Įvadas
Socializacija yra nuolatinis mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į visuomenę, perimdami kultūrines normas ir vertybes. Nors šis procesas trunka visą gyvenimą, vaikystėje įgyti įgūdžiai ir vertybės išlieka stabilūs. Straipsnyje siekiama aktualizuoti socializacijos reikšmę vaiko asmenybės raidai, išryškinant pirminės socializacijos svarbą vaikystėje ir žaidimo, kaip pagrindinės vaiko veiklos, vaidmenį šiame procese. Aptariama žaidimo samprata ir funkcijos, pabrėžiant realias jo galimybes vaiko socializacijai.
Socializacijos Svarba Vaikystėje
Ankstyvoje vaikystėje vaikai pradeda mokytis elgesio modelių, atitinkančių jų lytį, kurių tikisi visuomenė. Tėvai yra vienas pagrindinių socializacijos veiksnių šiame etape. Sėkminga socializacija padeda vaikams įdiegti normas ir kultūrinius vertybinius standartus, pagal kuriuos vyrams ir moterims priskiriami skirtingi visuomeniniai vaidmenys. Ikimokyklinis amžius yra spartaus fizinio, psichinio ir socialinio vystymosi laikotarpis, kuomet formuojasi socialinio elgesio pagrindai. Būtent šiuo periodu vaikas „atranda“ žmogiškųjų santykių įvairovę bei socialinių funkcijų pasaulį.
Socializacijos Mechanizmai Šeimoje
Vaiko mokymosi procesas, kurio metu išmokstami atitinkamos lyties vaidmenys, vyksta vaiko sąveikoje su tėvais. Yra keletas esminių mechanizmų:
- Situacijos Kontrolė: Tėvai gali kontroliuoti situaciją, kurioje veikia vaikas, ir tokiu būdu orientuoti jį į kultūriškai apibrėžtus, jo lytį atitinkančius vaidmenis. Žaislai yra ypatingai svarbūs vaiko socializacijos procese. Paprastai tėvai sūnui perka tokius žaislus, kurie laikomi tinkamais berniukui (pavyzdžiui, mašinėles, šautuvus, kamuolius, kaladėles), o dukrai duoda žaislus, kurie vertinami kaip mergaitiški (pavyzdžiui, lėles, lėlių namus, žaislinius indelius, žaislines virykles). Berniukams duodami žaislai reikalauja daugiau erdvės, negu žaislai, su kuriais žaidžia mergaitės. Berniukų žaislai skatina juos išeiti į kiemą, į lauką, kai tuo tarpu mergaitėms perkami žaislai paprastai yra skirti naudoti namuose.
- Apdovanojimo-Bausmės Mechanizmas: Tėvai gali skatinti normatyvinius standartus atitinkantį vaiko elgesį ir slopinti veiklą, kuri neatitinka kultūriškai apibrėžtų lyčių vaidmenų. Mūsų visuomenėje mergaitėms suteikiama mažiau laisvės nei berniukams, ir jos yra griežčiau baudžiamos už nepaklusnumą. Mergaitės yra mokomos paklusnumo, o berniukams nuo mažens leidžiama būti aktyviems. Jei tėvai pritaria tradiciniams lyčių vaidmenis apibrėžiantiems stereotipams, jie greičiausiai bus linkę apdovanoti mergaitę už švelnų, rūpestingą, globėjišką elgesį ir skatinti berniukus būti autonomiškais, nepriklausomais, agresyviais ir lyderiaujančiais. Laikui bėgant, elgesio modeliai, už kuriuos berniukai ir mergaitės susilaukia teigiamo tėvų vertinimo, tampa įpročiu.
- Imitacija: Naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą, vaikas yra skatinamas imituoti atitinkamos lyties suaugusįjį. Berniukas yra skatinamas imituoti savo tėtę, pavyzdžiui, padedant dažyti duris; tuo tarpu mergaitė skatinama imituoti mamą, pavyzdžiui, padedant jai ruošti maistą ar tvarkyti namus. Tam tikras vaiko elgesys yra skatinamas arba slopinamas naudojant apdovanojimo arba bausmės priemones, priklausomai nuo vaiko lyties ir laukiamo vaidmens atlikimo.
