Kine egzistuoja daugybė įvairių žanrų filmų, kurie patraukia žiūrovų akį - nuo žavių ir širdį glostančių iki jaudinančių ir nerimą keliančių. Tarp jų išsiskiria filmai, nagrinėjantys sudėtingą ir dažnai skausmingą netinkamo tėvų elgesio temą. Šie filmai, neretai balansuojantys tarp psichologinio siaubo ir šeimos dramos žanrų, atskleidžia giliausias žmogaus baimes, emocines traumas ir ilgalaikį poveikį, kurį patiria vaikai augdami disfunkcinėse šeimose.
Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius filmus, kuriuose atsispindi netinkamo tėvų elgesio problematika. Aptarsime, kaip skirtingi režisieriai ir scenaristai interpretuoja šią temą, kokias psichologines ir socialines pasekmes patiria veikėjai, ir kokią žinutę filmai siunčia žiūrovams.
Psichologinio siaubo elementai
Sukrečiantys filmai, kuriuose nėra smurto, meta žiūrovams psichologinį iššūkį ir palieka ilgalaikį poveikį. Nagrinėdami tokias temas kaip egzistencinė baimė, apsėdimas, tapatybės sumaištis ir visuomenės spaudimas, šie filmai kelia nerimą žiūrovams, nesiremdami atviru smurtu. Netinkamas tėvų elgesys dažnai yra vaizduojamas subtiliai, per emocinį smurtą, manipuliavimą ar nepriežiūrą, sukuriant įtampą ir nerimą keliančią atmosferą.
Filme „Babadukas“
Todėl visiems, kuriuos kankina didelės problemos, nemalonumai ir stresai, galime (terapinės profilaktikos tikslais) rekomenduoti pažiūrėti tolimoje Australijoje sukurtą „Babaduką“. Babaduku Australijoje vadinamas siaubo apsakymuose vaizduojamas monstras, panašus į mums labiau artimą Baubą. Bet režisierės Jennifer Kent filme jis nužengia iš knygų į realybę ir terorizuoja našle tapusią moterį bei jos šešerių metų sūnelį. Aplinkiniai moters patiriamus siaubus pradžioje nevertina rimtai; jie mano, kad vienišai moteriai tiesiog vaidenasi. Nuolat pavargusi senelių prieglaudos darbuotoja Amelija Vanek (akt. Essie Davis) prieš šešerius metus neteko vyro ir viena augina sūnelį. Mažylis Samuelis (Noah Wisemanas) turi problemų mokykloje, kenčia nuo isteriškų priepuolių ir yra išvargintas nemigos: berniukui vis vaidenasi, kad jį persekioja kažkoks paslaptingas monstras. Paslaptingas monstras pradeda įgauti konkretesnį pavidalą, kai berniukas paprašo mamos paskaityti jam ant lentynos surastą iliustruotą knygelę „Ponas Babadukas“. Bet filmo autoriai neapsiriboja tik galimybe primityviai išnaudoti tokio siužeto teikiamus košmarus. „Babadukas“ į vaikiškų siaubingų fantazijų lauką projektuoja ir suaugusius dažnai kankinančius košmarus. Todėl nesitikėkime dar vieno daug kartų panašiais siužetais spekuliuojančio „siaubiako“. Kitaip Niujorko kritikai nebūtų pavadinę „Babaduką“ geriausiu metų debiutu.
