Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje šeimos samprata nuolat kinta, svarbu suprasti, kaip skirtingi šeimos modeliai ir tėvų elgesys veikia vaikų raidą ir gerovę. Straipsnyje remiamasi įvairiais tyrimais ir mokslininkų įžvalgomis, siekiant atskleisti, kokią įtaką vaikų elgesiui turi tokie veiksniai kaip santuoka, šeimos struktūra, tėvų auklėjimo stilius ir emocinė būklė.
Šeimos struktūros įtaka vaiko gerovei
Kintant šeimos sampratai, kai santuoka yra pagrįsta vyro ir moters sąjunga, kuriamos naujos alternatyvos šeimos koncepcijos. Vis daugiau vaikų gimdo nesusituokusios moterys, dažnos ir nesantuokinės bendro gyvenimo formos, pvz., kohabitacija. Dėl vedybų, skyrybų ir vaisingumo pokyčių žymiai išaugo vienišų motinų skaičius.
Tyrimai rodo, kad šeimos struktūra turi didelę įtaką vaikų gerovei ir psichinei sveikatai. Vienareikšmiškai vertinti šeimos struktūros įtaką sudėtinga, nes vaikų psichinę sveikatą lemiančios priežastys yra kompleksinės, o įvairūs rizikos veiksniai tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, tai, kad pilnų biologinių šeimų vaikai yra sveikesni, galima aiškinti tuo, jog vaiko blogą sveikatą gali nulemti tėvų skyrybos, kita vertus, tėvų santykiai šeimoje ir šeimos aplinka gali lemti vaiko sveikatos blogėjimą. Įvairūs tyrimai parodė, kad geriausia psichinė sveikata yra vaikų, augančių šeimoje su abiem susituokusiais biologiniais tėvais, o didžiausią psichinės sveikatos riziką patiria vienišų motinų vaikai.
Žurnalo „Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas“ 2010 m. lapkričio numeryje publikuotas straipsnis, kurio tikslas buvo išanalizuoti įvairius tyrimus ir atskleisti, ar santuoka ir abu tėvai daro įtaką vaiko gerovei ir psichikos sveikatai? Straipsnyje apžvelgtų tyrimų duomenys parodė, jog geresni psichikos sveikatos ir gerovės rodikliai yra tų vaikų, kurie auga su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, nei vaikų, kurių tėvai gyvena kohabitacijoje (neįregistravę oficialios santuokos), yra vieniši arba šeimoje yra patėvis /pamotė.
Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Biomedicininių tyrimų instituto jaunesniosios mokslo darbuotojos Giedrės Širvinskienės, šiandien visuomenėje kyla daug diskusijų dėl santuokos reikalingumo, daugėja vaikų, kurie auga tik su vienu iš tėvų. „Mane nustebino, kad yra tiek daug skirtumų tarp vaikų, kurie auga su susituokusiais biologiniais tėvai ir tarp tų vaikų, kurių tėvai nėra oficialiai įregistravę santuokos. Apžvalgos rezultatai parodė, kad santuoka itin svarbi vaikų gerovei ir santykių su tėvais kokybei. Panašu, kad santuoka ne toks dalykas, kuris gali išeiti iš mados, nes ji padeda užtikrinti geresnę vaikų psichinę sveikatą“, - sakė apžvalgą atlikusi mokslininkė.
Taip pat skaitykite: Netinkamas tėvų elgesys kine
Antroje XX a pusėje Lietuvoje dominavęs tradicinis šeimos modelis, pasižymintis ankstyvomis santuokomis ir maža nesusituokusiųjų dalimi, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje pasuko į naują šeimos modelį, pasižymintį vėlyvomis santuokomis, didele nesusituokusiųjų dalimi bei šeimos/ partnerystės formų įvairove. Nors Lietuvoje šeima keičiasi labai sparčiai, ji dar gerokai skiriasi nuo Vakarų šalių ir tebeturi tradicinio modelio bruožų. Tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo (HBSC) duomenimis, Lietuvoje su abiem tėvais gyvena apie 80 proc. vaikų. Ankstyvoji vaiko aplinka, kurią vaikui suteikia tėvai, daro didelį poveikį beveik visiems raidos aspektams - nuo kūdikio sveikatos ir adaptacijos po gimimo iki vaiko pasirengimo mokyklai. Šeimos struktūra turi didelę įtaką vaiko patyrimui, mokslo pasiekimams ir gyvenimo gerovei. Šeimos nesutarimai, tėvų išsiskyrimas, pakartotinės santuokos ar partnerystė bei vienišų mamų/ tėvų šeimos dažnai siejamos su neigiama įtaka vaikams.
