Įvadas
Psichikos sveikata yra viena didžiausių ir pažeidžiamiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje. Psichikos sveikatos sutrikimų problema aktuali visame pasaulyje. Siekiant pagerinti psichikos sutrikimų turinčių žmonių gyvenimo kokybę ir grąžinti socialinius vaidmenis, reikalinga psichosocialinė reabilitacija - suderinta visuomeninė, psichologinė, auklėjimo ir medicininė priemonių sistema, teikianti psichikos ligoniams pakankamai savarankiško gyvenimo ir įsitraukimo į visuomenę galimybes. Šiame straipsnyje nagrinėjami užimtumo terapijos ir psichoterapijos skirtumai, siekiant geriau suprasti kiekvienos iš jų vaidmenį psichikos sveikatos priežiūroje.
Psichikos sveikatos sutrikimų paplitimas ir svarba
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, apie 450 mln. planetos žmonių kamuoja psichikos sveikatos sutrikimai ir su jais glaudžiai susijusios fizinės negalios. Psichikos ligos sudaro apie 12 proc. pasaulio ligų, o iki 2020 m. šis skaičius gali padidėti iki 15 proc. Europoje 3 mln. suaugusiųjų serga šizofrenija, 33,4 mln. žmonių kiekvienais metais suserga depresija. Lietuvoje taip pat stebimas psichikos sutrikimų augimas. 1990 m. pas specialistus gydėsi 145 688 sutrikusios psichikos asmenys, arba 3928,8/100 000 gyventojų, o 2001 m. šis skaičius siekė 162 038, arba 4645,5/100 000 gyventojų.
Žmonės, sergantys psichikos ligomis, yra jautresni ir pažeidžiamesni asmeninių santykių plotmėje, daugiau ar mažiau sutrinka optimalus jų funkcionavimas visuomenėje, sumažėja galimybė atlikti tam tikras veiklas, susilpnėja jų savarankiškos veiklos įgūdžiai, dėl to žmogus dažniausiai negali atlikti jam įprasto vaidmens.
Psichosocialinė reabilitacija ir savarankiškumo ugdymas
Psichosocialinė reabilitacija apima pagalbą ugdant socialinius įgūdžius, interesus, planuojant laisvalaikio veiklą, o tai formuoja įsitraukimo ir asmeninės vertės pojūtį. Šiuo metu psichikos sutikimų turintys asmenys mokosi savarankiško gyvenimo įgūdžių: sveikos mitybos, asmens higienos, gaminti valgį, tvarkyti biudžetą, namų ruošos ir naudotis įvairiomis transporto priemonėmis.
Siekiant didinti psichikos sutrikimų turinčių asmenų savarankiškumą, svarbu išsiaiškinti tobulinimo prielaidas ir galimybes.
Taip pat skaitykite: Kūrybiškumas ir bendruomeniškumas Panevėžio rajono projektuose
Užimtumo terapija: veiklos, tikslai ir principai
Užimtumo terapija yra sveikatos priežiūros profesija, kuri naudoja tikslingas veiklas, siekdama padėti žmonėms dalyvauti kasdieniame gyvenime. Užimtumo terapijos tikslas - pagerinti kasdieninio gyvenimo, darbo ir užduočių atlikimo gebėjimus. Užimtumo terapija apima platų veiklų spektrą, įskaitant:
- Užduočių atlikimo veikla: Maisto gaminimas, įvairios neįgaliųjų dirbtuvės, sodininkystė ir pan.
- Socialinė veikla: Amatai, sportiniai žaidimai, stalo žaidimai, šarados, kryžiažodžiai, bingo ir t.t.
- Bendravimo ir dalijimosi veikla: Diskusijų grupės, dramos terapija.
- Psichoterapinė veikla: Specializuota veikla, dažniausiai paremta psichodinamine teorija ir nukreipta į jausmų reiškimą bei jų analizę. Psichodramoje per žaidimus vaidmenimis klientai įgauna galimybę tyrinėti savo jausmus, pasąmoninius poreikius ir tarpusavio ryšius.
