Šiame straipsnyje nagrinėjamos įžvalgos psichologės Virginijos Dapkevičienės, ypač jos patirtis dirbant su psichologine trauma. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant jos profesinį tinklaraštį ir atsiliepimus apie jos knygą „Pabaigos menas“. Jame nagrinėjami traumos aspektai, jos poveikis asmenims ir įveikimo strategijos, kurias siūlo Dapkevičienė.
Psichologinė trauma: žalojantis sukrėtimas
Psichologinė trauma apibrėžiama kaip netikėtas, netikėtas sukrėtimas, kuris žaloja žmogaus psichiką, pažeidžia asmens vientisumą, tapatybę ir pasitikėjimą. Jurga Dapkevičienė, turinti dvidešimties metų darbo patirtį psichologijos ir psichoterapijos srityse, specializuojasi konsultuoti suaugusiuosius ir teikti psichoterapiją. Jos teigimu, trauminiai įvykiai, tokie kaip fizinis ar psichologinis smurtas, prievarta, sužeidimai ar avarijos, pažeminimas, išsiskyrimai ar netektys, gali įkalinti asmenį traumuojančioje situacijoje.
Traumą lydintys simptomai gali pasireikšti įvairiai ir gali atsirasti tiek dėl vienkartinių, tiek dėl besitęsiančių ar pasikartojančių įvykių. Tai gali būti ligos, operacijos, patyčios ir sunkūs vaikystės išgyvenimai, ypač tie, kurie patiriami ikiverbaliniu laikotarpiu, kai nėra kalbinės atminties. Tokie vaikystės traumos sukelti jausmai gali iškilti kitais pavidalais suaugus. Tyrimai rodo, kad traumos turi tendenciją kartotis, o jas išgyvenę asmenys tampa mažiau atsparūs grėsmėms ir pavojams.
Pavyzdžiui, netekus artimo žmogaus, partnerio sveikata gali sutrikti ir išsivystyti ligos. Gintarės atveju, kuri būdama penkerių neteko tėvo, ji išgyveno pavydą ir baimę, kad vaikinas ją paliks, kaip dingo tėvas. Traumą lydi įvairūs jausmai, tokie kaip bejėgiškumas, liūdesys, neviltis, kaltė ir gėda. Pasikartojantys prisiminimai ir įkyrios mintys apie įvykį taip pat yra dažni. Be to, gali kilti nerimas ir baimė, nesaugumo jausmas ir sumažėjęs pasitikėjimas savimi.
Trauminis įvykis gali pažeisti santykį su savimi ir kitais, todėl asmenys jaučiasi atskirti, pasmerkti ir nepajėgūs bendrauti ar palaikyti santykius. Traumos padariniai gali tęstis ilgus metus, net kai prisiminimai apie trauminį įvykį išblėsta. Be stiprių, pasikartojančių jausmų, gali atsirasti ir skausmų bei fizinių simptomų, tokių kaip nemiga, košmarai, širdies ritmo sutrikimai, apsunkintas kvėpavimas ir raumenų įtampa. Nors šie simptomai paprastai trunka nuo kelių dienų iki kelių mėnesių ir pamažu nyksta, jie gali vėl atsirasti susidūrus su stimulais, primenančiais trauminį įvykį. Kuo labiau išgąsdintas ir bejėgis jaučiamasi, tuo stipresnis traumos poveikis.
Taip pat skaitykite: Muzikos poveikis asmenybės ugdymui: Virginijos Unguraitytės-Levickienės istorija
Svarbu pripažinti, kad reakcijos į traumas yra įvairios ir nėra „teisingų“ ar „klaidingų“ reakcijų. Užuot save traumuojant, smerkiant ar teisiant dėl „neteisingos“ ar „nelogiškos“ reakcijos, asmenys turėtų leisti sau jausti tai, ką jaučia. Bet kokia reakcija yra normali, kai susiduriama su nenormaliu įvykiu.