- Identifikacija: Identifikacijos procese vaikas perima ir įsisavina iš suaugusiojo vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Vaikas labai jautriai reaguoja į tėvų veiksmus, kuriuos jis interpretuoja kaip tėvų požiūrio į vaiką išraišką. Vaikas internalizuoja abiejų tėvų bendrąsias vertybes ir tas vertybines normas, kurios atitinka jo amžių. Akivaizdu, kad abiejų lyčių vaidmens tapatumas formuojasi sąveikaujant su abiejų tėvų lyties vaidmeniu. Per identifikacijos procesą vaikas perima iš tėvų ir įsisavina vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Šios internalizuotos vertybės yra mūsų visuomenėje dominuojantys vertybiniai kultūriniai standartai.
Darželio Vaidmuo Socializacijoje
Vaikai auga be kiemo ir kaimynystės draugų kultūros, kai dominuoja momentinės, nereguliarios draugystės žaidimų kambariuose ar aikštelėse. Tad darželis tampa bene pirmąja tikra socialine erdve, kurioje jie pradeda mokytis pirmųjų ilgalaikio tarpusavio ryšių mezgimo gebėjimų su bendraamžiais. Būtent žaidimai yra reikšmingas įrankis, padedantis mokytis bendradarbiavimo ir socializacijos įgūdžių, nes tai kaip jie elgsis žaidime, mokės bendradarbiauti, atsispindės ir kaip vaikai elgsis gyvenime bei gebės mokytis. Ugdymo įstaiga yra ta pagrindinė vieta, kurioje galima ankstyvoji socialinių ir psichologinių problemų profilaktika, o pedagogas gali padėti ugdyti vaiko gyvenimo įgūdžius, didinti jo psichinį atsparumą.
Bendradarbiavimo Mokymasis Per Žaidimus
Jau nuo pirmųjų dienų kūdikiai reiškia socializacijos poreikį ir siekia dėmesio, pirmiausia, su tėvais: ar jis bus pavalgydintas, pakeisti vystyklai, ar reaguojama į jo emocijas, žaidžiama. Pagal tai jau kūdikystėje formuojamas pagrindas socialinių ryšių kūrimui. Net ir ūgtelėję vaikai (2-3 m.) dar nėra įgudę sąmoningai kurti bendradarbiavimo ryšius, nes jie dažniau žaidžia savarankiškai greta kitų, bet vis tiek stebi aplinką ir sugeria gaunamą informaciją. Taip jie po truputį mokosi nusileisti, dalintis žaislais, išbūti vienoje erdvėje su kitais. Kintant vaiko žaidimo įgūdžiams ir lygiams vystosi ir jo bendroji raida - savireguliacijos gebėjimai, emocijų valdymas, savarankiškumas, dalijimosi įgūdis, konkuravimo samprata. Toks socializacijos mokymasis per žaidimus padeda vaikams ne tik lengviau bendrauti tarpusavyje, bet ir lengviau mokytis ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien pagrindinė vaikų bendradarbiavimo ir ilgalaikių draugysčių mezgimo vieta yra darželis, labai svarbu domėtis ne tik kaip sekasi vaikui tiesiog išbūti darželyje ar tobulinti akademinius įgūdžius (atlikti užduotėles), bet ir socializuotis, žaisti ir bendrauti su kitais. Suinteresuotumas skatinti ir ugdyti bendradarbiavimo įgūdžius turi kilti tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų pusės. Nuo to, kiek skiriame dėmesio vaiko gebėjimui socializuotis, priklauso ir jo sukalbamumas, kiek jis jaučia aplinką ir kitus, geba prisitaikyti.
