Lietuvoje triušių auginimas išpopuliarėjo maždaug prieš šimtą metų, sunkmečiu, nes nereikalauja didelių investicijų. Šiandien triušienos paklausa auga, skatinant vis daugiau žmonių imtis šio verslo. Triušiai greitai bręsta ir veisiasi, todėl tinkamai prižiūrint ir laikant, viena patelė per metus gali atsivesti apie trisdešimt triušiukų, iš kurių galima gauti 50-70 kg dietinės mėsos ir apie trisdešimt kailiukų. Triušių skerdienos išeiga siekia 65-85 proc. Šiandien triušiai auginami ne tik dėl paprastumo, bet ir dėl sveikos mitybos poreikio. Triušieną naudinga valgyti visiems, ypač vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Triušių kailiukai yra vertinga žaliava lengvajai pramonei - tankūs, blizgantys ir įvairių atspalvių. Išbrokuotų kailiukų plaukai naudojami aukščiausios rūšies fetro gamybai, o odelės - avalynės, rankinių ir pirštinių gamybai.
Pasaulyje auginama apie 60 naminių triušių veislių, kurios ES šalyse skirstomos į stambias, vidutinio stambumo ir smulkias. Populiariausios stambios veislės: Belgijos milžinai, Belgijos baltieji milžinai, Vokietijos dėmėtieji milžinai ir Prancūzijos avinai. Vidutinio stambumo veislės: didieji šviesiai sidabriniai, didžioji šinšila, Burgundijos, Vienos mėlynieji, Vienos mėlynai pilkieji (peleniniai), Naujosios Zelandijos baltieji, Naujosios Zelandijos raudonieji, Kalifornijos, Japonijos, tiuringai, Aliaska, kiškiniai, Havana, reksai. Triušininkystei tikslingiausia auginti vienos arba dviejų veislių patinus ir pateles.
Triušių veisimas ir priežiūra
Triušiai lytiškai subręsta 3,5-4,5 mėnesių amžiaus, tačiau kergiami šiek tiek vėliau. Vėlai bręstančių veislių pateles (pvz., baltųjų ir pilkųjų milžinų) reikia kergti ne jaunesnes kaip 5 mėnesių, kai jų masė ne mažesnė kaip 3,5 kg. Anksčiau bręstančių veislių triušiai (didieji šviesiai sidabriniai, Kalifornijos) kergiami 4 mėnesių, kai jų masė 2,8-3 kg. 20 dienų iki numatomo kergimo triušius reikia gerai šerti. Neįmitę arba riebūs triušiai blogai poruojasi, patelės dažnai neapsivaisina, atveda negyvus arba silpnus triušiukus. Suaugusias pateles ir patinus patartina laikyti iki 3 metų, veislės požiūriu vertingesnius - iki 5 metų.
Didesniuose triušininkystės ūkiuose triušių patelės sėklinamos dirbtinai, taip pasiekiamas geresnis apvaisinimas, o vieno patino sperma gali apvaisinti iki penkiasdešimties patelių per dieną. Be to, tai atlikti galima daug paprasčiau, o taip sėklinamos patelės gali padidinti savo vadų skaičių net iki 10 kartų. Kai triušių nedaug, patinui reikia skirti ne daugiau, kaip 5 pateles, ir triušius suporuoti per trumpą laiką. Poravimui patelė turi būti leidžiama į patino narvą. Patinas per parą gali kergti 4 kartus. Rytą pirmiausia pas jį reikia leisti rujojančias pateles (jos būna neramios, jų išoriniai lytiniai organai paraudę ir pabrinkę). Jeigu apvaisinimas įvyksta (patinas krinta ant šono savotiškai cypdamas), patelę reikia atskirti, o po pietų vėl pas jį įleisti pakartotinam kergimui. Ilga pertrauka tarp kergimų blogina patino gebėjimą kergti. Kergimo datą ir patino vardą ar numerį reikia užrašyti lentelėje, pritvirtintoje prie narvelio.
