Mindaugo asmenybė Lietuvos istorijoje yra sudėtinga ir prieštaringa. Nors jis laikomas Lietuvos valstybės įkūrėju ir pirmuoju karaliumi, istoriniai šaltiniai dažnai jį vaizduoja neigiamai. Šiame straipsnyje nagrinėsime Mindaugo neigiamą įvaizdį, remdamiesi istoriniais šaltiniais ir istoriografija.
XIII amžiaus kontekstas
XIII amžius Europoje buvo kultūrinio ir ekonominio pakilimo laikotarpis. Vakarų Europos miestai statė įspūdingas katedras, o prie jų veikusiose mokyklose ir universitetuose klestėjo mokslas. Tuo pat metu, du žymiausi to meto valdovai - Frydrichas II Hohenštaufenas ir Liudvikas IX Šventasis - demonstravo, kaip sėkmingai derinti mokslą su tikėjimu. Popiežiai Inocentas III ir Inocentas IV garantavo valdžios pusiausvyrą krikščioniškajam pasauliui, o vienuoliai skelbė krikščionybę įvairiose tautose.
Šiame kontekste Mindaugas nusprendė pakylėti savo valdomą valstybę iki karalystės rango. Tačiau jo valdymas nebuvo vienareikšmiškai teigiamas.
Mindaugo krikšto aplinkybės
Norint suprasti Mindaugo asmenybės vertinimą, būtina atsižvelgti į jo krikšto aplinkybes. Mindaugas, pradėjęs vienyti Lietuvos valstybę, susidūrė su giminaičių ir valdančiajai šeimai artimų asmenų pasipriešinimu.
Apie 1238 m. Mindaugas įsitvirtino giminės viršūnėje. Po vyresniojo brolio Dausprungo mirties, Mindaugas tapo jo vaikų, Tautvilo ir Edivydo, globėju ir jų paveldėtų žemių siuzerenu. Tokia padėtis netenkino Dausprungaičių, kurie vylėsi susigrąžinti valdžią.
Taip pat skaitykite: Psichologinės problemos dėl neigiamo savęs suvokimo
1248 m. Mindaugas pasiuntė Tautvilą ir Edivydą kariauti į Smolenską. Pasinaudodamas jų nebuvimu, Mindaugas užgrobė brolėnų žemes. Be to, jis susidorojo su kunigaikščiais Bulioniais, kad įsitvirtintų ne tik giminės domene, bet ir už jo. Po to Mindaugas vedė antrą kartą - jo žmona tapo Morta, buvusi Vismanto iš Bulionių žmona.
1249 m. Dausprungaičiai ir Vykintas pralaimėjo mūšį Rusioje ir pabėgo pas Haličo kunigaikštį Danielių. Mindaugas reikalavo išduoti bėglius, tačiau Danielius nepakluso. Konfliktas peraugo į karą. Danielius kreipėsi pagalbos į Lenkijos kunigaikščius ir Jotvą, o Vykintas išvyko į Žemaitiją, bandydamas atkurti savo valdžią.
1250 m. Tautvilas pabėgo į Livoniją, kur buvo iškilmingai pakrikštytas. Livonijos ordinas pradėjo rengtis karo žygiui į Lietuvą, siekdamas pasodinti Tautvilą į Lietuvos sostą.
Susidūręs su priešiška koalicija, Mindaugas nusprendė išardyti savo priešų sąjungą. Anot Ipatijaus metraščio, jis slapta nusiuntė pasiuntinius pas Livonijos magistrą, siūlydamas jam dovanas ir ragindamas nužudyti Tautvilą. Tačiau magistras pasiūlė Mindaugui pačiam krikštytis ir prašyti iš popiežiaus karališko vainiko.
Mindaugo krikštas ir karūnavimas
1251 m. Mindaugas sutiko su Livonijos magistro pasiūlymu apsikrikštyti. Pradėtos derybos, kurių metu Mindaugas pažadėjo perleisti Livonijos ordinui kai kurias žemes mainais už paramą.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
1251 m. liepos mėnesį Mindaugo pasiuntiniai pasiekė popiežių Inocentą IV Milane. Popiežius patvirtino Mindaugo krikštą ir jo ketinimus statyti katedrą. Spėjama, kad Mindaugas buvo pakrikštytas per Velykas, 1251 m. balandžio 16 d.
1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Krikštas ir karūnavimas atvėrė Mindaugui galimybę įtvirtinti savo valdžią tarptautiniu lygiu ir padaryti savo šeimą valdančiąja dinastija.
Neigiamas Mindaugo įvaizdis istoriniuose šaltiniuose
Nepaisant krikšto ir karūnavimo, daugelis istorinių šaltinių vaizduoja Mindaugą neigiamai. Haličo-Voluinės metraštis (HVM) pateikia Mindaugą kaip neteisėtą uzurpatorių, žiaurų ir klastingą valdovą.
Metraštis kaltina Mindaugą, esą šis neteisėtai užgrobė savo giminaičių žemes ir turtus. Taip pat teigiama, kad Mindaugas pasiuntė savo karius nužudyti sūnėnų Tautvilo ir Gedvydo. Metraštininkas pabrėžia, kad Mindaugas negarbingai elgėsi su giminaičiais, egoistiškai siekė vienvaldystės Lietuvoje.
Aprašant Mindaugo derybas su Livonijos magistru, metraštininkas smerkia Mindaugą už papirkinėjimą. Teigiama, kad Mindaugas vos ne vos išmeldęs magistro palankumą, tuo dar įtaigiau pabrėžiamas negarbingas jo elgesys su sūnėnais ir juos palaikančiu Haličo kunigaikščiu Danilu.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Metraštininkas teigia, kad Mindaugo krikštas buvo apgaulingas. Tai leidžia jam vaizduoti „gerus“ krikščionis Danilą ir Tautvilą, kovojančius su „blogu“ krikščioniu Mindaugu.
Istoriografinis Mindaugo vertinimas
XIX-XXI a. pr. istoriografija rėmėsi tais pačiais kronikų ir metraščių vaizdiniais, vaizduodama Mindaugą kaip politiką, naudojusį „merovingiškas“ priemones. Hipatijaus metraštis rašo, kad Mindaugas „pradėjo žudyti savo brolius ir savo sūnėnus, o kitus išvarė iš Lietuvos žemės…“. Esą valstybės kūrimas buvo paremtas smurtu ir žudynėmis.
Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad metraščių autoriai rėmėsi viduramžiška „gėrio“ ir „blogio“ samprata, o gėris buvo glaudžiai susijęs su grožiu. „Gėris“ ir „blogis“ neretai buvo apibrėžiami tam tikromis klišėmis, kurios turėjo atitikti „kanoninį“ gero ir blogo žmogaus vaizdinį.
tags: #vaisvilkas #neigiama #asmenybe