Vincas Mykolaitis-Putinas - viena tragiškiausių asmenybių lietuvių literatūroje. Nuo pat ankstyvos jaunystės pasmerktas vidinio emigranto likimui, jis nuolat turės kovoti su kieno nors primesta disciplina, kieno nors uždėtais varžtais, kam nors paklusti, nusilenkti, neturėdamas galimybių ar valios realiai pasipriešinti. Šiame straipsnyje nagrinėjamas Vaizganto asmenybės dramatiškumas, remiantis biografiniais faktais, kūryba ir literatūros kritika. Straipsnyje siekiama atskleisti, kokie vidiniai ir išoriniai konfliktai formavo šio rašytojo pasaulėjautą ir kūrybą.
Ankstyvoji Vidinis Emigracija
Pirmoji ir galbūt pagrindinė jo vidinės emigracijos priežastis buvo aniems laikams būdingas stojimas į kunigų seminariją be pašaukimo, vien tik nusilenkiant tėvų valiai, paremtai įsitikinimu, kad „pripras“. Ir iš tiesų, kaip tatai liudija biografiniai faktai ir ypač kūrybos analizė, jis iki tam tikro laipsnio „priprato“. Šiame „pripratime“, mūsų nuomone, glūdi visos jo asmeninės tragedijos šaknys. Kunigų seminarijoje Putinas išėjo dvigubos egzistencijos mokyklą, t.y. ne tik išmoko, bet ir priprato slėptis ir dangstytis. Iš dalies dėl to ir jo tylus konfliktas su tėvais neiškilo į paviršių. Jam užgniaužti labai anksti reikėjo pradėti augintis abejingumo kiautą ir statyti kalėjimą savo paties išsilaisvinimo siekiams, kad neliktų galimybės realiam maištui, realiam išsivadavimui. Nuo to laiko rezignacija bei vengimas angažuotis taps jo egzistencijos norma ir konfliktų laukas apsiribos vidum, - dvasios būsena, kurią savo laiku E. Vėliau, baigus seminariją ir tapus kunigu de jure, iškils naujas konfliktas: kunigo ir poeto konfliktas, kuris ilgainiui virs atviru, tegu ir nedrąsiu, maištu ir eventualiu išsivadavimu iš kunigystės, bet per vėlai: amžinas vidinis maištas jau buvo tapęs jo buvimo būdu, išoriniai varžtai - pagrindine egzistencijos sąlyga. Visa Putino kūryba yra esmingai autobiografinė. Joje, kad ir kaip jis bandytų mėtyti pėdas, neapsirinkamai atpažįstami skirtingi vidinės poeto evoliucijos ir gyvenimo tarpsniai.
Gyvenimo Kelias ir Kūrybos Pradžia
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 metais Pilotiškėse, Marijampolės apskrityje. Mokėsi iš pradžių Marijampolės gimnazijoje, po to Seinų kunigų seminarijoje, kurią baigęs ir įšventintas kunigu (1915), buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją tolimesnėms teologijos studijoms (1915-1917). 1918-1922 metais studijavo filosofiją ir meno istoriją Fribourg'o universitete (Šveicarijoje), kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu, parašęs disertaciją L'Esthetiąue de Vladimir Soloviev. Čia jam didelį įspūdį padarė psichologijos bei estetikos profesorius dominikonas M. de Munnynck. Po to dar metus klausė paskaitų Muncheno universitete (pas prof. Fritzą Štrichą). 1923 metų rudenį pradėjo dėstyti literatūrą Kauno universitete, 1939-aisiais persikėlė į Vilniaus universitetą, kuriame pasiliko ligi pensijos. Pirmąjį eilėraštį paskelbė 1911 metais. Pirmoji jo poezijos knyga Kunigaikštis Žvainys, poema, ir Raudoni žiedai, eilės pasirodė 1917-aisiais. 1921 metais išėjo Putino Raštai, apimantys visą ligtolinę poeziją, dramą Valdovo sūnus (kurios antrasis variantas (1930) vadinsis Valdovas) ir tris noveles: „Medūza“, „Vienu pabučiavimu“ ir „Šviesūs šešėliai“. 1926 metais Židinyje buvo paskelbta drama Žiedas ir moteris ir sekančiais metais ten pat misterija Nuvainikuotoji vaidilutė. Tais pačiais metais išėjo jo istoriškai reikšmingiausias poezijos rinkinys Tarp dviejų aušrų, apimantis simbolistinio periodo eilėraščius, parašytus 1921-1926 metais. Po šio rinkinio poezija jo kūryboje neteko dominuojančio vaidmens. Nuo tol (po trumpos pertraukos) visas jo dėmesys keletą metų bus skiriamas beletristikai. Šio posūkio rezultatas buvo du romanai: Altorių šešėly (1932-1933) ir Krizė (1937). Lygiagrečiai su grožine kūryba Putinas gan daug rašė literatūros kritikos, teorijos ir estetikos klausimais.
