Neatleidimas sau, nuolatinis savęs kaltinimas ir neigiamas savęs suvokimas - tai gilūs psichologiniai iššūkiai, galintys smarkiai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas sukelia neigiamą savęs suvokimą, kokie psichologiniai mechanizmai slypi už neatleidimo sau, ir pateiksime praktinių strategijų, kaip išsilaisvinti iš šio destruktyvaus rato.
Neatleidimo Sau Labirintas
Neatleidimo sau labirintas - tai sudėtinga psichologinė vietovė, kurioje žmonės patenka į savo pačių neatleidžiančių pasakojimų spąstus. Neatleidimas sau atsiranda dėl giliai įsišaknijusių psichologinių mechanizmų, kai žmonės asmenines klaidas paverčia charakterio trūkumais. Šios psichologinės kliūtys dažnai kyla dėl ankstyvosios patirties, kuri formuoja žmogaus savęs suvokimą ir sukelia griežto savęs vertinimo ciklą.
Kodėl vieni žmonės įsivelia į nuolatinį savęs kaltinimą, o kiti ištvermingai įveikia praeities klaidas? Neatleidimas sau dažnai kyla iš neišspręstų traumų ir neracionalaus savęs kaltinimo. Išgyvenusieji gali internalizuoti praeities išgyvenimus, supriešindami savo veiksmus su pagrindine saviverte. Kaltė atsiranda kaip atsakas į konkrečius veiksmus, galinčius paskatinti konstruktyvius pokyčius ir asmeninį augimą. Kai vyrauja tokie kognityviniai iškraipymai, kaip mąstymas „viskas arba nieko”, žmonės įstringa savęs baudimo rate, pavienes klaidas interpretuodami kaip dideles asmenines nesėkmes. Vaikystės traumos, internalizuota gėda ir perfekcionizmo tendencijos gali sukurti gilias kliūtis savęs atleidimui.
Kognityviniai Iškraipymai ir Savęs Smerkimas
Kognityviniai iškraipymai, tokie kaip mąstymas „viskas arba nieko” ir internalizuota gėda, sukuria nesibaigiantį savęs smerkimo ratą. Kai vyrauja tokie kognityviniai iškraipymai, žmonės įstringa savęs baudimo rate, pavienes klaidas interpretuodami kaip dideles asmenines nesėkmes.
Norint ištrūkti iš neigiamo savęs suvokimo rato, reikia trijų esminių psichologinių pokyčių: atpažinti destruktyvius mąstymo modelius, mesti iššūkį internalizuotiems pasakojimams ir išsiugdyti tikrą užuojautą sau. Kvestionuodami šiuos iškreiptus įsitikinimus ir permąstydami asmeninę patirtį per supratimo prizmę, žmonės gali palaipsniui panaikinti žalingus vidinius dialogus.
Taip pat skaitykite: Ar Lexotanilis sukelia haliucinacijas?
Kaip Išsilaisvinti Iš Savęs Smerkimo Svorio?
Kaip iš tiesų išsilaisvinti iš gniuždančio savęs smerkimo svorio? Elgdamiesi su savimi taip pat geranoriškai, kaip ir su kitais, žmonės gali išsivaduoti iš kaltės ir gėdos rato. Klaidų pripažinimas be griežto savęs vertinimo leidžia iš tiesų augti ir sveikti. Asmeninio augimo kelionė dažnai priklauso nuo asmens gebėjimo permąstyti klaidas kaip vertingas mokymosi galimybes. Nustatant pagrindines klaidų priežastis, pavyzdžiui, emocinius dirgiklius ar kognityvinius šališkumus, galima geriau pažinti save ir išvengti klaidingų žingsnių ateityje. Aktyvus grįžtamojo ryšio ieškojimas, klaidų pripažinimas ir taisomųjų priemonių įgyvendinimas rodo įsipareigojimą asmeniniam tobulėjimui.
Norint transformuoti savęs vertinimą, reikia tikslingų strateginių metodų, kurie neapsiriboja teoriniu supratimu. Nustatydami kognityvinius šališkumus, kurie įtvirtina neigiamą savęs suvokimą, žmonės gali nutraukti destruktyvius mąstymo modelius. Konkretūs veiksmai - žalos atlyginimas ir užuojauta sau - tampa gyvybiškai svarbūs norint atsikratyti vidinių nuoskaudų.