Filme „Tamsūs vandenys“
Tai 2002 m. japonų režisieriaus Hideo Nakatos, išgarsėjusio originaliu filmu „Skambutis“ (1998), sukurtas antgamtinis siaubo filmas. Filme pasakojama apie moterį Jošimi (akt. Hitomi Kuroki) ir jos dukrą Ikuko (akt. Jošimi, jauna moteris, kuri ginčija nemalonią skyrybų bylą ir kuria naują gyvenimą kaip vieniša motina su šešerių metų dukra Ikuko baugiame daugiabutyje nuošalioje miesto dalyje. Ji pamačiusi drėgną dėmę ant lubų pamato, kad ant stogo prie vandens rezervuaro žaidžia kita maždaug Ikuko amžiaus mergaitė: mergaitė, kuri prieš kelerius metus dingo be žinios. Nakata sumaniai išnaudoja visas vandens savybes, kad pabrėžtų kylančią baimės bangą: vanduo tampa užnuodytas, o pats vanduo agresyvus užterštumo agentas. Jis pasitelkia interjerus ir lauko vietoves, kurios yra įtikinamai niūrios, tačiau persmelktos neatpažįstamos grėsmės. Filmas „Tamsūs vandenys“ yra ir bauginantis, ir širdį veriantis, jame tvyro liūdesio ir apgailestavimo atmosfera. Jošimi vaizduojama kaip besąlygiškai mylinti ir nesavanaudiška, jos motiniški instinktai skatina filmo konfliktą.
Taip pat skaitykite: Filmukai ugdantys gražų elgesį
Filme „Paveldėtas“
2018 metais režisieriaus Ari Aster sukurta psichologinė siaubo juosta „Paveldėtas“, buvo išrinkta baisiausia siaubo juosta istorijoje. Po senelės netekties, šeima stengiasi gyventi įprasta gyvenimą: du paaugliai vaikai eina į mokyklą, tėvai dirba ir į visko centą atsidūrusi mama, stengiasi kuo labiau išlaikyti šeimą. Senelė užsiėmė neaiškiais ir slaptais spiritizmo seansais ir satanistiniais ritualais, kuriais susižavi ir keista jų dukra. Filmo šiurpumas daugiausiai atsispindi labai realiai išreikštame pasakojime - čia viskas atrodo tikra. Žiūrovui tenka nuolat spėlioti ir „šokinėti“ nuo realybės prie kažko paranormalaus. Nuolat jaučiama įtampa filmo metu, kompanijai „A24“ pakišo mintį padaryti eksperimentą ir išmatuoti žiūrovų, dalyvavusių filmo premjeroje, širdies pulsą. Ramybės būsenoje, normalus žmogaus pulsas yra 60-100 dūžių per minutę.
Filme „Rozmari kūdikis“
Norėdama sukurti šeimą, jauna katalikė namų šeimininkė Rozmari Woodhouse ir jos sunkiai besiverčiantis vyras aktorius Gajus persikelia gyventi į Bramfordą. Jauna pora, gyvena kasdienį gyvenimą ir susidraugauja su ekscentriškais kaimynais Romanu ir Mine Kastvetais. Na, išties kaimynai kitokie nei paprasti žmonės… Rozmari pastoja. Tačiau nepatyrusią motiną sistemingai atribojant nuo draugų rato, ima ryškėti nerimą keliančios grėsmingo, gerai suplanuoto sąmokslo užuominos, kurios nedrąsią Rozmari apgaubia įtarimų ir dvasinės agonijos skraiste. Tačiau kodėl visi taip patogiai trokšta padėti? 1967 m. Iros Levino romano motyvais sukurtame filme „Rozmari kūdikis“ pasakojama apie jauną moterį, kurią raganų būrys priverčia pagimdyti Antikristą. Filme pasakojama, kaip Rozmari (akt. Mios Farrow vaidmuo yra nepaprastas, ji vaizduoja Rozmari kaip trapią ir pažeidžiamą, bet beviltiškai pasiryžusią apsaugoti savo mylimą vaiką.
Filme „Titane“
„Titane“ - 2021 m. išleistas siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis - atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir - jūs, tikriausiai, jau atspėjote - sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje - laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai - pastoja. Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug - filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau - nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį.
Motinystės temos siaubo filmuose
Siaubo žanras, kurio pagrindas - žmogaus problemos, nuo pat pirmųjų dienų nagrinėja su lytimi, santykiais ir socialiniais lūkesčiais susijusias nerimo temas. Pastaraisiais metais imtasi priemonių, kad moterys siaubo filmuose būtų geriau reprezentuojamos, tačiau XX ir XXI a. pradžioje vis dar būta fantastiškų, sudėtingų ir šiurpą keliančių filmų apie motinas.