Kaip matome, Putino kūryba apima visus tris pagrindinius žanrus, savo ruožtu išreiškiančius tris skirtingus (nors ir nebūtinai chronologiškai) autoriaus psichologinės evoliucijos etapus, turėjusius lemiamos įtakos jo gyvenimo raidai. Iki 1933 metų, t.y. iki Altorių šešėly pasirodymo, Putinas labiausiai buvo žinomas kaip poetas ir būtent kaip chrestomatinis poetas. Jo poezija buvo pasiekusi plačias skaitytojų mases. Jį skaitė ir iki tam tikro laispnio pažino net tie, kurie žinojo ir vertino tik vieną poetą - Maironį.
Sąsajos su Maironiu ir Tautos Laisvės Tema
Iš tiesų Putiną daug kas rišo su Maironio kūryba ir epocha. Pirmusius savo poezijos daigus jis išleido galingo maironinės poezijos ąžuolo šešėlyje. Maironis buvojo talento žadintojas ir ankstyvas idealas, o kiti reikšmingiausi jo kartos poetai (Balys Sruoga, Faustas Kirša, keturvėjinis Binkis) į poezijos areną ėjo daugiau ar mažiau antimaironinės reakcijos keliu, nei estetiškai, nei ideologiškai su juo nebesitapatindami. Iki pat paskutinių laikų Putino lyrikoje tebeatsišaukia kai kurios maironinės poezijos gaidos, būtent nuolatinis nelaisvės prisiminimas, nors ir nebe toks konkretus, kai kurie poetizmai etc. Tam tikra prasme Putinas, kaip ir Maironis, tebėra neišsilaisvinusios tautos poetas. Maironis ligi pat mirties pasiliko ištikimas savo kovos ideologijai ir išsilaisvinimo kovą tęsė net ir tada, kai laisvė, tegu ir iliuzinė ir taip neilgai trukusi, buvo jau laimėta. Ir Putinas, tarsi atsimindamas anos akinančiai didingos ir kartu graudžios tautinio išsilaisvinimo kovos didybę, nuolat grįžta prie tų pačių nuotaikų, kurios iki nepriklausomybės atgavimo buvo dominuojanti jo poezijos gaida.
Taip pat skaitykite: Vaižganto biografija
Vis dėlto, Putinas niekad neužims paveldėjimo teise jam priklausiusio Maironio sosto ir visad pasiliks tik prince heritier - baikštus, užsidaręs, visiems tolimas ir kartu vaikiškai „klastingas“, mokąs „tylėti, dangstytis ir paslėpti svajones savo ir jausmus“. Tatai padėjo jam gyventi ir išsaugoti vidinę nepriklausomybę. Fasadu, t.y. Kaip poetas, Putinas vystėsi labai lėtai. Pradėjęs Maironio, Lermontovo, Tiutčevo ir Feto poveikyje (nors Vakarų Europoje jau buvo bepasirodą dadaistai, nors Apollinaire'o La Chanson du mal-aime jau buvo parašyta), simbolizmu susidomėjo tik tuomet, kai šis jau senokai buvo tapęs istorija ir savo vietą užleidęs naujoms srovėms ne tik svetur, bet ir pas mus. Simbolistinis jo kūrybos periodas sutapo su pačiu Keturių vėjų sąjūdžio siautėjimu. Tas jo nespėjimas žengti su laiko apraiškomis pamažu uždėjo konservatoriaus štampą. Taip jis ir liko poetu be revoliucijos, o gal net ir be jaunystės. Dėl to savo kartos poetų tarpe jam visuomet teko eiti vyriausiojo, t.y.
