Šiame straipsnyje nagrinėsime visiško priklausomumo nuo vyro psichologiją, remdamiesi psichoterapeuto Olego Lapino įžvalgomis ir kitų ekspertų nuomonėmis. Aptarsime, kas lemia tokį priklausomumą, kokios jo pasekmės ir kaip moteris gali atgauti savarankiškumą bei dvasinę pusiausvyrą.
Neviltis Ir Jos Priežastys
Visiška neviltis, vienišumas, išdavystės jausmas, panieka, nereikalingumas - tai dažni jausmai, patiriami moters, atsidūrusios tokioje situacijoje. Vaikai užaugę ir turi savo šeimas, draugių nėra, o darbas prarastas. Šiuos jausmus lydi pyktis, nuoskauda, pavydas, liūdesys ir ateities baimė. Tokia moteris neturi tikėjimo ateitimi ir nepasitiki savo galimybėmis išgyventi be vyro.
Psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad paradoksaliai, būtent šis nepasitikėjimas ir yra fizinio santuokos išgyvenimo pagrindas. Vyras greičiausiai nepaliks moters, nes jaučia kaltę palikęs ją be galimybių išgyventi. Tai panašu į tėvų, paliekančių vaikus namuose, situaciją: jei žinai, kad vaikai saugūs, gali atsipalaiduoti, o jei ne - jokia šventė neteikia džiaugsmo.
Neištikimybės Priežastys
Kodėl vyrai ir moterys apskritai būna neištikimi? Anot O. Lapino, abiejų lyčių atstovai turi tam tikrų poreikių, kurių santuoka negali visiškai patenkinti:
- Seksualinė įvairovė: jei santuokoje sekso nėra arba jis tapo mechaniškas.
- Savigarba: jei santuokoje yra tik menkinimai ir priekabės.
- Bendravimas: jei sutuoktiniai nemoka atvirai bendrauti.
- Romantiniai jausmai: kurie santuokoje dažnai išblėsta.
Todėl neištikimybė yra labai paplitusi tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Tačiau prisirišimo jausmas nedingsta ir dažniausiai išlieka šalia naujo romantinio įsimylėjimo ar seksualinės aistros. Būtent šis prisirišimo jausmas ir nešvari sąžinė neretai grąžina „nukrypusius“ vyrus ir moteris atgal. Naujoje meilėje neišvengiamai atrandami trūkumai, kurių neturi sutuoktinis, o sutuoktinis sužiba savo privalumais. Tuomet poros įgyja šansą vėl susitikti ir nuspręsti, ar jiems verta būti kartu.
Taip pat skaitykite: Kraujo judėjimo iššūkiai
Atsakomybė Už Savo Gyvenimą
Svarbu suprasti, kad klausimas nėra tik „Ar aš išgyvensiu be jo?“. Į šį klausimą reikia atsakyti pačiai, ir tai yra jūsų atsakomybė. Pasakymas „Aš be jo neišgyvensiu“ rodo ne faktą, o jūsų emocinę būseną, nepasitikėjimą, priklausomybę nuo vyro.
Vertėtų pagalvoti apie tai, kokių dar būdų išgyventi ir užsidirbti jūs turite. Jų yra visuomet, tik juos atrandi ne taip greitai, kaip norėtųsi. Yra galimybių ir pasirūpinti savimi, savo išvaizda, savo sveikata ir savo išsilavinimu. Nemaža dalis moterų tokiais atvejais lankosi pas psichoterapeutą ir žingsnis po žingsnio atstato dvasinę pusiausvyrą.
Neretai sugrįžusio sutuoktinio moterys nenori priimti atgal: tiesiog pamato, kad yra skirtingi žmonės. O kartais priima ir lieka gyventi kartu. Jei jūsų atsakymas teigiamas: taip, aš kaip nors išgyvensiu su juo, nes jis man brangus, ir aš jam brangi, tuomet ateina kitas svarbus žingsnis: teisingumo atstatymas. Dažniausiai čia padeda principas: už padarytą blogį atsakyti mažesniu blogiu. Tai reiškia, kad jūsų santykiuose atsiranda kažkiek šaltumo, jūs atsisakote intymių santykių, o gal leidžiate sau kai kurias pramogas, kurios buvo tradiciškai jūsų abiejų. Jūsų vyras priims tai kaip pelnytą atsaką. Po kiek laiko, kai jūsų teisingumo jausmas yra atstatytas, gali ateiti malonesnė dalis - grąžinti į šeimos gyvenimą apsikeitimą gerais dalykais, meilės ženklais.