Filme „Piktieji numirėliai prisikelia“
Kaip ir ankstesniame režisieriaus Lee Cronino, nepakankamai įvertintame airiškame šaltame filme „The Hole in the Ground“, „Piktieji numirėliai prisikelia“ nagrinėja motinystės temas. Kai Elė (akt. Alyssa Sutherland) tampa apsėsta ir ima siaubti savo daugiabutį namą, jos seseriai Betei (akt. Kadras iš filmo „Piktieji numirėliai prisikelia“ / Warner Bros. Elė su trimis vaikais gyvena ankštame Los Andželo bute. Ji savo sesers nematė jau daugybę metų, tad Elė labai nustemba, kuomet sesuo Betė apsireiškia prie jos namų durų. Vis tik žodis „šeima“ greitai įgauna absoliučiai kitokią, kraupią prasmę. Elės pastato užkaboriuose seserys suranda seną paslaptingą knygą, kuri, kaip netrukus paaiškėja, savyje slepia pragarišką galią atgaivinti mirusiuosius. Filmas kruvinas, intensyvus ir žiaurus, jame motinystė nagrinėjama dviem aspektais.
Taip pat skaitykite: Psichologijos, filmukų ir smegenų ryšys
Filme „Motina!“
Filme jaunavedžiams (Dženifer Lawrence ir Javierui Bardemui) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (Ed Harrisas ir Mišelė Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? Kultiniais tapusių filmų „Rekviem svajonei“, „Juodoji gulbė“ ir „Pi“ režisierius Darrenas Aronofsky septintąjį savo režisuotą filmą pristatė Toronto bei 74-ajame Venecijos kino festivaliuose. Filme „Motina!“ pagrindinę heroję kiti veikėjai išnaudoja dėl jos dosnumo, gerumo ir namų ruošos gebėjimų - visų su motinyste siejamų savybių - kol sunaikina net jos naujagimį. „Motina!“ - tai negailestingas ir nerimą keliantis filmas, kurį puošia graži kinematografija ir galingi aktorių pasirodymai. Oskarui nominuotas režisierius D.
Filme „Antikristas“
Šokas ir sąmonę paralyžiuojantis siaubas šio filmo žiūrovą apimą ne kartą. Be jokių įžangų jau pradiniuose kadruose skambant nuostabiai F. Jau nuo šio momento sutuoktinių poros (ji - rašytoja, jis - psichoterapeutas) tragedija nenumaldomai artėja prie žiaurios atomazgos. Skausmo palaužta motina pakliūva į psichiatrinę ligoninę, o vėliau jos dvasinius lūžius hipnozės pagalba ima gydyti pats vyras. Sadomazochistinės terapijos eksperimentų aikštele tampa „Edenu“ pavadintas namelis miško tankmėje. Bet nelaukime įprastų ir banalių asociacijų su žemiškuoju rojumi. Gamta čia, anot beprotybės apimtos herojės, - „tai šėtono šventykla“. Šiai svarbiai filmo minčiai antrina ir dar vienas personažas - tikra lapė, kuri žmogaus balsu (!) ištaria mylimiausią režisieriaus frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L. „Antikristo“ seanso metu žiūrovas visą laiką jaučia, kad jausmai ir protu gimdomos asociacijos, užuot papildę vieni kitus, juda skirtingomis trajektorijomis, todėl sumaištis yra tiesiog neišvengiama. O į priekaištus dėl natūralistinių scenų režisierius atsakė: „Man kino dramaturgija ir yra viena iš prievartos formų. Kinas turi teikti skausmą, kaip aštri skeveldra batuose, priešingu atveju nėra prasmės filmus kurti ir juos žiūrėti. Žiūrovą reikia priversti mąstyti, o tokio tikslo šiais laikais galima pasiekti tik itin radikaliomis priemonėmis“.