Taip pat skaitykite: Socializacijos teorijų analizė
Charakteris ir Socializacija
Nereikėtų skubėti atsakomybę perkelti tik prigimtiniams dalykams. Tam tikra dalis emocinių savybių tikrai bus įgimtos, pavyzdžiui, reaktyvumas ir temperamentas. Vieni vaikai yra lėtesni ir jiems reikia ilgiau tyrinėti aplinką, kiti tuo tarpu tikri „degtukai“ - energingi, aktyvūs, dominuojantys. Bet bendradarbiavimo, kaip įgūdžio, reikėtų mokyti nuo ankstyvų dienų, nepaisant to kokio temperamento yra jūsų vaikas. Tai, kad vaikas yra aktyvus ir pakankamai drąsus dar nereiškia, kad jis mokės tinkamai bendrauti. Juk dominavimas gali pasireikšti negebėjimu atsižvelgti į kitų jausmus ir poreikius, taisyklių nesilaikymu. O būtent darželyje vaikas pradeda mokytis tinkamų „žaidimo taisyklių“ kurti ilgalaikius ryšius. Papildomai šių įgūdžių skatinimas turėtų būti plėtojamas ir namuose. Jei mes neauklėjame, kas yra priimtina - kaip žaisti drauge, inicijuoti žaidimą, dalintis žaislais ar laikytis taisyklių - visa tai ilgalaikėje perspektyvoje gali pasireikšti didele konkurencija, empatijos stoka ar net patyčiomis. Dažniausiai agresoriais tampa būtent tie, kurie nėra išmokę valdyti savo emocijų, bendradarbiavimo, sprendimo situacijų prisiderinant prie kitų. Labai svarbu nelipdyti vaikams išankstinių etikečių, garsiai akcentuojant jo temperamentą. Taip net nenoromis patys kuriame jam „įskiepį“, kokia elgsena yra įprasta ir priimtina.
Edukacija ir Laisvė
Šiuolaikiniai vaikai turi vis mažiau progų laisvam žaidimui, be stebėjimo, kai tėvai į tai nesikiša. Reikia suteikti erdvės vaikams mokytis kylančias situacijas, konfliktus spręsti patiems. Jei vaikai reguliariai žaidžia stebimi tėvų, jie naudosis ta galimybe, kad kažkas tai turi išspręsti už juos. Padedami, mes vaikui atskleidžiame savo socializacijos išraišką, nes tai jau mokame. Tad lyg ir edukuojame, bet tuo pačiu parodome, kad mama žino geriau, kaip spręsti, todėl tu ir vėl ateik pas ją pagalbos. Šiuolaikiniai tėvai, kurie dažnai buvo auklėjami griežtai, dabar pasiekia kitą kraštutinumą - vaikus labai saugo, nori būti super empatiški ir viską už juos išjausti. Bet taip paliekame mažai erdvės, ką jiems išjausti patiems. Todėl nereikėtų bijoti ir tų blogųjų ar ne tokių malonių patirčių. Jūsų pareiga yra padėti ir parodyti, kaip būtų galima įsitraukti į žaidimą, pakviesti žaisti drauge, bet suteikti vaikui erdvės pačiam perprasti žaidimo situacijas, spręsti konfliktines situacijas ir įsitraukti tik po pakartoninių bandymų.
Naratyviniai Žaidimai
Siekiant vaikams padėti lengviau perprasti bendradarbiavimo normas, rekomenduojama pasitelkti personažus ir sužaidybintas situacijas. Jas įtraukti kasdieniniuose žaidimuose. Pavyzdžiui, darželyje jau mažiausiųjų grupės žaidimuose taikome Kimochis programą, kurioje personažams yra priskirti konkretūs temperamentai ir būdo savybės: labai valdinga katė, drovus vikšrelis, švelni Balandė ir pan. Žaidimuose svarbu įtraukti ir gyvenimiškas situacijas, apimančias žmonių santykius bei elgesio normas. Kuriame teminius naratyvinius žaidimus, kuriuose įsitraukia visi. Kiekvienas žaidimo personažas turi savo elgesio iššūkių ar stiprybių, kurie vaikams padeda suprasti prasmingumą ir to elgesio poreikį.
