Įvadas
Vaikai ir paaugliai yra itin jautri visuomenės dalis, o šiuolaikiniai pokyčiai daro didelę įtaką jaunajai kartai. Agresijos tendencijos, šeimų nestabilumas ir kiti socialiniai procesai lemia vaikų agresyvumą, nusikalstamumą ir normų pažeidimus. Elgesio problemos, prasidėjusios ankstyvoje vaikystėje, gali sunkėti, plisti ir galiausiai pasireikšti agresija, nusikalstamumu ar asocialiu elgesiu. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į šią problemą, šviesti visuomenę ir laiku suteikti pagalbą. Individualiosios psichologijos institutas sunkumų turintiems vaikams bei jų tėveliams pagalbos kelią bando nutiesti per netinkamų vaikų elgesio tikslų pažinimą ir koregavimą.
Vaikų ir paauglių elgesio sutrikimų samprata
Vaikai, pažeidžiantys elgesio normas, vadinami įvairiai: delinkventais, rizikos grupės vaikais, problemiškais vaikais arba turinčiais elgesio sutrikimų. Elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami klinikiniu požiūriu, remiantis DSM - III - R kriterijais, atsižvelgiant į etiologiją.
Esminis elgesio sutrikimo požymis yra nuolatinis elgesio modelis, kai pažeidžiamos kitų žmonių teisės ir socialinės normos. Šis elgesys pasireiškia namuose, mokykloje, su bendraamžiais ir bendruomenėje.
Lietuviškame leidinyje "Socialinės reabilitacijos organizaciniai aspektai" elgesio sutrikimas apibūdinamas kaip santykinai pastovus, išsiskiriantis nukrypimas nuo normalaus elgesio. Pastebima, kad elgesio ir emocijų sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai. Leidinyje pateikiamas toks orientacinis skirstymas:
- Eksteriorizuota agresija;
- Interiorizuota agresija;
- Motyvacijų sutrikimai;
- Alkoholizmas ir narkomanija;
- Depresija;
- Nerimas;
- Valios ir kontrolės sutrikimai;
- Delinkventiškas elgesys;
- Hiperaktyvumas;
- Kiti elgesio sutrikimai.
Vaikų su elgesio sutrikimais IQ vidutiniškai yra žemesnis nei nedelinkventų. Įvertinant vaikus, kurie gali turėti elgesio sutrikimų, naudojamas psichologinių testų rinkinys, apimantis intelekto, asmenybės, vizualinių-motorinių gebėjimų ir akademinių pasiekimų duomenis. Taip pat naudojami interviu, stebėjimai ir elgesio pokyčių užrašai.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Elgesio sutrikimai taip pat gali būti nagrinėjami socialiniu požiūriu. Netinkamai besielgiantys vaikai priskiriami rizikos grupėms: beglobiai (gatvės) vaikai, vaikai iš asocialių šeimų, patiriantys prievartą, depresyvūs, atstumti vaikai ir vaikai, padarę smulkių prasižengimų.
Asocialiu laikomas vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistovėjusių normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai - agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas.
Visuomenė, susidurdama su jos normas pažeidžiančiu reiškiniu, dažniausiai linkusi vertinti jį neigiamai. Tačiau "TLK - 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika" išreiškia humanišką požiūrį į žmogų ir siekia formuoti ne tokią kategorišką visuomenės nuomonę. Elgesio sutrikimai, nors ir galintys būti psichikos sutrikimų išraiška, yra išskiriami ir į juos žiūrima kaip į reiškinį, kurį galima paveikti gydymu ir korekcija.
Šiame leidinyje elgesio sutrikimai apibūdinami kaip pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus ir iššaukiantis elgesys. Elgesio sutrikimai (F91) TLK - 10 žinyne yra skiriami į šias kategorijas:
- Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje (F91.0), kai disocialus ar agresyvus elgesys yra apribotas namų aplinka.
- Nesocializuotas elgesio sutrikimas (F91.1) - nuolatinis disocialaus ar agresyvaus elgesio derinys su individo santykių su kitais vaikais sutrikimu.
- Socializuotas elgesio sutrikimas (F91.2) - disocialus ir agresyvus elgesys, pasireiškiantis asmenims, kurie paprastai yra sėkmingai įsijungę į bendraamžių grupę.
- Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (F91.3) - iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis elgesys, tačiau nėra žymių disocialių ar agresyvių poelgių.
- Kiti elgesio sutrikimai (F91.8).
- Nepatikslintas elgesio sutrikimas (F91.9).
Individualiosios psichologijos praktikė atkreipia dėmesį, kad apie menkavertiškumą, kaip žmogaus pažinimo atspirties tašką, daugiausiai kalbėjo garsus austrų psichologas Alfredas Adleris. Jo sukurtos ir išvystytos asmenybės teorijos požiūriu žmogaus pažinimas prasideda nuo labai ankstyvų, neigiamų, sunkiai ištveriamų jausmų (baimės, liūdesio, gėdos, kaltės, vienišumo), suteikiančių vaikui patirtį, jog kažkas su juo yra nelabai gerai ir turėtų būti „pataisyta“, atskleidimo.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Pasak A.Adlerio, šie jausmai „sukelia visas galias, ištisą psichologinį judėjimą ieškoti kompensacijų“, t. y. būdų, kaip vidinį minuso jausmą paversti pliusu.
Individualiosios psichologijos teorijos rėmuose galima kalbėti ir apie tam tikrą tautinį menkavertiškumą. Prisiminus dar visai nesenus įvykius Lietuvos istorijoje, galima kelti prielaidą, jog egzistavo labai daug aplinkybių, palietusių žmones ne tik individualiai, bet ir bendrai kaip šeimas, bendruomenes, valstybę ar tautą. Tokios patirtys kaip tremtis, okupacija, brutali politinė santvarka didelę dalį Lietuvoje gyvenančių žmonių vertė jaustis menkais, bejėgiais, išsigandusiais. Pasak psichologės, galima sakyti, jog tuomet buvo jaučiama grėsmė ne tik asmeniniam, bet ir tautiniam identitetui. Todėl galime kalbėti ir apie visuotinį poreikį kompensuoti šias sunkias patirtis puoselėjant aukštas tautines ambicijas. Iš čia galimai kyla aukšti reikalavimai sau, baimė daryti klaidas ar nenoras priimti kitų netobulumą. Tai, ką matome kaip sėkmės vaikymąsi ar didelį konkurencingumą, galima suvokti kaip pastangą kompensuoti jausmą, kad „kažkas su manim yra nelabai gerai“. Tokia kompensacija pasireiškia iškeliant save ir nuvertinant kitą, sako psichologė.
Įsivaizduokite, kaip jautėsi tėvas, kurio vaikas mokykloje turėjo deklamuoti Staliną šlovinantį eilėraštį. Šeima nepritarė santvarkai, tačiau nieko negalėjo padaryti. Šiame emociniame kontekste žmonės susiduria su sunkumais kurti demokratiškus santykius. Demokratija yra gebėjimas susitarti, pripažinti visų pusių lygiavertiškumą ir iš šio lygiavertiškumo kylančias teises bei pareigas, teigia G.Jurgelytė. Su žmonėmis dirbant mokymuose, savęs pažinimo grupėse ar padedant jiems siekti asmeninio savo gyvenimo stiliaus pažinimo, atsiveria bendros visiškai skirtingų individų patirtys, išeinančios už šeimos istorijos ribų. Visų pirma, daugelyje vaikiškų prisiminimų figūruoja emocinis ir fizinis smurtas, dažnai kylantis iš tuometinės smurtu pagrįstos santvarkos, kai vaiko netinkamas elgesys (pvz., viešas nepaklusnumas, plepumas, maištavimas mokykloje) galėjo sukelti neigiamų padarinių visai šeimai. Iš čia dažnai ir tėvų baimė, o iš jos - pyktis bei bausmės vaikams ar kitokie emociniai padariniai.
