Įvadas
Carlas Rogersas (1902-1987) - vienas įtakingiausių humanistinės psichologijos atstovų, sukėlęs didelį perversmą psichoterapijoje. Jo darbai ir mintys analizuojami, jais remiasi daugybė psichologijos ir švietimo sričių specialistų. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Rogerso teoriją apie tapimą asmeniu, jo požiūrį į psichoterapiją, pagrindinius principus ir etapus.
Carl Rogers: Gyvenimo kelias ir įtaka
Carlas Rogersas gimė JAV, Ilinojaus valstijoje. Nuo vaikystės jis pasižymėjo smalsumu ir žingeidumu. Jo gyvenime buvo daug pokyčių ir atradimų, kurie prisidėjo prie jo paties asmenybės brendimo. Rogersas pradėjo studijuodamas žemdirbystę, vėliau gilinosi į istoriją ir religijos mokslus, tačiau galiausiai nusprendė studijuoti psichologiją Kolumbijos universitete.
Jo pirmoji knyga, išleista 1942 metais, buvo „Konsultavimas ir psichoterapija“. Ši knyga žymėjo naują etapą psichoterapijos istorijoje, pabrėždama nuoširdumo ir empatijos svarbą santykiuose su klientu.
Paskutiniais gyvenimo metais keliavo po pasaulį taikydamas savo teorijas tautų socialiniams konfliktams spręsti: Belfaste taikė vietos katalikus ir protestantus, Pietų Afrikoje - juodaodžius ir baltuosius, Jungtinėse Amerikos Valstijose - sveikatos apsaugos paslaugų teikėjus ir vartotojus. 1986 lankėsi SSRS ir skaitė paskaitas apie kūrybingumą ir bendravimą. Sukūrė Aš vaizdo koncepciją, asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą, vadinamąją nedirektyviąją terapiją, turinčią padėti išvengti disonanso tarp asmenybės realios ir įsivaizduojamos padėties.
Pagrindiniai Rogerso psichoterapijos principai
Rogerso psichoterapija, dar vadinama į asmenį orientuota terapija, remiasi keliais pagrindiniais principais:
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
- Besąlygiškas teigiamas įvertinimas: Terapeutas priima klientą tokį, koks jis yra, be jokių išlygų ar sąlygų. Tai leidžia klientui jaustis saugiai ir priimtai, o tai yra būtina sąlyga asmeniniam augimui.
- Empatija: Terapeutas stengiasi suprasti kliento pasaulį jo akimis, įsijausti į jo jausmus ir patirtis. Empatija padeda klientui jaustis suprastam ir išgirstam, o tai skatina savęs pažinimą ir atvirumą.
- Autentiškumas (kongruencija): Terapeutas yra nuoširdus ir atviras santykiuose su klientu. Jis nevartoja „kaukių“ ar „fasadų“, bet yra toks, koks yra iš tikrųjų. Autentiškumas padeda klientui pasitikėti terapeutu ir jaustis saugiai būti savimi.
Rogersas teigė, kad kiekviena veikla, pagrįsta vien žiniomis, pratimais ar tuo, kas išmokta, yra bevertė. Svarbiausia - nuoširdumas santykiuose su klientu. Kuo nuoširdesnis esi, tuo santykis naudingesnis klientui. Rogersas klausė: "Ar galiu sau leisti jausti teigiamas - šilumos, rūpesčio, mėginimo, susidomėjimo, pagarbos - nuostatas kito asmens atžvilgiu? Ar galiu būti pakankamai stiprus, kad pajėgčiau būti atsiskyręs nuo kitų? Ar mano vidinis aš gana tvirtas suprasti, kad manęs nesugriaus jo pyktis, neapims poreikis priklausyti ir nepavergs jo meilė, kad išliksiu atskirai nuo jo su savaisiais jausmais ir teisėmis? Ar aš jaučiuosi gana saugus, kad leisčiau kitam būti atskiru asmeniu? Ar galiu sau leisti visiškai pasinerti į kito asmens jausmų ir asmeninių prasmių pasaulį ir matyti jį jo akimis? Ar pajėgiu priimti kiekvieną šio kito asmens asmenybės aspektą, atskleidžiamą man? Ar galiu jį išlaisvinti nuo išorinio įvertinimo grėsmės?"
Rogersas pabrėžė, kad vertinimai neskatina asmeninio augimo. Asmens vystymasis paspartėja, kai psichoterapeutas (psichologas) būna toks, koks jis iš tikrųjų yra, kai jo santykiai su klientu nuoširdūs, be „kaukės“ ar „fasado“, kai jis parodo jausmus, kuriuos tuo metu išgyvena.
Tapimo asmeniu procesas
Rogersas aprašė tapimo asmeniu procesą kaip kelionę nuo fiksuoto, gynybinio elgesio prie atvirumo patirčiai, pasitikėjimo savimi ir gebėjimo gyventi pilnavertį gyvenimą. Šis procesas apima keletą etapų:
- Atsitolimas nuo jausmų ir patirties: Asmuo pasakoja ne apie save, bet apie išorines aplinkybes. Jis laiko save neturinčiu problemų arba jo pripažįstamos problemos suvokiamos kaip išorinės. Asmuo yra labai atitolęs nuo savųjų išgyvenimų ir nepajėgia priartėti prie jų slaptų prasmių ar išreikšti jas simboliais.