Žaidimo Svarba Ikimokykliname Amžiuje
Ikimokykliniame amžiuje žaidimas yra glaudžiai siejamas su vaiko asmenybės visapusišku ugdymu: jo fizinių ir psichinių galių lavinimu, naujų žinių ir įgūdžių įgijimu bei plėtojimu, elgesio korekcija, vertybių įsisavinimu, gyvenimiškos patirties, įsijaučiant į skirtingus žaidėjų socialinius vaidmenis, įgijimu. Tinkamai parinktu ar spontanišku žaidimu jau nuo ankstyvojo amžiaus yra ugdomi vaiko socialiniai gebėjimai, įgyjama ankstyvosios socialinės patirties, nuo kurios ateityje priklausys vaiko sėkmė mokykloje, bendravimas su kitais žmonėmis. Šiame kontekste žaidimą galima laikyti pagrindiniu vaiko ankstyvosios socializacijos veiksniu. Tyrimu nustatyta, kad žaidimas yra svarbus vaikų gebėjimams ugdyti, tačiau ryškiausiai pedagogių nuomonės išsiskyrė dėl socialinių ir pažintinių gebėjimų ugdymo galimybių žaidimais. Žaidimą sėkmingai galima taikyti vaikų tarpusavio santykių plėtotei, bendravimui su suaugusiaisiais skatinti. Žaidimas padeda stiprinti vaikų savireguliacijos ir savikontrolės įgūdžius, yra svarbus emocijų suvokimui ir raiškai.
Išskirtinę vietą užima vaidmenų žaidimai, tokie kaip „Poliklinika", „Šeima", „Ligoninė", „Parduotuvė", „Biblioteka" ir kiti. Pedagogai stebėdami žaidimus, taktiškai pakoreguoja vaiko supratimą apie žmones ir jų tarpusavio santykius.
Taip pat skaitykite: Integracija ir perspektyvos Vaikų Socializacijos Centre
Technologijų Įtaka Vaikų Socializacijai
Nuo pat mažens šių dienų vaiką supa daugybė techonoliginių naujovių: tėvai būdami su savo vaiku naudojasi mobiliuoju telefonu, dažnai jį tapatina su žaislu ir duoda žaidimams, bendrauja virtualime pasaulyje, dirba darbus kompiuterio pagalba, vaiką nuo mažens skatina žiūrėti animacinius filmus, vietoj pasakos skaitymo, taip apribodami vaiko vaizduotę. Mažai jau kas stebisi, kai vaikas vos pradėjęs vaikščioti, pats susiranda mobilųjį telefoną, paliktą mamos ar tėčio, ir žaidžia su juo, ar kompiuterinius žaidimus, o ne domisi kaladėlėmis ar įprastais jo amžiaus vaikams žaislais. Ypač vaikystėje vaikui svarbu išmokti bendravimo įgūdžių, kurių jam prireiks gyvenime. Augant ir bręstant tai gali turėti dar daugiau neigiamų padarinių. Vis dažniau tokie vaikai praleidinėja pamokas, nes jiems sunku bendrauti realybėje, jie mieliau renkasi virtualų gyvenimą ir iškreiptą supratimą apie jį, jam sunku prisitaikyti natūralioje aplinkoje. Tačiau tai kenkia ne tik psichinei būklei, tačiau ir fizinei. Nuolatinis sėdėjimas netaisyklinga poza gali negrįžtamai pakenkti stuburui, taip pat nedarant pertraukų tarp naudojimosi kompiuteriu silpnina regėjimą, o mažas aktyvumas didina nutukimo riziką ir blogina visą organizmo darbą dar viena dažna pasekmė - priklausomybė. O kur dar prieinama ir pateikiama informacija. Šiais laikais per televiziją galima pamatyti visko - nuo žiauraus smurto iki atvirų lytinių santykių, taipogi taip yra ir internete. Netgi vaikų animaciniai filmai persunkti smurtu, todėl vaikai jau nuo mažens atsineša agresyvumą, ypač jei dar jį mato ir šeimoje. Nuolat matydami, kad jų mylimas herojus pasiekia tikslą smurtu, gali iškreiptai suprasti, jog tai yra vienintelė priemonė patenkinti savo norus. Dėl didėjančios televizijos daromos įtakos mažėja tokių institutų kaip šeima ir mokykla, bendruomenė, bažnyčia įtaka asmenybės socializacijai. Vaikai neturi supratimo apie žmogiškąsias vertybes (nuolankumą, pagarbą, meilę, supratingumą ir kt.), jiems tampa svarbūs materialūs dalykai, nunyksta realaus bendravimo poreikis. Todėl vaikai tampa uždaresni, nelinkę išsipasakoti, parodyti jausmų, sumažėja jautrumas, gailestis. Matydami, jog televizijoje, virtualiuose žaidimuose ir aplinkoje tiek daug smurto, patys tai naudoja kaip priemonę tapti lyderiais, užsitikrinti pagarbą, sulaukti dėmesio. Vaikai, kurie gauna mažai tėvų dėmesio, supratingumo ir meilės, pasineria į virtualų pasaulį.
