių ir jų iš tikrųjų turi, tačiau būtent aplinka ir visuomenė jam primeta, kad laimingas jis bus tik kažką įsigijęs ar kažko pasiekęs.
Taip pat skaitykite: Ar psichologija gali padėti būti laimingesniems?
Santykis su kitais ir laimė
Išreiškėte mintį, kad už savo laimę atsakingas pats žmogus. Nepaisydamas to, kas dedasi aplink, jis pats renkasi, būti laimingam ar ne. O ar žmogus gali būti laimingas nepalaikydamas santykio su kitu?
Ko gero, jose yra tiesos. Paprastai kuo žmogus laimingesnis, tuo labiau savo laime jis nori dalytis su kitais. Besidalydamas laime, žmogus gali padėti tapti laimingesniems ir savo aplinkos žmonėms. Bet ar tam, kad žmogus jaustųsi laimingas, jis privalo turėti partnerį, šeimą, vaikų? Manau, žmogus tikrai gali ieškoti laimės ir vienas, jeigu jam taip norisi. Kita vertus, ko gero, neretai vis tiek norisi bendravimo. Todėl neskirstyčiau į kategorijas, ar laimė pasiekiama vienatvėje, ar santykyje, ir jeigu taip, koks tas santykis turėtų būti. Kai jauti laimės jausmą, tą akimirką nelieka abejonių, tu aiškiai tai supranti.
Subjektyvus laimės suvokimas
Galbūt pastebėjote, kad kartais netikėtai paklaustas, ar jis laimingas, žmogus sutrinka. Sako nežinantis, niekada apie tai nesusimąstęs arba tikina, kad atsakymas gali skirtis priklausomai nuo dienos, nuotaikos ir pan.
Sunku vienu žodžiu ar sakiniu apibrėžti, kas yra laimė. Mes jaučiame, kad laimė nėra kažkokia relaksacija, ištisinis džiaugsmas ir palaima. Laimę sudaro labai daug įvairių komponentų. Laimė - ne taškas, kurį galima pasiekti, o procesas. Procesas, pilnas išgyvenimų, pilnas pasinėrimo į tai, ką mums neša kasdienybė. Galime pilnai įsivaizduoti net ir tai, kad žmogus, išgyvenantis kokią nors nelaimę, kančią ar skausmą, tuo pat metu gali jaustis laimingas. Skamba kaip paradoksas, bet iš tikrųjų kančia irgi sudaro mūsų gyvenimo dalį ir kažkuo mus praturtina.
Atrodytų, kad laimės sąvoka yra sunkiai apibrėžiama, nes galimybė patirti laimę visiškai priklauso nuo konkretaus žmogaus. Tuomet išeitų, kad laimė, kaip lietus - „užeina“ ir „baigiasi“, o galimybių patirti daugiau laimės išvis nėra. Tačiau iš patirties žinome, kad yra - pajuntame tą būseną kažką prasmingo nuveikę ar patyrę ką nors ypatingo arba visiškai paprasto.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Sutikite, laimė iš tiesų labai individualus dalykas. Tai, kas vienam atrodo laimė, kitam gali pasirodyti apskritai nesuprantama. Tačiau kaip laimės jausmas kinta su amžiumi? Ar amžius gali turėti įtakos tam, kokie esame laimingi? Kuo skiriasi laimė ir pasitenkinimas gyvenimu? Ir nuo ko priklauso mūsų laimės jausmas?
Laimė - subjektyvus jausmas, kurį kiekvienas žmogus apibrėžia savaip. Vieniems tai reiškia džiaugsmą ir pasitenkinimą gyvenimu, kitiems - ramybę ir vidinę pusiausvyrą. Norint ją rasti, svarbu suprasti, kas ją lemia.