Svarbiausia leisti sau laisvę jausti ir kalbėti apie tai, ką jaučiate. Jums reikalingas klausytojas, kuris neskubės jums duoti patarimų. Vargu ar jums galima duoti „vienintelį ir patikimą receptą“. Daugumai moterų tokiais atvejais padeda mokėjimas paleisti vyrą nuo savęs ir savo savigarbos atstatymas ir palaikymas. Ir tai nėra vienos dienos darbas. Beje, tokiu atveju jūs išlošiate ne tiek vyrą, kiek kur kas svarbesnį žmogų: save pačią. Juk jūs jau supratote, kad šis žmogus - jūs pati - labiausiai reikalauja meilės ir dėmesio šioje situacijoje? Dabar atėjo metas užsiimti savimi be vyro pagalbos. Vyrai, beje, nelabai patikimi pagalbininkai tokiais atvejais.
"Undinėlės Sindromas" Ir Pernelyg Didelis Priklausomumas
Gydytoja psichiatrė psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė atkreipia dėmesį į "undinėlės sindromą", kai moterys linkusios į per dideliu priklausomybe pasižyminčius tarpasmeninius santykius. Pasaka apie undinėlę perspėja, kas gali nutikti, jei tapsi per daug priklausoma nuo kito žmogaus, jei jį sureikšminsi iki begalybės, padarysi savo pasaulio, savo sielos centru. Vis dėlto sielos centras turi būti tu pats.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Anot A. Kirvaitienės, didžiausia „undinėlių sindromą“ turinčių moterų tragedija yra ta, kad jos ieško ne vyro, o objekto, kuris atstotų motiną ir motinišką rūpestį. Dėl vaikystėje patirtų santykių, meilės stokos ji pati, visiškai to nesuvokdama, į sutiktus vyrus projektuoja lūkesčius, kurie buvo skirti motinai. Todėl undinėlė pasmerkta nesėkmei. Tokios moterys tampa priklausomos tarsi kūdikiai, nors vyrai nori šalia savęs turėti žmoną, galinčią išklausyti ir padėti.
"Undinėlė" - pasaka apie tai, kaip meilėje galima prarasti save, koks tai stiprus jausmas. Jį galima būtų palyginti su vandeniu, povandeniniu pasauliu - tu negali iš jo ištrūkti, išnerti, įvaldyti kitų savo savybių. Tai labai svarbus perspėjimas, kad gali užstrigti tarp moters ir mergaitės, tarp vandens pasaulio gyventojo ir brandžios moters, kuri turi kojas, gimdą, makštį, normalius seksualinius santykius. Kuri yra laiminga, kuri gali būti laiminga su kūnu, gali eiti tvirtai, savo kojomis, kuri nebijo savo agresyvumo, kuri gali ir savintis mylimą žmogų, ne vien besąlygiškai jam aukotis, kaip padarė undinėlė.
Kaip Išsilaisvinti Iš Priklausomybės?
A. Kirvaitienė teigia, kad išeitis priklauso nuo žmogaus. Sunkiais atvejais išeiti, deja, neįmanoma. Tada belieka pasakyti, kad niekuo negali padėti. Taip būna. Kartais, sunkiais atvejais, prireikia ligoninės, pvz., kai yra sunki depresija, kai dažnai smurtaujama. Nors tada geriausia, jei moteris gali išeiti iš tų ydingų santykių rato.
Pagalba įmanoma kitais atvejais: kai moteris nesijaučia taip labai sutrikusi, kai sugeba adekvačiai funkcionuoti ir darbe, ir visuomenėje, ir auginti vaikus, bet meilės, santykių srityje yra pažeidžiama. Tada, manau, pakanka psichoterapijos. Psichoterapija gali būti individuali, gali būti grupinė. Moterims, turinčioms „undinėlės sindromą“, grupinė terapija netgi šiek tiek geriau nei individuali, nes grupė yra ideali terpė, padedanti suvokti ir tarpasmeninius santykius, ir treniruotis, kurti naujus santykių modelius, išgyventi labai įvairius santykius - daryti tai, ko undinėlei labai trūksta.
Undinėlė tarpasmeninį ryšį formuoja kūdikišku, labai priklausomu būdu: viena vertus, daug paaukoja, kita vertus, visiškai ištirpsta, pamiršta, apleidžia save ir savęs nemyli. O grupei priklausantys žmonės tai įvairiais būdais grąžina.