Traumos įveikimas: kelias į pasitikėjimą ir galią
Traumos įveikimas apima pasitikėjimo ir galios susigrąžinimą, o tai yra nelengvas ir skausmingas procesas. Dapkevičienė pataria pradėti nuo mažų žingsnelių ir sutelkti dėmesį į šias strategijas:
Būkite dėmesingi kūnui ir judėkite: Trauma sustingdo sielą ir paralyžiuoja kūną. Judėjimas gaivina ir žadina. Užsiimkite tokia veikla kaip pratimai, bėgiojimas, pasivaikščiojimas, plaukimas, šokis, joga, masažas, pirtis, SPA ar gyvūnų glostymas, kad jaustumėtės šiltai ir saugiai.
Užsiimkite kūrybine veikla: Pieškite, lipdykite, dirbkite sode, meistraukite, muzikuokite ar rašykite dienoraštį. Užsiimkite menine ar darbine veikla, kuri leidžia jums išreikšti save ir susisiekti su savo emocijomis.
Praktikuokite "įsižeminimo" pratimus: Nepriklausomai nuo to, ar sėdite, ar gulite, jauskite žemę po kojomis ir tvirtą pagrindą. Pabrėžkite šį pojūtį ir remkitės į jį. Ženkite žingsnį ir pastebėkite, kaip žemė jus laiko. Motinos žemės pojūtis gali aktyvuotis ir sapne, suteikiant saugumo ir stabilumo jausmą.
Taip pat skaitykite: LSMUL KK psichiatrijos tyrimai
Prioritetas miegui, mitybai ir vengti psichoaktyvių medžiagų: Pakankamas miegas, laiku valgymas ir vengimas psichoaktyvių medžiagų gali padėti atkurti psichinę pusiausvyrą.
Bendraukite ir ieškokite paramos: Net jei jaučiate impulsą užsisklęsti, neužsidarykite. Kalbėkite su kitais, bet neverskite savęs kalbėti apie trauminį įvykį. Palaikykite santykius ir būkite su kitais žmonėmis visais jums prieinamais būdais, tiek asmeniškai, tiek virtualiai. Apsvarstykite galimybę susisiekti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis arba lankyti savitarpio pagalbos grupę.
Padėkite kitiems: Savanoriaukite, dirbkite akivaizdžią prasmę turinčius darbus arba atsigręžkite į tuos, kuriems esate reikalingas. Pagalba kitiems gali palengvinti jūsų būseną ir suteikti tikslo jausmą.
Užsiimkite dvasinėmis praktikomis: Melskitės, medituokite ar užsiimkite kitomis dvasinėmis praktikomis, kurios suteikia nusiraminimą ir stabilumą. Tikėjimo išreiškimas gali turėti galingą gydomąjį poveikį.
Ieškokite vaizdinių: Vartykite tapybos ar nuotraukų albumus, eikite į parodas, skaitykite knygas ar žiūrėkite filmus. Ieškokite vaizdinių ir siužetų, kurie palaiko, ramina ir simboliškai atspindi tai, kas jau išgyventa.
Taip pat skaitykite: Apžvalga apie Virginijos Karalienės kliniką
Išgyti nuo traumos reikia laiko, tačiau jei trauminiai simptomai ne silpnėja, o stiprėja, jei darbe ar namuose patiriate sunkumų atlikdami kasdienius darbus, jaučiate itin stiprią baimę, nerimą, liūdesį, patiriate apetito ir miego sutrikimus, darosi sunku palaikyti santykius, patariama ieškoti profesionalios pagalbos.
Trauma ir pasaulėžiūra: gyvenimo supratimo pasikeitimas
Trauma gali daryti ženklią įtaką pasaulėžiūrai ir gyvenimo supratimui. Suaugę dažnai nurodinėja vaikams, ką jie turi daryti, kad nepatirtų bėdų ir nelaimių, taip formuodami suvokimą apie priežasties-pasekmės ryšius ir peršdami įsitikinimą, kad gyvenimas yra paprastas, numatomas, kontroliuojamas ir teisingas. Tačiau trauma gali sugriauti šį paprastą požiūrį.
