Įvadas
Ūminiai nerimo priepuoliai, dar žinomi kaip panikos atakos, yra staigus ir intensyvus nerimo epizodas, lydimas įvairių fizinių ir psichologinių simptomų. Ši būklė gali smarkiai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę, tačiau ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas gali padėti suvaldyti simptomus ir pagerinti savijautą. Šiame straipsnyje aptarsime ūminių nerimo priepuolių simptomus, diagnostikos metodus ir gydymo galimybes.
Ūminiai Galvos Smegenų Kraujotakos Sutrikimai
Ūminiams galvos smegenų kraujotakos sutrikimams priskiriami praeinantis smegenų išemijos priepuolis (PSIP) ir insultas. PSIP vadinamas ūminis židininis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kurio simptomai tęsiasi iki 24 valandų. Jei simptomai išlieka ilgiau, liga vadinama galvos smegenų insultu. Insulto metu pažeidimo vietoje žūva smegenų ląstelės - neuronai. Išeminis insultas (smegenų infarktas) įvyksta užsikimšus smegenis maitinančiai kraujagyslei, o hemoraginis insultas (intracerebrinė arba subarachnoidinė kraujosruva) - išsiliejus kraujui į galvos smegenis ar jų dangalus. Dažniausiai pasitaiko išeminiai smegenų kraujotakos sutrikimai, sudarantys apie 85 proc. visų insultų.
Tiesioginė išeminio insulto priežastis gali būti aterosklerozės pažeistos kraujagyslės užsikimšimas (aterotrombozė); krešuliai arba sklerozinių plokštelių fragmentai, patekę į smegenų kraujagysles iš širdies ar kitų kraujagyslių (embolizacija); ūminis smegenų kraujotakos sumažėjimas, nulemtas širdies veiklos sutrikimo (hipoperfuzija). Hemoraginiai insultai gali įvykti plyšus aneurizmai, dėl arterinės hipertenzijos ar kitų ligų pažeistai kraujagyslei, perdozavus kraujo krešėjimą slopinančių vaistų ir kt. Tokių insultų būna apie 15 proc.
Insultas yra dažniausia suaugusiųjų neįgalumo priežastis. Apie 50-70 proc. patyrusiųjų insultą lieka daugiau ar mažiau neįgalūs. Insultas - trečia pagal dažnumą mirties priežastis po širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio. Persirgtas insultas (ypač - kai buvę keli insultai) neretai lemia sunkaus protinių funkcijų sutrikimo - kraujagyslinės demencijos vystymąsi.
Lėtinė Galvos Smegenų Išemija
Lėtiniai galvos smegenų kraujotakos sutrikimai yra įvairūs, tačiau pagrindinis ir dažniausiai diagnozuojamas - lėtinė smegenų išemija. Lėtiniu galvos smegenų kraujotakos sutrikimu, arba lėtine smegenų išemija, apibūdinami nespecifiniai neurologiniai ir psichikos simptomai, atsiradę dėl įvairių priežasčių nulemto ilgalaikio galvos smegenų kraujotakos sumažėjimo, dažniausiai vyresniems žmonėms. Jų priežastys gali būti įvairios: galvos smegenis maitinančių arterijų susiaurėjimai ir užsikimšimai, mikroangiopatijos, ortostatinė hipotenzija, sutrikusi smegenų kraujotakos autoreguliacija ir kt. Lėtinės smegenų išemijos diagnozė tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) Lietuvoje vartojama dažnai, kadangi faktiškai pakeitė anksčiau paplitusį terminą - „discirkuliacinė encefalopatija“. Lėtinė smegenų išemija - apibendrintas įvairių galvos smegenų kraujotakos nepakankamumo variantų pavadinimas.