Santvarkose, kurias galima prilyginti traumuojančiai aplinkai, ilgai gyvenantys žmonės patiria vidinį susiskaldymą ir atsiribojimą nuo kai kurių jausmų. Tuomet greta augantys vaikai gauna dvigubą žinutę, pvz., žodžiais sakoma, kad reikia mokytis ir gerbti mokytojus, bet kartu jausmas toks, tarsi tėvai nepritaria tam, ką mokykla simbolizuoja. Tai kelia vidinę sumaištį ir nesaugumą. Gali būti, kad būtent dėl šio palikimo dar ir šiandien į mokyklą, o dažnai ir į valdžią ar verslą žiūrima nepatikliai.
Mokykla vaidino ypatingą vaidmenį įtvirtinant okupacinį režimą, o šeima su savo vertybine sistema buvo tapusi nereikšminga ląstele. Mokykla buvo valdžios, o ne visuomenės ar bendruomenės dalis. Iš čia galimai kyla ir dabartinis požiūris į mokyklą kaip nedemokratišką, individualumo ir autentiškumo nepriimančią instituciją. Šis nepasitikėjimas (mokykla, valdžia ar verslu) nesąmoningai gali būti perduotas iš kartos į kartą.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Išgirdus klausimą, „ką daryti?“, psichologės mėgstamiausiais atsakymas paprastai yra „o kaip išbūti nieko nedarant?“ Specialistė siūlo toliau kelti klausimus: kaip išbūti su tuo, kas mumyse vyksta, ir pažinti, kokie motyvai, impulsai, potraukiai skatina mus veikti? Ar mes kartais nesiekiame įveikti kitą, pranokti, pasirodyti vien tam, kad kompensuotumėme savo menkavertiškumo patyrimą? Ar netrokštame nuvertinti kito tam, kad patys galėtume pasijusti „pakankamai“ geri?
Tokie klausimai, pasak G.Jurgelytės, galėtų būti keliami ne tik individualiu, bet ir visuomenės lygiu. Tačiau galima žvelgti ir optimistiškai - mus vienijanti istorinė patirtis kuria ir bendrystės jausmą. Tai, jog mūsų tėvai išgyveno tą pačią santvarką, kad mūsų vaikystėje buvo panašių sunkumų, reiškia, jog šiandienos mūsų uždaviniai ir iššūkiai yra panašūs, ir mes galime atsiremti vieni į kitus.
G.Jurgelytė apibendrina, kad užuot slėpę savo menkavertiškumo jausmus ir bandę juos kompensuoti pranokstant kitus, galima pripažinti savo netobulumą ir patirti, kad šis jausmas nesvetimas daugeliui žmonių. Šis bendrumo patyrimas iš tiesų drąsina ir skatina kurti realią demokratiją.
Rudolfo Dreikurso 4 vaiko netinkamo elgesio tikslai
Individualioji psichologija sunkumų turintiems vaikams bei jų tėveliams pagalbos kelią bando nutiesti per netinkamų vaikų elgesio tikslų pažinimą ir koregavimą. Keturis netinkamus vaikų elgesio tikslus suformavo žymiausias Alfredo Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas (lietuviškai yra jo knyga „Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams“). Šie tikslai pagrįsti esminiais vaiko poreikiais, kurių nepatenkinęs socialiais, bendradarbiavimu grįstais būdais, vaikas pradeda elgtis netinkamai. Anot Dreikurso, yra keturi netinkamo elgesio tikslai: dėmesio siekis, jėgos kova, kerštas ir pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas.
Dėmesio siekimas
Pirmasis vaiko elgesio tikslas gerai pažįstamas daugeliui tėvelių yra dėmesys. Šio tikslo vaikas siekia, kai nepatenkinamas vienas iš bazinio poreikių priklausyti, jaustis susijusiu. Dėmesio vaikai gali siekti milijonais skirtingų būdų - tai ir mielos mergaitės, nešančios pradinių klasių mokytojai šimtąjį piešinį, ir paauglys, pavogęs pinigus iš tėčio kelnių kišenės, ir trimetis, krentantis ant grindų prekybos centre. Priemonės nėra svarbios, vaikų vaizduotė beribė, įrankių arsenalas visiems tikslams - taip pat. Norėdami atpažinti vaiko elgesio tikslą pirmiausiai vadovaujamės savo jausmu. Dėmesio siekiantis elgesys suaugusiems paprastai kelia susierzinimą. Kitas signalas yra, kaip vaikas reaguoja į suaugusiojo įsikišimą: subarimą ar pagyrimą. Vaikas, kuris siekia dėmesio paprastai jaučiasi to dėmesio gavęs ir jo netinkamas elgesys baigiasi.
