Įvadas
Šiame straipsnyje apžvelgiama negalią turinčių vaikų motyvacija, remiantis mokslinės literatūros analize ir ankstyvosios reabilitacijos tarnybų (ART) veiklos Lietuvoje kontekstu. Straipsnyje siekiama išanalizuoti veiksnius, turinčius įtakos negalią turinčių vaikų raidai ir integracijai į visuomenę, bei pabrėžti ankstyvosios intervencijos svarbą.
Aktualumas ir Problematika
Pasaulyje kasmet apie 3% naujagimių nustatomi raidos sutrikimai. Lietuvoje situacija yra panaši, nors tiksli statistika vis dar nėra prieinama. Vaikai, turintys neurologinių, psichomotorinio vystymosi problemų, mažo svorio ar neišnešioti, priklausantys socialinės rizikos šeimoms arba gimę su nustatytais sutrikimais, priskiriami raidos sutrikimų rizikos grupei.
Nors apie normalią vaiko raidą informacijos yra nemažai, apie sutrikusios raidos vaikus ir socialinį darbą su jų šeimomis žinių vis dar trūksta. L. Mikulėnaitės ir J. Petrulytės (1998) teigimu, pradėjus gydymą ankstyvuoju laikotarpiu, geriausiai išvystomos vaiko potencialios galimybės, sukuriamos optimalios sąlygos vaikui su socialine rizika ir pasiekiama gera vaiko su negalia integracija į visuomenę.
Vaikams, turintiems raidos sutrikimų arba rizikos veiksnių, dažniausiai reikia įvairių specialistų teikiamos kompleksinės pagalbos (medicininės, ugdomosios, socialinės, psichologinės). Taip pat šiems vaikų šeimoms būtina parama ir palaikymas, informacija apie vaiko negalią, pagalbos būdus ir pan. Lietuvoje tokio pobūdžio pagalba teikiama ankstyvosios reabilitacijos tarnybose.
Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos (ART) Lietuvoje pradėtos steigti patvirtinus Valstybinę sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programą (1996). Vaiko raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija yra svarbi sritis tiek politiniu, tiek ir profesiniu požiūriu.
Taip pat skaitykite: Suslavičiaus įžvalgos socialinėje psichologijoje
Tyrimai rodo perėjimą nuo vaikų orientuotos intervencijos prie visapusiškesnio požiūrio, atsižvelgiant į vaiką, šeimą ir aplinką, ir atitinka platesnę idėją negalės srityje, t. y. perėjimą nuo „medicininio“ link „socialinio“ modelio (Europos specialiojo ugdymo plėtros agentūros 2003-2005 m. įgyvendinto projekto „Ankstyvoji intervencija vaikystėje“ tyrimo duomenys) (Aliauskienė, 2007). Svarbu analizuoti sistemiškai, atsižvelgiant į platesnį kontekstą.
Pasak Aliauskienės (2005), Lietuvos ankstyvosios intervencijos vaikystėje konteksto prieštaringumas pasireiškia tuo, kad naujo tipo ankstyvosios reabilitacijos tarnybos sutrikusios raidos vaikams buvo kuriamos ir veikia nepakankamai įvertinus socialinę kultūrinę aplinką bei stokojant teorinio metodologinio pagrindimo. Socialinio darbuotojo ir šeimos sąveika laikytina viena iš svarbiausių geros pagalbos kriterijų. Ankstyvosios intervencijos procesas tyrinėti pradėtas palyginti neseniai.
