Hipochondrija: psichikos sutrikimas, lemiantis įkyrias mintis apie ligas

Hipochondrija - tai psichikos sutrikimas, pasireiškiantis nuolatiniu ir perdėtu susirūpinimu savo sveikata, lydimas įkyrių minčių apie galimas ligas. Žmonės, kenčiantys nuo šio sutrikimo, nuolat jaučia baimę susirgti sunkia liga arba yra įsitikinę, kad jau serga viena ar daugiau somatinių ligų, net jei medicininiai tyrimai to nepatvirtina. Ši baimė ir susirūpinimas tampa dominuojančia jų gyvenimo dalimi, trikdančia kasdienę veiklą ir sukeliančia didelį stresą.

Hipochondrijos esmė ir požymiai

Pagrindinis hipochondrinio sutrikimo požymis - žmogaus baimė susirgti kokia nors sunkia liga arba mintis, kad ta liga jau yra sergama. Įprasti kūno pojūčiai ar išvaizda yra traktuojami kaip nenormalūs arba kaip tam tikros ligos požymiai. Net ir gavus medikų patvirtinimą, jog asmuo yra sveikas, dažnai šią informaciją jis atmeta, nes remiamasi įsitikinimu, jog specialistai tos ligos paprasčiausiai neranda. Dėl šios priežasties yra dažnai keičiami gydytojai.

Įprastai tariama liga būna lokalizuota gyvybiškai svarbiuose organuose: galvoje, širdyje, kraujotakoje, kvėpavimo takuose. Tačiau ji gali būti įvardijama ir kitose kūno vietose, priklausomai nuo paciento turimų žinių apie nuspėjamą arba įsivaizduojamą konkrečios ligos eigą.

Sergantys hipochondrija skundžiasi įvairiais simptomais ir, svarbiausia, tikrai jaučia tai, apie ką kalba. Įprasti pojūčiai, į kuriuos nekreipiame dėmesio, hipochondrikui yra reikšmingi. Jiems būdingas ne tik bet kokių pojūčių sureikšminimas, bet ir tachikardija, pykinimas, gausus prakaitavimas ar galvos svaigimas. Taip pat gali būti nemiga, padidėjęs apetitas, iracionali baimė, panikos priepuoliai.

Hipochondrijos simptomams priklauso:

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti hipochondriją

• Ilgalaikė baimė, jog asmuo serga sunkia liga.
• Nerimas, kad nedideli simptomai arba neįprasti pojūčiai kūne reiškia rimtą ligą.
• Dažnas lankymasis pas gydytojus dėl įvairių tyrimų.
• Dažnas gydytojų keitimas (šie asmenys, sužinoję jog niekuo neserga, nepatiki ir būna linkę eiti pas kitą gydytoją).
• Dažnas kalbėjimas apie savo simptomus ir galimas ligas su šeimos nariais ar draugais.
• Perdėtas domėjimasis savo sveikata ir įvairiomis medicininėmis naujienomis.
• Nuolatinis savo kūno tyrimas (pavyzdžiui, darinukų ieškojimas, pulso tikrinimas).
• Baiminasi vaistų ir jų pašalinio poveikio, todėl vengia jų vartojimo.
• Dažnai simptomai gali paūmėti išgirdus apie kito asmens sunkią ligą.

Šį sutrikimą turinčius žmones apima depresinė būsena, dažnai lydinčios emocijos yra pyktis, susierzinimas.