Tyrimai, lyginantys vaikus, augančius su abiem tėvais, ir vaikus, augančius su vieniša mama arba šeimoje su patėviu/ pamote, rodo, kad su abiem tėvais augantys vaikai turi mažiau elgesio problemų, geriau bendrauja su tėvais, geresni kognityvinai gebėjimai, geresnė psichinė sveikata. Lietuvoje atlikto tyrimo, kuriuo buvo siekiama palyginti emocinių ir elgesio sunkumų sąsajas su šeimos socialiniais, ekonominiais ir demografiniais veiksniais, rezultatai parodė, kad vaikams iš nepilnų šeimų būdingesni emocijų ir elgesio sunkumai. Atlikti tyrimai, kuriuose šeimos struktūra vertinama atsižvelgiant į tai, ar pora gyvena santuokoje ar kohabitacijoje, rodo, kad vaikai, augantys su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, pasižymi geriausiais sveikatos, pažangumo ir gerovės rodikliais nei visose kitose šeimų tipuose. Ilgalaikis 10 500 darželinukų ir jų šeimų tyrimas parodė, kad kohabitacijoje gyvenančių tėvų vaikai pasižymėjo mažesniais gabumais, jų savikontrolė mažesnė nei susituokusių tėvų vaikų, nors nerasta skirtumo tarp jų liūdnumo ir vienišumo jausmų. Tėvų kohabitacijos ir santuokos skirtingą poveikį vaikams iš dalies paaiškina demografiniai skirtumai bei šeimos santykiai. Nustatyta, kad kohabitacija susijusi su dažnesnėmis skyrybomis, didesniu poros santykių nestabilumu. Kuris savo ruožtu daro įtaką tiek vaiko gebėjimams, tiek elgesiui. Palyginus su susituokusiomis poromis, kohabitacijos poroms būdingas žemesnis išsilavinimas, mažesnės pajamos.
Nepilna šeima dažnai laikoma didžiausios rizikos šeimos struktūra. Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas ilgalaikis 18 000 vaikų tyrimas. Palyginti trys šeimų tipai - nepilna šeima, susituokusių ir kohabitacijoje gyvenančių biologinių tėvų šeimos, nustatyta, kad nepilnos šeimos (nepriklausomai nuo to, ar išsituokę, našliai ar visą laiką vieniši) vaikai (5-15 metų) turėjo maždaug du kartus daugiau psichikos sveikatos sutrikimų simptomų nei kitų dviejų šeimų tipų vaikai.
Vaikų įtaka tėvų elgesiui
Psichologė Vaida Gabė papildo Audrą ir sako, kad labai svarbu kalbėti ne tik apie tėvų poveikį vaikams, bet ir atvirkščiai - vaikų poveikį tėvams. Taip, taip, tai net moksliškai įrodyta ir galima teigti, kad jeigu tėvams trūksta žinių, edukacijos aplinkosauginėmis, klimato kaitos temomis - mokytojai gali būti jų pačių vaikai. „Šeima yra pirmoji ir viena svarbiausių socialinių grupių, kuriai žmogus priklauso. Šeimoje formuojasi vertybės ir įsitikinimai, mes mokomės bendrauti ir įgyjame kitų svarbių įgūdžių, reikalingų sėkmingai funkcionuoti visuomenėje. Visuomenė taip pat priskiria šeimai pirminio vaikų auginimo, auklėjimo ir mokymo (gyvenimiškų įgūdžių prasme) funkcijas, tad nestebina tai, kad daugiausia dėmesio ir yra skiriama tam, kaip tam tikras tėvų elgesys ar savybės (pvz. tėvystės stiliai) siejasi su tam tikru jų vaikų elgesiu ar savybėmis. Tačiau tikrai negalime teigti, kad tik tėvai turi įtaką ir poveikį vaikams - tik gimęs kūdikis pakeičia savo tėvų įprastą gyvenimą, jauni tėvai yra priversti keisti ne tik rutiną, bet ir mokytis naujų įgūdžių - jie pereina į visiškai kitą gyvenimo etapą. Kitas būdas, kaip vaikai daro įtaką yra jau labiau sąmoningas - visų pirma tą galime pamatyti parduotuvėse ar pramogų vietose: vaikai kažko nori ir prašo tėvų (tėvai turi kažką su tuo daryti). Čia taip truputį juokais… Jei rimtai - būtent vartotojų elgsenos tyrimuose yra skiriamas nemažas dėmesys vaikų poveikiui tėvams, tam yra net terminas angl. „Tačiau jau yra atkreiptas dėmesys į tai, kad tas vaikų poveikis gali būti labai teigiamas - tuo remiasi socialinės kampanijos (pvz. pakviesk tėtį ar mamą pasitikrinti sveikatą, dalyvauti kokioje vėžio prevencijos programoje, arba dabartinėje situacijoje - jaunoji karta kviečiama raginti vyresniuosius skiepytis). Taip yra ir su gamtai draugišku elgesiu - mokslinėje literatūroje yra įrodymų, kad gaudami žinių apie gamtai draugišką elgesį, vaikai dalijasi jomis namuose ir tai keičia namiškių elgesį. Prof. R. Žukauskienės vadovaujamų mokslininkų komanda ištyrusi 508 namų ūkius, kuriuose gyvena bent vienas paauglys nuo 13 iki 17 m., atrado, kad gamtai draugiško elgesio formavime vaikų - tėvų sąveika yra abipusė. T.y.