Praėjus 13-16 dienų po kergimo jau galima nustatyti patelės triušingumą (nėštumą) užčiuopiant vaisius - triušingos patelės gimda būna padidėjusi, apčiuopiami ovalios formos, 2-2,5 cm dydžio, išsidėstę dviem lygiagrečiomis grandinėlėmis vaisiai. Patelės nėštumas vidutiniškai trunka 28-30 dienų. Tada ją reikia šerti itin maistingais pašarais. Savaitę prieš trušiavimąsi į narvelį reikia įdėti išdezinfekuotą lizdo dėžutę su kraiku. Nuolatiniai lizdai išdezinfekuojami ir į juos paklojama švarių minkštų šiaudų arba medžio drožlių. Likus 3-4 dienoms iki triušiavimosi patelė ima ruošti lizdą: pešiojasi nuo pilvo ir krūtinės pūkus ir jais kloja lizdą. Prieš triušiavimąsi ir po jo girdyklose nuolat turi būti šviežio vandens, nes tuo metu patelę labai troškina, ir, jei nėra vandens, ji gali suėsti triušiukus. Triušiavimasis dažniausiai vyksta naktį ir trunka nuo 10 minučių iki 1 valandos. Vadoje paprastai būna 5-9 triušiukai, bet gali būti ir nuo 1 iki 14. Patelei baigus triušiuotis lizdą būtinai reikia apžiūrėti ir iš jo išimti negyvus bei silpnus triušiukus. Pieningoms patelėms patartina palikti maitinti ne daugiau kaip 8 triušiukus, mažapienėms ir pirmą kartą atsivedusioms - 5-6. Iš didelių vadų triušiukus galima paimti ir perkelti juos prie mažų vadų, tik to lizdo patelę reikia 10-15 min. iškelti iš lizdo, o nuo įkeliamų triušiukų nuvalyti kraiką ir pūkus ir padėti triušiukus į vados vidurį. Lizdas būna geras, kai triušiukai guli susiglaudę, o jų pilvukai išsipūtę nuo pieno. Triušiukai gimsta 40-80 g svorio, pliki ir akli, tik su pieniniais dantukais. Triušiukai praregi vienuoliktą dieną, o dar po savaitės ima keisti dantis. Kai triušiukai būna mėnesio amžiaus, dantų keitimas baigiasi, ir jaunikliams motinos pieno nebereikia. Nėštumo ir laktacijos laikotarpiu patelėms reikia duoti geriausių pašarų, svarbu, kad joms nepakliūtų suplėkusių arba prarūgusių produktų. 45-50 dienų jauniklius jau reikia rūšiuoti pagal lytį ir atskirti nuo motinos į grupinius arba suaugusių triušių narvus, kurių grindų plotas ne mažesnis kaip 0,1-0,15 m2 vienam triušiukui.
Taip pat skaitykite: Vyriški džemperiai: kokybė ir stilius
Laikymo sąlygos ir narvų įrengimas
Norint auginti produktyvius, mėsingus, puikios kailiukų kokybės triušius, reikia sudaryti atitinkamas augimo ir gyvenimo sąlygas. Triušiai paprastai laikomi narvuose sausoje, nuo vėjo, sniego ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Žiemą narvus galima laikyti ir patalpose, pvz., daržinėse ar tvartuose, tačiau triušiai, laikomi narvuose lauke, būna atsparesni ligoms, pagerėja jų kailiukų kokybė. Suaugusius triušius patartina laikyti individualiuose narvuose, dažniausiai su nuolatiniais lizdų skyriais, o jauniklius - grupiniuose. Patogiausi narveliai yra su pastoviu triušiavimosi ir šėrimo skyriais. Triušiavimosi skyriuje grindys - medinės, šėrimo - vielos tinklo. Durelės medinės ir tinklinės.
Besiruošiantiems auginti triušius ar pradėti triušininkystės verslą, taip pat šio verslo senbuviams, pagal kliento individualius užsakymus, gali būti pagaminti narvai triušiams. Rinkoje šiuo metu yra siūloma įsigyti ir lauko mini fermas. Tai specialūs, dviaukščiai, pilnai įrengti mediniai triušių nameliai. Šiuose nameliuose triušiai gyvena gryname ore ir nekvėpuoja savo mėšlo kvapu. Galima narvus triušiams galima pasigaminti ir pačiam. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nėra nustačiusi triušių gerovės reikalavimų. Latvijoje ūkininkas iš triušų auginimo padarė atrakciją.