Filme „Mama“
Legendinio režisieriaus Guillermo Del Toro prodiusuotas ir režisieriaus Andy Muschietti filmas „Mama“ yra įspūdingai tamsus fantastinis siaubo filmas. Pati būtybė kelia didžiulę grėsmę ir yra išties šiurpą keliančio dizaino, o jos ryšys su mergaitėmis kelia didelį pavojų pagrindinės veikėjos Anabelės gebėjimui rūpintis vaikais. Be mažiausiai trijų ar keturių krūptelėjimų kėdėje, sulaukiame keleto kūrybiškiausių košmarų epizodų per visą pastarąjį laiką. Filmo „Mama“ prologe sužinome apie susišaudymą finansų įmonėje po ekonominio kracho. Sumuštas vadovas Lukas (akt. Nikolajus Coster-Waldau) grįžta namo, greitai pasiima dvi mažametes dukras Viktoriją ir Lili ir pasileidžia bėgti. Na, bet taip neįvyksta… Praėjus penkeriems metams Luko brolis Džefris (jį taip pat vaidina Coster-Waldau) niekada nepraranda vilties. Jo ieškotojų komanda pagaliau pakliūva į tą patį apleistą namą, kurį prieš šimtmetį matėme košmare. Tėvo seniai nebėra, bet mergaitės vis dar ten - visos purvinos, skleidžiančios keistus garsus, sparčiai šliaužiančios keturiomis kaip laukiniai gyvūnai. Mergaitės kelis mėnesius laikomos izoliuotos, o daktaras Dreifusas (akt. Danielis Kašas) fiksuoja kiekvieną jų judesį, tariamai padėdamas joms asimiliuotis.
Šeimos dramos ir socialinės problemos
Netinkamas tėvų elgesys neapsiriboja tik atviru smurtu ar prievarta. Emocinis nepriežiūra, manipuliavimas, priklausomybės ir psichologinės problemos taip pat gali turėti neigiamą poveikį vaikų raidai. Šeimos dramos žanras dažnai nagrinėja šias subtilesnes netinkamo elgesio formas, atskleisdamas jų ilgalaikes pasekmes.
Filme „Turime pasikalbėti apie Keviną“
Tai britų - amerikiečių drama, režisuota Lynne Ramsay pagal Lionel Shriver novelę tokiu pačiu pavadinimu. Drama nestokoja siaubo ir trilerio elementų. Ramsay filmo juostoje norėjo perteikti pagrindinę novelės mintį: sunkų laikotarpį nėštumo metu, vargus vaikui gimus ir dar didesnį vargą vaikui tapus paaugliu. Ši istorija pasakoja apie mamos kančias ir vaiko abejingumą visam jį supančiam pasauliui. Kevino mama Eva dar besilaukdama pirmagimio jautėsi prislėgta ir pavargusi. Gimus sūnui visi pojūčiai tik paaštrėjo: bemiegės naktys ir dienos, ausyse spengiantis vaiko verksmas, nuolatinis nepakeliamas nuovargis. Evos vyrui atrodė, jog žmona šiek tiek perdeda, nes ant jo rankų kūdikis kaipmat nurimdavo ir tapdavo tikru angelėliu. Nesupratimas ir nepalaikymas sunkiomis akimirkomis motiną dar labiau varė į depresiją. Galbūt, todėl Evai prieš akis šmėžavo praeities šešėliai ir ateities vizijos. Kevinui paūgėjus, neramumai toli gražu nesibaigė. Vaikas nuolat stengdavosi sugluminti mamą ironiškomis ir bauginančiomis šnekomis, rodė nepagarbą ir tiesmukai demonstravo nepasitenkinimą viskuo, kas jį supa. Kevinui nereikėjo draugų, jis nematė prasmės leisti laiko su motina, o jaunesnioji sesuo ( kuri visai nepanaši į Keviną ) tebuvo maža kvailutė. Paauglys išvedęs motiną iš kantrybės nejausdavo jokios kaltės, priešingai, tai buvo jo triumfas. Jis nejautė kaltės ir tada, kai specialiai prieinamoje vietoje paliko pavojingus skysčius, kad sesuo galėtų lengvai juos pasiekti. Sesuo skaudžiai nukentėjo, o jam buvo visiškai nusispjaut. Jis težiūrėjo savo piktdžiugišku žvilgsniu ir nuolat mąstė kaip dar galėtų įskaudinti savo artimuosius.