Socialinio Darbo Su Šeima Svarba
Socialinis darbas yra skirtas rizikos grupės ir negalią turintiems vaikams. Gimus neįgaliam vaikui, šeima susiduria su netikėtais sunkumais. Pagalbą teikia įvairūs specialistai: gydytojai, kineziterapeutai, logopedai, psichologai ir kt. Dauguma šių specialistų tiesiogiai dirba su vaiku, o socialinis darbuotojas dirba su artimiausia vaikui aplinka - tėvais ir šeima. Pagrindinis darbo tikslas - atkurti (jei yra nutrūkę) kliento ryšius su aplinka, padėti jam įsijungti į visuomenę, skatinti žmogų, stiprinti jo motyvaciją siekti kaip galima geresnės socialinės veiklos (Žin., 1998, Nr. Tyrimo mokslinį naujumą atspindi tai, kad Lietuvoje ugdymo bei socialinės pagalbos šeimai problemos beveik netyrinėtos. Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos specialistai, orientuojami dirbti korekcinį darbą su vaikais, mažai kreipia dėmesio į socialinę psichologinę pagalbą šeimai. Atvejo studija atlikta rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro padalinyje, vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje. Tyrimui pasirinktos šeimos, su kuriomis dirba socialinis darbuotojas ir, kurioms paskirta „socialinė šeimos reabilitacija“ - konsultacijos, skirtos spręsti šeimos socialines problemas.
Raidos Sutrikimų Rizikos Veiksniai ir Šeimos Sistema
Raidos rizika - nustatoma, kai yra reali galimybė sutrikimui išryškėti. Išskiriami trys rizikos veiksnių tipai:
- Rizikos veiksniai, esant specifinei klinikinei būklei ar sindromui (pvz., Dauno sindromas);
- Socialiniai rizikos veiksniai (deprivacija ir kt.);
- Biologiniai rizikos veiksniai (pvz., neišnešioti naujagimiai) (Aliauskienė, 2005, p.
Raidos sutrikimas - žymus nuokrypis nuo normalios raidos sekos. Raidos sutrikimai gali pasireikšti įvairiose srityse. Sutrinka šeimos vidiniai šeimos narių saitai, vertybinės orientacijos ir gyvenimo prioritetai, veiklos ir saviraiškos galimybės, ekonominio funkcionavimo pagrindai (Stankūnienė, Jonkarytė, Mitrikas, 2003). Gimus šeimoje sutrikusios raidos vaikui, šeima susiduria su netikėtais sunkumais. Sveikas vaikas - šeimos turtas ir džiaugsmas. Vaiko fizinė ir psichinė negalia - šeimos ir visuomenės rūpestis. Socialiniame darbe šeima dažnai nagrinėjama kaip sistema. L. ėse, šeimos struktūrą ir socialines sistemas (Johnson, 2001). Socialinė sistema - tam tikras vientisas derinys, kurio pagrindiniai elementai - žmonės ir jų tarpusavio santykiai (Lelikėnienė, 1997). Sisteminiu požiūriu šeima yra santykių tarp visų jos narių tinklas. Individas veikia kaip subsistema (Pivorienė, 2001). Žvelgiant į šeimą kaip į sistemą, vadovaujamasi nuostata, kad šeima yra lyg gyvas organizmas, jungiantis atskiras savo ląsteles - šeimos narius, o ne vien tik jos narių suma. Šeimai galioja tie patys dėsniai, kaip ir bet kuriai kitai sistemai. Sistema negali ilgai egzistuoti atskira nuo aplinkos, todėl ji turi būti pakankamai atvira, kad galėtų priimti išorinius išteklius. Kad sistema funkcionuotų, ji taip pat turi būti pakankamai uždara, kad galėtų išlikti tarp kitų sistemų. Šeimoje žmones jungia nuolatiniai jos narių santykiai. Šie santykiai leidžia šeimai būti unikalia sistema. Žmones šeimoje gali jungti bendra pavardė, kraujo, giminystės ryšiai. Vieni savo šeima laiko vaikus ir tėvus. Kiti šeimos nariais įvardija ir senelius, gimines. Kiekvienas šeimos narys sudaro sistemą, todėl šeima gali būti dalijama į posistemas. Pavyzdžiui, žmonos ir vyro, sesers ir brolio ir pan. Tie patys šeimos nariai gali priklausyti kelioms posistemėms. Kiekviena sistema atlieka tam tikrą funkciją. Šeima