Psichologija - mokslas, nagrinėjantis sudėtingą žmogaus elgesio ir psichikos pasaulį. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „psyche“ (siela) ir „logos“ (mokslas), atspindintis ilgą psichologijos, kaip disciplinos, raidą. Nuo filosofinių apmąstymų apie sielos prigimtį iki šiuolaikinių neurobiologinių tyrimų, psichologija nuolat plečia savo akiratį, siekdama suprasti žmogaus patirtį ir elgseną. Šiandien psichologija apima daugybę šakų ir specializacijų, pritaikant žinias įvairiose srityse, nuo klinikinės praktikos iki teisės.
Psichologijos ištakos ir raida
Psichologijos mokslinės žinios kauptos ilgą laiką filosofijos sistemoje. Iš pradžių psichologija buvo neatsiejama filosofijos dalis. Tik XIX a. pabaigoje psichologija išsiskyrė kaip atskiras mokslas, kai buvo įkurtos pirmosios eksperimentinės psichologijos laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1879 m. Leipcige įkūrė Wilhelmas Wundtas, laikomas vienu iš mokslinės psichologijos pradininkų.
W. Wundt'o psichologijos programa
Wundtas, turėdamas medicininį ir filosofinį išsilavinimą, siekė psichologiją paversti eksperimentiniu mokslu. Jo psichologijos objektas buvo sąmonė, kurią jis suprato kaip tiesioginį savo patyrimo žinojimą. Pagrindinis metodas, kuriuo Wundtas tyrė sąmonę, buvo introspekcija arba savistaba. Tyrėjai, apmokyti stebėti savo sąmonę ir aprašyti joje vykstančius procesus, turėjo specialiais terminais apibūdinti savo išgyvenimus. Tačiau Wundto tyrimų programa susilaukė kritikos dėl metodo subjektyvumo ir objekto ribotumo.
Pagrindinės psichologijos kryptys
Psichologijos istorijoje susiformavo kelios pagrindinės kryptys, kurių kiekviena turėjo savitą požiūrį į psichikos objektą ir tyrimo metodus.
Biheviorizmas
XX a. pradžioje biheviorizmas, kurio pradininkas buvo Johnas Watsonas, atmetė sąmonės, kaip psichologijos objekto, idėją ir pasiūlė tirti elgesį, kuris yra išoriškai stebimas ir objektyviai įvertinamas. Bihevioristai laikėsi pozicijos, kad elgesys yra reakcija į aplinkos poveikį (stimulą), todėl psichologijos uždavinys yra nustatyti ryšius tarp stimulų ir reakcijų (S-R). Eksperimentai su gyvūnais buvo plačiai naudojami siekiant atskleisti elgesio mokymosi mechanizmus, kurie vėliau buvo bandomi pritaikyti žmogaus elgesiui aiškinti. Biheviorizmas pabrėžė tikslų matavimą, aprašymą ir sisteminimą, tačiau buvo kritikuojamas už žmogaus redukavimą į mechanizmą ir dvasinių dalykų ignoravimą.
Taip pat skaitykite: Justickio psichologijos vadovėlis
Psichoanalizė
Tuo pačiu metu, kai formavosi biheviorizmas, Sigmundas Freudas sukūrė psichoanalizės teoriją, kuri teigė, kad psichika yra daug sudėtingesnė nei vien sąmonė. Freudas teigė, kad didžioji dalis psichikos (apie 90%) yra nesąmoninga ir kad nesąmoningi procesai daro didelę įtaką žmogaus elgesiui. Psichoanalizės metodai, tokie kaip laisvas pasakojimas, asociacijos, sapnų analizė ir ankstyvos vaikystės prisiminimai, buvo naudojami siekiant atskleisti nesąmoningus konfliktus ir motyvus. Freudas sukūrė teoriją apie psichikos struktūrą, įvesdamas id, ego ir superego sąvokas. Jo teorija pabrėžė seksualinio potraukio svarbą ir sulaukė kritikos dėl subjektyvumo ir mokslinio pagrįstumo trūkumo.