Taip pat skaitykite: Lyčių skirtumai nerime
Užsienio literatūroje lėtinės smegenų išemijos diagnozė minima palyginti retai, nes dažniau nustatomos konkretesnės ligos priežastys ir mechanizmai. Diskusijos ir sunkumų diagnozuojant atsiranda dėl to, kad lėtinė smegenų išemija neturi tokių aiškių diagnostinių kriterijų, kaip, pvz., ūminis insultas, demencija ir t.t. Viena vertus, kraujagyslinių rizikos veiksnių ir nespecifinių simptomų (galvos skausmas, svaigimas) būna daugumai vyresnio amžiaus žmonių, ir neretai, nesigilinant į simptomų priežastį, jiems diagnozuojamas lėtinis galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas. Antra vertus, tie patys simptomai gali atsirasti ir dėl visai kitų priežasčių, kurios tiesiogiai nesusijusios su galvos smegenų kraujotakos būkle. Todėl diagnozuojant būtina atmesti kitas ligas, kurių gydymas skiriasi: vestibulinio aparato ligas (gerybinį pozicinį galvos svaigimą, klausos nervo neuropatiją), Alzheimerio ligą, lėtinę subdurinę hematomą, normalaus spaudimo hidrocefaliją, galvos smegenų naviką, senyvo amžiaus žmonių depresiją ir kt.
Nepaisant terminologinio neapibrėžtumo, kraujagyslių ligų rizikos veiksniai ir smegenų kraujotakos pokyčiai yra neabejotinai reikšmingi, labai paplitę ir gali tiek sukelti savarankiškas lėtines ligas (lėtinę smegenų išemiją, kraujagyslinę demenciją), tiek paskatinti kitokios kilmės ligų (neurodegeneracinių - Alzheimerio tipo demencijų, klausos nervų neuropatijų, vestibulopatijų ir kt.) atsiradimą ir pabloginti jų eigą.
Rizikos veiksniai ir prevencija
LSI priežastys yra: hemodinamiškai reikšmingos ekstrakranijinių ir intrakranijinių arterijų stenozės arba užsikimšimai (aterosklerozė), smulkiųjų cerebrinių arterijų pažeidimai (arterinė hipertenzija, vaskulitai), mikroangiopatijos (cukrinis diabetas), ortostatinė hipotenzija, kurią vyresniems žmonėms dažnai sukelia medikamentai, sumažėjęs smegenų kraujotakos autoreguliacijos efektyvumas dėl kraujagyslių elastingumo sumažėjimo.
LSI rizikos veiksniai - tie patys, kaip ir ūminio insulto bei kitų baseinų kraujagyslių ligų. Vienas iš svarbiausių insulto rizikos veiksnių - amžius: 70 proc. insultų įvyksta žmonėms, vyresniems nei 65 m. amžiaus, ir kiekvieną dešimtmetį po 55 m. insulto dažnis padvigubėja. Padidėjęs kraujo spaudimas insulto riziką vidutiniškai didina 3-4 kartus. Tai yra dažniausia hemoraginio insulto priežastis, nustatoma 72-81 proc. atvejų. Cukrinis diabetas insulto riziką vidutiniškai padidina 6-8 kartus, širdies ligos - 2 kartus, sutrikęs širdies ritmas (prieširdžių virpėjimas) - 4-17 kartų. Neseniai įrodyta, kad nepriklausomas insulto rizikos veiksnys yra ir cholesterolio bei kitų lipidų pagausėjimas kraujyje.
Kiti insulto rizikos veiksniai: vidinės miego arterijos susiaurėjimas, praeinantys smegenų išemijos priepuoliai, rūkymas, gausus alkoholio vartojimas, antsvoris, nejudrus gyvenimo būdas, homocisteino ir fibrinogeno pagausėjimas kraujyje. Kai kurios insultą sukeliančios ligos (arteriopatijos, kraujo krešėjimo sutrikimai) gali būti paveldimos.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės
Insulto neretai galima išvengti: rekomenduojama tinkamai gydyti padidėjusį arterinį kraujo spaudimą, širdies ligas ir cukrinį diabetą, operuoti didelio laipsnio vidinės miego arterijos susiaurėjimą, nerūkyti, vengti riebaus maisto, antsvorio ir nepiktnaudžiauti alkoholiu, propaguoti fizinį aktyvumą ir judrų gyvenimo būdą. Tinkamas antihipertenzinis gydymas vyresniems žmonėms, sergantiems sunkia hipertenzija (kai kraujospūdis didesnis nei 180/110 mmHg), per metus sumažina reliatyvią visų rūšių insulto riziką beveik 50 proc. Metus rūkyti rizika taip pat smarkiai sumažėja ir per 5 metus susilygina su nerūkančiųjų populiacijos insulto rizika.