Kaip atpažinti, kad vaikas reikalauja dėmesio? Tėvai gali atpažinti iš kylančio susierzinimo jausmo ir vaiko reakcijos į subarimą - gavęs dėmesio, jis kuriam laikui nustoja netinkamai elgtis, bet dėmesio siekimas greitai atsinaujina. Tokiais atvejais tėvai turėtų stengtis atkreipti dėmesį į tinkamą vaiko veiklą, jo pastangas ar atliktus darbus, kadangi tai jam nėra savaime suprantama. Tėvų džiaugsmas vaikui siunčia svarbią žinią: tu esi reikšmingas ir mūsų šeimos dalis, mes tave matome ir girdime. Labai svarbus ir vaiko minčių, nuomonės, norų, siūlomų sprendimų išklausymas. Be to, vaikas turi periodiškai gauti nedalomo tėvų dėmesio, pvz., vieną savaitę pasirinktą dieną praleisti porą valandų su mama, kitą savaitę - su tėčiu. Būnant kartu ir veikiant abiem malonius dalykus atsiras teigiamos, ryšį stiprinančios emocijos. Svarbiausi du dalykai: kad tai vyktų periodiškai, t. y. kad vaikas žinotų, jog tikrai ateis jo ir tėčio arba jo ir mamos laikas, bet ne mažiau svarbu, kad tai teiktų džiaugsmą abiem: ir vaikui, ir suaugusiam.
Kaip elgtis su vaiku, kuris siekia dėmesio? Ignoruokite netinkamą elgesį ir atkreipkite dėmesį į tinkamą elgesį. Skirkite vaikui dėmesio, kai jis elgiasi tinkamai, ir parodykite jam, kad jis yra svarbus ir reikalingas.
Jėgos siekimas
Jeigu netinkamas vaiko elgesys nesibaigia po suaugusiojo dėmesio, o tik dar labiau suaktyvėja - į subarimus atsikirtinėjama, draudimai ignoruojami, o suaugusieji šalia jaučiasi įpykę, išprovokuoti - susiduriame su jėgos siekimu [antras tikslas]. Už šio tikslo paprastai slypi kompetencijos jausmo trūkumas. Vaikas stokoja tikėjimo tuo, kad gali sugeba, moka ar išmano. Čia kiekvienam suaugusiam labai svarbu nepasiduoti kylančiom emocijom, nekaltinti dėl jų vaikų ir tiesiog atsitraukti.
Kai vaikui trūksta dėmesio ir jis ilgai negauna padrąsinimo, prasideda galios kovos. Tokį elgesį gali provokuoti autoritariškas tėvų elgesys, kai jie liepia ką nors daryti, nes tiesiog yra stipresni. Tada vaikas pasijunta nuvertintas, menkavertis. R.Dreikursas sakė, kad jei vaikas jaučiasi nuvertintas, tai jo kūrybinė galia ieškos būdo pakilti nuvertindama kitus. Vaiko vidinė logika jam sako, kad jis taps stipresnis, kai bus jo viršus. „Tai svarstyklės - vienai lėkštelei leidžiantis, kita kyla“, - sako R. Bieliauskaitė. Vaiko vidinė logika jam sako, kad jis taps stipresnis, kai bus jo viršus. Mokykloje tokie vaikai plepa per pamokas, sudrausminti ne nutyla, o atsikerta, gali įžeisti, namie neklauso tėvų ir pan. Svarbu suprasti, kad kai vaikas jaučiasi nuvertintas, nekompetentingas, nepasitiki tuo, ką daro, jis bandys kompensuoti savo menkavertiškumą.