Užimtumo terapijos principai:
- Individualumas: Veiklos parenkamos atsižvelgiant į individualius kliento poreikius, interesus ir motyvaciją.
- Prasmingumas: Veiklos turi būti prasmingos ir svarbios klientui.
- Praktiškumas: Įvertinama, kokia veikla būtų sėkmingiausia ir naudingiausia asmeniui panaudojant jo turimus išteklius.
- Holistinis požiūris: Užimtumo terapija atsižvelgia į fizinius, psichologinius, socialinius ir aplinkos veiksnius, turinčius įtakos kliento sveikatai ir gerovei.
Laisvalaikio organizavimas užimtumo terapijoje
Laisvalaikio tikslai užimtumo terapijoje atsiremia į išsiaiškinimą, kuri veikla geriausiai padės įgyvendinti iškeltus intervencijų tikslus. Renkantis veiklą svarbu atsižvelgti į vyresnio amžiaus asmens stipriąsias puses, trūkumus, amžių, požiūrį, lytį ir tradicijas. Kliento pasirinkimas yra pačio vyresnio amžiaus asmens įvardinimas, kuri veikla jam atrodo pati prasmingiausia. Veiklos prasmingumas, pasirinkimas ir pasitenkinimas yra apspręsti kliento individualiais poreikiais, interesais ir motyvacija. Pasirinkimas neturėtų būti nulemtas Laisvalaikio organizatoriaus veiklos prasmingumo suvokimo, tačiau jis, gerbdamas kliento gebėjimą rinktis, galėtų pasiūlyti keletą alternatyvų.
Kartais vyresnio amžiaus žmogus dėl savo charakterio ar psichinės sveikatos sutrikimų negeba pasirinkti laisvalaikio užimtumo formos arbą ją pasirenka neadekvačiai. Šiuo atveju laisvalaikio organizatorius galėtų parinkti ir rekomenduoti šiam asmeniui kitą, jam labiau tinkamą ir tikėtinai daugiau džiaugsmo suteiksiančią veiklą. Kiekvienas laisvalaikio organizatorius, vadovaudamasis savo profesine patirtimi, privalo turėti atitinkamą gebėjimų lygį parinkti tinkamą veiklą bei ją suorganizuoti ar pravesti, je jis užsiėmimus veda tiesiogiai pats.
Riboti vyresnio amžiaus asmenų ištekliai gali būti kliūtis kai kurioms veiklų rūšims. Iš kitos pusės riboti ištekliai gali tapti naujų idėjų ir kūrybiškumo šaltiniu. Veiklos programos suderinime labai svarbu sudaryti visos laisvalaikio užimtumo programos planą ir įvertinti jos naudą klientui.
Taip pat skaitykite: Geresnė savijauta
Psichoterapija: tikslai, metodai ir teorijos
Psichoterapija - tai gydymo būdas, kurio metu specialistas (psichoterapeutas) padeda žmogui spręsti emocines, elgesio ir psichologines problemas. Psichoterapijos tikslas - padėti žmogui geriau suprasti save, savo jausmus ir elgesį, išmokti įveikti sunkumus ir pagerinti savo gyvenimo kokybę.
Psichoterapijoje naudojami įvairūs metodai ir teorijos, įskaitant:
- Psichodinaminė terapija: Orientuota į nesąmoningų konfliktų ir praeities patirčių įtaką dabartiniam elgesiui.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): Padeda atpažinti ir pakeisti neigiamas mintis ir elgesio modelius.
- Humanistinė terapija: Orientuota į asmens augimą, savęs aktualizavimą ir atsakomybę už savo pasirinkimus.
- Šeimos terapija: Padeda spręsti problemas, kylančias šeimos santykiuose.