Kognityvinė psichologija
Kognityvinė psichologija atsirado kaip reakcija į biheviorizmo ribotumą, pabrėžiant pažinimo procesų, tokių kaip suvokimas, atmintis, mąstymas ir kalba, svarbą. Kognityviniai psichologai domėjosi, kaip žmogus įgyja žinias, kaip jas kaupia, išsaugo, organizuoja ir naudoja veikloje. Žmogaus psichika buvo lyginama su kompiuteriu, naudojant tokius terminus kaip įvestis, išvestis, informacija ir perdirbimas. Kognityviniai psichologai naudojo eksperimentinius metodus, matuodami reakcijos laiką ir kitus objektyvius rodiklius, tačiau tyrė reiškinius, kurių bihevioristai netyrė.
Humanistinė psichologija
Humanistinė psichologija, atstovaujama Carl Rogers ir Abraham Maslow, kritikavo tiek psichoanalizę, tiek biheviorizmą už žmogaus dehumanizavimą ir suskaidymą į dalis. Humanistai pabrėžė žmogaus vientisumą, individualumą, laisvę rinktis ir potencialą augti bei tobulėti. Jie teigė, kad psichologija turi nagrinėti žmogų kaip visumą, atsižvelgiant į jo subjektyvų patyrimą, vertybes ir gyvenimo prasmę. Humanistinė psichologija skatino optimistinį požiūrį į žmogų, laikant jį turinčiu galių realizuoti save gyvenime.
Šiuolaikinė psichologija
Šiandieninė psichologija yra istoriškai susiformavusių krypčių visuma, kurioje bandoma derinti įvairius požiūrius į žmogų ir jį tirti visapusiškai. Nors skirtingų krypčių atstovai nebėra taip ryškiai susipriešinę, kiekviena kryptis vis dar turi savitą metodologiją ir tyrimų sritis. Psichologija apibrėžiama kaip mokslas apie žmogaus elgesį ir psichikos procesus, įskaitant suvokimą, mąstymą, jausmus ir įvairius asmeninius išgyvenimus, kurie elgesyje tiesiogiai nepasireiškia.
Psichologijos metodai
Psichologija naudoja įvairius metodus, siekdama tirti žmogaus elgesį ir psichikos procesus.
Taip pat skaitykite: Tarpusavio supratimas
- Stebėjimas: Žmogaus išorinio elgesio fiksavimas, tikslingas tam tikro reiškinio suvokimas, kuris nereikalauja kištis į stebimą reiškinį.
- Apklausa:
- Raštu (anketos, klausimynai).
- Žodžiu (interviu: struktūruoti, pusiau struktūruoti, nestruktūruoti).
- Testavimas: Standartizuotos užduotys, pagal kurių atlikimo rezultatus nustatomas individo psichikos funkcijų, savybių lygis ir būklė. Svarbūs testo rodikliai yra patikimumas (ar pakartojus tyrimą gautume tokius pat rezultatus) ir jautrumas (ar metodas gali išaiškinti minimalius reiškinio pokyčius).
- Eksperimentas: Metodas, kuris leidžia nustatyti priežasties-pasekmės ryšius. Taip pat atliekami kvazieksperimentai, kai tyrėjas dėl etikos sumetimų ar natūralių aplinkybių negali manipuliuoti tam tikromis sąlygomis, tačiau nori daryti išvadas apie priežastis ir pasekmes.
Psichologijos tyrimų strategijos
- Aprašomoji: Tyrėjas nori daugiau sužinoti apie jį dominantį reiškinį (sudedamąsias dalis, struktūrą), detaliai tą reiškinį aprašyti.
- Koreliacinė: Tyrėjas nori rasti ryšį tarp tam tikrų stebimų dalykų. Apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
- Eksperimentinė: Metodas, kuris leidžia nustatyti priežasties-pasekmės ryšius.
Etikos principai psichologiniuose tyrimuose
- Nepakenkti.
- Informuotas sutikimas.
- Anonimiškumas.