paprastai kuriama tam, kad susilauktų vaikų. Šeimos sukūrimo tikslas gali būti ir bendravimo poreikių patenkinimas, rūpinimosi subjekto turėjimas. Kiekvienas šeimos narys yra nuolat veikiamas kitų šios sistemos individų ir pats juos veikia. Šeimos sistema yra veikiama ir kitų sistemų - visuomenės, darbovietės, mokyklos. Šeima turi palaikyti ryšį su šiomis sistemomis. Tam, kad sistema išliktų, ji turi palaikyti savo pusiausvyrą, taikytis prie išorinių ar vidinių pasikeitimų. Pasikeitimai gali būti kiekybiniai - susiję su naujo nario atsiradimu ar praradimu (vaiko gimimas, vestuvės, senelio mirtis, skyrybos). Kokybiniai - susiję su santykiais tarp šeimos narių. Šeima - vienas seniausių visuomenės institutų. Šeimos santykiai yra vienas iš svarbiausių tyrinėjimo objektų. Tyrinėjant šeimos santykius, galima atskleisti, pažinti visuomenėje naujai besiformuojančius faktus. Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (LR Konstitucija 1992, 38 straipsnis). Šeima - svarbiausia mikroaplinka, kur vykdoma vaikų socializacija, atliekamos šeimos funkcijos: ugdomoji, rekreacinė (fizinė, materialinė, moralinė, psichologinė, savitarpio pagalba, laisvalaikio organizavimas, komunikacinė ir kt. Antai Šeimos teisių chartijos (1983) preambulėje rašoma: „Šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai yra meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei“. Kaip teigia J. Uzdila (1993), šeima iš esmės yra doras tvarinys: ji gimsta iš meilės ir tol gyvuoja, kol jos narius sieja dvasinis ryšys, rūpinimasis kitu, pasitikėjimas. Iš daugybės apibrėžimų akivaizdu, kad šiandien yra sunku rasti vieningą ir paprastą atsakymą kas yra šeima. Šeima - grupė, susijusi priklausomybės (ar globos) ryšiais („Šeima - ateities visuomenės pamatas“, 2005). Šeimos gyvenimą veikia įvairios visuomenės raidos sąlygos. Šios sąlygos nulemia šeimos funkcijas, vaidmenis, taip pat santykius tarp sutuoktinių ypatumus. Šeima - bendra fizinė ir psichologinė erdvė. Šeimos sistema ypatinga tuo, kad jos narius sieja stiprūs abipusiai ryšiai ir įsipareigojimai, jos nariai daug laiko praleidžia kartu, šeima daro labai didelę įtaką savo nariams. Šioje mikrokultūroje yra vertinamas kiekvieno šeimos nario įnašas ir kiekvienas šeimos narys yra gerbiamas kaip asmenybė. Tarpusavyje šeimos nariai priklausomi ne tik materialine prasme, bet ir meilės, bendravimo prasme (Šepelytė, 2007). Šeima atlieka pagrindinį vaidmenį asmenybės socializacijoje. Šeimoje vyksta ankstyvasis vaiko socializacijos procesas: formuojasi vaiko socialiniai įgūdžiai, vertybės, vaikas išmoksta elgesio normų, įsisavina socialinius vaidmenis - sūnaus, dukters, brolio. Kartu šeima yra ir emocinė sistema, į kurią įeina visi šeimos nariai (tiek gyvi, tiek mirę, tiek gyvenantys šeimoje, tiek atskirai). Ši emocinė sistema egzistuoja net ir tada, jei šeimos nariai šiuo metu realiai neegzistuoja arba yra atskirti vienas nuo kito. „Šeimos emocinė sistema yra transgeneracinis fenomenas, į ją įtraukti visi, ankstesnės šeimos kartos atstovai. Šeimos emocinė sistema, jos emocinis savitumas veikia vaikus ir formuoja jų asmenybes“ (Navaitis, 1999, p. 55). Daugelis mokslininkų (Z. Bajorikienas, 1997; G. Matulienė, 1997; K. Miškinis, 2003 ir kt.) teigia, kad šeima kaip bendruomenė atlieka tam tikras funkcijas, kurios apima visas gyvenimo sritis. Šeimos funkcija - tai šeimos gyvenimo sritis, kuri yra tiesiogiai susijusi su jos narių tam tikrų poreikių tenkinimu. Funkcijos suprantamos ir kaip elgesys, kuris pasireiškia šeimos viduje, t. y. vidinės taisyklės, kiekvieno nario turimos