Emocinių Žaizdų Gydymas
Kodėl emocinės žaizdos išlieka net tada, kai žmonės desperatiškai siekia jas išgydyti? Dažnai kliūtis yra pasipriešinimas - nesąmoningas atsisakymas pripažinti skausmingas emocijas. Autentiškai priimdami emocijas, žmonės sukuria erdvę tikram gydymui. Šis procesas apima skausmo atpažinimą, užuojautą sau ir palaikančių ryšių paiešką. Asmeninės vertės susigrąžinimas prasideda nuo supratimo, kad asmeninė vertė pranoksta praeities klaidas ir momentines nesėkmes. Užuojauta sau tampa katalizatoriumi, padedančiu gėdą paversti mokymusi ir leidžiančiu žmonėms pripažinti savo prigimtinę vertę ne tik dėl laikinų nesėkmių.
Depresija Kaip Neigiamo Savęs Suvokimo Pasekmė
Depresija yra nuotaikos sutrikimas, kuris sukelia nuolatinę liūdną nuotaiką ir interesų praradimą. Šis sutrikimas paveikia savęs suvokimą, mąstymą, elgesį ir gali sukelti daug emocinių ir fizinių problemų. Depresija gali sutrukdyti kasdieninę veiklą, sergantiems gali atrodyti, kad gyvenimas nieko vertas. Depresija tai daugiau negu liūdna nuotaika, tai liga reikalaujanti ilgalaikio gydymo. Dažniausiai žmonės patiria kelis depresijos epizodus, nors depresija gali pasitaikyti ir vieną kartą gyvenime. Pacientams sergantiems depresija, simptomai dažniausiai yra pakankamais sunkūs, kad sutrikdytų kasdieninę veiklą darbe, mokykloje, socialinius santykius.
Nėra tiksliai žinoma kas sukelia depresiją. Biologiniai pokyčiai, galvos smegenų cheminio aktyvumo pokytis, neurotransmiteriai, organizmo hormonų balanso pokyčiai, genetinis polinkis, ilgai trunkantis didelis stresas - visa tai gali turėti įtakos depresijai. Galvos smegenų tomografijos duomenys atskleidė, kad žmonės, sergantys depresija, turi pakitimų srityse atsakingose už nuotaiką, mąstymą, miegą, apetitą ir elgesį.
Taip pat skaitykite: Žvynelinės paūmėjimas dėl streso
Depresijos Diagnostika ir Gydymas
Depresija diagnozuojama įvairiais tyrimais ir testais, kurie padeda atmesti kitas problemas, kurios galėtų sukelti panašius simptomus. Fizinis ištyrimas - padeda aptikti fizines ligas, kurios galėtų sukelti depresiją. Laboratoriniai tyrimai yra naudingi atmetant hormoninius sutrikimus. Daugumai žmonių efektyvus yra medikamentinis gydymas, bei psichoterapija. Kadangi yra daug antidepresantų rūšių, kartais užtrunka kol parenkama tinkamas vaistas ar jų derinys, todėl gali prireikti keletos savaičių kol pasireikš medikamentinio gydymo efektas.
Rezistentiškos, medikamentiniam gydymui atsparios depresijos atvejais galima pasirinkti labiau invazyvias priemones, tokiaus kaip elektrokonvulsinė terapija, transkranijinė magnetinė stimuliacija. Gilių smegenų stimuliacija (GSS) dažniausiai naudojama gydant Parkinsono ligą, bet puikūs rezultatai gaunami ir šį metodą naudojant rezistentiška įprastam gydymui depresija sergantiems pacientams. Šios procedūros metu maži elektrodai yra implantuojami galvos smegenų zonoje atsakingoje už nuotaiką. Elektrodai yra sujungiami su neurostimuliatoriumu implantuotu po raktikauliu ir siunčia silpnus elektrinius signalus į smegenis. Signalai, kurie dažniausiai yra siunčiami pastoviai, 24 valandas per dieną, blokuoja pakitusį neuronų elektrinį aktyvumą ir grąžina smegenų „metabolizmą“ į buvusią pusiausvyros būseną. GSS yra tinkamas pasirinkimas pacientams su lėtine ir gydymui rezistentiška depresija.