Patyrus traumą, žmonės gali pradėti abejoti savo įsitikinimais ir tikėjimu Dievu ar gyvenimu. Sunku pasitikėti, kai nutinka tokie baisūs dalykai. Tačiau įveikiant traumą, tikėjimas gali išaugti ir sustiprėti. Patyrimai, kurie gresia sunaikinimu, žadina žmogų prasmės paieškoms ir ragina atsigręžti į dvasinius aspektus. Jei pavyksta, trauma gali tapti švyturiu, kurio šviesoje atsiranda dar daugiau galios mylėti, branginti ir saugoti.
Pavojai ir galimybės: pasiekti stiprybę ir atsparumą
Žmonės, išgyvenę staigią netektį ar įvykį, gali nesąmoningai tikėti, kad jų gyvenime nebebus paprastų džiaugsmų. Trauma gali tarsi sulaužyti apsauginius barjerus ir sukelti fantaziją, kad nelaimės nuolat byrės ant jų galvos. Ši fantazija ypač gaji, jei trauma nutiko vaikystėje ar paauglystėje.
Traumą lydi stiprūs jausmai, tokie kaip bejėgiškumas, baimė, kaltė, liūdesys ir pyktis. Šių emocijų išraiškai reikalinga fizinė ir psichologinė erdvė bei emociškai priimantis, palaikantis liudininkas. Dapkevičienė pabrėžia, kad sunkiausia dirbti su traumomis tada, kai žmogus, patyręs sunkų sužeidimą tarsi suakmenėja, nepajėgia išreikšti jausmų ar pravirkti. Taip dažniausiai nutinka, kai vaikystėje žmogui patiriant skausmą neleista verkti.
Polinkis slopinti ir slėpti jausmus veda prie to, kad žmogus, rodos, nustoja jausti, tačiau patiria nerimą, baimes ar panikos atakas. Svarbu prisileisti skausmą, kentėti ir rasti išraišką savo kančiai. Jei nuo kančios bėgama, ji iš vidaus graužia ir sprogdina tol, kol neranda kitos išraiškos.
Trauma gali naikinti raidos pasiekimus ir skatinti regresą. Ji gali skaidyti psichiką ir provokuoti radikalius pokyčius. Svarbu stebėti save ir pamažu ieškoti būdų įveikti krizę. Atsakymai į prasmės klausimus tiesia kelią dėkingumui, kuris patyrus traumą atrodo neįmanomas.
Patyrus traumą kyla pagunda pasinerti į savigailą ir susitapatinti su aukos pozicija. Nors savigailą gali suteikti dėmesio ir užuojautos, ji taip pat trukdo tvarkytis su kitais jausmais ir praleidžiamos galimybės. Vis dėlto, traumą įmanoma paversti savo stiprybės, jėgos ir energijos šaltiniu. Klauskite savęs, ką galiu priešinti trauminei patirčiai? Kokia jos prasmė? Kam man ši patirtis? Ką su ja darysiu? Kuo išsiskiriu, nes tai patyriau? Ką man šis patyrimas davė, ko išmokė? Ką daryti, kad trauma nesikartotų?
Prasmės paieškos reikalauja gilesnio žvilgsnio, kantrybės išbūti ir ištverti. Svarbu turėti šalia palaikantį žmogų ir, jei įmanoma, ieškoti profesionalios pagalbos.
Virginijos Dapkevičienės knyga "Pabaigos menas"
Virginija Dapkevičienė yra knygos "Pabaigos menas" autorė, kurioje nagrinėjamos gyvenimiškos situacijos ir aplinkybės, kai pabaigos neišvengiamos. Knygoje aptariami tokie procesai kaip santykių nutraukimas, išėjimas iš sunkių būsenų, išsiskyrimas, palaidojimas ir žalingų įpročių užkirtimas. Dapkevičienė pabrėžia, kad vengiant sąmoningai priimti ir išgyventi pabaigas, emocinis šleifas niekur nedingsta ir gali prasiveržti kūno skausmais, įkyriomis mintimis ir būsenomis.
tags: #virginija #dapkeviciene #psichologe