- Jausmų pripažinimas: Jausmai gali būti rodomi, tačiau jie neatpažįstami ir nepripažįstami savais. Išgyvenimus lemia praeities struktūra. Jausmai pripažįstami menkai.
- Atvirumas patirčiai: Jausmai išgyvenami beveik atvirai. Patyrimas aiškinamas daug laisviau. Klientas stengiasi atrasti savyje tai, kas yra esminga ir tikra. Pradžioje jis nusimeta tas kaukes, kurias žino turįs. Jo įsitikinimai nėra rigidiški, jis pradeda toleruoti nevienareikšmiškumą (reliatyvumą). Jis gali priimti daugiau prieštaringos informacijos, nesiekdamas priverstinai baigti susidariusią situaciją.
- Pasitikėjimas savuoju organizmu: Vis mažiau žvalgosi į kitus, norėdamas gauti pritarimą ar nepritarimą. Klientas realistiškiau suvokia ir labiau pripažįsta kitus individus. Sėkmingoje terapijoje (konsultacijoje) klientai pajunta tikrą savęs meilę. Žmogaus prigimties šerdis yra iš esmės gera. Jis iš tikrųjų ima patikti sau.
- Proceso priėmimas: Pasiryžimas būti procesu. Klientas pradeda gyventi laisvai ir pripažindamas tekantį išgyvenimų procesą, panaudodamas jį kaip reikšmingą savo elgesio atskaitos tašką. Vis labiau pripažįstami vidiniai prieštaravimai ir neatitikimai, iki tiesioginio nekongruentumo išgyvenimo dabartyje ir jo išnykimo. Keičiasi individo santykių mezgimo būdas. Viename sekos gale individas vengia artimų santykių, kuriuos jis suvokia kaip grėsmingus. Priešingame šios sekos gale jis atvirai ir laisvai bendrauja su terapeutu (psichologu) ir kitais, savo elgesį grįsdamas tiesioginiais išgyvenimais. Patiriant naujus išgyvenimus, kai atsiranda betarpiškumas, jausmai ir žinojimas abipusiškai susilieja. Susirūpinimas, kaip pats asmuo galėjo prisidėti prie jų atsiradimo.
- Savęs atradimas: Neegzistuoja nei išorinės, nei vidinės „problemos“. Klientas subjektyviai gyvena problemos aspektu.
Rogersas pabrėžė, kad šis procesas nėra linijinis, o labiau spiralinis, su grįžimais ir pasikartojimais. Svarbiausia - būti atviram patirčiai ir pasitikėti savimi.
Esminiai pokyčiai terapijos procese
Sėkmingos terapijos metu klientas patiria esminių pokyčių:
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
- Sumažėja įtampa: Klientas patiria mažiau įtampos - tiek fiziologinės, tiek psichologinės, sumažėja nerimas.
- Atsisakoma apgaulingos išorės: Klientas atsikrato apgaulingos išorės, prie kurios buvo pripratęs, atsikrato gynybiško elgesio ir daug atviriau būna tuo, kuo iš tikrųjų yra.
- Tikslų ir idealų pasiekiamumas: Kliento tikslai ir idealai pakinta taip, kad tampa labiau pasiekiami, sumažėja buvęs atotrūkis tarp siekiamo ir esamo Aš.
- Savęs meilė: Klientas pajunta tikrą savęs meilę. Jame nėra jokio persekiojimo, jokio vaikymosi, jokios kovos, jokios neapykantos. Jis nebejaučia blogio savyje, greičiau patiria teigiamą troškimą gyventi ir leisti gyventi kitiems.
- Gebėjimas elgtis darniai: Klientas geba elgtis darniai, realistiškai, naudingai sau ir kitiems. Jis ne visada bus priimtinas, ne visada patogus, tačiau jis bus autentiškas.
Kritika ir apribojimai
Nors Rogerso teorija turėjo didelę įtaką psichoterapijai, ji taip pat susilaukė kritikos. Kai kurie kritikai teigia, kad:
- Per didelis dėmesys sutelkiamas į subjektyvią patirtį: Ignoruojami socialiniai ir kultūriniai veiksniai, darantys įtaką asmenybei.
- Nepakankamai dėmesio skiriama nesąmoningiems procesams: Rogersas mažai dėmesio skyrė nesąmoningiems motyvams ir konfliktams, kurie, pasak kitų teorijų, yra svarbūs asmenybės formavimuisi.
- Terapijos efektyvumas priklauso nuo kliento motyvacijos: Rogerso terapija gali būti neveiksminga klientams, kurie nėra motyvuoti keistis arba neturi gebėjimų savarankiškai analizuoti savo patirtį.
Išvados
Nepaisant kritikos, Carl Rogerso į asmenį orientuota psichoterapija išlieka aktuali ir vertinga. Jo pabrėžiamas nuoširdumas, empatija ir besąlygiškas priėmimas yra esminiai elementai sėkminguose terapiniuose santykiuose. Rogerso teorija apie tapimą asmeniu suteikia vertingą supratimą apie asmeninio augimo procesą ir padeda žmonėms atrasti savo tikrąjį Aš.
Rogerso knyga „Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į psichoterapiją“ (Carl R. Rogers, 2005, Vilnius, Via Recta) yra puikus šaltinis, norintiems giliau susipažinti su jo teorija ir praktika.
Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas