Šiame straipsnyje apžvelgiama Viktoro Justickio 2003 m. monografija „Bendroji ir teisės psichologija“, siekiant atskleisti pagrindines jos temas ir įžvalgas. Monografijoje analizuojami pastaraisiais dešimtmečiais įvairiose šalyse atlikti procedūrinio teisingumo tyrimai, nagrinėjamas mūsų šalies baudžiamojo proceso dalyvių (įtariamųjų ir kaltinamųjų) iki teisminio tyrimo, teismo proceso, teismų ir įstatymų vertinimas, taip pat šį vertinimą lemiantys psichologiniai veiksniai. Atskleidžiama, kokiu laipsniu Lietuvos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjų elgesys atitinka nustatytus procedūrinio teisingumo kriterijus, pateikiamos rekomendacijos, kaip galima didinti jų elgesio atitiktį procedūrinio teisingumo reikalavimams. Monografija skiriama psichologams, teisininkams, kriminologams, sociologams, socialiniams darbuotojams.
Įvadas į procedūrinį teisingumą
Procedūrinio teisingumo samprata ir reikšmė
Viktoras Justickis savo darbe ypatingą dėmesį skiria procedūrinio teisingumo sampratai, jo svarbai ir tyrimams. Procedūrinis teisingumas - tai suvokimas, ar teisinės procedūros yra sąžiningos ir teisingos. Autorius analizuoja, kokie veiksniai lemia procedūrinio teisingumo suvokimą ir kokie padariniai kyla, kai žmonės jaučiasi, jog su jais elgiamasi neteisingai.
Procedūrinis teisingumas Lietuvoje
Monografijoje nagrinėjama procedūrinio teisingumo situacija Lietuvoje, vertinant, kaip baudžiamojo proceso dalyviai - įtariamieji ir kaltinamieji - vertina ikiteisminį tyrimą, teismo procesą, teismus ir įstatymus. Taip pat nagrinėjami psichologiniai veiksniai, kurie daro įtaką šiam vertinimui.
Procedūrinio teisingumo veiksniai ir padariniai
Subjektyvus vertinimas ir jo šaltiniai
Justickis aptaria, kaip subjektyviai vertinamas procedūrinis teisingumas ir kokie yra to vertinimo šaltiniai. Nagrinėjamas arbitro (teisėjo) vaidmuo kaip procedūrinio teisingumo įvertinimo šaltinis ir psichologinis pakantumas arbitro kontrolei. Taip pat analizuojami veiksniai, lemiantys ginčo šalių požiūrį į arbitrą.
Procedūrinio teisingumo sukeliami padariniai
Monografijoje atskleidžiama, kokius padarinius sukelia procedūrinis teisingumas, įskaitant pasitenkinimą teismų sistema, pasitikėjimą teise ir paklusnumą įstatymams.
Taip pat skaitykite: Asocialus elgesys ir žudikai
Pasitenkinimo procedūriniu teisingumu šaltiniai
Analizuojami pasitenkinimo procedūriniu teisingumu šaltiniai, įskaitant galimybę išsakyti savo požiūrį, teisėjo elgesio kultūrą ir taikomų ginčo nagrinėjimo procedūrų teisingumą.
Ginčų sprendimo būdai ir psichologiniai teisinių įsitikinimų šaltiniai
Arbitro elgesio ypatumai ir procedūrų vertinimas
Justickis aptaria arbitro (teisėjo) elgesio ypatumus ir tai, kaip jie veikia taikomų procedūrų teisingumo vertinimą. Nagrinėjami veiksniai, lemiantys procedūrinio teisingumo vertinimą.
Teismo posėdžių procedūros Lietuvoje
Monografijoje vertinamos Lietuvoje taikomos teismo posėdžio procedūros ir subjektyvus jų teisingumo vertinimas. Aptariama ginčo šalių galimybė išdėstyti savo požiūrį ir teisėjo elgesio kultūra bei šalių pasitenkinimas taikomomis ginčo nagrinėjimo procedūromis.
Ikiteisminio tyrimo procedūros Lietuvoje
Analizuojamos Lietuvoje taikomos ikiteisminio tyrimo procedūros ir subjektyvus jų teisingumo vertinimas. Ypatingas dėmesys skiriamas procedūriniam teisingumui ikiteisminio tyrimo stadijoje.
Tyrimo metodologija
Tyrimo hipotezės ir tikslai
Monografijoje pristatomos tyrimo hipotezės ir tikslai, kurie apima procedūrinio teisingumo vertinimą Lietuvos teisinėje sistemoje.
Taip pat skaitykite: Tarpusavio supratimas
Tyrimo metodika
Aprašoma tyrimo metodika, įskaitant teismo posėdžių stebėjimą, tiriamųjų atranką ir įvertinimo būdus.
Tyrimo rezultatai ir analizė
Teismo posėdžių stebėjimo rezultatai
Pateikiami ir analizuojami teismo posėdžių stebėjimo rezultatai, aptariant pagrindines kriterines situacijas teisminio nagrinėjimo metu.
Nuteistųjų apklausos rezultatai
Analizuojami nuteistųjų apklausos rezultatai, atsižvelgiant į bendrąją nuteistųjų charakteristiką.
Procedūrinis teisingumas skirtingose proceso stadijose
Vertinamas procedūrinis teisingumas atliekant tardymo veiksmus arba taikant kardomąsias priemones, taip pat teisminio nagrinėjimo metu.
Ryšys su pareigūnų ir teisėjų elgesio vertinimu
Nagrinėjamas procedūrinio teisingumo reikalavimų ryšys su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjų elgesio vertinimu, naudojant regresinės duomenų analizės rezultatus.
Taip pat skaitykite: Teisės psichologijos apibrėžimas
Ryšys su nuosprendžio vertinimu
Analizuojamas procedūrinio teisingumo reikalavimų ryšys su nuosprendžio vertinimu, naudojant regresinės duomenų analizės rezultatus.
Latentiniai veiksniai
Aptariami latentiniai veiksniai, darantys poveikį įtariamojo / kaltinamojo teisingumo vertinimui.
Teisėjo elgesio ir nuosprendžio vertinimo ryšiai
Nagrinėjami teisėjo elgesio ir nuosprendžio vertinimo ryšiai su mūsų šalies įstatymų bei teisingumo institucijų vertinimu (SEPATH analizė).
Ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjų elgesio vertinimo „sprendimo medis“
Pristatomas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjų elgesio vertinimo „sprendimo medis“, naudojant diskriminantinės analizės rezultatus.
Ekspertų vertinimas
Teisminio ginčų nagrinėjimo ekspertinis vertinimas
Aptariamas teisminio ginčų nagrinėjimo ekspertinis vertinimas, lyginant ekspertų vertinimus su realiu teisėjų elgesiu.
Ikiteisminio tyrimo ekspertinis vertinimas
Pateikiamas ikiteisminio tyrimo ekspertinis vertinimas.
Psichologinės ekspertizės funkcijos
Pagrindinės funkcijos
Straipsnyje analizuojamos pagrindinės psichologinės ekspertizės funkcijos. Jos suprantamos kaip aukštesnio lygio tikslai, kurių siekiama vykdant konkrečius uždavinius. Išskiriamos trys pagrindinės psichologinės ekspertizės funkcijos: asmens sugebėjimų tyrimas, visapusiškas asmenybės pažinimas, būsimo elgesio numatymas.
Ekspertizių skirtumai
Straipsnyje pagrindžiamas teiginys, kad svarbiausius įvairių psichologinių ekspertizių skirtumus lemia ekspertizės funkcijos (o ne konkretūs uždaviniai). Atskleidžiama, kad ypač svarbus yra ekspertizių, suponuojančių asmens konkretaus sugebėjimo psichologinį tyrimą, ir ekspertizių, kurioms atlikti reikalingas visapusiškas asmenybės tyrimas, skirtumas. Pagrindžiama mintis, kad vienu ir kitu atveju taikomi gana skirtingi tyrimo metodai, eksperto išvados formulavimo būdai.
Psichologinės ekspertizės taikymas
Kaip ir bet kuri ekspertizė, psichologinė ekspertizė skiriama tada, kai ikiteisminio tyrimo arba teismo metu prireikia specialiųjų žinių. Psichologinės ekspertizės atveju tai įvairaus pobūdžio psichologijos žinios. Pavyzdžiui, teisėjas nagrinėdamas bylą gali susidurti su itin sudėtingais, nestandartiniais žmonių tarpusavio santykiais, ypatingais kaltinamojo asmenybės bruožais, jam gali kilti abejonių dėl kaltinamojo sugebėjimo suprasti savo nusikalstamų veiksmų prasmę ir pan. Visais šiais atvejais aiškiausiai nepakanka kasdieninių buitinių psichologijos žinių ir norint priimti teisingą sprendimą byloje reikia specialiųjų, t. y. psichologijos žinių.
Teisinis statusas
Teisės šaltiniai, nustatantys psichologijos eksperto teisinį statusą, yra tie patys kaip ir kitų ekspertizių atvejais. Tačiau psichologinės teismo ekspertizės atlikimas turi ir nemažai savų ypatumų. Be to, atsiranda nemažai problemų siekiant atriboti ją nuo psichiatrinės ir narkologinės ekspertizės bei patikslinti jų santykį.
Norminiai aktai
Iš jų svarbiausias yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. Šiuo aktu organizuoti psichologinę ekspertizę pavedama Valstybinei teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Kaip atskira ekspertizės atmaina nustatoma „kompleksinė ekspertizė“. Ją psichologas atlieka kartu su psichiatru ir/arba narkologu. Jos metu „kompleksiškai nustatomi tiriamojo psichikos sutrikimai, psichologiniai ypatumai ir somatiniai neurologiniai sutrikimai, galintys turėti reikšmės bylai, iš kurių taip pat galima spręsti, ar asmuo pakaltinamas ir veiksnus. Kaip matome, šis norminis aktas gana savitai nustato psichologinės ekspertizės uždavinius. Viena vertus, nurodomi trys specifiniai, gana siaurai apibrėžti atvejai, kai skirtina psichologinė ekspertizė. Tai liudytojų ir nukentėjusiųjų sugebėjimas duoti parodymus, nukentėjusiųjų sugebėjimas pasipriešinti, individualių būsenų, turinčių reikšmės bylai, nustatymas. Tačiau paskui pateikiamas ir ketvirtas atvejis, faktiškai reiškiantis „ir visais kitais atvejais“ („4. nustatyti individualius psichologinius tiriamojo ypatumus ar būseną, galėjusius turėti įtakos jo elgesiui“). Toks „išradingas“ norminio akto formulavimas paverčia jį savotišku psichologiniu testu teisėjui arba kitam pareigūnui, galinčiam skirti šią ekspertizę. Atsargus teisėjas skirs ją tik aiškiai nustatytais pirmais trimis atvejais. Aišku, tai tik lemia nevienodą teisės taikymą. Visiškai vienodais atvejais vieni teisėjai taikys specialiąsias psichologijos žinias, kiti apsiribos buitinės psichologijos žiniomis.
Psichologinės ekspertizės uždaviniai
Iš tikrųjų net ir išmintingiausias įstatymų leidėjas negali iš anksto numatyti visų atvejų, kada gali prireikti specialiųjų psichologijos žinių. Ko gero sunku surasti kokį nors asmenybės bruožą arba būseną, kuri nagrinėjant vieną ar kitą bylą negalėtų tapti teismo susidomėjimo objektu. Dėl to psichologijos ekspertui gali būti užduodami kuo įvairiausi klausimai. Šių klausimų pobūdis priklauso nuo teismų praktikos bei psichologinės ekspertizės išsivystymo konkrečioje šalyje.
Taikymas skirtingose šalyse
Galima sakyti, kad plačiausiai psichologinės ekspertizės yra taikomos bendrosios teisės šalyse (prie jų priskiriama Didžioji Britanija, JAV ir daugelis kitų šalių, kuriose kalbama angliškai), čia teisminis ginčų nagrinėjimas yra rungtyniškas. Istoriškai teismų bendradarbiavimas su psichologais plėtojosi labai pamažu. Dažniausiai jis prasidėdavo kviečiant psichologą dalyvauti psichiatrinėse ekspertizėse (ypač nustatant asmens nepakaltinamumą). Tačiau vis plačiau taikant psichologijos žinias psichologijos ekspertui teismo užduodamų klausimų vis daugėja, jie apima vis naujus atvejus, tiesiogiai nesusijusius su psichiatrija. Kartu peržengiamos ir baudžiamosios teisės ribos. Vis dažniau ši ekspertizė skiriama civilinėse, administracinėse bylose. Paprastai kuo daugiau skiriama psichologinių ekspertizių, kuo įvairesnis jų pobūdis, tuo lengviau teismas „atranda“ naujų jam svarbių klausimų, į kuriuos gali atsakyti psichologijos ekspertas.
