Juozas Tumas-Vaižgantas, iškili asmenybė Lietuvos istorijoje, paliko gilų pėdsaką kaip rašytojas, kunigas, visuomenininkas ir kultūros veikėjas. Šis straipsnis skirtas nušviesti jo gyvenimą ir veiklą tarpukario Lietuvoje, laikotarpiu, kai jis aktyviai dalyvavo kuriant modernią valstybę ir formavo tautinę savimonę.
Ankstyvasis gyvenimas ir veikla
Juozas Tumas Vaižgantas gimė ir augo aplinkoje, kuri formavo jo pasaulėžiūrą ir patriotinę dvasią. Jo biografija, kūryba ir visuomeninė veikla atspindi jo atsidavimą Lietuvai ir jos žmonėms.
Vaižgantas Kaune: Tarpukario sostinės gyvenimas
Nuo 1920 m. Vaižgantas apsigyveno Kaune, kuris tuo metu buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Prezidento Antano Smetonos pakviestas, jis ėmėsi redaguoti žurnalą „Tauta“ ir aktyviai įsitraukė į kultūrinį miesto gyvenimą. Kaunas jam tapo ne tik naujais namais, bet ir kūrybinės veiklos centru.
Darbas Vytauto bažnyčioje
Kovo mėnesį Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius jam pavedė atnaujinti ir sutvarkyti apleistą Vytauto Didžiojo bažnyčią. Po penkerių metų, anot Vinco Mykolaičio-Putino, ši bažnytėlė Nemuno pakrantėje tapo „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybe“. Joje kun. J. Tumas šventadieniais sakė įdomius, meniškai ataustus, turiningus pamokslus, todėl bažnytėlę ypač pamėgo Kauno inteligentai.Juozas Tumas Vaižgantas garsėjo savo liberaliomis pažiūromis, dalis vyresnių kunigų jį kritikavo, abejojo jo krikščioniškumu, skundė vyresnybei, tačiau klausytis jo pamokslų susirinkdavo ištisos minios kauniečių. Vytauto bažnyčią ypač pamėgo miesto inteligentija, kuriuos traukė ne tik Vaižganto asmenybė, bet ir garsiausių Kauno solistų Kipro Petrausko, Antano Sodeikos ir Adelės Galaunienės atliekamos giesmės.
Redaktoriaus veikla
Atvykęs į Laikinąją sostinę, Vaižgantas iškart pasinėrė į darbus. Jis redagavo „Tautą“, vėliau kurį laiką šaulių žurnalą „Trimitas“, kultūros istorijos leidinį „Mūsų senovė“.
Taip pat skaitykite: Vaizganto kūrybos ypatumai
Dalyvavimas politinėje veikloje
Vaižgantas neiškentė nemurktelėjęs ir į politikos sūkurį - kartu su bendražygiais iš Vilniaus laikų Juozu Kubiliumi ir Liudu Noreika dalyvavo dar anksčiau pačių įsteigtoje „Tautos pažangos“ partijoje.
Gyvenamoji vieta
Nuo 1920 m. šalia Vytauto bažnyčios, Kaune, gyveno rašytojas, kunigas visuomenininkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš pradžių gyveno Maironio gatvėje, bet netrukus persikėlė į butą šalia Vytauto bažnyčios. Ilgą laiką tame bute gyveno Vytauto bažnyčios kunigai - paskutinis jų Ričardas Mikutavičius.
Asmenybė ir santykiai su žmonėmis
Vaižgantas buvo labai populiarus, mylimas, netgi tuo metu buvo laikomas „gyva legenda“. Vaižganto asmenybė buvo labai žavi, patraukli, kaip minėjau, „gyva Kauno legenda“, tarsi tam tikras Kauno „nuotaikų barometras“ - iš Vaižganto nuotaikos daug kas spręsdavo apie Kauną. Asmenybė buvo labai plati, kaip vienas amžininkas yra pasakęs „ne stiklinė vandens, o visas ežeras“. Jis buvo „visuomenės lepūnėlis“, žmogus, kuriuo tikėjo ir kuriam buvo leista pasakyti daug daugiau negu kitiems kunigams.
Kūryba Kaune
Kauno laikotarpis Vaižgantui buvo pats darbingiausias ir kūrybingiausias. Kaune parengė ir išleido 19 savo „Raštų“ tomų. Čia gimė Vaižganto kūriniai tokie kaip „Nebylys“, „Dėdės ir dėdienės“, apysaka „Išgama“, 1932 m. „Žemaičių robinzonas“, romanai „Šeimos vėžiai“, „Audra“, Vaižganto laikyti kaip „Pragiedrulių tęsinys“, taip pat parašyta daug publicistikos.