Filosofinis požiūris į laimę
Pirmiausia - eksperimentas. Pagalvokite, kas asmeniškai jums yra laimė. Vardydami tai žmonės paprastai įvardija tai, kas jiems tuo metu aktualiausia ir ko labiausiai trūksta. Pasidomėjome ką apie laimę mąstė didieji skirtingų epochų mąstytojai. Pavyzdžiui, Buda įžvelgę laimę kelyje, teigė, kad nėra jame konkretaus taško, kuriame žmogus tampa laimingas. Bertranas Raselas laime laikė tikrą meilę, kurioje nėra baimės, abejonių ir jausmų „tramdymo“. Nihilistas Nyčė laimę lygino su valdžia ir visų pirma žmogaus valdžia pačiam sau. Sokratas laime laikė gebėjimą tenkintis „mažu“. Jei žmogų apima godumas jis norės vis daugiau ir visad bus nelaimingas.
Filosofas Arvydas Šliogeris sako, kad laisvė yra suprantama kaip galimybė rinktis. Pavyzdžiui, psichologinė laisvė tapatinama su galimybe elgtis pagal savo supratimą: darau ir mąstau, ką noriu. Dantė teigė, kad žmogus be laisvės negali būti laimingas.
Laimės kriterijai ir dedamosios
Būtent psichologų kabinetuose klausimas apie tai, kaip tapti laimingu yra vienas dažniausių. Nepaisant to, psichologai gali išvardyti tam tikrų laimės kriterijų sąrašą. Visų pirma jame yra asmens gerovė, gyvenimo kokybė, pasitenkinimas. Būtent tai žmonės įvardija kaip savo laimės būsenos dedamąsias. Vertinimas vėl yra labai subjektyvus. Amerikiečių psichologai net sukūrė tam tikrą laimės formulę, pagal kurią galima nustatyti kiek žmogus apskritai geba būti laimingas. Įdomu, kad net 50 proc. tas gebėjimas priklauso nuo paveldimumo, 10 proc nuo išorinio pasaulio (žmonių, situacijų, aplinkybių) Likusieji 40 proc. priklauso nuo tos veiklos, kurią turime kasdien - t.y. Jeigu laikysimės nuomonės, kad laimė yra mūsų viduje, tai klaidinga manyti, jog tai priklauso nuo daiktų, kurie gali paversti laimingu žmogų, kuris savimi yra nepatenkintas. Pats puikiausias daiktas suteikia malonumo vos kelias akimirkas, o paskui žmogus sugrįžta į tą pat būseną, kurioje buvo prieš tai. Pojūčiai taip pat negarantuoja laimės. Maistas, seksas, masažas, maudynės šiltoje jūroje malonumo suteikia, tačiau irgi ne ilgam. Kita vertus, tam tikras komforto lygmuo, malonūs santykiai bei pojūčiai laimės galimybę padidina. Tai reiškia ir tai, kad laimės būseną galime susikurti - būti laimingi dėl visko ką turime ir ką galėtume nuveikti.
Labai svarbu idealią laimę skirti nuo realios. Specialistai tvirtina, kad žmonės gerai jaučiasi tada, kai teigiami įvykiai, pozityvios mintys, išgyvenimai neviršija blogųjų. Laimė yra mokėti teigiamai vertinti ne tik save, bet ir gyvenimo patirtį, neteikiant didelės reikšmės nesėkmingiems atsitikimams. Psichologai teigia, kad net daug sunkumų patyręs žmogus bus laimingas, jei keblumus priims kaip laikiną būseną, o savo likimą vertins palankiai. Reali laimė visų pirma yra vidinė harmonija, sukuriama, kai žmogaus sąmonėje vyrauja teigiami prisiminimai, jis užsiima įdomia veikla. Svarbu gyvenime turėti siekių ir juos palaipsniui įgyvendinti. Tada bus kuriamas ir suvokiamas savo visavertiškumas. Žinoma, laimė yra labai intymus ir tiksliai neapibrėžiamas dalykas, todėl jos vertinti pagal vieną kriterijų negalime.
Amžius ir laimė
Didžiosios Britanijos nacionalinis statistikos biuras nustatė, kad laimingiausi jaučiasi visai jauni ir pensinio amžiaus žmonės. Specialistų teigimu, laimingiausi žmonės jaučiasi, kai jiems yra 16-19 metų. Laimingi jaučiasi ir sulaukę 65-79 metų senjorai, o mažiausiai gyvenimu patenkinti yra vidutinio amžiaus žmonės.
Laimė yra akimirksnis. Laimė - tai ypatingos harmonijos būsena. Tai kaip pikas, kuris negali būti plokštuma, jis trumpas. Pasitenkinimas gyvenimu yra kas kita. Pasitenkinimas gyvenimu yra sutapimas to, ką turiu, su tuo, kur, aš įsivaizduoju, būtų mano komforto zona. Vyresnio amžiaus žmonės, ypač tie, kurie save aktualizuoja, gerokai dažniau patiria laimės akimirkas. Jų laimės akimirkos nesusietos su kokiais nors pasiekimais, siekiais ar palyginimais. Jų laimės akimirkos susietos su kokiu nors pamatytu lapeliu, miegančiu vaiku ir panašiai. Vyresnio amžiaus žmonės šias akimirkas patiria dažniau, nes jų gyvenimiška patirtis didesnė. Jei kalbate apie pasitenkinimą gyvenimu, vėlgi daug kas susiję su tuo, į ką pretenduoju savo gyvenime. Tokiu atveju galiu būti nelaimingas visą gyvenimą. Lygiai taip pat gali nutikti, jei lyginsiu save su kitu žmogumi, su šalimi - Amerikoje visai kitaip, Prancūzijoje, Šveicarijoje žymiai geriau, o mes… Žinoma, pretenzijos tokiu atveju bus aukštesnės, o lūkesčiai jau maži. Tuomet atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu. Yra ir kitokių tyrimų. Vienas jų parodė, kad amerikiečių pensininkai gerokai mažiau bijo nusikaltėlių, jaučia mažiau konkurencijos, pavydo, nei jaunesni amerikiečiai. Mes dažnai sakome, kad senatvė yra blogis, o jaunystė gėris. Aš asmeniškai taip negalvoju. Jokiu būdu nenorėčiau susikeisti su savimi dvidešimtmečiu. Nors ten buvo gerų dalykų, bet man mano amžius atrodo žymiai geresnis žvelgiant iš skirtumo tarp to, ko noriu, ir to, ką turiu perspektyvos. Jaunystėje, ko gero, visi labai lyginame save su kitais, jaučiame turintys labai daug trūkumų, pastebime kituose privalumus, jaučiamės nepakankami. O su profesiniu identitetu apskritai yra nesąmonė. Gavome diplomą ir nominaliai esame kažkokie žmonės, tačiau viduje apie tai nieko nesuprantame. Tad negalime nuoširdžiai sakyti, kad esame daktaras, chirurgas, vairuotojas, lakūnas, jei ką tik išėjome su diplomu iš universiteto. Todėl jaustis, kad jaunystėje buvote tikrai laimingesni, galima tik tuomet, jei lyginame save pagal kažkokius du-tris kriterijus, kurie su amžiumi kinta. Pavyzdžiui, pagal prisitraukimų kiekį, pilvo forma, intymių santykių dažnumą ir panašiai. Tuomet sakome, jog tuomet tai buvo laikai, o dabar - viskas.
Laimės mitai
Didesnė alga suteikia daugiau finansinių galimybių, pasitikėjimo savimi, bet tikrai nekuria laimės. Mokslininkai teigia, kad nesaikingai pirkdamas įvairių daiktų galiausiai žmogus ima jausti nepasitenkinimą, sumažėja laimės pojūtis, ima kamuoti depresija ar net paranoja. Materialumas yra laikinas. Vedų išmintis byloja, kad finansiniai dalykai, daiktiškumas galiausiai sukelia nepasitenkinimą. Taip yra dėl to, kad žmogaus prigimtis yra dvasinė, o ne materiali. Tai galėtų pagrįsti šiuolaikinio Amerikos sociologo Easterlingo tyrimai. Jis nustatė, kad JAV nuo XX a. pradžios turto padaugėjo kone dvigubai, tačiau tik 2 % žmonių teigia esantys laimingesni. Be to, tik 9 % amerikiečių, uždirbančių 55 tūkst. JAV dolerių per metus, jaučiasi laimingesni nei tie, kas uždirba 25 tūkst. JAV dolerių per metus. Šie faktai rodo, kad laimę lemia ne pinigai.
Daugelis įsivaizduoja laimę kaip iš pasakų - esą visi turi gyventi laimingai ir ilgai. Taip negali būti. Mokslininkų įrodyta, kad žmogaus smegenys greitai prisitaiko prie įvykių, aplinkybių, o emocijos aprimsta. Gimus vaikui, sėkmingai baigus studijas ar radus darbą, laimė, euforija trunka trumpai. Triumfas, palaima ir malonios akimirkos yra praeinantys potyriai. Atliktas tyrimas su loterijos laimėtojais parodė, kad malonios ir džiaugsmingos akimirkos trunka trumpai. Vėliau su esama situacija susitaikoma, prie jos priprantama. Tik iš šalies atrodo, kad džiaugsmas ir laimė laimėjus loterijoje trunka amžinai. Pasak Epikūro, pakanka kančios nebuvimo, kad jaustume džiaugsmą ir laimę. Žmogaus būsena, kada jis nepatiria nieko gero, bet ir nieko blogo, yra maloni, o pats gyvenimas atrodo džiaugsmingas.
Psichologų teigimu, dauguma žmonių jaučiasi laimingi gyvendami poroje, sukūrę šeimą, o ne vieniši. Deja, Lietuvoje praėjusiais metais užregistruota apie 10 000 ištuokų. Taigi vertinant situaciją pagal statistiką, šalyje išsiskiria kas antra pora, o santuoka Lietuvos šeimose trunka apie 13,2 metų.
Dauguma mokslininkų pritaria, kad žmogui laisvė yra būtina, tačiau per daug galimybių rinktis veda prie minėtojo nepasitenkinimo jausmo. Baimė pasirinkti netinkamą variantą ar priimti blogą sprendimą mažina laimės pojūtį. Tai didina nerimą ir verčia abejoti. Sakoma, kad net pasirinkęs teisingai žmogus vis tiek nenustoja galvoti: „O kaip būtų buvę, jei būčiau pasirinkęs kitą variantą?“ Taigi laisvės rinktis negalime tiesiogiai prilyginti laimei. Laimės jausmas tik iš dalies priklauso nuo socialinės, politinės, ekonominės laisvės. Laimė visų pirma yra vidinė harmonija, egzistencinė laisvė.
Mokslininkų nuomone, laikytis minties, kad pagrindinis tikslas šioje žemėje - būti laimingiems, yra klaidinga ir destruktyvu. Atkakliai siekiantys laimės žmonės dažnai nusivilia. Kaip sako specialistai, laimės jausmas atsiras savaime, kai darysime tai, kas patinka. Norint tapti laimingesniems, reikia nustoti nuolat mąstyti apie laimės jausmą ir kaip jį žūtbūt pasiekti. Tokios mintys verčia jausti per didelį nerimą dėl galimos nesėkmės. Skamba neįtikėtinai, bet kuo daugiau dėmesio skiriama laimės sampratai, tuo nelaimingesni žmonės jaučiasi. Tyrimai atskleidė, kad tie, kas pernelyg vertina laimę, kur kas dažniau patiria neigiamų emocijų, nusivylimų. Pasak psichologų, visų pirma reikia išmokti džiaugtis kiekviena malonia akimirka ir paleisti mintį: „Noriu būti laimingas“.
Kaip atrasti laimę?
Viskas prasideda nuo pamąstymo. Linkiu kiekvienam surasti laiko atsisėsti, nusiraminti, bent trumpam atidėti rūpesčius į šalį ir pasižiūrėti į savo vidų, nebijoti savęs paklausti, kas man gyvenime svarbu, dėl ko aš gyvenu.