Poezijos Periodai: Nuo Romantizmo iki Neoklasicizmo
Jo iki 1944 metų parašytoji poezija lengvai duodasi skirstoma į tris periodus: romantinį (1911-1920), simbolistinį (1921-1926) ir neoklasicistinį (1927-1944). Šis skirstymas turi ne vien metodinės prasmės. Jis gan tiksliai nusako jo poetinio brendimo ritmą. Pirmojo periodo poezija, išaugusi Maironio ir jau minėtų rusų įtakoje, šiandien atrodo silpna, neautentiška, neoriginali - viskas vien sentimentalaus romantizmo atgarsių stereotipai. Net ir tie į pradžios mokyklų skaitinius kadaise patekę eilėraščiai, kaip „Pabudai gamtužėle“, „Audra“, „Kalnų debesėlis“ etc., tėra naivūs vadinamosios Heimatpoesie pavyzdžiai, būdingi visų tautų šios rūšies poezijai. Iš jų matyti, kad poetas buvo klaidingame kelyje. Iš šios gana beviltiškos situacijos Putiną išgelbėjo simbolizmas.
Simbolistiniu periodu jo talentas išsiskleidė visa savo gelme ir pločiu. šiuo laikotarpiu jo mokytojai buvo rusų simbolistai, ypač Viačeslavas Ivanovas ir mūsų Jurgis Baltrušaitis. Čia tenka pastebėti, kad jų įtaka buvo daugiau idėjinė negu formalinė, t.y. visiškai naujos pasaulio sampratos atskleidimas. Simbolistinės Putino poezijos centre stovi Tarp dviejų aušrų rinkinio „Viršūnių ir gelmių“ ciklas ir „Pesimizmo himnai“, sunkūs savo turiniu bei forma, bet tiksliai išreiškiantys estetinį-filosofinj jo pasaulėvaizdį. Abu solovjovinės formulės pasauliai jam realizuojasi tik individo sąmonės plane: „visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti“. Putino simbolistinėje sampratoje pasaulis - tarsi rūsčiai iškilmingos apeigos Nežinomojo Dievo šventovėje. Tai yra lyg ir savotiškas Jurgio Baltrušaičio visatos mišių variantas. Bet Putino mišios yra jau tragiškos, atnašaujamos nežinomų jėgų grėsmėje, o baltrušaitinėse nieko nėra dramatiška, tik darna ir ramybė, panteistinė harmonija, ieškojimas kelio susivienyti, ištirpti visatos mįslėje, „Aš“ ir pasaulio tapatybė. Būdingiausiais jo simbolistinio periodo eilėraščiai laikytini jau minėtieji „Pesimizmo himnai“, „Tylūs ir nykūs“, „Nerandamai“, „Juodas angelas“, „Plaštakei“, „Gedulas“.
Neoklacistiniu periodu Putinas pasuko nuosaikaus realizmo kryptim, simbolistinę correspondence estetiką pakeisdamas klasicistiniu realizmu; poezija tarytum nusivalė, praskaidrėjo, atsižadėjo kraštutinio individualizmo ir tapo „objektyvesnė“, įgaudama daugiau bendrai žmogiškos prasmės sąskambių bei linijų. Geriausi šio tarpsnio eilėraščiai („Saulėleidžio kely“, „Nuostabios naktys“, „Pietų šalies posmų“ ciklas, „Pakvipo žemė“, „Tavęs nebėr“, „Saulėleidžio Madona“, „Laukų pavasaris“, „Dausų kelionėj“, „Lūkesys“, „Lėlių baladė“, „Marche funebre“) išsiskiria organiškai išbalansuota forma, betarpišku sugestyvumu, dideliu paprastumu.
Visu savo tematiniu kompleksu, t.y. santykiu su vidine poeto evoliucija, Putino poezija yra savotiška vienuoliško gyvenimo analizė, nelaisvės anatomija, išsivadavimo premisų ieškojimas ir bandymas susiorientuoti būties situacijoje. Formos požiūriu Putinas išsilaikė tradicinės prozodijos rėmuose. Putino įtaka jaunesnėms poetų kartoms niekad nebuvo tiesiog proporcinga meniniam jo poezijos svoriui. Kylant naujiems sąjūdžiams, Putinas dėl savo konservatyvios laikysenos automatiškai atsidūrė „senųjų“ stovykloje. Taip jis savo mokyklos ir nesukūrė; jį pamėgdžiojo ir atvirai sekė tik įvairaus plauko eiliakaliai ir šventadieniniai poetai. Tiesa, jo atgarsių galima rasti ankstyviausioje Stasio Santvaro ir Bernardo Brazdžionio poezijoje; bet jie, kaip žinoma, greitai nuėjo savais keliais.