pareigos. Šeimai pereinant iš vienos stadijos į kitą, reikalingos naujos funkcijos. Pavyzdžiui, sukūrus šeimą - vyksta pasiskirstymas pareigomis; gimus vaikui - atsiranda būtinybė pertvarkyti funkcijas, sukurti naujas, t. y. prisiimti tėvų vaidmenis ir pareigas. Vaikų auklėjimas neturėtų virsti vienintele šeimos funkcija, kadangi vyro-žmonos posistemis yra nemažiau svarbus. Sutuoktiniams yra būtina turėti savo psichosocialinę erdvę, kurioje jie gali pajusti emocinę darną. Toks sutuoktinių bendrumas taip pat apibūdina jų santuokinį pasitenkinimą. Todėl G. Autorius išskiria tokias pagrindines šeimos poreikių grupes: materialinės sąlygos, reikalingos šeimos gyvavimui, kūrimas ir įgyvendinimas; meilės ir globos poreikiai, susiję su motinyste; psichologinio ir fizinio artumo poreikis; šeimos bendravimo poreikis (Navaitis 1999). Akivaizdu, kad buitis, vaikai, intymus ir šeimyninis gyvenimas - yra pagrindinės šeimos gyvenimo sritys. Šeimos, kaip vienos iš socialinių struktūrų, paskirtis bei funkcijos (įvairiuose literatūros šaltiniuose) visuomenėje ir atskiro žmogaus gyvenime traktuojamos įvairiai. Z. Bajorikienas (1997), nurodo tokias šeimos funkcijas kaip vaikų gimdymo ir auginimo, tautos tęstinumo, ūkinė, ekonominė, komunikacinė, rekreacinė, seksualinė. G. Matulienė (1997) išskiria šias specifines šeimos funkcijas: gimdymo ir vaikų auklėjimo, socializacijos; visuomenėje priimtinų socialinių normų ir vaidmenų savo vaikams įdiegimo. Šeima taip pat atlieka ir emocinio stabilumo funkciją - parodo meilę ir rūpestį, suteikia galimybę priklausyti kažkam, kas gali patarti, pakonsultuoti iškilus svarbiam klausimui. Autorės mini, kad kai kurios šeimos funkcijos vaiko negalios atveju sustiprėja. Tai - mokomoji, vaiko slaugos/priežiūros funkcijos, kurios įprastomis sąlygomis priklauso kitoms socialinėms struktūroms atsakomybei. Svarbus ir šeimos saugumas (Žalimienė, 2007). Šeimoje jaučiasi saugus, nes žino kaip ir kada reikia elgtis, koks elgesys yra geras, o koks smerktinas. Šeimoje paprastai galioja tam tikros taisyklės, aiškios ribos, kitaip sakant - pozityvi disciplina. Tėvai išmoko vaikus nusistatyti elgesio ribas, jų nuosekliai laikytis. C. Didžiausią vaiko reikmę, o viena iš pagrindinių šeimos funkcijų, kurias išskiria autorė - aprūpinti mažus vaikus saugos sistema, t.y. priklausomybės ryšių tinklu, kuriame jie galėtų augti. Šis sumegztas meilės, pritarimo ir akceptavimo tinklas ir suaugusieji vaikui yra elgesio modeliai ir nustato nuoseklias elgesio ribas, vaikas sugeba išsiugdyti savigarbą ir stiprų „aš“ jausmą“ (Sutton, 1999, p. 82). R. (2001), L. Žalimienė (2007), saugumą šeimoje sieja su emocinių poreikių tenkinimu. Saugumas analizuojamas remiantis dviem komponentais - fiziniu saugumu ir psichologiniu saugumu. Fizinis saugumas apima fiziologinių poreikių patenkinimą, medicininę šeimos narių priežiūrą, aplinkos pritaikymą mažiems vaikams, pavyzdžiui, kad vaikas nesusižeistų. Psichologinis saugumas užtikrina šeimos narių statusą, tarpasmeninio saugumo jausmą šeimoje, sudaro sąlygas normaliai vaiko raidai. Šeimoje, kurioje auga neįgalus vaikas, emocinių šeimos narių poreikių patenkinimo funkcija, R. (2001) manymu, yra glaudžiai susijusi su kitomis šeimos funkcijomis: ekonomine, socializacijos, tėvystės. Nepaprastai svarbi šeimos funkcija yra visapusiškai palaikyti jos narius, padėti jiems prisitaikyti prie naujų sąlygų. Streso atveju, esant situacijoms, kurios kenkia šeimos narių fizinei ir psichinei sveikatai, ši funkcija tampa ypatingai svarbia kiekvienam šeimos nariui (Matulienė, 1997).