Pavyzdžiui, šiuo metu bet kurioje statybinėmis medžiagomis prekiaujančioje parduotuvėje išorės sienoms galima įsigyti drėgmei atsparių medžio drožlių plokščių - jos ne taip pūva ir triušiai mažiau prakrapšto. Narvų grindis galima pagaminti iš jau minėtos plokštės 25-30 cm lystelių arba iš vielos tinklo. Vielos tinklas parenkamas, kad viela būtu ne plonesnė kaip 1,8-2 mm, o akučių dydis 16 x 48, 16 x 24, 20 x 20 mm. Daugelis triušių augintojų jauniklius laiko 2-3 aukštų narvuose, kurių sienos ir stogas mediniai, o grindys ir priekinė sienelė su durelėmis - vielos tinklo. Tokiuose narvuose galima laikyti po 15 iki 3 mėnesių amžiaus jauniklių arba 10 vyresnio amžiaus triušių. Gaminantis triušių narvus juos galima įrengti su pasivaikščiojimo aikštelėmis, tačiau reikia nepamiršti, kad triušiai jautrūs skersvėjams, todėl šaltu oru narvus iš viršaus ir iš šonų patartina uždengti, o narvo viduje gausiai ir sausai pakreikti.
Šeriant koncentruotais pašarais galima panaudoti atskirtus indus, kurie gali būti tiek moliniai, tiek plastikiniai. Tokie pat indai tinka ir vandeniui (vienas - pašarui, kitas - vandeniui). Kad triušiai pastoviai turėtų šieno, prie šėrimo skyriaus durelių reikia pritaisyti medines pakabinamas ėdžias, arba ėdžias įrengti kitaip, pvz., per vidurį tarp dviejų gaminamų narvų.
Triušių mityba ir pašarai
Triušių pašaruose turi būti visų organizmo gyvybinei veiklai palaikyti reikalingų medžiagų. Svarbiausieji pašarai: žolė, smulkus šienas, šakniavaisiai ir daržovės. Triušiai mėgsta ankštinių ir varpinių augalų mišinius, kiaulpienes, varnalėšas, kraujažoles, gysločius, liucerną, mėlynžiedžius vikius, varputį, taip pat morkų ir runkelių lapus. Šeriant triušius reikia stebėti, ar jie laukia pašaro, ar godžiai ėda. Iš to galima spręsti apie jų sveikatos sutrikimus. Sveiki triušiai, atėjus šėrimo laikui, sukrunta, brazdina groteles. Jei šėrimo metu gyvūnėlis, neėda, galima suprasti, kad jis serga. Jeigu triušiams sutrinka virškinimas, žolės reikia duoti kuo mažiau. Šeriant triušius reikia laikytis atitinkamo šėrimo režimo, todėl jie turi būti šeriami daugmaž vienu metu. Suaugusius triušius ir vyresnius kaip trijų mėnesių triušiukus patartina šerti du kartus per parą, triušingas ir žindančias pateles iki trijų mėnesių reikia šerti tris kartus per parą. Suaugę triušiai per parą suėda 0,4-1,0 kg žolės, jaunikliai - 0,1-0,4 g. Triušius papildomai galima šerti virtomis bulvėmis, moliūgais, bet geriausia - susmulkintomis morkomis ir cukriniais runkeliais, nes morkose yra daug lengvai virškinamų maisto medžiagų ir vitaminų, o cukriniuose runkeliuose daug cukraus ir mažai ląstelienos. Suaugusiems triušiams per parą reikia duoti 300 g, jaunikliams - 50-150 g paskanintų sėlenomis ar kombinuotaisiais pašarais sultingųjų pašarų. Nevirtų bulvių ir burokėlių duoti negalima, nes triušiai pradės viduriuoti. Žiemai suaugusiai patelei be jauniklių reikia paruošti apie 40-50 kg šieno, vienam jaunikliui iki 4 mėnesių amžiaus - 10-15 kg.