Nekoreguojant insulto rizikos veiksnių, atsiranda pavojus susirgti ne tik insultu, bet ir kitomis kraujagyslių ligomis: koronarine širdies liga ir miokardo infarktu, galūnių arterijų ateroskleroze, kurias gydyti nelengva. Įvykus išeminiam insultui, mirštamumas per 28 paras sudaro 7-11 proc., o sergant hemoraginiu insultu siekia apie 50 proc. Insultas - dažniausia nuolatinio suaugusiųjų neįgalumo priežastis. Jis gali sukelti išliekantį paralyžių, kalbos sutrikimus, skausmą, protinių funkcijų ir emocinius sutrikimus, sutrikdyti daugelį kasdienio gyvenimo funkcijų. Po jo dažnai vystosi depresija arba kraujagyslinė demencija.
LSI simptomai dažniausiai pasireiškia nespecifiniais negalavimais: miego sutrikimais, psichiniu-emociniu nuovargiu, galvos svaigimu ir skausmais, nestabilia pusiausvyra ir eisena, ūžimu ausyse, naujų įvykių atsiminimo pablogėjimu (tačiau ne tokiu smarkiu kaip sergant Alzheimerio liga) ir kt. Neurologinių židininių simptomų nebūna arba jie yra atsiradę po persirgto ūminio insulto.
LSI diagnozė turėtų būti nustatoma tik atmetus kitas galimas minėtų simptomų priežastis bei patvirtinus kraujagyslių ligų rizikos veiksnius. Teisingiausia būtų šiuo terminu apibūdinti būkles, kai į galvos smegenis patenka neabejotinai sumažėjęs ir neatitinkantis neuronų poreikio kraujo kiekis, pvz., esant galvos smegenis maitinančių stambiųjų ar smulkiųjų kraujagyslių susiaurėjimui, širdies nepakankamumui, dislipidemijai ir pan.
Diagnozuoti LSI vien pažiūrėjus į ligonio amžių ir nesigilinant į simptomų genezę, nerekomenduojama. Iš tyrimų bent vieną kartą rekomenduočiau atlikti kaklo kraujagyslių ultragarsinį ištyrimą ir galvos kompiuterinę tomografiją, kurie leistų atmesti reikšmingus struktūrinius galvos smegenų ir jas maitinančių kraujagyslių pažeidimus, kurie gali iš esmės keisti tolimesnio gydymo taktiką.
Taip pat skaitykite: Vąšelio pasirinkimas
Gydymas
Gydant lėtinį smegenų kraujotakos nepakankamumą, greta antitrombozinių vaistų insulto profilaktikai (aspirino, klopidogrelio arba antikoaguliantų), dažnai - antihipertenzinių preparatų, vartojama smegenų kraujotaką ir metabolizmą veikiančių medikamentų: nicergolino, vinpocetino, cinarizino, nootropų, memantino, pentoksifilino, ginkmedžio preparatų. Klinikinė praktika įvairiose šalyse skiriasi, kadangi griežtai apibrėžtų lėtinės smegenų išemijos gydymo nuorodų ir algoritmų nėra - konkrečiam pacientui tenka parinkti individualų gydymą. Vaistų pasirinkimas priklauso nuo ligonio pažintinių funkcijų, kraujagyslių pažeidimo laipsnio, gretutinių ligų (pvz., arterinės hipertenzijos, dislipidemijos, cukrinio diabeto ir kt.), kitų vartojamų vaistų. Lietuvoje prieinami ir skiriami visi aukščiau minėti medikamentai, galbūt dažniau skiriama nicergolino, vinpocetino, nootropų.