Svarbu neužgniaužti savo neigiamų jausmų ir minčių. Jei stengsitės jas išstumti, jos sugrįš kitais būdais - per kūno pojūčius, antrines neigiamas emocijas. Jei įsisąmoninsite, galite padėti sau realiau pažvelgti į situaciją ir atrasti adaptyvių atsakymų, sprendimų ir pasirinkimų, kaip gyventi toliau. Jei vienam pačiam tai nepavyksta, neužsisklęskite, pasidalinkite ir priimkite artimųjų, draugų pagalbą, nebijokite kreiptis į specialistus.
Neigiamas Mąstymas ir Jo Įtaka Savijautai
Dažniausiai jausmus kelia ne tik tam tikra situacija, bet ir tai, kaip mes tą situaciją suvokiame, ką apie ją galvojame. Tad mes ne tik stengiamės dėl savęs, bet ir kartais patys sau sutrukdome. Didelė dalis spontaniškai kylančių minčių yra neigiamo pobūdžio, pavyzdžiui, „net neverta pradėti, vis tiek nepavyks“, „o kas, jei susirgsiu ir nespėsiu atlikti darbų“, „tikriausiai aš jai nepatinku, tai net nekalbinsiu“ ir t. t.
Mūsų smegenys stengiasi išvengti pavojaus ar nemalonumų, todėl nuolat apsvarsto įvairias nesėkmes, kurių norėtųsi išvengti. Kitaip tariant, norėdami pasijusti gerai, nesąmoningai apgalvojame ir galimybę pasijusti blogai. Tarsi ruošiamės pavojui, sakydami: „O kas, jeigu?“ Didžiausia bėda, kad taip galvodami iš tiesų pasijuntame prastai. Galiausiai net nebegalvojame apie dabartį, o paskęstame praeities ar ateities apmąstymuose. Nors neigiamo pobūdžio mintys dažniausiai net neišsipildo, jos vis tiek stipriai veikia mūsų nuotaiką, kelia nerimą, liūdesį, baimes. Todėl verta jas atpažinti ir paklausti savęs, ar tikrai yra taip, kaip galvoju.
Taip pat skaitykite: Santykių paranoja: požymiai ir pasekmės
Dažniausiai Pasikartojantys Mąstymo Įpročiai, Neatspindintys Realios Situacijos
- Kraštutinės mintys: „viskas bus arba labai gerai, arba tragiškai“, „noriu arba visko, arba man nieko nereikia“. Žmogus nori arba tik geriausio rezultato, arba, jei yra tikimybė, kad jo pasiekti nepavyks, nesiima veiklos iš viso. Tai tarsi pasaulio matymas baltai arba juodai, neigiant, kad egzistuoja ir kitos spalvos.
- Tikrovės neatitinkančios mintys: žmogus būna įsitikinęs, kad turi visiems patikti, viską turi atlikti tobulai, negali klysti ir būtinai privalo būti laimingas. Keliant sau ir kitiems tokius reikalavimus, teks dažnai nusivilti, nes, gerai pagalvojus, juk klysti yra labai žmogiška, visiems patikti tikrai nėra reikalo, o laimė yra įmanoma, bet nebūtina.
- Selektyvus (tunelinis) mąstymas: žmogus išsirenka vieną mintį, tiesą, įsitikinimą ir, nepaisydamas, ar tas įsitikinimas teisingas, vadovaujasi juo gyvenime, o kitus faktus ar žinias ignoruoja. Toks žmogus yra neatviras pokyčiams, darosi kur kas sunkiau mokytis, keistis, priimti save ir kitus, o pasaulio suvokimas pasidaro gana siauras.
- Emocinis mąstymas: „jei aš taip jaučiuosi, vadinasi, taip ir yra“, „jei jaučiuosi kaltas, vadinasi, padariau kažką negerai“, „jaučiuosi niekam tikęs, vadinasi, kaip žmogus esu nieko vertas“ ir pan. Tačiau jei žmogus jaučia, pavyzdžiui, kaltę, dar nebūtinai reiškia, kad jis iš tiesų padarė kažką blogo. Jei žmogus jaučiasi netekęs vilties, dar nereiškia, kad jo problemų išspręsti neįmanoma.
- Pozityvių dalykų nuvertinimas: apie teigiamą dalyką žmogus sako, kad tai nesvarbu, „vis tiek greitai baigsis tos atostogos“ ir pan. Žmogus teigiamą dalyką priima kaip savaime suprantamą arba net paverčia neigiamu ir dėl to nuliūsta. Kartais taip galvojantieji pradeda tarsi ieškoti patvirtinimų, kad visi žmonės ir gyvenimas yra blogi, ir taip atsiriboja nuo džiaugsmą keliančių dalykų.