Amerikos psichologų asociacija, viena garsiausių ir įtakingiausių psichologų bendruomenių pasaulyje, yra aiškiai išsakiusi savo poziciją klimato kaitos klausimais. Ir pozicija yra tokia, kad psichologijos mokslas siekia prisidėti prie klimato kaitos ir ekologinės krizės švelninimo bei kuria priemones, kurios padėtų žmonėms prisitaikyti prie iššūkių, kurie atkeliauja kartu su klimato kaita ir ekologine krizes. Mokslininkai taip pat vienareikšmiškai pripažįsta, kad aplinkos tausojimas prasideda mūsų namuose, kartu su artimais žmonėmis. Aplinkos psichologijos mokslininkai tyrinėja ir tėvų-vaikų problematiką aplinką tausojančio elgesio srityje. Pavyzdžiui, Danijoje atliktas tyrimas rodo, kad tose šeimose kur vyrauja autonomija ir palaikymu grįstas auklėjimo stilius, o taip pat yra stiprios socialinės normos, kad gamtą reikia tausoti, vaikai turėjo stipresnę motyvaciją aplinkosauginei elgsenai. Šie rezultatai iš tiesų nestebina, ir intuityviai suprantama, kad tėvai formuoja vaikų pasaulėžiūrą ir elgesį. Tačiau sąlyginai neseniai prasidėję tyrimai apie vaikų įtaką tėvams rodo, kad vaikai taip pat veikia tėvų aplinkosaugines nuostatas ir elgesį. Šiais metais prestižiniame aplinkos psichologijos mokslo žurnale Journal of Environmental Psychology ypatingai daug dėmesio skiriama jaunų žmonių įsitraukimui į aplinkosaugines veiklas ir aplinkosauginį aktyvizmą. Mokslininkai tyrinėja įvairius reiškinius susijusius su Fridays for Future judėjimu ir klimato maršais. Vienas tyrimų atskleidė labai įdomų faktą, kad po masinių renginių, tokių kaip klimato maršai ar demonstracijos, internete smarkiai išauga susidomėjimas klimato kaitos temomis. Ir tas poveikis būna ženkliai stipresnis nei tokių politinių renginių kaip Jungtinių Tautų Klimato Kaitos konferencija. Šie atradimai iš tiesų labai svarbūs, nes parodo, kad jaunų žmonių pastangos nėra tuščios.
Taip pat skaitykite: Psichologinis žvilgsnis į vaikų santykius
Jei grįšime konkrečiai prie šeimoje paauglių patiriamo nepriėmimo dėl to, kad jie įsitraukia į aplinkosaugines veiklas, tokių tyrimų rasti nepavyko. Tačiau galime paspekuliuoti, remiantis žiniomis iš tėvų-paauglių santykių tyrimų. Didelė dalis atsakymų apie nepriėmimą iš tiesų slypi tėvystės praktikose. Kiek vaikas ir jo pasaulio matymas yra gerbiamas? Ar šeimoje diskutuojama ir tariamasi dėl vaikui svarbių klausimų su pačiu vaiku ar sprendimus priima tėvai?