Taip pat skaitykite: „Rimi“ iniciatyvos autizmui
Filme „Laimė“
Toddo Solondzo filmas „Laimė“ glumina žiūrovus, net ir tuos, kurie juo žavisi, nes jis meta iššūkį mūsų reakcijos į jį būdams. Ar tai beviltiško žmogiškojo liūdesio portretas? Tuomet kodėl mes juokiamės? Ar tai ironiška komedija? Tada kodėl egzistuoja jo švelnumas šių vienišų žmonių atžvilgiu? Ar tai filmas apie ištvirkimą? Filme, kuriame žvelgiama į žmogiškosios nevilties bedugnę, kyla šiurpi mintis, kad šie veikėjai gali būti ne groteskiškos išimtys, o iš tiesų - pagrindinės žmonijos srovės dalis. Kai tik suimamas serijinis žudikas ar seksualinis prievartautojas, atsiverčiame laikraštį, kad rastume jo kaimynų pasakojimą, jog monstras „atrodė kaip visi kiti“. „Laimė“ - filmas apie uždarytas duris - buto, miegamojo ir pasąmonės duris. Jis juda pirmyn ir atgal tarp kelių istorijų, kurios dažnai susisieja. Filme rodomi žmonės, kurie nori būti mylimi, bet niekada nebus mylimi dėl savo emocinės nekompetencijos ir sustabdytos raidos. Filme, susipažįstame su Džoy (akt. Jane Adams), kuri ką tik išsiskyrė su nevykėliu, su kuriuo susitikinėjo (akt. Jon Lovitz), Allenu (akt. Philip Seymour Hoffman), kuris savo terapeutui (akt. Dylan Baker) aprašo pornografines seksualines fantazijas, o paskui daro išvadą, kad niekada jų neįgyvendins, nes yra per daug nuobodus. Terapeutas, vardu Bilas, ir jis iš tiesų nuobodus. Taip pat susipažįstame su dviem Džoy seserimis: Triša (akt. Cynthia Stevenson) ir Helena (akt. Lara Flynn Boyle). Triša - žvali namų šeimininkė, ištekėjusi už psichiatro Bilo, nieko nežinanti apie jo pedofiliją. Helena - poetė, „mintanti pavardėmis“ ir aprašanti nesuskaičiuojamą daugybę vyrų, kurie jos geidžia. Trijų seserų tėvai (akt. Louise Lasser ir Benas Gazzara) daug metų yra susituokę, bet dabar Lenis nori išsiskirti. Ne dėl to, kad kvailiotų, jis tiesiog nori pabūti vienas. Susipažįstame ir su Kristina (akt. Filme jaučiame nepažįstamųjų naštas, kurių kiekvienas slepia paslaptis. „Laimė“ priklauso naujai besiformuojančiam naujojo „geekų“ kino žanrui, t. y. filmams, kurie yra tarp tragedijos ir ironijos. Tai ganėtinai sunkiai priimtinas filmas, tačiau lygiai taip pat dėmesingas kančioms personažų, kurie laiko save už pagrindinės srovės ribų. Kodėl verta žiūrėti filmą? „Laimė“ pasakoja apie savo nelaimingus personažus taip, kad padeda juos pamatyti šiek tiek aiškiau, užjausti ir kartu pamatyti, kaip glaudžiai tragedija ir farsas susilieja seksualumo painiavoje. Tai nėra daugumai žmonių skirtas filmas. Jis tikrai skirtas tik suaugusiesiems.