Klausimai ekspertams
Šalyse, kuriose psichologinė ekspertizė buvo pradėta taikyti anksčiau, ekspertui užduodami tokie klausimai, kurių mūsų teismas kol kas dar neužduoda (pvz., ar galėjo suimamas žmogus tinkamai suprasti jam perskaitytas teises, ar žmogus atsisakęs advokato pagalbos sugebėjo pakankamai įvertinti šio savo sprendimo padarinius ir pan.). Tai, kad tokių klausimų teisėjui neužduoda Lietuvos teisme, toli gražu nereiškia, kad jie jam nėra svarbūs. Tačiau padėtis greitai keičiasi. Psichologinė ekspertizė yra dinamiškas, greitai besivystantis reiškinys, ir psichologai yra kviečiami atlikti ekspertizes vis įvairesniais atvejais.
Funkcijų sistema
Taigi uždavinių, kuriuos sprendžia ar gali spręsti psichologinė ekspertizė, yra labai daug, ir ekspertizės gali būti labai įvairios. Tačiau įvairėjant šiems uždaviniams vis aktualiau tampa juos grupuoti ir išskirti globalesnius ypatingos reikšmės uždavinius. Išskirti šias funkcijas yra svarbi ir kartu nelengva užduotis. Šiame straipsnyje norėtumėme pasiūlyti psichologinių ekspertizių funkcijų sistemą. Pirmuoju atveju tiek paskyrusio ekspertizę pareigūno, tiek eksperto dėmesio centre yra vienas, neretai labai siauras asmenybės bruožas, būtent - sugebėjimas kažką padaryti. Antruoju atveju tiek pareigūnas, tiek psichologas siekia kuo visapusiškiau suprasti asmenybę. Šiuo atveju vyksta platus, daugiašalis asmenybės tyrimas. Kiekviena psichologinė ekspertizė vienokiu ar kitokiu mastu vykdo kiekvieną iš šių funkcijų. Tačiau įvairiose ekspertizėse kiekvienos šių funkcijų „lyginamasis svoris“ gali būti gana įvairus.
Sugebėjimų tyrimas
Visais minėtais atvejais teismą domina vienas arba kitas asmens (teisiamojo, liudytojo, nukentėjusiojo) sugebėjimas. Galutinis teismo sprendimas priklauso nuo atsakymo į klausimą, sugeba ar nesugeba asmuo susidoroti su tam tikra problema: kažką suprasti (vaikas liudytojas - suaugusiųjų veiksmus), kažkam pasipriešinti (daromam spaudimui), kažką atlikti (auklėti vaikus, tvarkyti savo reikalus). Šie sugebėjimai gali būti labai įvairūs. Neretai teismą domina labai siauras sugebėjimas. Pavyzdžiui, atsakant į klausimą, ar autoavarijos dalyvis galėjo sustabdyti transporto priemonę, gali būti svarbu nustatyti jo sugebėjimą greitai reaguoti tam tikroje situacijoje, t. y. jo reakcijos greitį. Tačiau visais panašiais atvejais psichologijos eksperto vaidmuo iš esmės yra tas pats.