- Minčių skaitymas: be didesnės priežasties žmogus nusprendžia, kad kažkas apie jį blogai galvoja, turi blogų ketinimų arba jo nemėgsta. Toks žmogus pradeda vengti kontakto su kitais asmenimis, prisibijo bendravimo, pažinčių.
- Suasmeninimas: žmogus mano, kad aplinkinių nemalonus elgesys yra susijęs su juo, bet neapsvarsto kitų tikėtinų tokio elgesio priežasčių, pavyzdžiui, galbūt aplinkiniai tiesiog turi kokių rūpesčių ir dėl to yra atitolę.
Norint, kad didėtų sąmoningumas ir lengviau būtų atpažinti savo mintis, o, pažinus, jas keisti, galima sau užduoti tokius klausimus:
- Ar nepadariau išvados dar nežinodamas visos informacijos, anksčiau laiko?
- Ar ieškau įrodymų, kurie pagrįstų mano nemalonius jausmus, baimes ir abejones?
- Ar yra tik vienas mąstymo būdas, o gal galiu paieškoti alternatyvų, stengdamasis kuo daugiau remtis faktais?
Daugiau pasigilinus į savo įsitikinimus, galima atrasti, kad kai kurios mintys turi tendenciją kartotis, sukeldamos vis tuos pačius jausmus ar elgesį. Tiek į šiuos įsitikinimus, tiek ir į tam tikrą situaciją naudinga pažvelgti iš įvairių pusių, pabandyti nuo jos kiek atsitraukti ir pažvelgti iš šono - tai suteikia sąmoningumo. Tam gali padėti pokalbis su artimaisiais, psichologu ar net situacijos aprašymas ant popieriaus.
Ligos Diagnozė: Kaip Priimti ir Susitaikyti?
Sveikata - tai žmogaus gyvybės ir būties galia, leidžianti kurti gyvenimą, jausti, mąstyti, veikti, išpildyti save. Todėl sveikatos sutrikimas, sunkios ligos diagnozė neabejotinai sukelia krizę, sukelia pasimetimo, sumaišties jausmą, išjudina egzistencinius klausimus. Tai, kas buvo aišku, svarbu ir įprasta, praranda stabilumą, užvaldo nežinomybė, kyla klausimai: Kas dabar bus? Koks gydymas? Kaip tai ištversiu? Ar aš pasveiksiu? Kodėl būtent dabar? Kodėl man? Ištikusiai krizei įveikti žmogui tenka sutelkti vidines jėgas. Taip pat labai svarbu rasti pagalbos iš šalies, kad susivoktų, priimtų pokyčius, naujai pažvelgtų į save ir gyvenimo situaciją, ir gyventų toliau kiek kitaip, tačiau išpildant save tiek, kiek gali geriausiai.
Liga - tai sveikatos, tam tikrų galimybių praradimas, taigi liga, kaip netektis, išgyvenama per laiką tam tikrais etapais, nuo žinios apie diagnozę iki ligos priėmimo. Šiame kelyje dauguma žmonių patiria panašias emocines reakcijas.
Ligos priėmimo etapai:
- Psichologinis šokas: Išgirdus ligos diagnozę, pirmiausia patiriama psichologinio šoko būsena, trunkanti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jos metu žmogus tarsi sustingsta, lyg suvokia, kas vyksta, bet tuo pat metu jaučia nerealumo jausmą, lyg tai vyktų ne su juo, kaip sapne. Tokiu būdu žmogaus psichika suteikia apsaugą nuo stipraus emocijų srauto, tačiau tokioje būsenoje žmogui sunku mąstyti, jis nepajėgus vertinti, priimti sprendimus, dažniausiai girdi tik neigiamą informaciją, praleisdamas teigiamus dalykus (kad ligą galima gydyti, su liga galima gyventi), neužfiksuoja detalių ir neretai vėliau negali prisiminti iš gydytojo girdėtos svarbios informacijos. Nors išoriškai žmogus gali atrodyti ramus, tačiau viduje kyla daugybė stiprių emocijų: baimė, nerimas, pasimetimas, pyktis, kaltė - jausmai yra neigiami, slepiami, pereinama į neigimo etapą.