Filme „Nuotrauka per valandą“
Iš pažiūros kukliai atrodantis pusamžis vyriškis Saimuras Perišas, dažniausiai vadinamas tiesiog Sajumi. Šis vienišas, jausmus slepiantis ir, kaip netrukus paaiškėja, nestabilios psichikos žmogus dirba prekybos centre esančiame paviljonėlyje „Nuotrauka per valandą“. Fotografija šiam vienišiui viskas: pomėgis, aistra, gyvenimo būdas ir tikslas. Šį specialistą labai vertina ir Jorkinų šeima, dažnai patikinti jam daryti savo šeimos mėgėjiškas nuotraukas. Niūrusis ponas Perišas seniai stebi Jorkinų gyvenimo peripetijas ir žino apie tai beveik viską. Gali pasirodyti, kad ši nuosava svetimų šeimyninių nuotraukų kolekcija yra tiesiog savo šeimos neturinčio vienišiaus keistenybė. Bet tolimesni įvykiai pradeda atskleisti visai kitokius „kolekcninko“ tikslus. Juk ne šiaip sau „Nuotrauka per valandą“ pelnė JAV Mokslinės fantastikos akademijos apdovanojimą, o kritikai, recenzuodami filmą, sutartinai minėjo Stepheną Kingą ir pagal jo romanus sukurtus trilerius, kuriuose siaubas dažniausiai kyla iš paprasčiausios gyvenimiškos situacijos.
Filme „Nakties gyvuliai“
Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas. Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiančio ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai - žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.
Filme „Mašinistas“
Visi, kurie žiūrėjo šį filmą, akcentavo, kaip neatpažįstamai pasikeitęs čia atrodo aktorius Christinas Bale‘as. Pagrindinį režisieriaus Brado Andersono filmo herojų darbininką Trevorą Rezniką jau ištisus metus kankina košmarai ir haliucinacijos. Mat jis visai negali užmigti. Vieniems žiūrovams toks personažas primins Alo Pacino herojų filme „Nemiga“, bet autoriai, regis taikėsi į kur kas platesnį kontekstą, susijusį su pasiligojusios psichikos specialistu Fiodoru Michailovičiumi Dostojevskiu. Ant beprotybės ribos esantis vyras sunkiai kontroliuoja ne tik savo protą, bet ir emocijas, todėl jo nepaprastai gaila. Kartu visą seansą negali atsikratyti maniakiškai persekiojančios minties, kad vyrą apėmusi paranoja turi pasibaigti kokiu nors drastišku poelgiu finale.
Filme „Medžioklė“
„Medžioklė“ - tai subtili, tačiau psichologiškai įtempta, emocinga drama apie šiuolaikinę raganų medžioklę bei apie žodžio galią formuoti ir keisti tapatybę. Šioje istorijoje ribos tarp tiesos, fantazijos ir melo vis labiau nyksta, nes pramanais patikima kaip nepaneigiama tiesa. „Kai augau aštuntajame dešimtmetyje, visi miestelio bendruomenės vaikai lakstė nuogi, ir niekas nebuvo tvirkinamas. Aš galėjau sėdėti ant nuogo suaugusiojo kelių ir niekam į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kažkas yra negerai. Dabar dėl pagrįstų priežasčių pasaulis yra stingdomas baimės, nerimo ir įtarumo“, - sakė kino kūrėjas Th.Vinterbergas. Kino juostos scenarijaus autorius yra pats režisierius Th.Vinterbergas. Jis sukūrė įtikinamą istoriją. Po sunkių skyrybų atsigaunantis keturiasdešimtmetis Lukas (Mads Mikkelsen) turi naują merginą, naują darbą vaikų darželyje, daug draugų glaudžioje bendruomenėje ir stengiasi pataisyti santykius su paaugliu sūnumi Markusu. Tačiau dėl netikėtų kaltinimų viskas ima žlugti. Iškritus sniegui ir įsižiebus kalėdinėms lemputėms, gandai paplinta kaip virusas. Aktoriaus nepaprasta vaidyba emociškai palies ir prikaustys kiekvieną žiūrovą. Turbūt ne kartą paklausite savęs, o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Tad neretai tampa sunku priimti ar sutikti su pagrindinio veikėjo veiksmais, bet stebėti būtina, nes filme daug kadrų, kuriuose daugiau pasakoma žvilgsniu, mimika nei pačiais dialogais. Fizinis filmo grožis tarsi paneigia siužete slypintį blogį. Pastebėkite, kaip talentingai nufilmuota besikeičianti natūrali šviesa atspindi vaikų emocijas darželyje. Kai jie apsupti meile, vaikai švyti, spalvų paletė šilta, kviečianti prisijungti žaidimui.