Konfliktai ir iššūkiai
Nepaisant didelio populiarumo, Vaižgantas susidūrė ir su kritika bei nesutarimais. Senesnės kartos klebonai ir vyskupai laikė jį išsišokėliu ir nerimtu karštuoliu, kai kuriuos baugino Vaižganto lietuvybės puoselėjimas, teisybės ieškojimas ir sakymas į akis. Netgi Prezidentui. Jis niekam nepataikavo ir nuolatos gynė silpnesnius bei nuskriaustuosius. Daugelis senųjų kunigų abejojo net jo krikščioniškumu.Vaižgantą ne kartą yra skundę ar šmeižę ir kiti kunigai - gal iš pavydo, pagiežos. Ypač pavydu degė profesorius kunigas Antanas Maliauskas, kuris ne tik skundė jį aukštajai dvasininkijai, bet ir „Laisvės“ laikraštyje 1923 m. birželį išspausdino, anot Aleksandro Merkelio, „šlykštų straipsnį“ „Pragaištingas kan. Tumo veikimas“. Jame rėkte išrėkė: „Ar ne laikas sudrausti tą žilą kūdikį, docentą kun. Tumą, kad jis nebedarytų blėdies lietuvių katalikų visuomenėje.“Taigi - ir kunigų skundai, ir arkivyskupo J. Skvirecko pabarimai, draudimai lankyti teatrą, bendradarbiauti „Kultūros“ žurnale arba šventinti kurių nors tautiško jaunimo organizacijų vėliavas - viskas Vaižgantui akmeniu krito giliai į širdį.
Taip pat skaitykite: Vaižganto biografija
Rašliavos muziejus
Vaižgantas dirbo tuometiniame Kauno universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas). Tik pradėjęs ten dirbti, Vaižgantas universitete įkūrė kultūros muziejų. Turėdamas subtilų humoro jausmą, Vaižgantas jį pavadino Rašliavos muziejumi. Šiame muziejuje jis kaupė kitų rašytojų autografuotas knygas, laiškus, nuotraukas, rankraščius. Praėjus metams po Vaižganto mirties, pagerbiant Vaižgantą kaip kunigą, rašytoją, dėstytoją ir net muziejininką, 1934 m. balandžio 29 dieną universitetas paskyrė tris kambarius Vaižganto muziejui. Šiam muziejui daugiausia vadovavo Vincas Mykolaitis-Putinas.
Incidentas teatre
Prisiminkime incidentą Valstybės teatre, įvykusį 1923 m. lapkričio 11 d. Jis bene plačiausiai nuskambėjęs, nes aprašytas kone visuose to meto laikraščiuose. Ši istorija susijusi su „Vairo“ redaktoriumi Antanu Smetona, pirmuoju Lietuvos Prezidentu. Žurnale buvo išspausdintas Augustino Voldemaro politinis straipsnis, nukreiptas prieš krikdemų partiją, kurios nemėgo nei A. Smetona, nei Vaižgantas. Už tai A. Smetona, kaip redaktorius, nubaustas 300 litų. Tuo metu tai buvo dideli pinigai, kurių A. Smetona neturėjo. Kad nereikėtų mokėti baudos, jis sutiko bausmę atlikti kalėjime. A. Smetonos šalininkai ne kartą kreipėsi į Vaižgantą, kad jis padėtų išvaduoti iš kalėjimo buvusį pirmąjį Lietuvos Prezidentą. Reikėjo prašytis audiencijos pas tuometinį Prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Bet prezidentūra delegacijos nepriėmė. Tuomet kun. J. Tumas nusprendė viešai kreiptis į Prezidentą. Tokia proga atsirado Valstybės teatre, kur vyko S. Čiurlionienės spektaklio „Aušros sūnūs“ premjera. Čia buvo ir Prezidentas. Pirmasis Vaižganto biografas Aleksandras Merkelis, dažnai lankydavęsis pas jį ir viską sužinojęs iš pirmų lūpų, savo knygoje „Juozas Tumas-Vaižgantas“ rašo, kad po antrojo veiksmo kun. J. Tumas antroje parterio eilėje pakilo iš savo vietos ir kreipėsi į Vyriausybės ložę, kur sėdėjo Prezidentas ir keletas ministerių. Jis paprašė, kad A. Smetona būtų paleistas iš kalėjimo. Prezidentas su savo palyda tuoj pat pasišalino iš teatro. Karo komendantas apie tai pranešė Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui ir prašė Vaižgantą įspėti, kad jis susilaikytų nuo panašių išsišokimų. Po poros savaičių vyko teismas, kuriame buvo teisiamas vienas žymiausių ir populiariausių Lietuvos žmonių - kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas. Bausmė - viena para arešto savo bute Aleksoto gatvėje.
