Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) - vienas reikšmingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų, prozininkas ir dramaturgas, literatūros klasikas. Jis reikšmingai praplėtė lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais. Krėvės asmenybės reikšmė lietuvių kultūroje apima daugelį sričių. Pasak Alberto Zalatoriaus, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis. […] Mes turime gerai įsiklausyti į jo žodį, kad galėtume pakelti akis nuo žemės, pamatyti praeities prasmę ir perspektyvą“.
Vienas iš svarbiausių jo kūrinių - drama "Skirgaila", kurioje rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Meniškai, įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis kūrinyje, kuriame atsispindi XIV-XV a. sandūros Lietuvos politinė, kultūrinė ir religinė situacija.
Istorinis Kontekstas ir Dramos Sukūrimo Aplinkybės
Pirmasis dramos „Skirgaila“ variantas buvo parašytas Kaukaze Pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius Borisas Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V. Krėvė 1924 metais dramą perkūrė lietuviškai, pakeitė ir nemažai papildė.
Drama vaizduoja XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines bei religines problemas. „Skirgailoje“ atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi, parodomas savigriovos procesas.
Pagrindinė Dramos Tema ir Problematika
V. Krėvės Skirgaila - tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas - neradęs kelio Lietuvai. Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti - meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti) - iš čia kyla jo tragizmas. Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Tėvynė - tai politika, kuri jam ne užsiėmimas ir veikla, o esminė saviraiškos forma ir net misija - kunigaikščio kepurė neprastesnė už vokiečių siūlomą karūną (III v. 3sc. ), jis jaučia situaciją, mato rezgamas pinkles, moka užbėgti joms už akių (I v. 4 sc.). Skirgailos programa ne užkariauti, o ginti. Tiesa: tiesoieška vyksta religijos sferoje. Meilė: poreikis meilei auga didėjant nusivylimui politika, beviltiškai ieškant tiesos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos kultūros įkvėpėjas
Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą. Kad ir koks kelias būtų pasirinktas, nė vienas nėra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja ir tam tikrų „aukų“.
Pagrindiniai konfliktai dramoje:
- Politinis - religinis konfliktas. Dėl Lietuvos kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai.
- Vidinis - Skirgailos proto ir jausmų.
- Išorinis - Lietuva turi būti savarankiška valstybė, tad kovoja prieš Jogailą ir Vytautą. Šiui, nes jau ir taip Lenkijai atitenka Volynės ir Podolės žemės.
Dramos Struktūra ir Kompozicija
Krėvės dramos struktūrą kuria pagal dramatinis trikampis modelį: supriešina arba gretina tris personažų tipus, tris požiūrius, likimus ir t.t. (pvz., lietuviai, vokiečiai, lenkai). Dramatizmą sustiprina tai, kad jie nusiteikę priešiškai vieni kitų atžvilgiu, kiekvienoje grupėje išryškėja požiūrių skirtumai.
I dalyje yra veiksmo ekspozicija ir užuomazga. Gretinama romantinė praeitis ir dabartis: praeityje personažai mato žmogaus ir tautos galią, stiprybę, laisvę. Dabartyje jis gali konstatuoti tai, ką ir siekia įrodyti: teisingiausias yra krivis, t. y. Valdžios vyrams Ona Duonutė yra tik politinis įrankis. Dievai dramoje - politinis principas, simbolinė išraiška ir tautiškumo ženklai. Keleris ateina pas Oną, įsimyli ją iš pirmo žvilgsnio ir pažada ją išvaduoti iš Skirgailos ją nukaudamas. Oligą, apgauta riterio, praneša Skirgailai apie riterio sumanymą pagrobti Oną iš pilies. Skirgaila įsako suimti Kelerį ir uždaryti į kalėjimą.
II dalyje Skirgaila, paisydamas Lietuvos interesų, nepaiso jokių žmogiškųjų jausmų. Pasikeitimas sudaro prielaidas dramos tragiškai atomazgai, suteikia kūriniui ryškesnio romantinio kolorito. Taigi Keleris Oną Duonutę ima vertinti kaip žmogų, o ne kaip priemonę, yra pasiryžęs ją ginti ir net paaukoti dėl jos gyvybės. Jam baisi atrodo mintis, kad ši trapi būtybė, galėtų atitekti baisiam pagoniui. Keleris - politinis Skirgailos priešas - tampa jo asmeniniu priešu, konkurentu meilės srityje. Lemiamas Skirgailos ir Skurdulio pokalbis, po kurio valdovas ima suprasti, kad svarbiausia ne išpažįstama religija, bet žmogaus moralė.