Visapusiškas asmenybės pažinimas
Įstatymas reikalauja, kad įvertinant asmens kaltę būtų atsižvelgta į jo asmenybės ypatumus ir nusikaltimo padarymo aplinkybes. šis reikalavimas yra labai reikšmingas. Teismas turi ne tik nustatyti patį teisės pažeidimo faktą, bet ir suprasti, kodėl ir kaip buvo įvykdytas nusikaltimas. Kitaip tariant, teismas turi suprasti vidinius nusikaltimo padarymo aspektus: nusikaltėlio motyvus, paskatinusius įvykdyti nusikaltimą, jo emocinius išgyvenimus, pastan-gas išvengti nusikaltimo, savo nusikalstamų veiksmų vertinimą ir pan. Jeigu teismui neaišku, kodėl buvo įvykdytas nusikaltimas, jeigu jis nesupranta nusikaltėlio vidinio pasaulio, jam pa-prasčiausiai bus sunku visapusiškai įvertinti asmens kaltę. Kai proceso dalyvis (teisiamasis, nukentėjusysis arba liudytojas) elgiasi keistai, neadekvačiai reaguoja į susiklosčiusią situaciją. Teisėjas tokiu atveju gali nesuprasti nei paties žmogaus, nei jo elgesio. Kai tam tikras asmens poelgis labai prieštarauja jo įprastam elgesiui. Kai kaltinamasis pasižymi kokiomis nors neįprastomis savybėmis. Pavyzdžiui, jis gali turėti tam tikrų psichikos sutrikimų. šie sutrikimai gali būti ne tokie dideli, kad asmenį būtų galima pripažinti nepakaltinamu, tačiau jie daro gana didelį poveikį jo elgesiui. Visais minėtais atvejais svarbu adekvačiai suprasti, kad teismo ir psichologijos eksperto santykis visiškai kitoks, nei nustatant asmens sugebėjimus. Matėme, kad tiriant sugebėjimus, psichologas ekspertas gali nemažai lemti teismo sprendimą. Iš tikrųjų, jeigu psichologijos ekspertas priėjo išvadą, kad asmuo nesugeba daryti to, ko iš jo reikalauja įstatymas, tai teismo sprendimas jo atžvilgiu vargu ar gali būti kaltinimas. Teisėją čia labiausiai domina pati išvada - psichologo nustatytas tam tikro sugebėjimo buvimas arba trūkumas. Kitaip yra atliekant visapusišką asmenybės tyrimą. Čia psichologas tik padeda teisėjui geriau suprasti teisiamąjį, pažvelgti į situaciją „teisiamojo akimis“. Reikia pabrėžti, kad psichologo vaidmuo čia nėra išlaisvinti teisėją nuo būtinybės pačiam suprasti teisiamąjį, o, priešingai, padėti kuo giliau jį suprasti.
Klausimai psichologui
Atsižvelgiant į tai yra formuluojami tipiški teismo klau-simai psichologui: 1) Kokie yra nusikaltimo padarymo motyvai? 2) Kokie asmenybės bruožai padarė esminį poveikį kaltinamojo elgesiui nusikaltimo metu? 3) Kokį psichikos sutrikimą turi asmuo ir kokį poveikį jo elgesiui daro šis sutrikimas? 4) Kokią moralinę (psichologinę) žalą aukai padarė nusikaltimas?
Poveikis teismo sprendimui
Kokį poveikį teismo sprendimui daro visapusiškas kaltinamojo asmenybės pažinimas? Tai gali įvykti dėl šių pagrindinių priežasčių. Pirma, labiau įsigilinus į nusikaltimo psi-chologines aplinkybes teisėjui lengviau įveikti fundamentalią atribucijos klaidą. Kaip žinoma, buitinė arba sveiko proto psichologija linkusi gerokai pervertinti asmenybės ir nepakankamai įvertinti situacijos reikšmę aiškinant žmogaus elgesio ypatumus. Antra, teisėjo požiūrį į kaltinamąjį gali sušvelninti empatijos sužadinimas. Kuo teisėjas daugiau sužinos apie kitą žmogų, tuo lengviau galės įsijausti į jo padėtį, pažvelgti į aplinkinį pasaulį, kilusias problemas jo akimis. Tai, savo ruožtu, gali padėti tiksliau įvertinti kaltinamojo veiksmus ir skatinti didesnį atlaidumą. Trečia, giliau susipažinus su kaltinamojo asmenybe ir realiau įsivaizduojant, kaip buvo padarytas nusikaltimas, gali sumažėti „atlygio troškimas“. Mat teisėjai neretai paskiria griežtesnę bausmę protestuodami prieš patį nusikaltimą ir nepakankamai įsigilindami į tai, kokia iš tikrųjų yra asmens kaltė, kokį poveikį jam padarys bausmė, ar ji pakeis padėtį ir pan.