Paskutiniai gyvenimo metai
Paskutinius du gyvenimo mėnesius praleido giminaičio Petro Klimo namuose Vaižganto gatvėje, Ąžuolyne.
Vaižganto indėlis į kultūrą ir literatūrą
Juozas Tumas-Vaižgantas paliko didžiulį literatūrinį palikimą. Jo kūryba pasižymi giedrumu, šviesumu ir meile žmogui bei gamtai. Jis supoetindavo net ir nepoetiškus dalykus, tačiau jo kūryba nėra lengvai skaitoma - jos audinys labai tankus, sunkoka į jį prasiskverbti. Bet, kai įsiskverbi į gilumą, pajunti didelį teksto malonumą.Vaižgantas davė pradžią sistemingam lietuvių literatūros ir kultūros archyvo kaupimui kaip Rašliavos muziejaus (1923) įkūrėjas. Pradėjęs dirbti Lietuvos universitete (1922), kur dėstė lietuvių spaudos draudimo laikotarpio literatūrą, jis kryptingai ėmė kaupti literatūros istorijos medžiagą savo paskaitoms ir po metų įkurtam Rašliavos muziejui. Tumas ėmė savojo laiko kultūros veikėjų, bendražygių, kartu ir savo paties gyvenimus versti literatūros istorija.
Vaižganto asmeniniai tekstai
XX a. kultūros istorijos dalimi. savo viešojo sociokultūrinio gyvenimo kroniką, t. y. šaltinį.1922 m. antraštiniame lape įrašytu pavadinimu „Mano kronika“. veikė kaip kultūros ir literatūros istorijos archyvaras. galima daryti. manyta, jis nepraktikavo. ir netesėjimą to daryti. rodančias sau tinkamos dienoraščio formos paieškas. yra „Mano kronika“, užvesta gimimo dieną - rugsėjo 8 d. ir rašyta iki spalio 22 d. 1905 m. istoriją. priklausiusių, tekstų), paskelbtoje 1923 m. Vaižganto raštų VI tome. širdies jausmų, atmindamas, jog „kas užrašyta, tai palieka“. (tarp jų ir šv. istoriją. įgyvendinti ir pats, rašydamas savo asmeninius tekstus. menkutes išgales į milžinišką galybę išauginančias. kaip ir kitų, ir lygiai sunkiai ištiriama. išminties vyrai, kurie geidė ypač aukštai doriškai pakilti. Šv. kitiems vertinti. y. ratą tarp asmeniškų tekstų ir jų skaitytojų. tik savo paties naudai. nerašyti. dienoraštį ir sugriauna autokomunikacinę šio savianalizės proceso struktūrą. kartais - visam laikui“13. beprilaikydamas, kaip kokį neapsakomai biauriai sugleivėtą daiktą. neužrašyto popierio kone už tris auksinus“14. asmeniniais tekstais. svarbą, bet tuo pat metu negali redukuoti jų asmeniškumo. rašymą, ir naikinimą. teksto, padarydami atvirumą negalimą. atminimus žymėti. supratau. Medžiaga įdomi ne tik pačiam. kurie kitaip ta medžiaga būtų pasinaudoję. prie „Mano kronikos“. vesti kroniką. gimtadienio sukakties, šias prielaidas sustiprina: „1922 m. gimimo Diena. Koks tai supuolimas! Koščunstvenno, tiesiog. ypatingų gimimo aplinkybių (ne tik per Švč. sekmadienį per Sumą) jam motinos paskirtu kunigo keliu. tarp svarbaus gyvenimo etapo ir vidinio apsisprendimo jį fiksuoti. kursą. febrą. Neveidmainiuosiu. (p. suvokia kaip žanrą. dienoraštį kaip vientisą naratyvą. seką. įraše, arba retorinės perskyros, kai įrašas yra padalytas į paragrafus). ir netaisyklingumai“17. kuria tęstinio pasakojimo efektą. sakiniu apie gimtadienį, kuris ir atstoja pradžios datą. diena) (žr. iliustrac. Nr. 1). dienoraščio pasakojimo tęstinumą. kontroliuoti to, kas jo tekste bus toliau. paskaitos tema (Maironio „Jaunoji Lietuva“), dienoraštis nebepildomas. daugiau kaip savaitei, rugsėjo 17 d. „Praėjo tačiau dešimts dienų, ir atsako jokio“ (p. pirminės žinios apie pasiūlymą ir rugsėjo 17 d. laukti kito Tarybos posėdžio, nebūta poreikio dienoraštį tęsti. spalio 1 d. proceso etapus, kol