Nootropiniai vaistai
Pramiracetamas (Pramistar) - naujos kartos nootropinis preparatas, slopinantis smegenų neuropeptidazes, stiprinantis metamfetamino poveikį, aktyvinantis acetilcholino apykaitą. Jo skiriama esant senatviniams atminties bei dėmesio sutrikimams, demencijai. Skiriamas per os po 600 mg 2 kartus per dieną.
Naujos kartos nootropas pramiracetamas (Pramistar) priklauso racetamų grupei. Nootropai klinikinėje praktikoje vartojami jau apie 3 dešimtmečius. Jie veiksmingai gydo amneziją, izoliuotus kognityvinius sindromus (afaziją, vaikų disleksiją), su amžiumi susijusius kognityvinius sutrikimus, demenciją.
Kai kurių nootropų veiksmingumas įrodytas gydant nekognityvinę patologiją: smegenų kraujotakos sutrikimus, žievinę miokloniją, galvos svaigimą, depresiją, epilepsiją. Jų veikimo mechanizmas siejamas su teigiamu poveikiu neuronų membranoms, neuroplastiniams ir neurometaboliniams procesams, receptorių skaičiaus padidėjimu daugelyje neuromediatorių sistemų.
Galima išskirti bendrą daugeliui nootropų poveikį neuronams (aktyvuoja smegenų kognityvines funkcijas: atmintį, dėmesio koncentraciją, mokymąsi; palengvina adaptaciją ir sutrikusių neurologinių funkcijų atsinaujinimą) ir poveikį kraujotakai (gerina galvos smegenų perfuziją).
Pramiracetamas turi kai kurių išskirtinių bruožų: selektyviai veikdamas cholino apykaitą hipokampe, jis gerina trumpalaikę atmintį, dėmesį ir koncentraciją, o, skatindamas neuromoduliacinius procesus ir ilgalaikę potenciaciją, - gerina ilgalaikę atmintį. Be to, pramiracetamas pasižymi lengvu antidepresiniu poveikiu.
Šios savybės labai praverčia gydant ligonius, patyrusius galvos smegenų kraujotakos sutrikimą, galvos smegenų traumą, sergančius hipoksine arba metaboline encefalopatija. Dėl įvairiapusiško poveikio vaistas ypač tinka mišrioms demencijoms ir lengvam pažintiniam sutrikimui gydyti. Anksti po insulto pradėjus gydyti pramiracetamu, pavyksta stabilizuoti ir pagerinti pažintines funkcijas, neretai - išvengti gresiančios kraujagyslinės demencijos. Palanki šio vaisto savybė skiriant kompleksinį gydymą - galima sėkmingai derinti su kraujotaką gerinančiais medikamentais. Kita teigiama savybė - pramiracetamas nesijungia su plazmos baltymais ir nekeičia kitų vaistų (pvz., antikoaguliantų) koncentracijos kraujyje.
Nerimo Paroksizmai (Panikos Atakos)
Nerimo paroksizmų (panikos) diagnozė jau nedrąsiai nustatoma kai kuriose mūsų gydymo įstaigose, nors šį sutrikimą pasaulio mokslininkai ir klinicistai išaiškino 1960 metų pradžioje, o oficiali diagnozė nustatyta Amerikos psichiatrų asociacijos parengtame psichikos sutrikimų diagnostikos vadove DSM-III-R 1980 metais, o vėliau tarptautinėje psichikos ligų klasifikacijoje. Dažniausiai su šiais sutrikimais susiduria pirminės grandies gydytojai. Terapeutai, neurologai, kardiologai, endokrinologai, gastroenterologai paprastai nustato vegetodistoniją, angiovegetodistoniją, neurocirkuliacinę distoniją ir pan. Šie specialistai gydo tuos pacientus daugelį metų, ir dažniausiai tai neduoda gerų rezultatų. Tik tada, kai atrodo jau nieko nebegalima padėti, šie žmonės siunčiami psichiatro, psichoterapeuto konsultacijai, neretai pavėluotai, kai jau reikia pradėti tvarkyti invalidumą.
Su nerimo paroksizmais susiduria vienas iš 75 žmonių, dažnas jų palydovas yra baimė arba agorafobija. O agorafobija kaip savarankiška liga pasitaiko vienam iš 160 žmonių. Ligai būdinga baimės ar diskomforto, blogumo būsenos, krizės, priepuoliai, paprastai trunkantys apie 10 minučių ar kiek ilgiau. Diagnozei nustatyti pakanka bent keturių simptomų, kurie būna paroksizmo metu.
Paroksizmai gali būti dieną ir naktį, miego metu. Per mėnesį tokie paroksizmai turi pasikartoti keturis kartus.
Simptomai
Ligonio dienoraščio ištrauka:
“Ryte pabudus kyla tarytum prieštaravimas tarp kūno ir sąmonės. Kūnas po nakties dar mieguistas, tingus, suglebęs, o mintyse pamažu atsiranda nenusakomas nerimas, įtampa. Sunku susikaupti, nes girdi viską aplinkui (“visus pasaulio garsus iš karto”), galvoji apie kelis dalykus vienu metu. Pradeda persekioti mintys, kad vėl bus pilna įvairių rūpesčių, reikalų, kad vėl bus bloga savijauta, kad dėl to jausi didelį diskomfortą, kad esi ligonis. Pamažu ima svaigti galva, kūną apima silpnumas, kairėje krūtinės pusėje, širdies plote, atsiranda tuštuma. Jeigu iš karto geriu vaistus, ta būsena per valandą mane apleidžia, sąmonė “išsivalo” nuo nerimo, baimės ir galiu beveik ramiai dirbti. Jeigu dieną gausu rūpesčių, intensyvaus bendravimo, nemalonumų, išgyvenimų, vėl pamažu pasikartoja minėta savijauta ir reikia dar kartą gerti vaistus. Kai ryte vaistų negeriu, o bandau “pratempti”, retsykiais, būnant namie arba ramią darbo dieną, būsena laikosi vienodo lygio (prie to galima įprasti, užmišti, kad taip yra) ir simptomai netgi susilpnėja ar visai išnyksta. Tačiau taip esti retai. Dažniausiai gi - jau išėjus į gatvę - galvoje “nešiesi” vien susirūpinimą savimi ir baimę. Baisu stovėti eilėje, baisu važiuoti troleibusu, baisu būti tarp žmonių, baisu likti be vaistų ir pan. Nerimas pamažu užkariauja kūną, ypač kairiąją pusę. Kojose atsiranda silpnumas, aukščiau kelių maudžia, nugaros oda šąla, prasideda drebulys, kuris, regis, virs traukuliais, širdies ritmas pagreitėja, į galvą plūsteli karštis, pažastys, delnai, kojų padai prakaituoja. Gerklėje atsiranda lyg ir gumulas, jis smaugia. Nors šiaip nebijau mirties ir sveikata nesirūpinu, esant tokiai būsenai apima stiprus nerimas, baimė, jog tuoj kažkas atsitiks: nualpsi, bus infarktas, suparalyžiuos kairiąją kūno pusę, nugriūsi ir pradės tampyti traukuliai. Iš karto griebiuosi vaistų ir stengiuosi kurį laiką ramiai pabūti. Baimę skatina buvimas tarp žmonių (pvz., minioje, autobuse, parduotuvėje, kine), dėmesys daugeliui daiktų iš karto (knygyne, plokštelių parduotuvėje, parodoje ir kt.), atsakomybė (vienam keikia važiuoti į kitą miestą, stovėti ilgoje eilėje, eiti su mažamečiu sūnumi ir pan.).”
Šie jutimai, apmąstymai ir dėl liguistos būsenos atsiradęs elgesys būdingi daugeliui ligonių esant šiam sutrikimui. Mokslininkai ir toliau tyrinėja šią ligą, jos diagnostiką. Tačiau jau dabar visi sutaria, kad nerimo paroksizmai (panika) yra savarankiška liga, pasireiškianti specifiniai simptomais, eiga ir paveldėjimu.