- Kaip padėti sau: priimkite savo jausmus kaip normalią reakciją į žinią apie diagnozę. Neslėpkite jų nei nuo savęs, nei nuo kitų, dalinkitės su patikimais žmonėmis. Jei vizito pas gydytoją metu jus lydi artimas asmuo, jis gali padėti išbūti emocijas ir prisiminti svarbią informaciją, kurios tuo metu neįsidėmėjote. Jei kažką praleidote, vėliau informaciją pasitikslinkite.
- Neigimas: Tai dalinai ar visiškai nesąmoninga apsauginė reakcija, leidžianti išgyventi pirmąsias dienas, blogą žinią suvokiant palaipsniui. Šis etapas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Žmogus gali suvokti žinią apie ligą, tačiau tikisi, kad gal tai klaida. Jis gali nepripažinti diagnozės, ieškoti kito gydytojo, kitos nuomonės, vengti pasisakyti artimiesiems. Jei žmogus užstringa neigimo etape, jis gali sau pakenkti, atsisakydamas skubiai reikalingo gydymo, gyventi kaip anksčiau, vengdamas bet kokio priminimo apie ligą, nesirūpinti savimi, vartoti alkoholį, rūkyti, niekam nepasisakydamas jaustis vienišas, užsisklęsti. Arba švaistyti laiką ir energiją nuolat ieškodamas kito specialisto ir kitokio galimo gydymo varianto. Neigimui palaipsniui mažėjant, žmogus pamažu atsiveria realybei.
- Kaip padėti sau: sustokite ir paklauskite savęs, nuo ko aš bėgu, ko nenoriu išgirsti, priimti, ko bijau? Kaip šioje situacijoje galiu geriausiai savimi pasirūpinti? Susirinkite kuo daugiau informacijos apie ligą, jos gydymą - žinojimas suteikia saugumo jausmą. Pabendraukite su tokia pat liga sergančiais žmonėmis. Skaitykite sėkmės istorijas. Pasirinkite gydytoją ir kurkite tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstą ryšį - nei jūs, nei jis po vieną sėkmingo gydymo nepasieksite.
- Pyktis: Pykčio etapas ateina žmogui suvokus savo ligą, kurios jis nesirinko. Žmogus jaučiasi praradęs gyvenimo kontrolę, negalintis nieko pakeisti, kai liga griauna dabarties ir ateities planus, pyksta ant likimo, Dievo, gydytojų ir kitų sveikų žmonių, ieško kaltų, klausia „kodėl aš?“ Negalėdamas rasti atsakymo, žmogus įsitraukia į nuolatinius apmąstymus, palaikančius neigiamas emocijas. Toks minčių-jausmų-veiksmų ratas niekur neveda, todėl pykčio etape galima užstrigti labai ilgai.
- Kaip padėti sau: labai svarbu neslopinti jausmų, išsikalbėti apie jaučiamą pyktį, neteisybę, bejėgiškumą. Nustoti kelti neprasmingą klausimą „kodėl?“, nes pasaulyje yra dalykų, kurie nėra žmogaus pasirenkami, kontroliuojami, jie tiesiog nutinka. Žmogus neapsaugotas nuo ligų, tačiau pakankamai stiprus prisitaikyti kintančiose gyvenimo sąlygose. Užuot įsitraukus į pyktį palaikančias mintis, atjauskite save, įvardinkite savo jausmus, priimkite juos kaip neišvengiamą patirtį šiuo metu, ir pagalvokite, kas dabar palengvintų jūsų pyktį, kas padėtų pasijausti geriau.
- Derybos: Po pykčio ateina derybų etapas, kuomet žmogus stengiasi pakeisti gyvenimą ir išsiderėti sveikatą. Deramasi su Dievu, likimu, gydytojais ir savimi, žadama pakeisti savo gyvenimo būdą, būti geresniu, atlikti „kažką“, kad tik pasveikti. Stebuklo troškimas rodo, kad realybė vis dar nepriimama, dar ieškoma būdų, kaip išvengti to, kas nutiko, kokių nors saugumo garantų. Neretai šiame etape žmonės pasikliauja netradicinės medicinos žinovais, tik čia labai svarbu sau nepakenkti.