Apie prasidėjusią galios kovą suaugusiam asmeniui signalizuoja kylantis pyktis. Tačiau R.Bieliauskaitė įspėja jam nepasiduoti ir verčiau kuriam laikui atsitraukti. „Veltis į kovą su vaiku yra automatiškas pralaimėjimas, tuo metu atsitraukimas yra atsakomybės sugrąžinimas vaikui“, - sako specialistė. Norint, kad vaikas būtų atsakingas, reikia ramioje situacijoje su juo tartis ir aptarti neigiamo dalyko pasekmes. Svarbu, kad tai vyktų dialoge su vaiku, lygiavertiškai bendraujant, tačiau taip pat ir tvirtai pateikiant savo reikalavimus. Naudingi tokie susitarimai, kai tėvai nubrėžia ribas, bet kaip elgtis pasirenka pats vaikas. Tėvams tenka nelengva užduotis - sugalvoti nei per sunkius, nei per lengvus pasirinkimus ir, negana to, atsispirti impulsui sumanipuliuoti vaiku. Vaiko pasirinkimus būtina gerbti. Svarbu domėtis vaiku, jo savijauta, suteikti atgalinį ryšį, normalizuoti patiriamas nesėkmes, lyginti su juo pačiu, bet ne su kitais, iš anksto susitarti (pvz., kad gavus blogą pažymį teks mažiau laiko skirti kompiuteriui ir pan.).
Kaip elgtis su vaiku, kuris siekia jėgos? Atsisakykite kovos ir pasiūlykite vaikui pasirinkimą. Leiskite jam priimti sprendimus ir parodykite, kad gerbiate jo nuomonę.
Kerštas
Kai vaikams nepavyksta pasiekti to, ko jie trokšta, kai nepaisant viso plataus priemonių arsenalo jie negauna dėmesio, ar visų pasigalynėjimų, jėgos vis tiek negana, jie gali įklimpti dar giliau. Pasak R. Dreikurso, trečiasis vaiko tikslas yra kerštas. Tai labai nusivylusių, įsitikinusių, kad pasaulis yra neteisingas, vaikų jausmas. Jis dažniau pasitaiko tarp išlepintų vaikų, kurie ateina į darželį ar mokyklą ir staiga susiduria su realybe, kurioje niekas aplink juos asmeniškai nešokinėja. Taip pat tarp vyresnėlių, kurie gimus jaunesniam broliukui ar sesutei labai daug ir staigiai prarado. Kai vaikai siekia keršto, suaugę gali pasijusti įskaudinti vaiko elgesio, tarsi nujaustų jame slypintį piktybiškumą. Toks elgesys gali įžeisti ir sukelti norą bausti. Taip besielgiančiam vaikui trūksta svarbos, savo vertės pajautimo. Į suaugusiojo reakciją, tarkim bausmę, jis reaguos dar didesniu nusidrąsinimu ir pasitvirtinimu apie savo menką vertę.
Kerštauja nusivylę, pasaulio neteisingumu įsitikinę, nudrąsinti ir priekaištais, draudimais auklėjami vaikai. Jie yra patyrę nemažai įskaudinimo. Svarbu suprasti, sako psichologė, kad tokie vaikai reikšmingi pasijunta tik skaudindami kitus taip, kaip patys jaučiasi įskaudinti. Tai vaikai, patiriantys didelį vidinį skausmą. Savo ruožtu vaikai geba labai „taikliai“ įskaudinti. Pvz., labai griežtų ir reikalaujančių gerai mokytis tėvų vaikai neretai priveda juos iki isterijos visiškai nesimokydami. Vaikas gali sėdėti prabangioje jachtoje ir jausti skausmą, teigia specialistė. Vaikai gali patirti skausmą iš savo tėvų, bet skaudinti - mokytojus. Įdomu tai, kad kenčia įvairiuose socialiniuose sluoksniuose augantys vaikai. Vaikas gali sėdėti prabangioje jachtoje ir jausti skausmą, teigia specialistė. Ryškiausiai kerštas pasireiškia paauglystėje ir suaugusiems sukelia skausmą, įsiskaudinimo jausmą, o po jo ateina noras… keršyti vaikui. Svarbiausia - susilaikyti nuo keršto, kad nesisuktų ydingas ratas, kai vaikas jaučiasi reikšmingas tik kai įskaudina labiau nei yra įskaudintas. Svarbu apsaugoti vaiką nuo tolesnio skaudinimo, drąsinti jį kuriant situacijas, kuriose jis patirs teigiamą socialinį bendravimą ir atgaus pasitikėjimą savimi. Psichologės nuomone, tai sunkiai įmanoma be specialisto. Todėl R.Bieliauskaitė skatina tokių vaikų tėvus inicijuoti psichoterapiją, kadangi be pagalbos vaikas anksčiau ar vėliau pereis link sunkiausiai suvaldomo netinkamo elgesio tikslo - prisiimto bejėgiškumo.