Socialinės Rizikos Šeimų Vaikų Socializacija
Lietuvoje daugėja žmonių, atsidūrusių socialinio gyvenimo paribyje ir nebegalinčių savarankiškai naudotis minimaliais visuomenės teikiamais ištekliais bei pasirinkimo galimybėmis. Šiuo metu Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga apie 23 tūkst. vaikų, tačiau tik apie 5 000 jų gali lankyti vaikų dienos centrus. Siekiant padėti socialinės rizikos šeimoms ir juose augantiems vaikams įveikti krizes ir projektuoti sėkmingus gyvenimo scenarijus, vaikų dienos centruose vyko inovatyvūs pozityviosios socializacijos mokymai. Mokymai išsiskiria organizavimo forma: jie vyksta diskutuojant ir analizuojant gyvenimo situacijas bei projektuojant sėkmingus jų scenarijus. Be patyriminio mokymosi elementų, pasitelkiama ir išgyvenimo pedagogika, kai mokymai vyksta nestandartinėse erdvėse. Vaikų dienos centro „Navininkai“ projekto „VDC šeimos įgalinimo paslaugų plėtra“ metu buvo teikiamos kompleksinės šeimos įgalinimo paslaugos rizikos grupės vaikams ir jų šeimoms. Šeimos įgalinimo paslaugos teikiamos etapais:
- Kontakto su vaiku/šeima užmezgimas.
- Vaiko lūkesčių pasitikslinimas.
- Ankstesnių bandymų spręsti problemą išsiaiškinimas.
- Naujų problemos sprendimo būdų paieška.
- Susitarimas su vaiku dėl pasirinkto sprendimo įgyvendinimo ateityje.
- Sesijos užbaigimas.
Šeimos įgalinimo specialistas metu reikėtų vengti pernelyg nukreipiančių, uždarų klausimų, skatinančių vaiko nesaugumą ir pasipriešinimą. Klausimai turėtų atitikti vaiko brandos lygį. Rekomenduojama neuždavinėti vaikui vienu metu kelių klausimų, o po gauto atsakymo geriau iš pradžių apibendrinti tai, ką pasakė vaikas, o tik po to užduoti kitą klausimą.
Mišraus Amžiaus Grupės Ikimokykliniame Ugdyme
Mišraus amžiaus vaikų grupės aptinkamos daugelyje ikimokyklininių ugdymo įstaigų visame pasaulyje. Dar šios grupės yra vadinamos heterogeninėmis, vertikaliomis, šeimyninėmis ir pan. Visų pirma, šiais laikais vis daugiau vaikų auga šeimose, kuriose nėra daug vaikų. Visų antra, moterys nebesieja savo gyvenimo vien tik su šeima, todėl dauguma vaikų anksčiau ar vėliau keliauja į ugdymo įstaigą. Be to, net ir šeimose, kuriose yra daug vaikų, jų amžius nėra vienodas ir beveik visi mokslininkai, stebintys vaikų žaidimą, pastebi, kad vaikai dažnai pasirenka žaisti tai su jaunesniais, tai su vyresniais vaikais. Be to, jau seniai pripažinta, kad vaikai vystosi skirtingu tempu, kad ikimokykliniame amžiuje itin svarbus individualizavimas. Kasdien bendraudamas su įvairaus amžiaus vaikais, vaikas turi daugiau galimybių užsiimti veikla, kuri atitinka jo lygį bei susirasti jam tinkančius, jį papildančius draugus. Atsižvelgiant į tai, kad spontaniškai susiformavusios vaikų draugystės nebūtinai yra pagal amžių, kyla klausimas, ar tikrai ikimokykliname amžiuje verta grupuoti vaikus pagal amžių! Taip, pedagogui toks grupavimas yra paprastesnis, tačiau ar tikrai naudingesnis vaikams? Grupavimas pagal amžių remiasi prielaida, kad chronologinis amžius yra vienintelis patikimas vaiko raidos rodiklis. Žinia, visur akcentuojamas gebėjimas padėti kitiems, gebėjimas dalintis, palaukti savo eilės. Be to, jau niekas neneigia socializacijos svarbos. Socialinės kompetencijos ugdyme svarbų vaidmenį vaidina socialinis sąmoningumas. Tyrimai