Taip pat skaitykite: Analizė: „Žemė maitintoja“
III dalis reikšminga Skirgailos dvasios permainomis - prasideda herojaus dvasinis ir moralinis žlugimas. Pirmas lūžis susijęs su svarbiais religiniais pasaulėžiūros principais. Jis įvyksta Stardo mirties ir jo apgaulingo pakrikštijimo scenoje. Antras lūžis įvyksta, kai Skirgaila tikisi išgirsti krivio Skurdulio patarimą, tiesos žodį, bet Skurdulio apmąstymai jį pribloškia. Jis supranta, kad nėra nei tiesų, nei vertybių, viskas mainosi, dievai yra išaugamas tautos reikalas, tik dieviškoji esmė lieka ta pati. Šioji palūžimo scena - asmeniška, susijusi su Ona Duonute. Skirgaila ateina pas ją išskėstom rankom ir atvira širdimi, nuslopinęs savo egoizmą. Jis pirmą kartą veikale toks mylintis - atsisakęs svarbių valstybinių reikalų mėgina rasti laimę bent asmeniniame gyvenime. Šio valdžia neturi galios. Onai Duonutei kėmus ir niūrus Skirgailos charakteris yra atstumiantis. Jo bedugnė vis gilėja, ir ją gilina jis pats. Išryškėja ir nauji charakterio bruožai. Kūrinio pradžioje Ona Duonutė buvo likimo žaisliukas, o dabar dvasiškai yra net tvirtesnė už Skirgailą. Jis nori bėgti kartu.
IV dalis yra atomazga, kurioje tragiškai išsisprendžia visos užsimezgusios intrigos. Senieji dievai neteko galios, o naujieji nepriimtini. Artimi valdovui žmonės miršta arba traukiasi nuo jo. Skirgailos širdyje susikaupia nerimas, jį apima visiška neviltis. Jis išgyvena Kelerio vidinę kovą tarp gyvybės instinkto ir garbės principų (realybės ir idealo). Kelerio situacija ribinė - tai esminis žmogaus išbandymas, jo principų ir vertybių patikrinimas. Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmogiškumo, valstybingumo klausimai, kaip šis klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose. Stiprios asmenybės (Onos Duonutės, Skirgailos, Kelerio) susidūrimas.
Skirgaila nemoka suderinti širdies ir proto balso. Jo vidinis konfliktas neišsprendžiamas, o baigiasi tragedija. "Skirgailos" herojus finale nežūsta, tik apsisuka ir nueina. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienas. Jis pralaimi kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje, o užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus. Skirgailos kitimas: kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbingas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą.
Personažų Analizė
Skirgaila
Pagrindinis dramos veikėjas, blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas, bei griežtas, šiurkštus ir despotiškas. Iš kitos pusės herojus yra stiprios valios, tvirtas, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas. Jam likimas pavedė gyventi Lietuvos nuosmukio metais. Kunigaikštis - dramatiška asmenybė. Jis išgyvena valdovo ir žmogaus tragediją. Jogailos brolis negali apsispręsti dėl ko gyventi. Dėl tautos ar savęs? Toks neapsisprendimas valdovą silpnina. Jis tampa labiau pažeidžiamas, mažiau reikšmingas žmonėms, kadangi vadas negali sakyt nežinau.
Skirgaila nemoka suderinti širdies ir proto balso. Jo vidinis konfliktas neišsprendžiamas, o baigiasi tragedija. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienas. Jis pralaimi kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje, o užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus. Skirgailos kitimas: kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbingas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą.
Taip pat skaitykite: V. Mykolaičio-Putino kūryba
Ona Duonutė
Lydos kunigaikštytė, kurią trys valstybės atstovai mato ją kaip naudingą politinį įrankį, manipuliuoja jos jausmais ir ignoruoja jos teises. Iš pradžių buvusi nuolanki auka, tyli bei pamaldi mergina, darosi vis tvirtesnė ir oresnė. Beginant save, vis labiau aiškėja jos herojiškumas.
Keleris
Riteris. Jis įsimyli Oną Duonutę, todėl tampa mirtinu Skirgailos priešu. Iš pradžių lengvabūdis donžuanas vėliau įvykdo savo priesaiką. Jis permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Kitus žmones jis vertina ne pagal tautybę ar tikėjimą, bet pagal jų garbingumą, todėl net priešui gali jausti palankumą. Žmonių reikia nešti krauju. Sulaukęs pasipriešinimo iš žmonos, dar labiau nusivilia gyvenimu.
Stardas
Krivis, dešinioji Skirgailos ranka, vidinio sąmyšio kunigaikščio dvasioje malšintojas ir senųjų dievų garbintojas. Žyniui nebuvo nieko brangiau kaip jo dievų palaima. Net būdamas prie mirties slenksčio niekam neleido jo gelbėti. Krivis skubėjo pas tikruosius savo dievus, nes įžvelgė tą patį, ką matė ir valdovas. Lietuviai praranda tautiškumą, praranda senuosius dievus. Žmones užvaldė katalikiškos tiesos: „Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote“.