Diferencinė Diagnostika
Nerimo paroksizmai gali būti sergant paprasta fobija (pavyzdžiui, gyvūnų, aštrių daiktų, aukščio baimė), socialine fobija, kai asmenys baiminasi būti kitų žmonių dėmesio centre, t.y. kalbėti auditorijoje, kitur viešai pasisakyti, būti tarp žmonių gatvėje, viešoje maitinimo įstaigoje, teatre ir kt.; panašūs simptomai būna sergant generalizuotu nerimu ir piktnaudžiaujant psichostimuliatoriais (kofeinu, kokainu, amfetaminais).
Ligos Eiga ir Komplikacijos
Dėl nerimo paroksizmų maždaug trečdalis pacientų ima sirgti agorafobija, kiti suserga depresija, hipochondrija, nepagrįstai lankosi poliklinikose, prašo, kad juos tirtų įvairiausi specialistai, konsultuojasi su “žymiais” liaudies medicinos ar paramedicinos specialistais. Jie netiki Lietuvos specialistais, tiriasi užsienyje, moka dideles pinigų sumas ir grįžta… nepasveikę. Jei ligoniui pasireiškia depresija, vystosi hipochondrija, jis pats pradeda gydytis “savo” priemonėmis (alkoholiu, vaistais, dieta, šlapimu ir kt.), šeimose kyla vis daugiau konfliktų, prieinama iki skyrybų, sutrinka darbingumas - reikia manyti, kad visa tai rodo, jog liga komplikavosi. Ligoniams tik laikinai padeda labai išpopuliarėję ekstrasensai, parapsichologai, užkalbėtojai. Šia liga dažniausiai serga jauni žmonės, nors ji gali prasidėti bet kuriame amžiuje. Ankstyva ligos diagnostika ir gydymas gali padėti išvengti minėtų komplikacijų, sutrumpinti sirgimo laiką.
Šiuolaikinis Gydymas
Sergančius nerimo paroksizmais gydo įvairių specialybių gydytojai, įvairiais vaistais ir dažniausiai nesėkmingai. Skiriami kraujagysles plečiantys, nootropai, vitaminai, neuroleptikai, b blokatoriai, benzodiazepinai. Ligoniams taikomos ir kitos medicininės ir nemedicininės intervencijos (akupunktūra, operacijos, ekstrasensų gydymas, užkalbėjimas, jie geria vaistažoles, šlapimą, gydosi magnetais ir kt.). Šie plačiai Lietuvoje paplitę gydymo būdai paprastai trunka ne ilgiau kaip mėnesį: savaitę kitą ligonis jaučia pagerėjimą, galvoja jau pasveikęs, nutraukia tolesnį gydymą, o netrukus, sveikatai pablogėjus renkasi kitą gydytoją ir vėl pradeda naują gydymo kursą. Šiuo metu jau sukurti gydymo būdai, kurie garantuoja ilgalaikį sveikatos stabilumą. Gydymas laikomas efektyviu, jei nerimo paroksizmai nesikartoja 6 mėnesius, nėra baimės jausmo, depresijos, grįžta darbingumas.
Pasaulyje plačiausiai paplitę šios trys gydymo galimybės: kognityvi-biheivjorinė psichoterapija, farmakologinis gydymas ir abiejų variantų kombinacija.
Kognityvi-Biheivjorinė Psichoterapija
Gydymas kognityviąja (pažinimo) rekonstrukcija padeda pakeisti ydingą mąstymą, formuoti ligos priežasčių ir sąlygų, palaikančių susirgimą, supratimą, pašalina daugelį klaidingų kitų “konsultantų” paaiškinimų (“druskos”, “nervai”, “kraujagyslių užlinkimas, susiaurėjimas”, “apsinuodijimas”, “spazmas” ir pan.). Kognityvi terapija paprastai taikoma kartu su biheivjorinės (elgesio) terapijos technikomis: relaksacija, kvėpavimo mokymu, veiklos koregavimu, kuri susieta su įtampa, baime, padidėjusiais nemaloniais pojūčiais kūne (širdies plakimas, galvos svaigimas, dusulys, silpnumas ir kt.). Gydymo kursas, lankantis kartą per savaitę, paprastai trunka 8-12 savaičių.