Taip pat skaitykite: Fizinio aktyvumo skatinimas neįgaliesiems
Empatijos Ugdymas Šeimoje
Sumanymas tyrinėti empatijos ugdymo tradicijas kilo kasdieniame darbe mokykloje susidūrus su įvairiomis vaikų tarpusavio santykių, tolerancijos stokos, tėvų ir vaikų nesusikalbėjimo problemomis. Specialiųjų poreikių turintys vaikai dažnai atstumiami bendraamžių. Šiuolaikinėje visuomenėje aktualiai iškyla žmonių susvetimėjimo, nepakankamo dėmesio, abejingumo problema, kurią galėtų spręsti šiuolaikinė šeima ir mokykla ugdant empatiją. Empatiškumas - tai žmogaus savybė, kuri sudaro galimybę palaikyti gerus santykius bendraujant ir bendradarbiaujant su kitais žmonėmis. Empatijos jausmas nėra įgimtas, jį būtina ugdyti. Ypatingą reikšmę empatijos ugdymui turi auklėjimas vaikystėje ir sąmoninga veikla. Šiuolaikinės visuomenės raidos procese siekiant ugdyti demokratinę, dorovingą asmenybę ir garantuoti kartų tęstinumą, svarbu atskleisti istorinę vaikų ir jaunimo empatijos ugdymo patirtį lietuvių šeimoje ir jos tolesnes raišos perspektyvas. Istorinė empatijos ugdymo patirtis dar netyrinėta. Šeimos santykiai kontekste veikia šiuolaikinę šeimą. Kiekviena karta bręsta veikiama ankstesnės kartos per istorinę tradiciją. Šiuolaikinėje visuomenėje kartų tradicijų tęstinumui įtaką daro įvairūs aplinkos veiksniai. Šiems visuomenės dalis. Asmenybės nuostatas ir vertybines orientacijas veikia auklėjimo metodai ir nuomonių įvairovė. Dementjeva (1995), A. Koenas (1965), A. Brudnovas, A. Berezina (1994), V. Kondratiukas (1993), N. Kočapova (1995) teigia, kad šeimos vaidmuo yra svarbus formuojant vaiko pasaulio suvokimo pagrindus, elgesio normas, kitų žmonių atjautos perėmimą. Puoselėjamos ir istorinės šeimos tradicijos. Didėjantis šeimos instituto vaidmeniui kinta ir šeimos vertybės bei vaikų ugdymo tradicijos. Didėja formaliojo ir neformaliojo švietimo įstaigų, masinio informavimo priemonių sistemos įtaka vaikų auklėjimui. Šiandien šeimų tradicijos įtakoja tėvų ir vaikų santykius. Vaikų ugdyme mokykla įgauna lygiavertį vaidmenį šeimai. Dabartinėje mokslinėje užsienio literatūroje (D. ėmsioniškai moralei būdingomis savybėmis, pažiūrų sistema, kuri išreikštų gilų pagarbą žmogui. Šiandien, susilpnėjus šeimos instituto vaidmeniui, vaikais ima rūpintis mokytojai, klasės auklėtojai, kurie stengiasi daryti didesnę teigiamą įtaką vaikams. Šiuo tikslu empatijos ugdymas įgauna svarbią reikšmę. Gebėjimas atjausti rodo asmens geranoriškumą visiems visuomenės nariams nediskriminuojant lyties, rasės, negalios, amžiaus atžvilgiu, leidžia pademonstruoti supratingumą ir pagarbą kitam žmogui ir jo požiūriui. Įtakoja ir kiekvienoje šeimoje susikurta