Jonas Skarbekas
Lenkų kunigas įsitikinęs, kad krikščionybėje yra tikrasis žmogaus išsivadavimas. Tačiau dvasinis vadovas prieš Stardo valią pastarąjį jau bemirštantį pakrikštijo.
Religijos Motyvai Dramoje
Kūrinio kompoziciją sudaro 4 dalys: pirmojoje papasakojama situacija; antrojoje pasakojama intymioji kunigaikščio gyvenimo pusė; trečioji ir ketvirtoji - apibendrinimai. O ištraukos kompozicija yra fragmentinė, nes ši kūrinio dalis sudėliota iš laisvai siejamų vaizdų, apmąstymų, o baigiama daugtaškiu, kurių kalboje labai gausu. mintyse. Personažų apmąstymuose išryškėja kūrinio problematika ir vertybės. Ryškiausios problemos: ar galima suderinti dvi religijas, ar galima neiti kartu su Europa. Tuo istoriniu metu Lietuva buvo vienintelis kraštas Europoje, kuris dar nebuvo apkrikštytas. Tada visi vienuolių ordinai buvo nukreipti Baltijos jūros link. Kenčiant vokiečių ordino išpuolius ankščiau ar vėliau reikėjo krikštytis, kad išvengtume prūsų tautos likimo. V.Krėvė per savo gyvenimą buvo susidūręs su daugybės religijų atstovų. Matydamas kaip kiekviena tauta gerbia ir myli savo tikėjimą. Nusprendė, kad reikia parodyti pasauliui, o pirmiausia lietuviams koks buvo tikrasis lietuvių tautos tikėjimas. Rašytojo kūryboje dažnai regimi religiniai motyvai. „Skirgailoje“ tai dvikova tarp pagonybės ir krikščionybės.
Šioje ištraukoje išryškėja dar dviejų personažų paveikslai. Tai Stardas ir Jonas Skarbekas. Stardas - krivis, dešinioji Skirgailos ranka, vidinio sąmyšio kunigaikščio dvasioje malšintojas ir senųjų dievų garbintojas. Žyniui nebuvo nieko brangiau kaip jo dievų palaima. Net būdamas prie mirties slenksčio niekam neleido jo gelbėti. Krivis skubėjo pas tikruosius savo dievus, nes įžvelgė tą patį, ką matė ir valdovas. Lietuviai praranda tautiškumą, praranda senuosius dievus. Žmones užvaldė katalikiškos tiesos: „Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote“. Visiškai priešingos nuomonės yra Skarbekas. Lenkų kunigas įsitikinęs, kad krikščionybėje yra tikrasis žmogaus išsivadavimas. Tačiau dvasinis vadovas prieš Stardo valią pastarąjį jau bemirštantį pakrikštijo. Šios ištraukos idėja ir yra pavaizduoti dviejų religijų (pagonybės ir krikščionybės) tarpusavio dvikovą. Stardas ir Skarbekas atstovauja priešingom pusėm, o Skirgaila visiems tikintiesiems. Valdovo požiūris toks pats kaip ir tautos. Kuo toliau tuo naujasis dievas rodosi žiauresnis, tačiau juo arčiau jis jį pažįsta, tuo labiau pradeda nepasitikėti senaisiais dievais.
Dramos Kalba ir Stilius
Kadangi „Skirgaila“ - dramos kūrinys, tai ir pasakotojo vaidmuo čia yra nelabai aktualus. Kalbantysis šiame kūrinyje skirtas tik tam, kad supažindintų skaitytoją su aplinka supančia veikėjus. Pasakotojas yra objektyvus. Tačiau drama yra toks žanras, kai rašytojas skrupulingiausiomis detalėmis bando sukurti savo sumodeliuotą scenovaizdį, kurį turi priimti vartotojas. Būtent tik pasakotojas konkrečiai nusako kalbos tipą, veiksmo vietą ir laiką. Ištraukos vieta, tai Šventaragio klonis. Netoli yra upė, pilies kalnas, ąžuolynas. Tai tipiškas rūmų apylinkių vaizdas. Upė - vandens ir gyvybės šaltinis. Kalnas - saugumo simbolis. Visos pilys ir tvirtovės buvo statomos ant kalno. Ąžuolynas pagoniškųjų dievų buveinė. Laikmetis svarbus lietuvių tautai tuo, kad jame buvo daugybė pergalių.