Taip pat skaitykite: Apie kokybės suvokimą ir vadybą
Natūralūs pašarai triušiams
Triušių mitybą turėtų sudaryti įvairūs natūralūs produktai, užtikrinantys reikiamą baltymų, ląstelienos ir mineralų kiekį.
- Šienas: Pagrindinis triušių mitybos komponentas, skatinantis virškinimą, dantų dilimą ir užtikrinantis skaidulų kiekį. Šienas žiemą tampa mitybos pagrindu. Rekomenduojama naudoti šieną, džiovintą nuo jaunų žolelių, tai yra prieš prasidedant žydėjimui. Vienas iš pagrindinių reikalavimų - geras džiovinimas. Geriausias laikymo variantas yra giliuose padėkluose, padengtuose polietilenu. Vienam suaugusiam žmogui reikia apie 40 kg, jaunesniems nei 5 mėnesių gyvūnams - maždaug 15 kg kiekvienam gyvūnui.
- Šviežia žolė: Dobilai, liucerna, kiaulpienės, garšvos. Svarbu, kad žolė būtų švari, be pesticidų ar kitų chemikalų.
- Daržovės: Morkos, petražolės, kopūstai (saikingai), salierai. Pradžioje daržoves duokite mažais kiekiais, kad stebėtumėte virškinimą.
- Šakos graužimui: Obelų, kriaušių, gluosnių šakos. Padeda natūraliai dilinti dantis ir mažina stresą.
- Grūdai: Avižos, miežiai, kviečiai (saikingai). Per didelis kiekis gali sukelti nutukimą.
Dažniausios klaidos auginant triušius
- Permaitinimas grūdais: gali sukelti nutukimą.
- Nešvarus narvas: lemia ligas ir kvėpavimo sutrikimus.
- Vandens trūkumas: gali sukelti greitą sveikatos blogėjimą.
- Staigus mitybos keitimas: triušių virškinimas labai jautrus staigiems pokyčiams.
Triušių ligos ir jų prevencija
Viena iš daugiausiai nuostolių pridarančių ligų yra virusinė triušių liga - miksomatozė. Nugaišta iki 99 proc. šia liga susirgusių triušių, o persirgę ja tampa ligos nešiotojais. Dažniausiai ši liga plinta šiltuoju metų laiku. Ligos pradžioje pasireiškia akių vokų uždegimas ir sloga, ant snukio, ausų atsiranda patinimai, prasideda gleivinių uždegimai, kūno temperatūra pakyla iki 39,5° C. Tačiau yra ir kita ligos forma, kur mirštamumas siekia 50 proc. Šiuo atveju ant galvos, ausų, akių vokų atsiranda mazgeliai, kurie vėliau nekrotizuoja. Gijimas užtrunka iki 40-50 dienų.
Triušių psoroptozė (niežai). Šia liga sergančių triušių ausys būna nešvarios, dvokia, jų viduje susidaro rudos masės kamščiai. Ausų pagrindas dėl uždegimo patinsta. Kartais sergantys gyvulėliai galvą laiko pakreipę. Negydoma liga išplinta visame kūno paviršiuje. Sergančius gyvulėlius reikia izoliuoti, o atsivežtus naujus reikia karantinuoti ir patikrinti, ar neužsikrėtę niežais. Įtariami triušiai turi būti profilaktiškai apdorojami akaricidiniais preparatais.
Triušių eimerioze serga jauni iki 4 mėnesių amžiaus triušiukai. Būdingas ligos požymis - viduriavimas. Sergantys triušiai neėda, būna apatiški ir dažniausiai guli ant pilvo. Pilvas išpūstas, skausmingas. Ligai progresuojant, viduriavimas stiprėja, išmatose atsiranda kraujo. Gali būti nervinių traukulių, galūnių parezė, todėl nemažai triušių nugaišta. Norint išvengti triušių eimeriozės, triušius reikia laikyti sausose ir gerai vėdinamose patalpose ant vielinio tinklo grindų, kad nesusikauptų išmatų ir šlapimo. Geriausia juos auginti nuo skersvėjų ir lietaus apsaugotose pašiūrėse. Susirgę gyvulėliai gydomi antibiotikais ir antiseptikais.