Tėvų auklėjimo klaidos
Ne vienam iš tėvų trūksta kantrybė eilinį kartą matant netvarką vaiko kambaryje ar ne vietoje numestus drabužius, nors daug kartų apie tai buvo kalbėta. Tėvų vaidmuo niekada nebuvo lengvas. Bet dabar, kai dvylikmečiai išgėrinėja ir gali būti išbandę oralinius santykius, kai paaugliai daug dažniau jaučia baimę ar yra depresiški, tėvams kyla daugiau iššūkių negu kada nors anksčiau. Mokslininkai, atliekantys vaikų auklėjimo tyrimus, pabrėžia kelias pagrindines klaidas, kurias daro tėvai. Susipažinimas su jomis ir sužinojimas, kaip jų išvengti, galbūt padės ir jums geriau rasti bendrą kalbą su savo atžala. Ne vieną dešimtmetį bandyta atsakyti į klausimą, kas verčia vaikus vienaip ar kitaip elgtis. Ir vis dėlto prieita prie išvados, kad elgesys labiausiai yra nulemtas auklėjimo. Deja, mokslininkų nuomone, daugelis tėvų mėgstamų auklėjimo klišių yra pasmerktos nesėkmei. Pavyzdžiui, nesusilaikymas, šaukimas tikrai neduos reikiamų vaisių, tuo tarpu pagyrimas vaiko negadina, ko kartais bijo tėvai. Tai yra vienas iš galingiausių įrankių, kuriuos tėvai gali panaudoti, kad darytų vaikui įtaką. Bausmės taip pat nėra tokios veiksmingos. Aišku, kurį laiką vaikas nedarys to, už ką buvo nubaustas, bet tiktai laikinai.
Be abejo, daugelis tėvų sutiks, kad taisyklių reikalavimas yra esminė dalis, tačiau dažnai, ypač šiais laikais, tėvai lyg jaučia skolą vaikams, kad negali praleisti pakankamai laiko kartu, todėl juos per daug lepina, jiems daugiau leidžia ar net nuolaidžiauja. Dažniausiai manoma, kad, jei vaiku pasitikima, jam viskas leidžiama, tai jis pats bus savarankiškesnis ir geriau atsirinks tinkamus draugus ir veiksmus. Keista, tačiau, kaip rodo tyrimai, nepaklusnesni yra ne tie vaikai, kurių namuose vadovaujamasi taisyklėmis. Labiau tikėtina, jog būtent tie vaikai, kuriems tėvai davė daugiau laisvės, dažniau susidurs su problemomis mokykloje, piktnaudžiaus alkoholiu ir pan. Dažnai vaikai, kuriems viskas leidžiama, į kurių auklėjimą mažai kišamasi, mano, kad tėvų jie nedomina, kad jų pasiekimus tėvai vertina daugiau negu juos pačius. Todėl jie jaučiasi izoliuoti nuo savo tėvų. Taigi reikia laviruoti tarp meilės ir kontrolės. Taisyklės didžiausią naudą duoda, kai yra paprastos, aiškios, konkrečios ir aptartos kartu su vaikais, be to, jos neturi prieštarauti tėvų elgesiui (pvz., negalima elgtis vienaip, o iš vaikų reikalauti kitokio elgesio).