Ištraukos iš Dramos Analizė
Dramos ištraukoje vaizduojama dviprasmiška veiksmo situacija: pagrindinis veikėjas Skirgaila pamato savo žmoną Oną Duonutę besišypsančią ir pamano, kad šypsena jam skirta. Išvargintas valstybės rūpesčių, nuslopinęs savo egoizmą, kunigaikštis mėgina rasti laimę, užtarimą bei ramybę bent asmeniniame gyvenime. Remarkoje nusakoma taiki bei draugiška jo nuotaika: “eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom”. Geranoriškai Skirgailos pradedamas dialogas nesulaukia teigiamo atsako - Ona Duonutė nusiteikusi priešiškai: “tu mano jaunas dienas pražudei”. Susidūrus priešingiems personažų interesams, kyla konfliktas: kunigaikštytė, besipriešindama vyriškojo pasaulio agresijai, gina savo taurius jausmus, prieštarauja. Ji ir Skirgaila - antagonistai, nesutaikomos asmenybės, besiaiškinančios santykius. Onos įkalinimą ir vedybas per prievartą Lietuvos valdovas įvardija kaip neišvengiamą likimą, išpranašautą dievų. Skirgaila trokšta meilės, jis mėgina apgauti save, kad žmonos šypsena buvo palankumo įrodymas. Remarkos suteikia tikslesnės informacijos apie Lydos kunigaikštytę: “nusigręžus į jį, neapykantos kupinu balsu”. Dialogas, atliekantis pagrindinę draminę funkciją, plėtojamas aiškiomis bei ryškiomis linijomis. Personažų kalba išsami, argumentuota, sugebanti atskleisti tikrąsias mintis bei jausmus. Ona Duonutė, pradžioje buvusi nuolanki auka, tyli bei pamaldi mergina, darosi vis tvirtesnė ir oresnė. Beginant save, vis labiau aiškėja jos herojiškumas. Personažų konfliktas perauga į ginčą: įtampa didėja, gausu klausiamųjų bei šaukiamųjų sakinių. Kuo agresyviau elgiasi kunigaikštis, tuo kunigaikštytė darosi tvirtesnė, o Skirgailos padėtis beviltiškesnė. Didžiausią smūgį aštraus proto, valingas, ryžtingas dramos herojus patiria sužinojęs apie Onos Duonutės jausmus kryžiuočių pasiuntiniui Keleriui. Viskas apsiverčia aukštyn kojom: Skirgaila, atėjęs ieškoti draugystės, išeina žiaurus ir nusivylęs, praradęs tikėjimą, gyvenimo prasmę. Netekusi garbės, sulaukusi tragiško likimo, Skirgailos siela palūžta, jį užvaldo pyktis ir įniršis. Lietuvos valdovas ir Lydos kunigaikštytė - lygiavertės asmenybės: išdidūs, tvirti, bebaimiai, ryžtingai ginantys savo interesus. Iki sielos gelmių įžeistas Skirgaila pažada žmonai jos mylimojo galvą. Personažų dialogas baigiamas Onos viltimi sulaukti iš dievo malonės ir kunigaikščio replika: “Ir lauk iš jo pasigailėjimo.Iš manęs nesulauksi”.
Dramos Reikšmė ir Interpretacijos
V. Krėvės dramos “Skirgaila” veikėjai, jų išgyvenimai ir juos kankinančios problemos yra artimos bei suprantamos mūsų epochos žmonėms, taip pat gimtojo krašto meilė, taurūs jausmai, išdavystė, veidmainystė. Vaizduojama kova dėl savarankiškumo, kova tarp senosios, agoniškosios religijos ir ką tik įvestos krikščionybės nepalieka abejingų: drama pajėgia sukrėsti, sužadinti baimę, sielvartą, užuojautą.
"Skirgaila" - tai kūrinys apie žmogaus būties trapumą, pasirinkimų sudėtingumą ir atsakomybę už savo veiksmus. Tai drama, kuri verčia susimąstyti apie vertybes, idealus ir kompromisus, kuriuos tenka daryti gyvenime.
XX amžiaus literatūra (V. Krėvė) atskleidė žmogaus dvasinio žlugimo dramą, tragišką Skirgailos kovą su aplinkiniais ir su savimi, parodė savigriovos procesą. V. Krėvės Skirgaila - tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas - neradęs kelio Lietuvai.
Dramos Pastatymų Istorija ir Vertinimas
1924-aisiais Krėvė perkūrė 1916 m. rusų kalba parašytą dramą Skirgaila. Valstybės teatre Boriso Dauguviečio režisuotas spektaklis sukėlė karštas diskusijas. Vaižgantas piktinosi, kad dramoje aukštinama pagonių ideologija, o krikščionybė žeminama, kiti, - kad riteriškasis vokietis Keleris yra patrauklus herojus, o lietuvis Skirgaila - atstumiantis. Dramą teatras cenzūravo, o aktoriai, nesilaikę cenzūruoto teksto, buvo baudžiami 100 litų bauda. Kostas Korsakas, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas Krėvės Skirgailą pripažino pasaulinio lygio dramos veikalu.