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo laiko
Svarbiausia savo psichikoje turėti tokios vidinės erdvės ir apsvarstyti įvairius variantus, nes undinėlė negali svarstyti, ją tiesiog traukia vienas ar kitas dalykas, ji negali sustoti, ji „pakabinta“ ant tų santykių. Iš tikrųjų svarbiausia turėti erdvės apmąstymams ir apsvarstymams, turėti laisvę spręsti ir prisiimti atsakomybę, ar aš dabar aukoju, ar aš tik dovanoju, ar šį kartą neaukoju, nes turiu rimtų argumentų ir priežasčių, kodėl šį kartą pasirūpinsiu savimi, o ne kitu. Tai ne mažiau svarbu. Turėti laisvę spręsti, analizuoti ir „pasimatuoti“ įvairias identifikacijas reiškia pasveikti nuo „undinėlės sindromo“, t. y. aš esu laisvas, save pažįstu, renkuosi atsakingai ir žinau, ką renkuosi.
Praktiniai Žingsniai Link Savarankiškumo
Amerikiečių psichoterapeutės Robin Norwood bestseleryje „Moterys, kurios myli per stipriai“ analizuojamas „per stiprios“ meilės fenomenas, kuomet nelaimingi asmeniniai santykiai siejami su psichologine priklausomybe nuo kito asmens. Pasveikimas įmanomas tik per asmenines pastangas ir bandymus bei klaidas. Štai keletas praktinių žingsnių, kurie gali padėti:
- Ieškokite pagalbos: nuo atitinkamos knygos paieškų bibliotekoje iki susitikimo su psichoterapeutu. Tai gali būti anoniminiai skambučiai pagalbos telefonu, išsakant tai, ką visuomet stengėtės nuslėpti, arba kreipimasis į jūsų aplinkoje esančią agentūrą, užsiimančią panašių į problemų sprendimu: alkoholizmo, incesto ar smurtaujančio partnerio. Palikite savo partnerį ramybėje. Antraip pagalbos ieškojimas (ar gąsdinimas tą daryti) taps tik dar vienu bandymu valdyti ir kontroliuoti savo antrąją pusę.
- Nuspręsti pasveikti: reiškia apsispręsti ieškoti būtinos pagalbos, kad ir kiek pastangų tai pareikalautų. Tada tą energiją nukreipkite į save. Ši magiška formulė čia pateikta tam, kad suprastumėte, jog visas jūsų sunkus darbas ir pastangos negali pakeisti mylimo žmogaus, tačiau su tokia didele energija galite pakeisti save.
- Raskite jus suprantančių bendraamžių pagalbos grupę: Jeigu jūs esate arba kada nors buvote santykiuose su alkoholiku arba narkomanu, eikite į anoniminių alkoholikų partnerių grupę. Jeigu esate alkoholiko arba narkomano vaikas, eikite į susitikimus anoniminių alkoholikų suaugusiems vaikams. Jeigu esate incesto auka, raskite atitinkamą grupę. Jeigu esate ar buvote smurto auka, susisiekite su moterų tarnybomis ar krizių centrais savo vietovėje.
- Ugdyti dvasingumą: Nesvarbu, tikite Dievą, ar ne, vis dėlto, galite žengti šį žingsnį. Net jeigu esate šimtaprocentinė ateistė, gal jums malonu ramiai pasivaikščioti, patinka stebėti saulėlydį arba šiaip būti gamtoje. Visa, kas jums padeda matyti ne vien save, o ir plačiau - jau ir yra geras žingsnis.
- Liautis vadovavus ir kontroliavus: reiškia nustoti teikti pagalbą bei neduoti patarimų. Tarkime, tas suaugęs žmogus, kuriam padedate ir patariate, lygiai kaip ir jūs, sugeba pats susirasti darbą, butą, terapeutą ar anoniminių alkoholikų susirinkimą ir kitus jam reikalingus dalykus.
- Pripažinti savo problemas: įmanoma tik tuomet, kai liaujatės vadovauti, kontroliuoti ir stengiatės neįsitraukti į žaidimus. Tada netrukdomai galite mąstyti apie savo gyvenimą, išgyvenamus sunkumus ir skausmą.
- Ugdyti savo asmenybėje visa tai, ką reikėtų išsiugdyti: Nelaukite, kad iš pradžių pasikeistų partneris. Norėdama pradėti ar keisti profesinę veiklą, grįžti mokytis arba daryti kitus dalykus, nelaukite finansinės, emocinės ar kitokios pagalbos iš savo partnerio.