Hipochondrijos priežastys ir rizikos veiksniai

Daugumoje šaltinių teigiama, kad hipochondrinio sutrikimo etiologija nėra labai aiški. Tačiau išskiriami keli galimi veiksniai:

• Socialinio išmokimo koncepcija: asmuo gyvena ligos aplinkoje arba perima panašų reagavimo būdą į jaučiamus simptomus iš artimos aplinkos (tarkim, vaikai perima tėvų reakcijas). Ne paskutinį vaidmenį taip pat atlieka ir masinės informavimo priemonės, kurios pateikia daug informacijos apie ligas, jų simptomus ir gydymą.
• Normalių kūno pojūčių sustiprėjimas: normalūs kūno pojūčiai yra traktuojami kaip skausmas. Su tuo susijusi ir kita teorija, kad hipochondrinio tipo asmenybės skausmo riba yra žemesnė nei įprasta, dėl to įprasti kūno pojūčiai yra traktuojami kaip skausmo apraiška.
• Psichologiniai veiksniai: padeda gauti daugiau dėmesio iš aplinkos. Dažniausiai tokie žmonės išgyvena nesaugumo jausmą, todėl bet kokia neaiški būsena, vykstanti jų kūne, pasėja paniką prote. Hipochondrikai, prisidengdami savo simptomais, dažniausiai nesąmoningai siekia patenkinti savo globos poreikį. Jausdami nekontroliuojamus simptomus, jie siekia atkreipti į save aplinkos dėmesį, kalbėdami apie tai, būdami susiėmę už skaudamos vietos ar nuolatos tikrindamiesi sveikatą. Visa tai reikalinga tam, kad atsirastų kontrolės jausmas, o kartu su juo ir saugumo jausmas.
• Genetinis polinkis ir vaikystės išgyvenimai: manoma, kad vienų pacientų polinkis liguistai reaguoti į savo sveikatą yra užprogramuotas genetiškai, kitų - vaikystėje patirtų išgyvenimų rezultatas. Jeigu vaikas jaučiasi vienišas ir nesaugus, užaugęs gali būti silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Dėmesio trūkumą kompensuoja savo „ypatinga“ liga ar būsena, dėl kurios sulaukia gydytojų ir šeimos dėmesio.
• Asmenybės savybės: psichoterapeutų manymu, klasikinės šios „ligos“ aukos - tai žmonės, nesugebantys kontroliuoti savo gyvenimo, slopinantys tikrąsias emocijas ir pasižymintis žema saviverte. Hipochondrikus persekioja ne tiek ligos ar skausmo, kiek mirties baimė.

Rizikos veiksniai, didinantys hipochondrijos išsivystymo riziką:

• Ankstyvosios vaikystės traumos.
• Žema savivertė.
• Polinkis į nerimą ir depresiją.
• Šeimos istorija, kurioje yra asmenų, sergančių hipochondrija ar kitais psichikos sutrikimais.
• Gyvenimas „ligos aplinkoje“ (pvz., dažnos ligos vaikystėje ar artimųjų ligos).

Hipochondrijos diagnostika

Hipochondrinio sutrikimo diagnostiniai kriterijai (daugeliui jų atitikus patvirtinama Hipochondrinio sutrikimo diagnozė):

• Baimė ir mintys, kad serga nepagydoma liga, paremtos kūno pojūčiais.
• Nuoseklus medicininis ištyrimas ar įtikinėjimai neturi didesnės įtakos paciento nuomonei apie sergamą ligą.
• Kriterijai minimi 1-mame punkte nėra kliedesinio tipo.
• Kyla klinikiniu požiūriu svarbi įtampa arba nukenčia ligonio veikla.
• Liga trunka mažiausiai 6 mėnesius.

Svarbu atskirti hipochondriją nuo kitų psichikos sutrikimų, tokių kaip nerimo sutrikimas, panikos sutrikimas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, depresija. Taip pat būtina atmesti somatines ligas, kurios gali pasireikšti panašiais simptomais.

Taip pat skaitykite: Hipochondrijos simptomai ir gydymas

Hipochondrijos gydymas

Kol kas nėra veiksmingų hipochondrinio sutrikimo gydymo būdų. Paprasčiausias ir universaliausias požiūris į gydymą- ieškoti hipochondrinį sutrikimą lydinčių kitų psichikos sutrikimų pvz., nerimo, depresijos, ir juos gydyti. Tokiais atvejais ligonio būklė pagerėja, nublanksta ir hipochondrinio sutrikimo simptomatika. Gydymas kompleksinis - derinamas medikamentinis gydymas ir psichoterapija.