Farmakologinis Gydymas
Lietuvoje labiausiai paplitęs farmakologinis gydymas. Jau minėta, kad skiriama daug nespecifinių vaistų, įvairių jų derinių, neretai “pagal schemą”, tačiau jų efektyvumas esti laikinas, trumpalaikis. Dažniausiai gydymui vartojami keturių grupių vaistai: tricikliniai antidepresantai, monoamino oksidazės inhibitoriai, benzodiazepinai ir selektyvieji serotonino sugražinimo inhibitoriai.
Žymi ligonių dalis nelengvai toleruoja antidepresantus (anafranilį, melipraminą), todėl labiau mėgsta benzodiazepinus (xanax, clonazpam, relanium). Tačiau tyrimais nustatyta, kad pacientai jaučiasi tvirčiau, daug retesni būna paroksizmai per 8-32 gydymo savaites, vartodami antidepresantus, o ne benzodiazepinus. Benzodiazepinai efektyvesni per pirmąsias savaites, tuo tarpu terapinis efektas nuo antidepresantų būna po 3-6 savaičių. Benzodiazepinai dar gali būti skiriami nerimui tarp paroksizmų koreguoti.
Skiriant vaistus privaloma laikytis šios taisyklės: gydomoji dozė pasiekiama ir gydymas baigiamas palaipsniui, kad būtų išvengta pašalinio vaistų veikimo ar nutraukimo reakcijos. Monoamino oksidazės inhibitorių Lietuvos vaistinėse jau senokai nėra. Tačiau reikia įsidėmėti, kad šie vaistai vartotini labai atsargiai, dažnai tada, kai nepadeda jau minėti gydymo būdai, nes gydymosi laikotarpiu reikia laikytis specialios dietos.
Papildomi Faktoriai
Norėtume paminėti kai kuriuos papildomus faktorius, kurie daro įtaką gydymui, nes grynos nerimo paroksizmų (panikos) formos būna ne taip jau dažnai. Pirmiausia, gydymo planą reikia koreguoti, kai ligonis serga širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo trakto, endokrininėmis ligomis; kai ligonis serga ligomis, kurių dažnas simptomas yra nerimas (skydliaukės ligos, policitemija, sisteminė vilkligė, plaučių veiklos nepakankamumas); kai skiriami kraujagysles sutraukiantys, bronchus plečiantys, steroidiniai vaistai, kurie gali sukelti nerimą; taip pat esant neštumui, maitinant krūtimi. Antra, daugiau nei 70 proc. ligonių, sergančių nerimo paroksizmais (panika), būna antrinė depresija arba gali būti ir kiti psichikos sutrikimai, kuriuos taip pat reikia lygiagrečiai gydyti, pavyzdžiui, bipolinis nuotaikos, disociacinis, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, depresijos epizodas, socialinė fobija, mitybos sutrikimas, piktnaudžiavimas alkoholiu.
Somatoforminė Vegetacinė (Autonominė) Disfunkcija
Vidaus organų nervinis reguliavimas sutrinka, kai susergama vegetacine nervų sistemos distonija. Somatoforminė vegetacinė (autonominė) disfunkcija - taip tiksliai ši liga vadinama pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią psichikos sutrikimų klasifikaciją. Sutrikimas labai paplitęs - tyrimų duomenimis, vienokia ar kitokia vegetacinės disfunkcijos forma serga beveik 50 proc. į poliklinikas besikreipiančių asmenų. Kadangi sergant šia liga vyrauja vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimai, ligoniai dažniausiai kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus. Ligoniai, kuriems po išsamaus ištyrimo nenustatoma vidaus organų sutrikimų (t.y. kuriems nediagnozuojama somatinė liga), siunčiami pas psichiatrą.
#
tags: #uminiai #nerimo #priepoliai