galiausiai 26 d. skelbimu apie viešą pradedančio lektoriaus Juozo Tumo paskaitą. pasakojimui, toliau ieškoma jo rašymo formos. pirmosios paskaitos. turiniu. refleksijos (t. y. studentų srauto pokyčiai ir pan. Visą dieną lynoja. Tebelynoja, bet šilta. Tai lyja, tai giedra. Gražiai, kaip moteriškos upas. (p. Maironio sukaktuvių vakarėliui. kaip dienoraščio tekstą. Po paskutinio spalio 21 d. pobūdžio tekstai. titulas, nuorašas. Raštas datuotas 1921 m. sąsiuvinį perrašomas praėjus daugiau kaip metams. Lietuvos Kaune. Michaëlis knygos. nurodyta tik pavadinimas „Bebė“, o Michaëlis tarp 1927 ir 1933 m. mirties metų) išleido keletą knygų apie šią veikėją. knygą Tumas galėjo skaityti. panaudoti skaitymo užrašams. daugiau įrašų. kaupti informaciją nukreipiama ne tik į kitus, bet ir į save. atitinkančių tai, kaip jis suvokė tokius užrašus, t. y. jų pobūdį. Kalendorius, priešingai, „formatuoja“ rašymo erdvę pagal laiko ritmą. tai turėtų padėti planuoti ateitį. užrašinių yra panaudojama kaip dienoraščiai. kalendoriaus pildymo atkarpa: nuo 1926 m. komentaras apie tą dienos įvykį. pagrindinio puslapio erdvė (žr. iliustrac. Nr. 2). trumposios distancijos bėgimą. panašus į „Mano kroniką“. 1929 m. leidžiantį fiksuoti pakitusį Tumo požiūrį į dienoraščio tekstą. pavadinamas „Atsitikusios pastabos“ (žr. iliustrac. Nr. 3). nutikusį įvykį ir rašymo laisvei. užrašus kaip visuomeninio gyvenimo kroniką, t. y. gyvenimo erdvėje aprašymą. panašus ir trukme, ir į kito pobūdžio užrašus pereinančia pabaiga. dienoraštis rašytas nuo 1929 m. lapkričio 20 iki gruodžio 2 d. puslapiai), tiek turiniu: „XI-20 d. Aleksą Miško g. 15 kieme, ministerijos rūme. Butas visiškai patogus. sienai atsidarant, pasidaro didelis salionas. turiniui arba svečių charakteristikoms. XI. 23. XI. 24. metų buvimo sukaktį. dieną išklausyti akto. visais profesoriais, buvau pakeltas korporacijos Garbės Nariu. Iki šiol „J. Dotnuviškės tebuvo du garbės nariai: buvo rektorius prof. XII-1. Fondui surinkau 100 litų (l. XII-2. pas prof. Vladimirą Šilkarskį. (l. reportažai. žymi pastaba - „Visur iš jo paties sužinota“ (l. 11r). dienoraščio tekstą ir tyrimo (galimai - interviu) užrašus. sukonspektuotą nenustatyto asmens interviu medžiagą. pieštuku. Tumo įvaizdį, tačiau archyviniai šaltiniai rodo, kad XX a.
Taip pat skaitykite: Tumas-Vaižgantas: gyvenimas ir darbai
Vaižganto atminimas
Nors sovietiniais laikais Vaižgantas buvo šiek tiek primirštas, dabar jis yra labai gyvas. Tiek Kaunas, tiek Lietuva yra skolingi Vaižgantui. Solidus paminklas Vaižgantui - jo muziejus Aleksoto gatvėje. Bet reikėtų pagalvoti apie Vaižganto fondo įkūrimą, apie tegu ir kuklų paminklą prie jo numylėtos Vytautinės bažnytėlės. Tenai, po senomis liepomis, yra vieta, kurioje kadaise pats Vaižgantas norėjo statyti paminklą Vytautui Didžiajam. O kunigas Ričardas Mikutavičius svajojo ten pastatyti paminklą Vaižgantui, bet jo svajonė neišsipildė.Prieš 100 metų Vaižganto premijos laureate tapo Aldona Ruseckaitė. Rugpjūčio 13 dieną, lietuvių kunigo, publicisto Juozo Tumo-Vaižganto tėviškėje, Maleišiuose, įvyko Vaižgantinių šventė, jos metu įteikta 24-oji respublikinė Vaižganto premija. Už biografinį romaną „Vienatybė“, skirtą Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės (1882-1936 m.) gyvenimui ir kūrybai, apdovanota rašytoja Aldona Ruseckaitė.
tags: #vaizgantas #iskiliausia #tarpukario #asmenybe