Laimingi žmonės suvokia, kad jų praeitis pavertė juos tokiais, kokie yra dabar, tačiau jie į ją nuolat nesigręžioja ir nebando žvelgti toli į ateitį. Jų sugebėjimo išlikti „čia ir dabar“ galima tik pavydėti. Laimė - tai prasmės matymas savo veiksmuose, darbuose, kad ir kokie jie būtų. Pvz.: vaikų auginimas, mokytojo darbas, statybininko pareigos ar kt. Pagrindinė esmė yra ne degti tuo, ką darai kasdien, o suprasti, kodėl tai darai. Šių žmonių draugų, pažįstamų ir artimųjų ratas yra ganėtinai platus, nes jie geba juos vertinti ir nuoširdžiai džiaugtis jų buvimu greta.
Pačiame savyje randamoji laimė nepriklauso nuo sėkmės ar nesėkmės pasaulyje: ji lieka nepaliečiama to, kas vyksta pasaulyje, ne iš asketinio abejingumo pasauliui, o dėl to, kad laimės rūpestis yra sureliatyvinamas prasmės rūpesčiu.
Todėl reikėtų pamąstyti, kas man yra laimė, ko aš trokštu iš gyvenimo. Ir pabandyti tai įgyvendinti. Tačiau laimės negalima medžioti.
Sąmoningumas. Sąmoningai gyventi - reiškia suvokti save, aplinkinį pasaulį ir kitus žmones tokiais, kokie jie yra iš tikrųjų, nevertinti visko iš savo subjektyvios pozicijos.
Yra keletas esminių veiksnių, kurie nulemia ar žmogų yra apėmusi laimė:
- Žmogus yra sociali būtybė, kuriai gyvybiškai svarbūs santykiai su kitais. Priklausymas stipriai ir palaikančiai socialinei grupei suteikia jausmą, kad esame mylimi, vertinami ir reikalingi.
- Įsitraukimas į veiklą, kuriai teikiame prasmę ir, kuri leidžia jaustis naudingiems, yra vienas iš svarbiausių laimės veiksnių.
- Reguliarus dėkingumo praktikavimas padeda sutelkti dėmesį į teigiamus gyvenimo aspektus ir sumažinti nemalonias emocijas.
- Pozityvus mąstymas ir gebėjimas matyti gerąją dalykų pusę padeda įveikti sunkumus ir išlikti optimistiškiems net ir sudėtingose situacijose.
- Svarbu skirti laiko ir dėmesio savo fizinei ir psichologinei sveikatai. Tai apima reguliarų fizinį aktyvumą, sveiką mitybą, kokybišką miegą ir stresą mažinančias praktikas.
Taip pat yra keli žingsniai, kuriuos iškristalizavau. Pirmas dalykas - pasistengti atsiriboti nuo negatyvių dalykų. Tai gali būti ir skaitoma informacija, ir net kai kurie žmonės. Deja, kartais net artimi žmonės gali būti labai negatyvūs. Antra - atrasti, kas palaiko ir puoselėja gerus dalykus. Gal tai kitas žmogus, gal vaikas, su kuriuo gera būti, gal draugai. Patarčiau išbandyti „Penki plius“ metodą. Vakare, jau atsigulus miegoti, reikia permąstyti prabėgusią dieną kaip filmuką ir pasakyti sau penkis dalykus, kuriuos pavyko padaryti gerai.
Šiandien labai populiari mindfulness banga - nusakyčiau tai kaip gebėjimą būti čia ir dabar. Kai kalbame apie tikslų siekimą, laimę ir panašius dalykus, dažnai teigiame, kad vienam žmogui labiau sekasi, kitam - mažiau. Tačiau už sėkmės visuomet slepiasi daug pastangų. Aš nevartoju sąvokos „sėkmė“, nes tai, ką turi, yra tavo įdėtų pastangų rezultatas. Juk kai esi alkanas, nesakai - ateikite ir mane pamaitinkite.
#
tags: #laime #tai #yra #psichologine #busena