Būsimojo elgesio nusakymas
Priimant sprendimą teismui neretai tenka atsižvelgti į priemones, kurios bus taikomos teisiamajam. Daugeliu atvejų teisėjas skiria teisiamajam arba laisvės atėmimą, arba kitas su laisvės atėmimu nesusijusias priemones. Įstatymas suteikia teisėjui ir plačią nuožiūrą nu-statant laisvės atėmimo bausmės trukmę. Ją skirdamas teisėjas turi vadovautis įstatymo numatytais tikslais. Tarp šių tikslų yra ir prevencinis - užkirsti kelią tolimesniems nusikaltimams, ir korekcinis - suformuoti pagarbą įstatymui. Taigi prieš priimant galutinį sprendimą teisėjui tenka numatyti, kokį poveikį turės viena arba kita bausmė. Tačiau šį laukiamą tai-komų teisinių poveikio priemonių rezultatą bus galima įvertinti tik praėjus ilgesniam arba trumpesniam laikui. Kartais tenka nemažai laukti, kol bus galima nustatyti, ar taikyta poveikio priemonė iš tikrųjų turėjo realų poveikį.
Prognostinis sprendimas
Prognostinį sprendimą dažniausiai tenka priimti tada, kai nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo bausmės ar nuo likusios jos dalies atlikimo. Pavyzdžiui, LR BK 75 straipsnyje „Baudos, arešto ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas“ pasakyta, kad „Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas ma-nyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo“ [10]. Čia teisėjas turi nustatyti, kas įvyks arba neįvyks ateityje (bus ar nebus pasiekti bausmės tikslai). Tai su ateitimi susijęs - prognostinis sprendimas. Aišku, priimant prognostinį sprendimą teisėjui labai praverstų psichologo pagalba.
Psichologo pagalba
Tarkime, teisėjas nuteisė lygtinai žmogų, kuris pirmą kartą padarė smurtinį nusikaltimą. Įvertinęs nusikaltimo aplinkybes ir teisiamojo asmenybę teisėjas priėjo išvadą, kad šis asmuo gali pasitaisyti be laisvės atėmimo. Teismo salėje žmogus buvo paleistas, tačiau praėjus kuriam laikui jis padarė kitą smurtinį nusikaltimą. Galima įsivaizduoti, kokia sunki atsakomybė tada užgula teisėjo pečius. Jam turėtų būti nemalonu, kad jis neparodė reikiamos įžvalgos ir „neperkando“ teisiamojo, kuris pasirodė esąs daug blogesnis negu teisėjas manė. Bet dar didesnę atsakomybę jis turėtų jausti dėl naujo nukentėjusiojo. Atrodytų, teisėjas visada gali išvengti tokių klaidų skirdamas teisiamajam kuo griežtesnę bausmę. Tada niekas negalėtų jam prikišti, kad jis kažko nepadarė. Bet tokiu atveju labai brangią kainą gali tekti mokėti visiems teisiamiesiems. Juk griežta bausmė būtų skiriama ir tiems asmenims, kuriems įstatymo keliami tikslai gali būti pasiekiami paprasčiau - be laisvės atėmimo. Svarbu ir tai, kad toks teisėjas nusižengtų įstatymui dar vienu aspektu. Kaip žinoma, remiantis nekaltumo prezumpcijos nuostatomis, bet kokia abejonė turi būti traktuojama kaltinamojo naudai. Jeigu konkrečiu atveju gali būti paskirta ir griežtesnė, ir švelnesnė bausmė, o teisėjas abejoja, kokią bausmę reikėtų skirti, jis turėtų pasirinkti švelnesnę.
Psichologo patarimai
Patekus į tokią prieštaringą situaciją teisėjui gali būti reikalingas psichologo patarimas, kuris padėtų priimti atsakingą prognostinį sprendimą. Teisėjas gali užduoti psichologui klausimus apie tai, ar konkrečiam asmeniui gali būti veiksmingos psichokorekcinės poveikio priemonės, kokius padarinius vaiko asmenybei turės tėvų skyrybos, kaip paveiks asmens tolimesnį gyvenimą reali laisvės atėmimo bausmė, ar išėjęs į laisvę nuteistasis bus pavojingas aplinkiniams ir pan. Kitų šalių patirtis rodo, kad panašiais atvejais teisėjai labai noriai skiria prognostines ekspertizes (tada jau psichologas perima atsakomybę už galimus klaidingos prognozės padarinius). Reikia pabrėžti, kad psichologijos eksperto nuomonė šioje situacijoje turi būti labai aiški.
tags: #viktoras #justickis #bendroji #ir #teises #psichologija