• Psichoterapija:
  • Kognityvinė elgesio terapija (KET): padeda pacientams realiai įvertinti savo pojūčius, pakeisti klaidingus įsitikinimus apie sunkią ligą, išmokti valdyti nerimą ir stresą.
  • Grupinė terapija: skatinama “išsikalbėti” apie varginančias baimes, nerimą, pyktį grupėse, kuriose dalyvauja tik šiuo sutrikimu sergantys asmenys.
  • Psichodinaminė terapija: padeda pacientams suprasti nesąmoningas priežastis, kurios lemia jų susirūpinimą sveikata.
• Medikamentinis gydymas:
  • Antidepresantai: ypač selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), kurie padeda sumažinti nerimą ir depresiją. Kaip ir gydant hipochondriją, rekomenduojamos didesnės negu gydant depresijas SSR inhibitorių dozės (pvz., fluoksetino 60-80 mg). Gydymo efektyvumas didėja šios grupės preparatus derinant su serotonergiškai veikiančiu buspironu.
  • Raminamieji vaistai: gali būti skiriami trumpam laikui, siekiant sumažinti nerimą ir įtampą. Raminamieji vaistai parenkami individualiai, kuo mažesnės dozės ir kuo trumpesnį laiką, siekiant išvengti priklausomumo.

Pageidautina, kad pacientą gydytų vienas gydytojas, tada ligonis labiau juo pasitiki, turi mažiau galimybių manipuliuoti. Vizitai turėtų būti reguliarūs, jog ligonis pajustų, kad juo rūpinamasi, bet ne per dažni, nes kitaip skatinami ligos simptomai.

Kaip hipochondrikas gali sau padėti?

• Priimkite, kas nepriimtina: privalote priimti faktą, kad neturite fizinių sveikatos problemų. Nėra geresnio būdo kilusioms abejonėms išsklaidyti, kaip gydytojo patvirtinimas. Klausykite, ką jis sako, tikėkite jo žodžiais ir tyrimų rezultatais.
• Keiskite požiūrį: suvokę ir priėmę faktą, kad jūsų kūną valdo ne kas kitas, o galva, pradėkite keisti požiūrį į esminius savo gyvenimo sunkumus ir problemas. Jei neseniai netekote brangaus žmogaus, neslopinkite savo emocijų, išsiverkite jei reikia, nedrauskite sau liūdėti, toks laikotarpis privalomas, kad galėtumėte eiti toliau. Jeigu darbe patiriate sunkumų su vadovu, pradėkite dairytis naujo darbo.
• Didinkite fizinį aktyvumą: daugiau sportuodami, vaikščiodami ar kitaip aktyviai leisdami laiką natūraliai mažinsite organizme streso hormonų. Atrasite atsipalaidavimo būdų, apie kuriuos anksčiau net nepagalvojote. Atsikratydami streso kartu atsikratysite ir jus kamuojančios problemos pagrindinių priežasčių.
• Paįvairinkite savo aplinką: dažniau išeikite. Eikite į filmą su draugais ar šeima. Susiorganizuokite pikniką gamtoje. Pakvieskite mylimą žmogų vakarienės į restoraną. Keisdami savo socialinį foną įgysite daugiau bendravimo įgūdžių ir aplinkiniai ims jus dar labiau mėgti kaip įdomią ir linksmą asmenybę.
• Venkite savarankiškai diagnozuoti sau bet kokią ligą ir neieškokite daug informacijos internete ar leidiniuose apie ligos simptomus. Jokiu būdu negydykite „savo ligos“ vaistais. Jeigu nesergate, kam jums ta chemija? Ieškokite ne ligos, o sveikatos įrodymų. Pagalvokite, kodėl taip bijote susirgti? Ir iš vis, kodėl manote, kad sergate?
• Užsirašykite į psichoterapiją.
• Stokite ir duokite sau laiko susivokti, kas vyksta. Gali padėti ir atviras pokalbis su artimu žmogumi, kuriuo pasitikime, po jo dažniausiai atslūgsta įtampa ir paaiškėja problemų sprendimo būdai.