- Tapti savanaude: Jūsų savijauta, norai, darbas, pramogos, sumanymai ir užsiėmimai turėtų būti pirmoje, o ne paskutinėje vietoje. Pirmiausia tenkinate savo, o ne kitų poreikius.
- Dalijimasis savo patirtimi su kitomis moterimis: tai paskutinis, bet ne pirmas žingsnelis sveikimo link.
Vyro Atsitraukimas Ir Moters Reakcija
Svarbu suprasti, kad vyrai ir moterys mąsto skirtingai. Moterys iš prigimties netrokšta būti viena, jai nereikia autonomijos. O vyrai genetiškai užprogramuoti gyventi autonomiškiau. Vyras gyvenime su moterimi turi tokią tarsi gumą, kurią jis ištempia, kad atsitrauktų, o vėliau vėl priartėtų.
Visų pirma to vyro atsitraukimo nereikia bijoti. Tai reiškia, kad artumu jis jau pasisotino ir tiesiog nori „perkrauti baterijas“, pailsėti. O moteris pradeda panikuoti. Moteriai tiesiog yra sunku suvokti, kas štai, viskas buvo gerai, ir nei iš šio, nei iš to prireikė atitolti. Vyras ir pats racionaliai logiškai to negali paaiškinti. Jam tiesiog to prireikia nesąmoningai.
Ji pradeda vyrą dusinti savo dėmesiu visais įmanomais būdais. Arba jį sekioja, arba pradeda bausti tuo metu, kai jis nori grįžti iš atsitraukimo stadijos, - o tai yra blogiausia, ką moteris gali padaryti. O kai vyras baudžiamas už atsitraukimą, jis kitą kartą gali ir nebegrįžti.
Vyrui nereikia savimi visiškai negalinčios pasirūpinti, nesavarankiškos, negebančios priimti sprendimų moters. Vyrui to tikrai nereikia. Vyras draugauja su seksualia partnere, veda partnerę, ne mamą ir mamos vietoje žmonos ar draugės tikrai nenori.
Manydama, kad santykiuose kažką daro negerai, moteris pradeda save menkinti: „aš stora, negraži“ ir panašiai. Kartais moterys pradeda slėpti savo privalumus, juk ne viena girdėjusi „patarimą“ - „tik nepasirodyk per protinga“. Tai visiška nesąmonė. Nereikia dėl vyro savęs menkinti, žeminti ir slėpti savo privalumų. Viena didžiausių moters klaidų - mažos mergaitės elgsena. Visos tos papūstos lūpos, priklausomos ir infantilios mergaitės įvaizdis jokiam sveikam vyrui nėra patrauklus. Maža mergaitė juk negali būti seksuali.
Savivertė Ir Vyriškumas
Viena dažniausių priežasčių, kodėl vyrai kreipiasi į terapiją, yra žema savivertė. Nors išoriškai jie gali atrodyti sėkmingi ir pasitikintys savimi, viduje vyksta visai kitokia kova. Problema? Galime tai vadinti toksišku vyriškumu ar klaidingais stereotipais, tačiau rezultatas tas pats - kultūra, kurioje vyrai tyli apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi. Ir tai be galo pavojinga.
Ryšys tarp griežtų lyčių stereotipų ir savivertės psichologams žinomas jau seniai. Standūs „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ standartai tiesiogiai veikia tai, kaip vertiname save.
Štai keletas elgesio modelių, kurie griauna vyro savivertę:
- Jausmų slopinimas.
- Psichologinių problemų neigimas.
- Baimė pasirodyti silpnam.
- Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis.
- Savanoriška izoliacija.
- Negatyvios „mentalines kasetės“.
- Išmoktas bejėgiškumas.
- Kitų kaltinimas.
- Nepasitenkinimas savo kūnu.
Tikroji drąsa ir vyriškumas - ne slėpti savo jausmus, o pažvelgti šiems demonams į akis ir, jei reikia, kreiptis pagalbos.