- Kaip padėti sau: negalvokite apie ligą kaip apie pasekmę, atpildą, bausmę, ką būtų galima stebuklingu būdu ištaisyti. Priimkite žmogaus pažeidžiamumą, kaip gyvajai gamtai būdingą savybę. Užuot vengę susidurti su liga, verčiau ją pripažinti ir pažinti, kad suprastumėte, kaip įveikti. Domėkitės, ieškokite informacijos apie įvairius gydymo būdus kaip pagalbines priemones, tačiau išlaikykite kritišką mąstymą, rinkdamiesi moksliniais tyrimais patvirtintą gydymą ar alternatyvius gydymo metodus, kurių patikimumas ir efektyvumas nėra žinomas.
- Depresija: Kai suvokiama, kad pasveikimo išsiderėti nepavyks, ateina žinojimas, kad su liga reikia susitaikyti, o su tuo neretai prasideda depresijos etapas. Žmogus liūdi, gailisi žlugusios savo ateities vizijos, jaučiasi prislėgtas, bejėgis prieš ligą. Iki šiol gyvenimas buvęs aiškus, nuspėjamas, o dabar tvyro nežinia, laukimas, nerimas. Baugina naujos patirtys, nepažįstamas medicinos pasaulis su savo taisyklėmis ir įvairiomis procedūromis. Nenorima savo emocijomis apkrauti artimųjų arba jaučiatės nesuprastas, o atsitraukus slegia vienatvė. Dažnai depresijos etapas užtrunka ilgiausiai. Ir jeigu liūdesys šioje situacijoje yra visai natūralus, svarbu pastebėti, ar neįsivyrauja abejingumas ir beviltiškumas, kurie labai trukdo sveikti. Tokiai būsenai užsitęsus, reikalinga artimųjų ir specialistų pagalba.
- Kaip padėti sau: Svarbu neužgniaužti savo neigiamų jausmų ir minčių. Jei stengsitės jas išstumti, jos sugrįš kitais būdais - per kūno pojūčius, antrines neigiamas emocijas. Jei įsisąmoninsite, galite padėti sau realiau pažvelgti į situaciją ir atrasti adaptyvių atsakymų, sprendimų ir pasirinkimų, kaip gyventi toliau. Netapatinkite ligos su niūria ateitimi: jei sugriuvo jūsų ateities vizija, planai ir lūkesčiai, tai niekaip nereiškia, kad nebebus nieko gero, gražaus ir džiuginančio. Bus visko, tik kitaip nei tikėjotės. Ir jūsų emocijos priklauso nuo to, į ką nukreipsite savo dėmesį ir mintis. Jei vienam pačiam tai nepavyksta, neužsisklęskite, pasidalinkite ir priimkite artimųjų, draugų pagalbą, nebijokite kreiptis į specialistus.
- Susitaikymas: Galų gale, ateina susitaikymo priėmimo etapas, kuomet liga iš pagrindinės pozicijos pereina į bendrą gyvenimo suvokimą, kad ji tėra viena dalis šalia kitų. Keičiasi santykis su liga, atsisukama į kitas reikšmingas sritis - tarpusavio santykius, šeimą, darbą, kūrybą, save. Dažnai peržiūrimos vertybės, prioritetai, pasirinkimai, keičiasi svajonės, tikslai. Dažnai kasdieniai dalykai įgauna naują prasmę, daugiau laiko skiriama bendravimui, brangiems žmonėms, daroma tai, kam anksčiau trūko laiko. Galima sakyti, kad ligos priėmimo procesas augina žmogų, kuomet ši patirtis leidžia suvokti savo žmogišką prigimtį, pažeidžiamumą ir tuo pat metu galimybę šį pažeidžiamumą įprasminti, priimti duotybę, realybę ir joje kurti pilnavertę dabartį.
- Kaip padėti sau gyventi su liga: Visą savo dėmesį sutekite į priežastis, kodėl norite gyventi. Tai keičia jūsų kryptį nuo ligos sureikšminimo į išties jums svarbių dalykų išpildymą. Ieškokite būdų, kaip gyventi. Tai laikas įsiklausyti į save, išgryninti savo poreikius, atsisakyti nemėgiamų, neprasmingų dalykų, nereikšmingų smulkmenų, atsirinkti, ką norite, galite veikti, su kuo norite bendrauti. Leiskite sau nustebti atradę naujų patirčių. Neužsisklęskite, neatsisakykite, neatstumkite. Atviras bendravimas su šeima, artimaisiais padės geriau suprasti vieni kitus. Gal pats metas sušildyti santykius, pajausti bendrystę, sutelktumą. Kurkite naujus ryšius, kalbėkite su tais, kurie klausosi ir supranta, bendraukite su tas pačias patirtis išgyvenančiais žmonėmis, dalyvaukite tarpusavio palaikymo grupėse. Gal yra dalykų, kuriems vis neturėjote laiko (kartu su vaikais paleisti aitvarą, išmokti prancūzų kalba pasakyti „Aš tave myliu“, pasodinti medį…), gal yra dar nepapasakotų jaunystės istorijų, neišmėgintų veiklų, neaplankytų miestų, neperskaitytų knygų… Atsisakykite gyvenimo kontrolės, tačiau kontroliuokite savo mintis. Įsigykite sąsiuvinį gražiais viršeliais ir aprašykite jame savo mintis, jausmus, patyrimus, įvykius, įspūdžius, klausimus, įžvalgas, įkvėpimą, idėjas.