Taip pat skaitykite: Tumas-Vaižgantas: gyvenimas ir darbai
Draminė Kūryba: Tarp Poezijos ir Prozos
Draminė Putino kūryba sudaro lyg ir jungtį tarp jo lyrinės poezijos ir dailiosios prozos. Savo esme ji tebėra glaudžiai susijusi su poezija ir dažnais atvejais yra jos tęsinys. Lyrinėje poezijoje analizuoti tematiniai momentai draminėje kūryboje sujungti į didesnes logines struktūras, siekiančias sukurti realaus gyvenimo iliuziją. Jo poezija yra vientulystės ir nelaisvos būties analizė, o dramos - teorinis išsivadavimo galimybių bandymas gyvenimiškai sąlygotų konfliktų pavidalu. Ir čia nuolat susiduriame su tomis pačiomis temomis: būties dvilypumas, maištas, tikrai ar tariamai (greičiau tariamai) nenugalimos kliūtys ir savaime prieštaringų sprendimų galimybės ar negalimybės; kokio nors įsipareigojimo ar tradicijos (o kartais ir prigimties) padiktuoto įstatymo sulaužymo klausimas, kuris daugiau ar mažiau betarpiškai rišasi su paties autoriaus situacija. Žiede ir moteryje vienuolė sulaužo apžadus; Nuvainikuotojoje vaidilutėje ta pati tema traktuojama tautinėje plotmėje; Valdovo sūnuje ir Valdove sūnus kovoja prieš tėvą. Kaip teatro veikalai, jo dramos neturi didesnės vertės. Jų dramatizmas per daug kazuistinis, stokojąs tikrovinio pagrindo ir sunkiai išreiškiamas sceninėmis priemonėmis.
"Altorių Šešėly": Romano Fenomenas ir Kritikos Reakcija
Beletristikoje Putinas debiutavo 1921 metais Raštuose paskelbtomis novelėmis ar apysakomis, kurios visai su pagrindu neatkreipė nei skaitytojų, nei kritikos dėmesio. Tik 1931-1932 metais išėjęs stambus Altorių šešėly romanas išmetė jį į pirmąsias mūsų prozininkų eiles. Altorių šešėly pasirodymas yra viena reikšmingiausių nepriklausomybės periodo literatūros datų. pirmą kartą pas mus knyga atsistojo dienos įvykių priekyje ir tapo kone visuotinių diskusijų objektu. Tiesa, diskusijos kilo ne tiek dėl romano vertės, kiek dėl jo kelimų problemų „rizikingumo“ ano laiko perspektyvoje, ir tai buvo gal net svarbiau, nes ligtolinė proza žymėjosi fatališku neaktualumu ir nesidomėjimu niekuo kita, kaip patriarchaliniu Lietuvos kaimu. Ir šiandien, gerai trisdešimčiai metų praėjus, istorinė šio romano pasirodymo datos reikšmė nė kiek nesumažėjo, nors pats veikalas nebekelia tokio entuziazmo kaip tuomet. Savo romanu Putinas atliko nepaprastai svarbų išjudintojo vaidmenį, sukeldamas ne tik kitų rašytojų ambicijas, bet ir didesnį pasitikėjimą savim ir daugelį jų pagydydamas nuo vien trumpo metražo dalykų rašymo ligos.