Pavojingos triušių ligos
- Virusinė hemoraginė liga (VHD). Europoje plintantis virusas, kuris dažniausiai per 48 val. sukelia infekuoto triušio mirtį. Ligos pradžioje vienas ar keli triušiai randami negyvi, vėliau visi nevakcinuoti triušiai per keletą valandų masiškai išgaista. Būdingas požymis - kraujingas sekretas iš nosies. Pažeidžiami plaučiai, kepenys, širdis, blužnis.
- Miksomatozė. Liga, pasireiškianti šiltuoju metų laiku, kuomet aktyvūs kraujasiurbiai vabzdžiai ir nariuotakojai, kurie platina ligos sukėlėjus. Ligą sukelia Pox virusas. Simptomai: karščiavimas, apvytusios ausys. Ligai progresuojant, edemiški mazgeliai išplinta galvos, genitalijų ir išangės srityje, pažeidžiama nosis. Mirtis ištinka po 10-12 d. Esant ūmiam miksomatozės protrūkiui triušiai nugašta per 24-48 val.. Klinikiniai požymiai nespėja išryškėti.
Triušienos kokybės rodikliai
Pastaraisiais metais populiarėja triušiena. Per 50 metų triušienos produkcija pasaulyje padidėjo 2,5 karto, 2009 m. pasaulyje buvo pagaminta 1,6 mln. tonų triušienos. Daugiausiai Kinijoje (700 tūkst. tonų). Mažiau Europoje (Italijoje - 230 tūkst. tonų). Mokslininkų nuomone, triušių mėsa baltymų kiekiu ir kokybe yra daug vertingesnė už kiaulieną, jautieną ar avieną. Siekiant gauti kuo daugiau kokybiškos triušienos, triušiams turi būti sudaromos geros priežiūros ir laikymo sąlygos, laikomasi veterinijos sanitarijos reikalavimų. Būtent nuo šių veiksnių priklauso triušių sveikatingumas, jų augimas ir produkcijos kokybė. Triušiai, kaip ir kiti gyvūnai, serga panašiomis ligomis, kai kurios iš jų yra pavojingos žmogui.
Taip pat skaitykite: Kūno kultūros kokybės psichologinis vertinimas
Visą apimantis valstybinės maisto kontrolės požiūris „nuo tvarto iki stalo“ reikalauja įgyvendinti specifines priemones visoje maisto gamybos grandinėje, pradedant pirmine maisto gamyba ir baigiant pateikimu vartotojui. Skerdyklose nuolat vykdoma gyvūnų skerdimo veterinarinė sanitarinė kontrolė, kurios metu siekiama užkirsti kelią infekcinių ligų plitimui, apsaugoti žmones nuo zoonozių, gauti geros kokybės skerdeną. Mokslininkų nuomone, įvertinant žmonių maistui skerdžiamų gyvūnų sveikatingumą, kaupiant duomenis duomenų bazėje, išsiaiškinant epidemiologinę situaciją gyvūnų augintojų ūkiuose, įvertinama mėsos kokybė ir saugumas žmonių sveikatai. Be to, dažnai net ir kruopščiai prižiūrint sveikiems gyvūnams tik poskerdiminio tikrinimo metu aptinkami pakitimai būdingi įvairioms ligoms.
Tyrimų duomenys apie triušienos kokybę
Atlikus 366 triušių skerdenų apžiūrą įmonėje „X“, patologiniai pakitimai, būdingi infekcinėms ligoms, nenustatyti. Tarp pakitimų vyravo kepenų cirozė (2,73 proc.), kepenų lipidozė (2,18 proc.), kepenų hiperemija (0,54 proc.), širdies hipertrofija (1,37 proc.), širdies lipidozė (0,82 proc.), ascitas (1,09 proc.), poodinio absceso atvejai (0,54 proc.). Invazinės ligos (eimeriozė, triušių cisticerkozė) diagnozuotos 1,37 proc. triušių. Tyrimo metu paskersta vaikingų (2,18 proc.), liesų (2,46 proc.) triušių.