savita vaikų auklėjimo sistema, šeimos narių tarpusavio santykių ypatumai bei asmeninė kiekvieno žmogaus raida (C. Sutton, 1999). Tokiu būdu yra svarbu išanalizuoti: kaip šiuolaikinėje visuomenėje yra suprantama empatija, kokia yra vaikų empatijos ugdymo praktika istorinėje ir šiuolaikinėje šeimoje, kaip šiuolaikinės visuomenės kontekste dabartiniai šeimos narių kartų tarpusavio santykiai ir sąveikavimo ypatumai įtakoja empatijos ugdymą. Problema - vaikų ugdymo procese tiek istorinėje, tiek šiandieninėje šeimoje ir mokykloje empatijos mokymas neišskiriamas kaip atskira sritis, nors literatūroje (D. Nustatyti vaikų empatijos ugdymo praktiką istorinėje ir šiuolaikinėje šeimoje. Kokybinis tyrimas: atsižvelgiant į įvairius veiksnius daromą įtaką atjautos ugdymui ir siekiant pagilinti apklausą buvo apklausti pusiau standartizuotu interviu Vilniaus miesto ir rajono 10 ekspertų - miesto ir kaimo mokyklų administracijos darbuotojų, dalykų mokytojų bei specialistų. Matematikos statistiniai metodai: tyrimo duomenų apdorojimas atliktas naudojant ,,SPSS for Windows 12.0“ programos paketą.
Empatijos Samprata ir Formos
Empatija susijusi su savivoka, savo jausmų pažinimu. Empatija lietuvių kalboje apibūdinama kaip atjauta, bet ne užuojauta. Empatijos apibūdinimui pasitelkiami aspektai bei formos. Moralumas, apibūdinamas kaip motyvacija ieškoti gėrio kituose. S. J. Cirkin (1999) teigia, kad empatijos forma priklauso nuo tarpasmeninių santykių tipo ir charakteristikos. Empatija socialiai priimtinas asmenybės bruožas. Dažniausia empatijos forma pasireiškia esant visiškai tarpasmeninei identifikacijai. Šiuo metu stebimi ne tik kognityviniai (priėmimo, atpažinimo ir supratimo), jausmingumo (dalinimosi jausmais), bet ir elgsenos empatijos aspektai. Tėvų asmenybės turi didelę įtaką kiekvieno žmogaus gyvenime. A. Teigimu aktyvus klausymasis ir problemos matymas kito žmogaus akimis nėra empatija. Vienam asmeniui jaudinanti tema gali būti visiškai nepriimtina ar svetima. Empatiniam reagavimui reikia vertybinių orientacijų panašumo. Dirbant su grupe ir skatinant grupės narių empatiškumą D. Vaiko atjautos ugdymą galima nagrinėti tik pažįstant tas sąlygas ir kultūrinę aplinką, kurioje vaikas gimė, augo, brendo. Ugdymą traktuojant ne kurios nors siauros gyvenimo srities, o kaip visos kultūrinės aplinkos išdavą, etninė kultūra keliama kaip metodologinis pagrindas tiriant žmogaus atjautą šeimos ir kaimo bendruomenės lygmenyje. Istorinės aplinkybės ne tik įtakojo šeimos gyvenimą, bet ir formavo žmonių charakterį, vertybes.
Taip pat skaitykite: Psichologų vaidmuo Lietuvos visuomenėje
tags: #suslavicius #2000 #neigaliuju #motyvacija