Tiek mokytojai, tiek psichoterapeutai pastebi, kad šiais laikais tėvai stengiasi padėti vaikams išvengti kovos ar kliūčių. Taip jokiu būdu negalima, kadangi taip auklėjami vaikai gali pradėti tiesiog bijoti ką nors daryti patys. Reikia leisti vaikams elgtis savarankiškai ir patirti savo elgesio pasekmes. Antraip jie gali prarasti motyvaciją. Dažniausiai patys vaikai nebūna tingūs ar nenori nieko siekti, jie gali tiesiog bijoti ko nors imtis, nes, visą laiką „turėdami užnugarį“, ima nepasitikėti savo jėgomis, pradeda jaustis menkaverčiai. Daugelis susiduria su tokia situacija, kai, vieną ar du kartus pakvietus vaiką, pvz., valgyti, šis neatsiliepia. Po 20-to karto tikrai paklus - manote jūs ir esate neteisus. Labai daug tėvų galvoja, kad, jei nieko nepasiekia kartojimu, tai reikia imti šaukti, bartis, bausti. Atrodytų, kad gyrimas leidžia vaikams gerai jaustis ir gerai apie save galvoti, skatina stengtis daryti dar geriau. Tačiau viena klaida, kad tų pagyrų tėvai kartais šykšti. Tuo tarpu kiti giria tik apibendrintai: tu esi ypatingas, geriausias, gražiausias ar kaip panašiai. Tokie pagyrimai iš tikrųjų daro vaikus mažiau pasitikinčius savimi. Tėvų pasakymas „tu esi ypatingas“ iš tikrųjų reiškia „tu esi ypatingas mums“. Reikia girti už konkretų darbą, kad vaikas suprastų, už ką yra vertinamas. Reikia skatinti, padrąsinti, kad kažko imasi savarankiškai. Tėvai paprastai baudžia daug labiau negu reikia. Bausmė neturi būti per griežta, ji turi būti adekvati nusižengimui ir aiškiai paaiškintos elgesio pasekmės. Vaikas gali imti pykti ant tėvų ar net prarasti pasitikėjimą, jei bausmė jam atrodo per griežta. Tai gali ilgam pabloginti jo santykius su tėvais. Tėvų supratimas vaikui labai svarbus, jis leidžia vaikui jaustis saugiau. Tėvai turi parodyti vaikams, kad jie yra besąlygiškai mylimi, net ir tada, kai vaikai nemoka ko nors atlikti ar ne visada būna šaunūs. Bet suprasti ir užjausti ar palaikyti nėra taip paprasta. Tėvai gali pamanyti, kad, ištikus nesėkmei, užtenka pasakyti „tu teisus, neverk“. Tačiau toks elgesys nėra geras ir kartu nemoko vaiko būti supratingo kitų atžvilgiu, neskatina jo įsigilinti į įvykusią situaciją ir, jei reikia, prisipažinti klydus. O juk svarbiausi dalykai, kuriuos tėvai gali padėti vaikui išsiugdyti, ir yra kūrybiškumas, logiškas mąstymas ir empatija. Ištikus nesėkmei ar kokiam nemaloniam įvykiui, reikia sudaryti sąlygas vaikui pačiam rasti tiesą, aišku, parodyti supratimą ir palaikymą būtina, bet tam užtektų pasakyti: „Mums tikrai labai gaila, mes numanome, kaip tu jautiesi Tu gali mumis pasitikėti ir pasitarti, kaip tai išspręsti“. O kartais tiesiog šalia atsisėdus patylėti kartu. Aišku, lengva būti palaikantiems, kai vaikas gerai elgiasi, gerai mokosi, bet būtent tada, kai vaikui nepasiseka - tiek jo aplinkoje, tiek moksle, tėvų palaikymo reikia labiausiai.
Kaip ugdyti vaiko kūrybiškumą? Visi tėvai žavisi, kai jų vaikai protingai mąsto, gali atsakyti į klausimus, bet jie pamiršta, o dažniau ir nemoka skatinti vaikų kūrybiškumo. Tuo tarpu labiau tikėtina, kad vaikai, kurie išmokyti galvoti kūrybiškai, sugebės rasti sprendimą, net jei iš karto kas nors nepasisekė. Jie taip pat žino, kad tai gali užimti laiko ir pareikalauti kantrybės. Kaip tėvai gali padėti savo vaikams būti kūrybiškiems? Štai, pavyzdžiui, jei vaikas teisingai atsakė į klausimą ar išsprendė užduotį, paskatinti jį paieškoti ir kitų sprendimo būdų. Mažų vaikų kūrybiškumą taip pat galima ugdyti. Pavyzdžiui, jei mažylis ko nors nori, paprašyti jį pasakyti savo norą kitais žodžiais. Rasti vaikams laiko - būtina! Šiandienėse šeimose tėvų jaučiama kaltė dažnai vaikų auklėjimo užduotį daro labai painią. Tėvai jaučia, kad kažko vis nepataiko, todėl kartais gali jaustis bejėgiai. Kai žmonės jaučiasi kalti, jie dažnai nepamatuotai pyksta, prašo nerealių dalykų, reikalauja ypatingų veiksmų. Be to, tokie tėvai gali jaudintis, kad jų vaikai ir aplinkiniai mano, jog jie yra blogi tėvai.