Tematines ir problematines Altorių šešėly premisas Putinas suformulavo pirmojo tomo įžangoje nurodydamas, kad romane būsiąs nagrinėjamas „kunigavimo ir poezijos santykis“ ir „nukunigėjimas, arba ekskunigo problema“. Veiksmo epocha - 1905-1926 metų laikotarpis. Pagrindinis romano personažas klierikas ir vėliau kunigas Liudas Vasaris yra absoliutus jo centras ir ašis, apie kurią sukasi veiksmas. Visas autoriaus dėmesys sukoncentruotas į jį. Norėdamas reljefiškiau išryškinti savo herojų, Putinas duoda ir gan detalų istorinio fono vaizdą. Dėl to Altorių šešėly kartu yra ir vaizduojamos epochos kultūros istorija. Savo pobūdžiu Altorių šešėly yra roman a these. Viskas jame pajungta tezės pagrindimui. Ir čia Putinas pasirodo esąs tikras meistras: kunigo ir poeto pašaukimų nesuderinamumui įrodyti jis remiasi griežtai gyvenimiškomis premisomis, naudodamasis visais galimais istoriniais, psichologiniais ir sociologiniais argumentais. Pirmas romano tomas Bandymų dienos skirtas emocinei konflikto užuomazgai. Bandymų dienos - Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Tai savotiška ir kartais labai įspūdinga seminarijos gyvenimo simfonija, pagaunanti savo subtilia instrumentacija. Seminarija čia dalyvauja tarsi antras pagal reikšmę romano personažas, - su visa jos romantika, disciplina, apeigų mistika ir poezija; nelyg kad iš anapus kalbančiais dvasios tėvais, skambalais, pedantiškai matuojančiais ir skelbiančiais laiką; šešėlingomis navomis ir svaigiai migdančiomis mišparų rečitatyvų melodijomis. Sekančiuose dviejuose tomuose tezinis momentas įgauna vis daugiau reikšmės. Antrojo tomo Eina gyvenimas ekspozicijoje Liudas Vasaris jau yra ir kunigas, ir poetas. Konfliktas aštrėja, nes susikertančios jėgos stipresnės ir sąmoningesnės. Kas vakar tebuvo jaunatviškas maištas, šiandien tapo realybe, abejonės sustiprėjo ir giliau įsišaknijo. Siame antrajame tome autorius jau nebėra visiškai objektyvus. Kunigo ir poeto konflikte jis jau aiškiai už poetą. Trečiasis tomas Išsivadavimas, kuriame poetas vėl grįžta arčiau savo paties išgyventos realybės, skirtas išsivadavimui iš kunigystės ir svarbiausių motyvų suformulavimui bei pagrindimui. Dėl to jis yra sausiausias ir schematiškiausias.
Kaip jau anksčiau esame sakę, Altorių šešėly yra neapsirinkamai autobiografinis kūrinys, o Liudas Vasaris - taškas, aplink kurį sukasi visas veiksminis bei idėjinis romano kompleksas, - be jokios abejonės yra autoriaus alter ego. Jis reiškia autoriaus pažiūras ir elgiasi taip, kaip pats Putinas būtų elgęsis ar galėjęs elgtis tikrovėje. Iš jokios biografijos niekad negalėsime sužinoti apie autorių daugiau negu iš šio romano. Jis yra tas pats jo lyrikoje dažnai ir įvairiais pavidalais sutinkamas Aš - vergas, plaukėjas verpetuose, žiburio nešėjas, vestuvių muzikantas, iš simbolių pasaulio…
Literatūriniame Lietuvos pasaulyje 1932-1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio - Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ - pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija. „Altorių šešėly“ ne tik atvėrė vartus romano žanrui į Lietuvą, bet ir literatūrinę kritiką pakėlė į gerokai aukštesnį brandos laipsnį. Abu šie reiškiniai nesąmoningai ar atvirai išreiškė tas romano žanro ir prozinio mąstymo teorines tendencijas, kurios lydėjo žanro raidą ir jo refleksiją Vakarų Europoje nuo XVI a. vidurio. Skirtingai nuo Vokietijos, kurioje tikra romanų liūtis prapliupo po skaitytojų entuziazmą sužadinusio Christopho Martino Wielando romano „Agatono istorija“ (1766-1767), didžioji dalis lietuvių kritikų romaną „Altorių šešėly“ įvertino neigiamai, o keletui jų romanas sukėlė liguisto atmetimo reakciją. Romanui pranašauta juoda lemtis, tačiau, nepaisant nei pranašysčių, nei istorinių kataklizmų ir drastiškų socialinių-politinių pokyčių, „Altorių šešėly“ iki šiol nepraranda aktualumo ir meninės vertės. Sovietiniais metais „Autobiografijos vietoje“ kalbėdamas apie romano gimimo paskatas, V. Mykolaitis-Putinas tikino neturėjęs jokio aiškaus tikslo, tiesiog tenorėjęs išsakyti krūtinėje susikaupusius rūpesčius: „Turėjau tai išlieti, pasakyti. Išliejus pasidarė lengviau, bet prasidėjo kitos rūšies sunkumai. Tas veikalas sugadino man daug kraujo ir lig šiol tebegadina“[1]. Šis prisipažinimas nesąmoningai paryškina kaip tik tas romano gimimo paskatas, kurias Vakarų Europos mąstytojai laikė imanentinėmis šiam žanrui: visų pirma romanas yra individualybės dvasios turinio įsikūnijimas[2], antra, individualus subjektyvumas romane neišvengiamai susikerta su visuomeniniu subjektyvumu. Pritaikius šią formulę romanui „Altorių šešėly“, galima teigti, kad, spręsdamas opias savo egzistencines problemas kūrybinio proceso metu, V. Mykolaitis-Putinas apsibrėžė savo asmenybės etinius ir estetinius kontūrus ir tokį portretą pristatė visuotinio subjektyvumo teismui, tikėdamasis išsikovoti teisę į vidinės ir išorinės harmonijos pripažinimą.