- Grupinė terapija: Leidžia žmonėms dalintis patirtimi, gauti paramą ir mokytis iš kitų.
Pagrindiniai užimtumo terapijos ir psichoterapijos skirtumai
Nors užimtumo terapija ir psichoterapija turi bendrų tikslų - pagerinti žmogaus psichologinę gerovę, tarp jų yra svarbių skirtumų:
- Tikslas: Užimtumo terapija orientuota į kasdienio gyvenimo įgūdžių lavinimą ir funkcionavimo gerinimą, o psichoterapija - į emocinių ir psichologinių problemų sprendimą.
- Metodai: Užimtumo terapijoje naudojamos konkrečios veiklos ir užduotys, o psichoterapijoje - pokalbiai, analizė ir įvairūs terapiniai metodai.
- Teorinis pagrindas: Psichoterapija remiasi įvairiomis psichologinėmis teorijomis, o užimtumo terapija - veiklos teorija ir holistiniu požiūriu į žmogų.
- Specialistai: Psichoterapiją gali atlikti psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai, o užimtumo terapiją - užimtumo terapeutai.
Meno terapija: tarpdisciplininė sritis
Meno terapija yra tarpdisciplininė sritis, apjungianti meno ir psichoterapijos principus. Meno terapijoje naudojamos įvairios meno priemonės (piešimas, tapyba, skulptūra, muzika, šokis, drama) siekiant padėti žmogui išreikšti savo jausmus, mintis ir patirtis, spręsti emocines problemas ir gerinti savijautą. Meno terapija gali būti taikoma tiek individualiai, tiek grupinėje terapijoje.
Apibrėžti meno terapijos sampratą yra gana sudėtinga, kadangi nėra vieningo požiūrio į šią veiklą. Lietuvių kalbos žodyne terapija apibūdinama, kaip slaugymas, gydymas nechirurginiais būdais, po ligos diagnozavimo. Meno terapija skatina žmones reikšti, suprasti emocijas per meninę raišką ir kūrybinį procesą; psichoterapija, kuri įtraukia vaizduojamojo meno, pavyzdžiui, tapybos ar skulptūros, kūrimą, siekiant suprasti ir išreikšti savo jausmus; meno priemonių naudojimas emocinis konfliktų sprendimui, savimonės skatinimui ir neišsakytų, dažnai susijusių su pasąmone problemų išreiškimui.
Taip pat skaitykite: Užimtumo tarnybos analizė
Šiuo metu meno terapijos terminui apibūdinti kol kas nėra vieno bendro apibrėžimo. Šalyse, kuriose žodis "menas" yra angliškos kilmės (angl. art), meno terapija dažniausiai suprantama kaip vizualinio meno technikas naudojanti terapija. Lietuvoje šiai terapijos rūšiai taikomas dailės terapijos terminas. Kai kurios organizacijos įvairias meno terapijos rūšis, terminui apibrėžti naudoja daugiskaitos formą (angl. arts therapy), bei taiko raiškos meno terapijos (angl. expressive arts therapy) arba kūrybinės meno terapijos (angl. creative arts therapy) terminus.
Pagal Tarptautinės raiškos meno terapijos asociacijos (IEATA) apibrėžimą, raiškos menas vienija kūrybinius procesus gilaus asmeninio augimo ir bendruomenės vystymosi skatinimui. Anot Latvijos meno terapijos asociacijos (LMTA) meno terapijos esmė yra neverbalinė komunikacija, vaizdinys, simbolizmas, metaforos naudojimas, kūrybiškumo išlaisvinimas ir spontaniškumo skatinimas terapijos kontekste. Meno terapeuto ir kliento, ar paciento bendradarbiavimas tiksliai apibrėžtas, terapinė aplinka teikia saugumo jausmą, skatina klientą ar pacientą kūrybiškumą ir padeda įžvelgti bei suvokti proceso metu gautą patyrimą.
tags: #uzimtumo #terapija #psichoterapija