Kaip elgtis su vaiku, kuris siekia keršto? Nebandykite atkeršyti vaikui ir parodykite jam, kad suprantate jo jausmus. Pabandykite išsiaiškinti, kas jį įskaudino, ir padėkite jam išreikšti savo pyktį tinkamu būdu.
Pasidavimas
Ketvirtasis vaiko tikslas - tai pasidavimas. „Nieko neišėjo, nieko aš negaliu pasiekti, taigi atsiribosiu ir lauksiu kol visi paliks mane ramybėje“. Vaikas yra netekęs drąsos bandyti ir klysti. Suaugę šalia šių vaikų jaučiasi sumišę ir bejėgiai. Jie tarsi užsikrečia vaiko bejėgiškumu. Todėl čia jau reikia išorinės pagalbos, kad pastiprintų visą šeimą.
Bejėgiu pasijutęs vaikas galvoja, kad jis nieko nebegali pasiekti, todėl pasirenka atsiriboti ir laukti, kol visi paliks jį ramybėje. Jis niekuo nebetiki, neturi drąsos toliau bandyti ir jėgų siekti poreikių patenkinimo, sako psichologė. Suaugusiems apie vaiko pasidavimą liudija sumišimas ir jų pačių bejėgiškumo jausmas. Šis vaiko tikslas veda link depresijos, priklausomybių, mokyklos nelankymo ir net pašalinimo iš jos. „Toks vaikas socialine prasme kelia mažiau problemų, negu, tarkim, kerštaujantis, kadangi sėdi ir nieko nedaro. Todėl tai ir yra pati pavojingiausia situacija - vaikas yra gana „patogus“, - pastebi R. Bieliauskaitė. Šis tikslas sunkiausiai koreguojamas, nes vaikas nebetiki, kad gali su kažkuo jausti bendrumą ar savo reikšmingumą. Bejėgiškumas kartais būna visaapimantis, o kartais - tam tikros sferos, pvz., įsitikinimas, kad nesugebės suprasti matematikos, vairuoti ar šokti. Visaapimantį bejėgiškumą vaikas prisiima ne iš karto - iki tol jis patiria daug atstūmimo ir nuvertinimo. Kaip taisyklė, jau būna smarkiai atsilikęs moksluose ar kituose raidos uždaviniuose. Tokiam vaikui būtina pedagogų, psichologų ar psichoterapeutų pagalba. Efektyviausiai veikia darbas su visa šeima. Specialistai siekia apčiuopti vaiko stipriąją vietą ir stiprinti ją, leisti pajusti bent mažą sėkmę, pabrėžti ne klaidas, o teisingai atliktas užduotis.
Kaip elgtis su vaiku, kuris pasidavęs? Padrąsinkite vaiką ir parodykite jam, kad tikite jo sugebėjimais. Padėkite jam pasiekti mažų pergalių ir parodykite, kad jis yra vertingas ir reikalingas.
Kiti elgesio sutrikimai
Hiperaktyvumas
Hiperaktyvumas - dažnai pasitaikantis elgesio sutrikimas, pasireiškiantis dideliu aktyvumu, padidėjusiu judrumu, nesugebėjimu sukaupti dėmesio. Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas. Hiperaktyvumas - tai ne tik medicininis, bet ir socialinis sutrikimas.