Kaip elgtis su hipochondriku?

Hipochondriko artima aplinka pakliūva į keblią padėtį. Suabejojus hipochondriko įvardijamais simptomais ar pabandžius atsargiai užsiminti, kad galbūt priežastis yra ne fiziologinė, o psichosomatinė, dažniausiai susiduriama su hipochondriko pasipriešinimu. Jam atrodo, kad aplinka ne tik, kad jo nesupranta, bet dar ir teisia. Susidūrę su tokia hipochondriko reakcija, šeimos nariai jaučiasi sutrikę ir, daugeliu atveju, nežinantys kaip reaguoti.

Patarimai, kaip elgtis su hipochondriku:

• Būkite kantrūs ir supratingi: atminkite, kad hipochondrikas iš tikrųjų jaučia simptomus ir išgyvena dėl savo sveikatos.
• Nekritikuokite ir nenuvertinkite jo baimių: tai tik sustiprins jo nerimą ir įsitikinimą, kad serga.
• Išklausykite jį atidžiai ir parodykite, kad suprantate jo išgyvenimus. Nereikia patarinėti ar įtikinėti, kur kas geriau po to tiesiog bendrauti kitomis temomis.
• Paskatinkite jį kreiptis į psichikos sveikatos specialistą: tai geriausias būdas gauti tinkamą pagalbą.
• Neskirkite per daug dėmesio jo simptomams: tai gali sustiprinti jo susirūpinimą sveikata.
• Pasiūlykite jam užsiimti malonia veikla, kuri padėtų jam atsipalaiduoti ir atitraukti dėmesį nuo savo baimių.
• Nepamirškite pasirūpinti savimi: bendravimas su hipochondriku gali būti emociškai išsekantis, todėl svarbu skirti laiko sau ir savo poreikiams.

Profilaktika

Būtų idealu, jeigu pacientą gydytų vienas šeimos gydytojas. Vizitai pas jį turėtų būti reguliarūs, kas 4-6 sav., trumpi, jų metu turėtų būti atliekama paciento apžiūra, įvertinant nurodytus negalavimus, nesant būtinumo, reikėtų išvengti nereikalingų papildomų tyrimų. Šeimos gydytojas turėtų mokėti paaiškinti ir įtikinti pacientą, kad reikia psichiatro konsultacijų ir specializuotos pagalbos. Tačiau gydytojas turi neprarasti profesinio budrumo, skirti reikiamą dėmesį paciento fizinei būsenai, nepamiršti, kad šie ligoniai gali susirgti ir fizine liga. Jeigu gydytojas paskiria antidepresantą, jį reikia vartoti nuosekliai, ilgai, keletą mėnesių, netgi metų. Vartojant raminamuosius griežtai laikytis gydytojo nurodymų, nes kitaip gali atsirasti priklausomybė.

Taip pat skaitykite: Kaip padėti hipochondrikui?

Eteriniai aliejai hipochondrijos atveju

2013 m. paskelbtame moksliniame straipsnyje teigiama, kad „Daugelis tyrimų, taip pat ir klinikinė patirtis parodė, kad eteriniai aliejai, tokie kaip levandos, citrinos ir bergamotės, gali padėti sumažinti stresą, nerimą, depresiją ir nuotaikų pokyčius. Daugybė kitų tyrimų parodė, kad citrusinių eterinių aliejų naudojimas difuzoriuje yra labai efektyvus nuotaikai pagerinti. Bergamotės ir citrinų eterinis aliejus yra vieni iš labiausiai ištirtų aliejų, kurie įrodė teigiamą poveikį nuotaikai. Tyrimų metu taip pat buvo nustatyta, kad citrinų eterinis aliejus yra antidepresantas, mažina nerimą, taip pat padidina serotonino ir dopamino kiekį.

tags: #ar #hipochondrija #yra #psichikos #sutrikimas