Taip pat skaitykite: Elgesio formavimasis
Kaip rodo neseniai atlikti tyrimai, vidutinės klasės šeimose tėvų prioritetai pasiskirsto taip, kad į pirmą vietą iškyla darbas, o vaikams lieka antroji vieta. Todėl trūkstamą laiką jie bando kompensuoti kelionėmis savaitgaliais. Tačiau, kaip teigia specialistai, tėvų ir vaikų santykiai tokiose šeimose būna mažiau glaudūs. Mokslininkai pastebėjo, kad vaikai iš tokių šeimų kur kas labiau linkę imtis ypatingos rizikos, nes nesijaučia saugiai ir ieško grupės, kuriai priklausytų, bando narkotikus, piktnaudžiauja alkoholiu. Tyrimo, kuris apėmė beveik 4000 tėvų ir vaikų, rezultatai parodė, kad tik 44 proc. labiau pasiturinčių tėvų praleidžia laiką namuose su šeima bent keturis kartus per savaitę. Tačiau iš mažesnes pajamas gaunančių tėvų 60 proc. mėgsta leisti laiką namuose su šeima. Tuo tarpu tėvų ir vaikų ryšiui reikalingas kokybiškas bendravimas kasdien, prisilietimai, emocinis ryšys. Ir dar reikšminga rutina, t.y. tam tikrų veiksmų atlikimas tuo pačiu metu (pvz., tėvai grįžta iš darbo panašiu laiku, kartu valgoma ar pan.), nes ji suteikia vaikui saugumo. Labai svarbu rasti laiko praleisti kartu, rasti galimybių kartu pasilinksminti. Tie maži pramogavimai kartu, bendros iškylos ar daina automobilyje ne tik suteikia malonumo, bet ir padeda sustiprinti ryšius su savo vaikais.
Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime
Tėvo emocinis ryšys su vaikais yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie turi stiprų ir palaikantį ryšį su tėvu, dažniau jaučiasi saugūs ir labiau pasitiki savimi. Jautrūs ir palaikantys tėvai prisideda prie didesnės vaikų socialinės kompetencijos ir geresnių santykių su bendraamžiais. Šis ryšys taip pat padeda vaikams geriau reguliuoti emocijas ir išvengti elgesio problemų. Tėvų įtaka vaikų elgesiui ir vertybėms yra nepakeičiama. Tėvai yra pavyzdys, kaip elgtis, spręsti problemas ir bendrauti su kitais žmonėmis. Per savo veiksmus ir žodžius tėvas formuoja vaikų moralinius ir etinius principus, mokydamas juos sąžiningumo, pagarbos ir atsakomybės. Vaikai dažnai kopijuoja savo tėvų elgesį, todėl tėvo pavyzdys yra ypatingai svarbus. Tėvo indėlis į vaikų intelektualinę raidą yra labai reikšmingas. Tėvai, kurie aktyviai dalyvauja vaikų ugdyme, skatina juos mokytis, tyrinėti pasaulį ir siekti savo tikslų. Tyrimai parodė, kad vaikai, kurių tėvai dalyvauja mokymosi procese ir dažnai su jais kalbasi mokymosi pasiekimų tema, pasiekia geresnius rezultatus mokykloje ir turi aukštesnius kalbos įgūdžius. Tokie vaikai dažniau ugdo kritinį mąstymą ir problemų sprendimo įgūdžius. Be tiesioginio tėvų poveikio vaikams, tėvas gali daryti netiesioginę įtaką per savo santykius su vaiko motina. Palaikantys ir bendradarbiaujantys tėvų santykiai yra susiję su geresne vaikų savireguliacija ir mažesnėmis elgesio problemomis. Konfliktai tarp tėvų, ypač priešiški ir neišspręsti, gali neigiamai paveikti vaikų emocinę būseną ir elgesį. Lygiavertis tėvų vaidmuo. Svarbu paminėti, kad šalyse, kuriose tėvams suteikiamos vienodos vaiko priežiūros atostogos, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Švedijoje, tėvai yra aktyviau įtraukiami į vaikų auginimą.