VMVT ir įmonės „X“ duomenų analizė parodė, kad nuo 2007 iki 2008 m. triušių skerdimas Lietuvoje sumažėjo 7,56 proc., o 2009-2010 m. sistemingai didėjo. Iš viso per paskutiniuosius penkerius metus Lietuvos skerdyklose prieš skerdimą patikrinta ir paskersta 68 519 vnt. triušių, iš jų 5 500 vnt. įmonėje „X“. Skerdžiamų triušių svėrimas prieš skerdimą parodė triušių masės atitikimą amžiui. Vertinant triušių masę skirtingu metų periodu nustatyta, jog vasaros laikotarpiu masė buvo mažesnė (p<0,05) nei kitais metų laikotarpiais ir vidutiniškai sudarė 2,70±0,44. Rudens laikotarpiu skerdžiami triušiai turėjo didžiausią kūno masę.
Skirtingu metų laikotarpiu matuojant triušių skerdenų pH nustatyta, jog vasaros metu pH45 buvo patikimai (p<0,05) aukštesnis nei kitais metų laikotarpiais. Tuo tarpu žiemos periodu pH45 buvo patikimai žemesnis lyginant su kitais periodais. Matuojant pH24 rudens laikotarpiu triušių mėsos pH24 patikimai (p<0,05) buvo aukštesnis nei kitais metų periodais. Palyginus pH45 ir pH24 patikimai (p<0,05) didžiausias pH sumažėjimas paros laikotarpyje buvo nustatytas vasaros periodu t.y. pH reikšmė nuo 6,6±0,04 sumažėjo iki 5,8±0,03. Bendras bakterijų skaičius triušienoje svyravo nuo 3,89±0,43 lg KSV/g iki 5,13±0,46 lg KSV/g. Rudens laikotarpiu paskersta triušio mėsa turėjo didesnį bakterijų skaičių, nei kitais metų laikotarpiais.
Triušininkystės verslo perspektyvos Lietuvoje
Nors triušienos paklausa nėra didelė, auginant veislinius bandos, triušių auginimas gali tapti pelningu verslu. Svarbu įsigyti geros veislės, negiminingus triušius, pasižyminčius geromis veislinėmis savybėmis. Galimas veisimas linijomis arba šeimomis. Kryžminimo būdu išvesta dauguma triušių veislių, išryškintos produktyviosios savybės. Mokslininkės D. Ribikauskienės nuomone, ne kiekvienas tarpveislinis ar tarplinijinis kryžminimas gali būti efektyvus.
Mokslininkų teigimu, tikslu gauti kuo daugiau triušienos rekomenduotina auginti mėsinius ir mėsinius-kailinius triušius. Atsižvelgiant į masę, triušiai skirstomi į stambias, vidutines ir smulkias veisles. Mėsai tinkamiausi auginti stambieji ir vidutinieji mėsiniai triušiai: pilkieji, baltieji ir dėmėtieji milžinai, avinai, drugeliai, didieji šinšilai, sidabriniai, Vienos mėlynieji, baltieji, pilkieji ir juodieji, Kalifornijos, Naujosios Zelandijos baltieji ir raudonieji, marderiai, burgundai ir kt. Didžiausias ekonominis mėsinės triušininkystės efektas pasiekiamas auginant triušius hibridus: Hyplus, Kunistarus, Zika, Hyla, Gemia ir kt. Lietuvoje viena iš populiariausių mėsinių triušių veislių yra Naujosios Zelandijos triušiai. Naujosios Zelandijos triušiai jau keturis mėn. sveria 3,2-3,5 kg. Pavieniai šalies triušininkai augina Prancūzijos avinų veislės triušius. Prancūzijoje, Čekijoje bene didžiausią paklausą turi hibridai Hyplus, Vokietijoje - Lika. Tai greitai užaugantys triušiai, kurie skerdžiami 56-65 dienų amžiaus, kai sveria 1,8-2 kg.