Psichologijos šakos
Psichologija yra plati ir įvairi sritis, apimanti daugybę šakų ir specializacijų. Pagrindinės psichologijos šakos apima:
- Bendroji psichologija: Tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: Tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: Tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: Tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: Tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: Tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: Tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: Tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: Tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Be to, egzistuoja taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas - tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas. Tai apima:
- Darbo psichologija
- Inžinerinė psichologija
- Kriminalinė psichologija
- Medicininė psichologija
- Meno psichologija
- Mokslo psichologija
- Muzikos psichologija
- Pedagoginė psichologija
- Propagandos psichologija
- Religijos psichologija
- Sporto psichologija
- Tanatopsichologija
- Teisės psichologija
- Teismo psichologija
- Ekonominė psichologija
Teisės psichologija
Teisės psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri nagrinėja psichologinius aspektus, susijusius su teise ir teisingumu. Ji apima įvairias sritis, tokias kaip:
- Liudytojų parodymų patikimumas
- Kaltinamųjų apklausos metodai
- Teisėjų ir prisiekusiųjų sprendimų priėmimo procesai
- Nusikaltėlių psichologinis profiliavimas
- Resocializacijos programų efektyvumas
- Teisės aktų poveikis žmonių elgesiui
Teisės psichologija siekia pagerinti teisingumo vykdymo sistemą, remiantis psichologijos mokslo žiniomis. Ji padeda suprasti, kaip žmonės suvokia teisę, kaip jie elgiasi teisinėse situacijose ir kaip galima paveikti jų elgesį, siekiant užtikrinti teisingumą ir saugumą.
Bendravimo psichologija
Bendravimo psichologija tiria žmonių tarpusavio bendravimo ypatumus. Žmonių bendravimas išsiskiria tikslumu ir lankstumu bei unikaliu gebėjimu naudotis kalba. Bendravimo psichologija nagrinėja verbalinį ir neverbalinį bendravimą, tarpasmeninius santykius, socialinę įtaką ir kitus aspektus, susijusius su žmonių sąveika.
Taip pat skaitykite: Agresija: samprata ir elgesys
Verbalinis bendravimas
Verbalinis bendravimas apima bendravimą žodžiais: kalbėjimą, klausymą, rašymą ir skaitymą. Kalba suteikia bendravimo sistemai semantiškumo ir lankstumo, leidžia suformuluoti neribotą skaičių prasmingų naujų žinučių. Žmonės vartoja kalbą siekdami savo ir tarpasmeninių tikslų, patenkinti savo poreikius, valdyti socialines situacijas ir koordinuoti savo bei kitų žmonių bendravimo procesus.
Neverbalinis bendravimas
Neverbalinis bendravimas apima judėjimą, kūno kalbą, mimiką, veido išraišką, akių kontaktą ir kitus bendravimo procesus, kuriuose nėra vartojama kalba. Neverbalinė bendravimo forma glaudžiai susijusi su verbalinio bendravimo procesais, papildydama ir sustiprindama žodinę informaciją. Nors neverbalinė bendravimo forma ir elgesys įvairiose pasaulio kultūrose gali skirtis, emocijų išraiškos yra panašios visame pasaulyje.
Jutimai ir suvokimas
Jutimas ir suvokimas yra pagrindiniai psichikos procesai, leidžiantys mums gauti informaciją apie pasaulį ir save. Jutimas yra procesas, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema fiziškai pateikia išorinę aplinką. Suvokimas yra psichinės informacijos tvarkymas ir įprasminimas. Mūsų protas, dalyvaujant patirčiai, lūkesčiams ir kitiems aukštesnio lygio veiksmams, sukuria tai, ką mes matome ar girdime.
Jutimų rūšys
Yra įvairių jutimų rūšių:
- Interocepciniai (vidinių būsenų).
- Propriocepciniai (receptoriai raumenyse).
- Eksterocepciniai (išorinio poveikio): regos, klausos, odos (lytos, temperatūros, skausmo), uoslės, skonio.
Psichofizika
Psichofizika yra psichologijos šaka, kuri siekia išmatuoti jutimus ir nustatyti ryšį tarp stimulo ir jutimo. Svarbūs psichofizikos terminai yra:
- Absoliutusis slenkstis: Mažiausias dirgiklis, galintis sukelti adekvatų pojūtį.
- Santykinis slenkstis: Mažiausias dirgiklio pokytis, sukeliantis pojūčių pokyčius.
- Adaptacija: Mažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams.
Suvokimo dėsniai
Suvokimo dėsniai nusako, kaip atskiri jutimai virsta suvokiniais. Jie paaiškina, kaip iš atskirų fragmentų, detalių, spalvų, linijų ir pan. mes suvokiame visumą, atpažįstame daiktus. Svarbūs suvokimo dėsniai yra:
- Figūra ir fonas: Suvokdami mes išskiriame vieną objektą (figūrą) iš jį supančios aplinkos (fono).
- Grupavimas: Mes linkę grupuoti panašius, artimus ar tęstinius elementus į visumą.
tags: #bendroji #ir #teises #psichologija