Priklausomybė Nuo Meilės Kaip Liga
Priklausomybė nuo meilės, kaip ir kitos priklausomybės, verčia žmogų siekti aistros objekto, visiškai pamirštant save. Meilės apsėstas žmogus neretai nebepajėgus pasirūpinti pats savimi: jis nenori valgyti, prastai miega, nekreipia dėmesio į savo sveikatą. Nepaisydamas savęs, visą gyvybinę energiją jis eikvoja partneriui… taip versdamas jį kentėti. Visas dėmesys ir visi jausmai sutelkiami tik į jį ir vien jį, visa kita atrodo beprasmiška ir nuobodu. Priklausomi žmonės negali nustatyti asmenybės ribų, jie apglėbia mylimą žmogų, visiškai nepalikdami jam asmeninės laisvos erdvės. Kai meilė virsta visiška partnerio kontrole, tai trukdo visavertei seksualinei ir meilės sąjungai.
Kitas atvejis - kai audringos emocijos tampa egzistavimo prasme. Toks žmogus tiesiog „įšoka“ į meilę. Tokį šuolį dažniausiai lemia poreikis nuslopinti gyvenimo beprasmiškumo pojūtį. Viskas, kas susiję su kasdienybe, tampa nepakeliama našta. Žmogus gyvena tik vardan šio šuolio.
Pernelyg stiprios meilės psichoterapija remiasi viduramžių gydytojo ir alchemiko Paracelso principu: viskas - nuodai, viskas - vaistai, ir viena, ir antra lemia dozė. Kitaip tariant, saikingas vartojimas yra naudingas, tačiau piktnaudžiavimo pasekmės yra katastrofiškos. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau pernelyg stipriai mylėti neverta.
Žingsniai Link Išsilaisvinimo Nuo Priklausomybės Nuo Meilės
- Suprasti, kad toks meilės suvokimas ir toks požiūris į mylimą žmogų kenkia abiem pusėms: pripažinti savo priklausomybę nuo partnerio - sunkus, tačiau būtinas pirmas žingsnis link išgijimo.
- Jausmų pabudimas ir santykių su savimi „sustygavimas“: Psichoterapija padeda žmogui suvokti, kas jis yra, kur juda gyvenime ir kas jam reikalingas palydovo vaidmenyje.
- Susitvarkyti su senais išgyvenimais ir atkreipti dėmesį į šiandieninę situaciją: Dažnai paaiškėja, kad nuslopinti jausmai susiję su vaikystės patirtimi.
- Sklandus suartėjimas: Priklausomybės priešingybė - ne absoliuti laisvė ir ne izoliacija. Psichoterapijos metu žmonės mokosi kurti santykius, kurie vystosi palaipsniui - pradedant įsimylėjimu, pamažu artėjant vienam prie kito ir ugdant pasitikėjimą.
Priklausomybė Nuo Griežto Ar Grubaus Partnerio
Gyventi nepakeliamuose santykiuose, kentėti pažeminimus ir netgi smurtą bei dar dėl to kaltinti save - toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje patyrė šaltuką ir griežtumą iš tėvų pusės. Jeigu žmogų užvaldęs troškimas užpildyti tą seną dvasinę tuštumą, tai joks, netgi žiaurus elgesys, nepajėgus jo priversti atsitokėti.
Norint išsivaduoti nuo tokios priklausomybės, pirmiausia būtina suvokti savo (vaikystėje užgimusį) siekį kentėti, tik tada galėsite nustoti elgtis su savo partneriu kaip potenciali auka.
Asmenybės Tipai Ir Jų Santykiai
Svarbu atsižvelgti į asmenybės tipą ir jo įtaką santykiams. Šizoidinio asmenybės tipo žmonės labiausiai bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, siekia būti nepriklausomi, nenori įsipareigoti, todėl vergia artimų asmeninių kontaktų. Depresiškai asmenybei noras mylėti ir būti mylimam yra svarbiausias dalykas gyvenime. Tačiau drauge meilė jiems yra ir didžiausių pavojų šaltinis. Suvaržytos asmenybės stengiasi savo jausmų „neišleisti iš rankų“ ir juos kontroliuoti. Isteriški bruožai pasižymi bet kokių apribojimų, taisyklių ir įsipareigojimų vengimu.
Nepriklausomybė Kaip Laimės Receptas
Gyvenimo ašis ir stiprybės šaltinis visų pirma turi būti pats sau, ir jau tuomet, tapęs pilnaverte savarankiška asmenybe gali kurti gražius santykius su artima siela (jokiais būdais ašies neperkeliant svetur). Kuo mažiau dalykų yra Tau reikalingų, tuo mažiau katastrofų juos praradus. Kuo mažiau katastrofų, tuo daugiau palaimingos ramybės.
tags: #visiska #priklausomybe #savo #vyrui