Tėvystės stiliai ir jų įtaka vaikams
Žmonija, ypač psichologai, domėjosi, kaip tėvai įtakoja vaikų raidą. Įrodyti priežasties ir pasekmės ryšį kartais būna labai sunku. Pastebėta, kad skirtingose aplinkose augę vaikai gali turėti panašias asmenybes suaugus, o tuose pačiuose namuose augę vaikai gali turėti skirtingas asmenybes. Nežiūrint tokių iššūkių žmogaus elgesį tyrinėjantys specialistai sako, kad yra ryšys kaip tėvai auklėja savo vaikus ir kaip tėvų auklėjimo stilius įtakoja vaiko raidą. 1960 metais psichologė Diana Baumrind atliko tyrimą su daugiau kaip 100 ikimokyklinio amžiaus vaikų. Stebėdama vaikus natūralioje aplinkoje, apklausdama tėvus bei naudodama kitus tyrimo metodus ji pastebėjo, kad tėvų elgesys auklėjant vaikus turi panašumų. Psichologė vertino kaip tėvai taiko discipliną, kiek yra emociškai šilti ir rūpestingi, kaip bendrauja, kokie yra jų lūkečiai bei kaip jie taiko kontrolę. Remdamasi šiais stebėjimais Baumrind sugrupavo auklėjimo stilius į tris skirtingas kategorijas. Atlikus vėlesnius tyrimus, buvo pasiūlyta pridėti ir ketvirtą tėvystės stilių.
Diktatoriškas stilius
Vienas iš atrastų psichologės stilių buvo diktatoriškas stilius. Tėvai, auklėdami vaikus šiuo stiliumi, tikisi, kad vaikai griežtai laikysis taisyklių, kurias nustato patys tėvai. Jeigu vaikui nesiseka laikytis tokių taisyklių, jis yra baudžiamas. Diktatoriški tėvai nelinkę aiškinti, kodėl reikalavimai yra būtent tokie. Jeigu yra prašoma paaiškinti kodėl, tokie tėvai paprasčiausiai atsakys: “Nes aš taip sakau”. Nors tėvų reikalavimai yra aukšti, patys tėvai nėra labai jautrūs vaikams. Jie tikisi, kad vaikai elgsis išskirtinai ir nedarys klaidų, tačiau patys duoda labai mažai nuorodų, ką jų vaikas turėtų daryti ar vengti ateityje. Suklydimai yra baudžiami, kartais labai griežtai, tačiau patys vaikai paliekami nustebę ir nesuprantantys, ką jie padarė ne taip. Pasak tėvų auklėjimo stilius tyrinėjančios psichologės Baumrind tokie tėvai yra orientuoti į tikslus ir jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be jokių paaiškinimų. Tėvai, kurie naudoja šį auklėjimo stilių dažnai yra dominuojantys ir autoritariški. Jų požiūris į tėvystę yra toks: “už 10 nemuštų duoda vieną muštą“.
Autoritetinis stilius
Kitas auklėjimo stilius, kurį atrado Baumrind yra autoritetinis stilius. Šį stilių naudojantys tėvai taip pat turi taisykles ir nuorodas, kurių vaikai turi laikytis. Tačiau šis stilius yra daug labiau demokratiškas. Tokie tėvai labiau atliepia vaikų poreikius ir jie nori išgirsti vaikų klausimus. Šie tėvai iš vaikų tikisi labai daug, tačiau jie suteikia šiltą atsaką ir pakankamą paramą. Jeigu vaikams nepasiseka pateisinti lūkečių, šie tėvai yra labiau globojantys ir dažniau atleidžia, negu baudžia. Psichologė teigia, kad šie tėvai “stebi ir suteikia labai aiškius standartus vaiko elgesiui”. Tėvai yra tvirti, bet ne kontroliuojantys ar draudžiantys. Jų disciplinavimo metodai yra palaikantys, bet ne baudžiantys. Jie nori, kad jų vaikai būtų tvirti, taip pat socialiai atsakingi, galintys reguliuoti savo emocijas ir norintys bendradarbiauti. Toks tėvų lūkesčių ir paramos derinys padeda vaikams išsiugdyti tokius įgūdžius kaip savarankiškumas, savireguliacija ir bendradarbiavimas.
Viską leidžiantis stilius
Paskutinis tėvystės stilius, kurį atrado Baumrind yra viską leidžiantis. Tokie tėvai dar vadinami nuolaidžiaujantys, jie vaikams kelia labai nedaug reikalavimų. Tokie tėvai labai retai disciplinuoja vaikus, nes jų lūkečiai vaikų savikontrolei ar brandumui yra labai žemi. Pasak Baumrind, viską leidžiantys tėvai “yra labiau jautrūs, negu reikalaujantys. Jie yra atlaidūs, netradiciniai, nereikalauja iš vaikų brandaus elgesio, leidžia šiek tiek savireguliacijos, ir dažniausiai vengia konfrontacijos”.
#