Psichologinis Perdegimas Kaip Neigiamo Savęs Suvokimo Išraiška
Psichologinis perdegimas - tai simptomų kompleksas, kuriam būdinga palaipsnė emocinės įsitraukimo į veiklą praradimas, didėjanti psichinė ir fizinė nuovargio būsena, asmenybės atsiribojimas nuo darbo turinio. Pasireiškia abejingumu darbui, formaliu pareigų atlikimu, neigiamu požiūriu į kolegas, klientus, pacientus, neurotiniais ir psichosomatiniais sutrikimais. Sindromą diagnostikuoja psichologai ir psichiatrai, naudojami pokalbio metodai ir specialūs klausimynai.
Psichologinio perdegimo sindromo (PPS) vystymosi priežastys tiriamos klinikinių ir socialinių psichologų, psichiatrų ir personalo specialistų. Nustatyta, kad pagrindinį vaidmenį vaidina psichologinės žmogaus savybės, bendroji sveikatos būklė, darbo turinys ir organizacija.
- Asmeninės priežastys: Motyvacijos trūkumas gali būti susijęs su darbo neįvertinimu, autonomijos stoka.
- Organizacinės priežastys: Turinio veiksniai. Perdegimui įtaką turi intensyvi psichoemocinė veikla, asmeninių santykių tvarkymas, sudėtingos informacijos apdorojimas, sprendimų priėmimas, atsakomybės už rezultatą prisiėmimas.
Psichologinis perdegimas dažniausiai siejamas su tam tikromis profesijomis, tačiau jam gali būti linkusios ir namų šeimininkės, jaunos mamos, kūrybingos asmenybės.
Psichologinio perdegimo etapai:
- Atsparumo fazė: Išnaudojami fiziologiniai ir psichologiniai rezervai (keičiasi CNS aktyvacija, hormonų gamyba), žmogus jaučia įtampą, bet sėkmingai su ja susitvarko.
- Išsekimo fazė: Organizmas praranda gebėjimą atsispirti stresui, neigiami veiksniai sukelia fiziologinius ir psichologinius sutrikimus.
- Nuolatinis išsekimas: PPS laikomas daugiasluoksniu ir etapiniu procesu. Klinikiniai modeliai nagrinėja jo eigą, apibūdindami emocinio išsekimo didėjimą, neigiamą požiūrį į darbą ir jo subjektus.
Psichologinio perdegimo simptomai:
- Emociniame lygmenyje: abejingumas darbui, nepasitikėjimas savimi, idealų praradimas, motyvacijos stoka, dirglumas, bloga nuotaika.
- Socialiniame lygmenyje: izoliacija, sumažėjęs iniciatyvumas, vengimas atsakomybės, kaltinimas aplinkiniams, pesimistinės prognozės, pabėgimas nuo realybės per alkoholį, narkotikus, persivalgymą.
Vėlesniuose etapuose perdegimas komplikuojasi psichosomatinėmis ligomis, depresija, trukdančiomis atlikti profesines pareigas. Dažnos: sezoninės infekcijos (peršalimas, angina, gripas), migrena, arterinė hipertenzija, osteochondrozė.
Reikalinga psichologo, psichoterapeuto pagalba, šeimos ir kolegų palaikymas. Svarbi paciento motyvacija keisti įpročius, darbo ir poilsio režimą, savęs ir darbo vertinimą. Psichoterapija - keičia požiūrį į darbą, ugdo motyvaciją, gebėjimą paskirstyti resursus. Laiku diagnozuotas ir gydomas perdegimas turi palankią prognozę.