Diagnozuojant hiperaktyvumą, remiamasi tėvų, auklėtojų, mokytojų pranešimais. Svarbu atskirti tikrus požymių pasireiškimus. Hiperaktyvumas nustatomas iki septynerių metų. Toks elgesys yra daug dažnesnis negu daugumos to paties amžiaus vaikų.
Hiperaktyvumo požymiai:
A. Dėmesio sutrikimas:
- Nesugebėjimas atidžiai klausytis ir susikaupti.
- Sunku išlaikyti dėmesį atliekant užduotis ar žaidžiant.
- Neišklauso iki galo užduodamų klausimų.
- Nesilaiko nurodymų ir neatlieka užduočių.
- Sunku organizuoti užduotis ir veiklą.
- Vengia užduočių, reikalaujančių protinio pastangų.
- Pameta daiktus, reikalingus užduotims atlikti.
- Lengvai išblaškomas pašalinių dirgiklių.
- Būna užmaršus kasdieninėse situacijose.
B. Impulsyvumas:
- Atsako į klausimus nebaigus jų užduoti.
- Sunku laukti savo eilės.
- Pertraukia kitus ir trukdo.
C. Hiperaktyvumas:
- Nerimastingai judina rankas ir kojas arba vartosi kėdėje.
- Palieka savo vietą klasėje ar kitose situacijose, kai reikia sėdėti.
- Bėgioja arba karstosi, kai tai nedera.
- Sunku ramiai žaisti ar užsiimti kita veikla.
- Nuolat juda.
- Daug kalba.
Hiperaktyvūs vaikai negali kontroliuoti savo norų, įgeidžių, troškimų, atlikti užduotis iki galo, nuosekliai mokytis. Jie dažnai pradeda netinkamai elgtis - garsiai šūkauti, plepėti, žaisti. Šie vaikai patiria sunkumų tiek socialinėje, tiek akademinėje srityse.
Hiperaktyvūs vaikai dažnai būna atstumtieji, nejautrūs kitiems, savimi nepasitikintys. Pradinėse klasėse dažnai pablogėja santykiai su mokytoju. Jiems "lipdomos" įvairios "etiketės". Nors šie vaikai turi normalų intelektą, bet nesugeba pasinaudoti savo intelekto galiomis.
Mergaičių ir berniukų santykis, sergančių hiperaktyvumu, yra nevienodas. Autoriai pateikia nevienodą berniukų ir mergaičių santykį - tarp 4:1 ir 9:1.
Dažniausia priežastis - organinis galvos smegenų pažeidimas. M.A. Stiuartas ir Dž. Morisonas (J. Stewart and J.Morrison) išskyrė tris pagrindinius (biologinius, psichologinius ir nesocialinius) faktorius. E.S.Betlo (E.S.Bethell) akcentuoja nepriimančio vaiko tokio, koks jis yra, emociškai šalto, kritiško.
Hiperaktyvumą galima pažvelgti kaip į išmoktą reagavimo būdą. Dėl socialinio pastiprinimo vaikas elgiasi taip, kaip jam naudinga. Vaikas gauna dėmesį, išvengia atsakomybės.
Agresyvumas
Agresyvumas kelia daug problemų. Agresija nėra vaiko charakterio dalimi. Agresija žeidžia abi konfliktuojančias puses. Agresyvumo aktas baigiasi nusikaltimu.
Agresyvumas - tai reiškinys, o agresija - elgesio forma. Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus atžvilgiu. Agresija gali būti verbalinė (žodinė agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija). Agresija kyla kaip reakcija į konfliktą, frustraciją.
Biologinė agresyvumo teorija teigia, kad agresija yra įgimta, tai instinktyvios žmogaus prigimties dalis, kurios negalima slopinti. Tokia tikslinga iškrova yra vadinama katarsiu.
Frustracinė agresyvumo teorija teigia, kad agresiją sukelia kryptingo elgesio blokavimas. Stipresnė frustracija sukelia stipresnę agresiją. Meilės, saugumo blokavimas sukelia ypač didelį agresyvumą.
Socialinio išmokimo teorija teigia,…