Triušių laikymo būdai
Triušių laikymo būdas turi atitikti triušių įgimtos elgsenos, aplinkos temperatūros, drėgmės, klimato ir mikroklimato reikalavimus. Taip pat svarbu atsižvelgti į triušių gerovę. Triušininkystėje taikomi du triušių laikymo būdai: triušiai laikomi narvuose be kraiko ar su kraiku ir palaidas laikymas ant kraiko. Ekonomiškiausias ir labiausiai paplitęs laikymo būdas - vielos tinklo narvuose. Triušius laikant lauke, svarbu juos apsaugoti nuo vėjo ir tiesioginių saulės spindulių. Abu triušių laikymo būdai turi savų privalumų ir trūkumų. Laikant narvuose be kraiko, išmatos nesikaupia, iškrenta pro narvo groteles, sumažėja tikimybė, kad pulke pasireikš kokcidiozė. Tačiau sunkesnės veislės triušiai ant atvirų grotelių grindų nutrina kojas, todėl jiems toks laikymo būdas nerekomenduotinas. Nuolatinis kontaktas su mėšlu kelia kokcidiozės pavojų, todėl mėšlas turėtų būti pašalinamas bent kartą per savaitę. Ekologiškai laikant triušius, jų laikyti ant vielos grotelių negalima, o laikant narvuose, ant jų apatinės dalies turi būti paklotas tvirtas medinis ar kitokios medžiagos pagrindas. Intensyviai auginant triušius, rekomenduojama minimali 10-13 °C oro temperatūra, optimali - 14-16 °C.
Apšvietimas
Triušiams optimalus apšvietimo režimas - 16 val., nepriklausomai nuo laikomų triušių lyties. 24 val. apšvietimas sutrikdo triušių reprodukciją. Triušių sveikatingumą ir jų mėsos kokybę įtakoja ne tik laikymo sąlygos, bet ir triušių mityba. Skiriami du šėrimo laikotarpiai: vasaros laikotarpis, kuris trunka nuo gegužės vidurio iki spalio pabaigos, ir žiemos laikotarpis, kuriam priskiriami likusieji mėnesiai. Triušiai šeriami tiksliai nustatytu laiku 2-3 kartus per dieną. Svarbu, kad jis būtų pastovus. Keičiant pašarų rūšį, triušius prie jų reikia pripratinti palaipsniui (per 5-7 dienas). Triušiams skirti pašarai turi būti įvairios sudėties, o jų maisto medžiagos lengvai organizmo pasisavinamos. Raciono apykaitinę energiją turi sudaryti 32-36 proc. virškinamųjų baltymų, 30-38 proc. riebalų, 28-34 proc. angliavandenių. Triušius galima šerti sausuoju, drėgnuoju arba mišriuoju būdu. Triušių paros racioną sudaro įvairūs, daugiausia augalinės kilmės pašarai: kombinuotieji pašarai (įvairios receptūros), grūdai, išspaudos, stambieji, sultingieji ir žalieji pašarai. Gyvulinės kilmės pašarai turėtų būti naudojami nedideliais kiekiais (iki 10 g). Labiausiai šėrimui tinka grūdiniai pašarai (avižos, miežiai, kukurūzai, ankštiniai); gamybos atliekos (išspaudos, sėlenos), stambieji pašarai (šienas, šakelės), žalieji pašarai (natūralios pievos žolė, vikių ir avižų mišinys bei kt.), sultingieji pašarai (šakniavaisiai, įvairios daržovės). Šeriant triušius žole iš natūralios pievos, svarbu įsitikinti, kad nepasitaikytų nuodingų augalų. Nekokybiški pašarai gali sukelti masines triušių ligas. Triušių maisto medžiagų ir energijos poreikis priklauso nuo amžiaus, fiziologinės būklės (ramybės, ruja, vaikingumas, laktacija ir t. t.), laikymo sąlygų, ūkinės triušių paskirties (penimas, pakaitinis prieauglis) ir kitų veiksnių.
tags: #triusienos #kokybes #rodikliu #pokyciu #priklausomybe #nuo