rodo, kad skirtingo amžiaus vaikai supranta apie skirtumus, susijusius su amžiumi. To pasekoje ir jaunesni, ir vyresni vaikai mišraus amžiaus grupėse turi tam tikrus lūkesčius sau ir aplinkiniams. Be to, tyrimai rodo ir tai, kad mišraus amžiaus grupėse vaikai yra geranoriškesni bei apskritai vaikai yra labiau linkę padėti jaunesniems vaikams, o ne bendraamžiams. Be to, vaikai yra agresyvesni, kai grupėje tik bendraamžiai. Dauguma žmonių, susidūrę su mišraus amžiaus grupėmis, mano, kad jos yra puikios jaunesniems ir prastos vyresniems vaikams. Iš tiesų ši nuomonė yra labai klaidinga. Jau Brown ir Palinscar pastebėjo, kad nėra taip, jog mažiau žinantis tiesiog mėgdžioja daugiau žinantį. Mėgdžiojimas dažniau vyksta, kai vaikams informaciją pateikia pedagogas, o jie demonstruoja, kad gali atkartoti. Tuo tarpu mokydamiesi iš panašaus amžiaus vaikų, vaikai turi iš tiesų išmokti, kad būtų pripažinti, kaip mokantys. Jau Vygotskis pastebėjo, kad vaikai puikiai išmoksta spręsti problemas padedami bendraamžių! Be to, kuo įvairesni gebėjimai, tuo daugiau vaikas gali išmokti. Kaip jau minėjau, ikimokykliname amžiuje raidos spektras - labai platus, todėl vaikai daug gali išmokti iš kitų panašaus amžiaus vaikų. Akivaizdu, kad mišraus amžiaus grupės turi daug privalumų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikus verta tiesiog sugrupuoti, ir viskas įvyks savaime. Su mišraus amžiaus grupe privalo dirbti specialistas, mokantis atsižvelgti į individo poreikius ir gebėjimus bei gebantis pritaikyti ugdymo programą ir metodus, labiausiai tinkančius būtent tai grupei.
Gyvenimo Įgūdžių Ugdymas
Gyvenimo įgūdžiai - tai gebėjimai prisitaikyti visuomenėje ir elgtis pozityviai, individo gebėjimas veiksmingai susidoroti su kasdieninio gyvenimo poreikiais ir problemomis; tai tokie gebėjimai, kurie jauniems žmonėms padeda išlaikyti psichikos sveikatą ir pasitikėjimą savo jėgomis, kai jie susiduria su gyvenimo realijomis. Gyvenimo įgūdžių ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaiko psichinės sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių, mažinanti rizikos veiksnius įtaką vaikams. Formuodami gyvenimo įgūdžius, galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateityje išvengti daugelio problemų. Ugdant sveikatą ikimokykliname amžiuje svarbiausia paties vaiko veikla, jo aktyvumas. Svarbu ne suteikti žinių, o ugdyti sveikos gyvensenos gebėjimus, vertybines nuostatas per patyrimą, išgyvenimus, veiklą. Vaikų motyvavimui, sudominimui pasitelkiami žaidimai, piešimas, konstravimas, pokalbiai, diskusijos, tautosakos bei grožinės literatūros kūrinių skaitymas ir kt.
Taip pat skaitykite: Socializacijos įtaka asmenybei
Rekomendacijos Tėvams
Vaikai, kurie artimai bendrauja su tėvais, rečiau įsitraukia į rizikos veiklą. Tėvams rekomenduojama rasti laiko būti kartu su savo vaikais, idealiu atveju - įvesti taisyklę reguliariai vienąkart per savaitę nuveikti kažką ypatingo kartu su vaiku. Ne mažiau svarbu nebijoti paklausti, kur vaikas eina ir su kuo jis bendrauja, susipažinti su vaiko draugais, jų tėvais, sužinoti jų užsiėmimus. Jei yra galimybė, tėvai turėtų derinti savo laiką taip, kad būtų namuose, kai vaikas grįžta po pamokų.
tags: #vaiu #socializacijos #tikslai #ikimokykliniame #amziuje