Taip pat skaitykite: Kūryba ir tautinis atgimimas
Knygoje „Lietuvoje“ 1910 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė niūriai konstatavo, kad lietuviai neturi tikros literatūros, o tai, ką turi, yra tik „liaudžiai skaitymėliai“. Skurdus literatūros lygis yra tiesioginis vidinės rašytojų kultūros atspindys - „ne tik turinio, bet ir formos silpnumas aiškiai rodo rašytojų menką kultūrą“[3]. Po penkiolikos metų ir V. Mykolaitis-Putinas ta pačia minorine gaida turėjo pripažinti, kad „mūsų literatūra dar niekad negyveno savo „gerųjų metų“. Visi jie būdavo tik daugiau ar mažiau blogi“[4]. Praslinkus dar dešimčiai metų, „Akademiko“ žurnale rašytojas tebesprendė tą patį klausimą - „Ar mūsų literatūra neįdomi?“ - ir labai pagrįstai atsakė į jį recepcijos teorijai artimais argumentais: mūsų literatūros „neįdomumas“ randasi iš skaitytojo vidinės kultūros stokos, tačiau, ėmus plėsti savo akiratį ir dvasinius interesus, „daug vadinamų neįdomių knygų pasidarys įdomios. „Altorių šešėly“ pasirodymo metu kultūrinis sluoksnis Lietuvoje tebebuvo pernelyg plonas ir trapus. Lyginant su netolima praeitimi, su „Aušros“ laikais, kaip bandė įrodyti V. Mykolaitis-Putinas, naujieji grožiniai veikalai buvo didžiulis žingsnis į priekį, bet nepakankamas, kad „liaudžiai skaitymėlius“ būtų galima vadinti literatūros vardu. Kritikų atsiliepimai apie „Altorių šešėly“ aiškiai parodė, kad šis romanas tapo neeiliniu įvykiu ne tik lietuvių literatūros[6], bet ir apskritai kultūros baruose. Lietuvių literatūros istorijoje nebuvo kito tokio kūrinio, kuris būtų sukėlęs tokią audringą literatūrinės kritikos reakciją: „Atsirado net entuziastų, kurie šaukė: štai pagaliau literatūros krizė pasibaigė! Pirmųjų lietuvių romanų silpnumą Janina Žėkaitė grindė menka rašytojų pažintimi su romano teorija. Lietuvių rašytojai buvo „kiek atitrūkę nuo intensyvių literatūrinių studijų“ ir „ne per daug stipriai rėmėsi teorija“, jie buvo greičiau praktikai - skaitė kitataučių romanus ir savo kūriniams taikė „išvadas, pasidarytas iš perskaitytų romanų“[8]. Europietiškojo romano istorija patvirtina, kad teorinis reflektavimas meno kūrinio savimonę pakelia į aukštesnį laipsnį. Ne vienas romanistas nuo XVIII a. romanų įžangose ar įterptiniuose skyriuose pateikdavo teorinius samprotavimus apie romano žanrą, kuriais stengdavosi pagrįsti savo paties išrastas naujoves. Prie teorinės romano žanro sampratos raidos daug prisidėjo ne vienas garsus prozininkas: Henry’is Fieldingas, Johannas Wezelis, Novalis, Honore de Balzacas, Levas Tolstojus, Gustavas Flaubert’as, Émile’is Zola, Thomas Mannas ir kt. Iš lietuvių rašytojų vienintelis tik Vaižgantas „Pragiedrulių“ puslapiuose išdėstė gana anachronišką klasicistinei Pierre’o Danielio Huet koncepcijai artimą nuosavą romano sampratą. Lemiamas meninės vertės veiksnys vis dėlto neginčijamai buvo kūrėjo talentas. V.
tags: #vaizgantas #asmenybes #dramatiskumas