Psichikos sveikata - tai ne tik psichikos ligų nebuvimas, bet ir emocinis bei dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Rugsėjo 10 d. minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena kasmet primena apie atvirų pokalbių, bendruomenės palaikymo ir profesionalios pagalbos svarbą. Savižudybių prevencija yra tema, kurioje nėra abejingų, nes kiekviena statistikos eilutė čia reiškia žmogaus gyvenimą, šeimą, draugus, bendruomenę. Per pastaruosius du dešimtmečius savižudybių skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 40 iki mažiau nei 20 atvejų 100 tūkst. gyventojų.
Psichikos sveikatos stigma ir kolektyvinė trauma
Anot Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuro specialistės Astos Ivoškienės, kalbėtis apie emocinę sveikatą Lietuvoje vis dar sudėtinga. „Mūsų visuomenėje tebėra gyvas kolektyvinės traumos palikimas - iš sovietmečio paveldėtas tylėjimas ir stigmatizuojantis požiūris į psichikos sutrikimus bei pagalbos gavimą. Kol šios nuostatos išliks, pokyčio tikėtis bus sunku“, - sako ji bei priduria, kad gyvi liudijimai ir dalijimasis patirtimi padeda keisti visuomenės požiūrį į psichikos sveikatą. Čia svarbi „Žvelk giliau“ iniciatyva, kurios šerdis - gyvi susitikimai su iniciatyvos ambasadoriais - žmonėmis, kurie atvirai kalba apie psichikos sveikatos sunkumus.
Pagalbos prieinamumas ir technologijų vaidmuo
Plečiantis dirbtinio intelekto technologijai, vis dažniau ne tik patarimo, bet ir emocinės paramos ieškoma kalbantis su virtualiais asistentais. Vienas iš konferencijos pranešėjų, psichoterapeutas ir emocinės paramos tarnybos „Nelik vienas“ bendrakūrėjas Darius Docius pažymėjo, kad pašnekesiai su dirbtiniu intelektu neatstoja pokalbio su psichikos sveikatos specialistu, tačiau galimi kaip papildoma pirminės pagalbos priemonė. Specialistai pabrėžia, kad vien kalbėti apie savižudybių problemą neužtenka - būtinos sisteminės priemonės, kurios padeda mažinti riziką ir stiprinti pagalbos prieinamumą. Nacionalinis savižudybių prevencijos veiksmų 2023-2026 m. planas. Psichikos sveikatos centrai teikia pirminę asmens sveikatos priežiūrą, todėl gyventojas gali savarankiškai pasirinkti, prie kurio psichikos sveikatos centro jis nori būti prirašytas (analogiškai, kaip renkamasi šeimos gydytojo kabinetą). Nepasirinkus konkrečios įstaigos, gyventojas yra prirašomas pagal pasirinktą šeimos gydytojo kabinetą. Visuomenės sveikatos biurai savivaldybėse organizuoja nemokamus bazinius savižudybių prevencijos mokymus, kuriuose mokoma atpažinti savižudybės rizikos ženklus, tinkamai į juos reaguoti ir paskatinti kreiptis psichologinės pagalbos. Lietuvoje veikia nemokamas Psichologinių krizių pagalbos centras trumpuoju nr. 1815, darbo valandos I-V nuo 9-19 val., VI-9-15 val. (įskaitant ir šventines dienas), kuriuo gali skambinti asmenys patiriantys savižudybės grėsmę, ir asmenys, kurie savo aplinkoje susiduria su savižudybės grėsmę patiriančiu asmeniu, prireikus teikiama skubi pirmoji psichologinė pagalba.
Iniciatyvos ir asmeninis indėlis
Iniciatyvos senjorams „Socialinis receptas“ koordinatorė Monika Juknytė teigia, jog norėdami lengviau kalbėtis apie psichikos sveikatą turime mažinti tylą ir vienatvę. „Reikia ne tik informacijos internete, bet ir gyvo ryšio su tais, kuriems jo labiausiai trūksta. Pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių - kai išdrįstame klausti, klausytis ir tikėti, kad kiekviena pagalbos paieška yra vertinga. Kiekvienas pokalbis gali tapti žingsniu į geresnę savijautą ar net išgelbėtą gyvybę“, - teigia M. Juknytei antrina ir Mažeikių visuomenės sveikatos biuro savižudybių prevencijos koordinatorius, nevyriausybinės organizacijos „Lauko biuras“ direktorius, projekto „Petys petin“ iniciatorius Irmantas Sujeta. Anot jo, patys didžiausi pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių. „Kasdien nuoširdžiai leisdami sau jausti ir kalbėdami apie tai, galime tapti pavyzdžiu kitiems ir parodyti, kad pagalbos prašymas yra stiprybė. Šiandien turime įvairias pagalbos priemones, kurių neturėjo mūsų tėvai ir protėviai, tad tik nuo mūsų apsisprendimo veikti čia ir dabar priklausys asmeninė bei būsimų kartų gerovė“, - teigia I. Sujeta.
Cheminio disbalanso teorijos kritika ir biopsichosocialinis modelis
Sociologijos prof. pažymi, kad Vakaruose apie psichikos sveikatą kalbama daug drąsiau, visuomenei ši tema vis mažiau tabu. Todėl temos integravimo kasdienybėje tendencija ženklina psichikos sveikatos normalizavimą. Kalbėti apie psichikos sveikatą garsiai ir atvirai yra vertybė. Tačiau čia iškyla turinio iššūkis - kalbėti ką? Prieš keletą savaičių Vakarų medijose įsiplieskė gana aštri diskusija, kurios absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nepastebėjo, o Lietuvos psichikos sveikatos specialistų profesinės bendruomenės to, atrodo, nesureikšmino. Diskusiją paskatino „Molecular Psychiatry“ žurnale paskelbta apžvalga, nagrinėjusi serotonino ir depresijos tyrimus, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Mokslininkai teigia, kad neužtenka įrodymų depresiją grįsti cheminio disbalanso teorija, kuria aiškinta psichikos sveikatos sutrikimų kilmė. Cheminio disbalanso teorija pirmą kartą buvo pasiūlyta XX a. septintajame dešimtmetyje. „Monoamino hipotezės“ atsiradimą (noradrenalinas ir serotoninas yra priskiriami monoaminams), paskatino atradimas, kad tam tikri vaistai padeda gerinti nuotaiką. Devyniasdešimtaisiais ir vėliau vyravo idėja, kad depresija atsiranda dėl serotonino pusiausvyros sutrikimo arba trūkumo smegenyse. SSRI grupės vaistai buvo vadinama „stebuklinga kulka“, kuri panaikina šią esminę anomaliją.
Taip pat skaitykite: Socializacijos svarba
Sovietinis palikimas ir teorijų perėmimas Lietuvoje
Lietuvos nepriklausomybės kelias sutampo su cheminio disbalanso teorijos plėtra Vakaruose. Laisvoje Lietuvoje neliko politinio piktnaudžiavimo psichiatrijoje, po truputį imtos vystyti naujos paslaugos ir terapijos, tačiau bendrai sovietinės psichiatrijos palikimas pasižymėjo institucine kultūra ir biomedicininiu požiūriu į žmogų. Visuomenėje apie psichikos sveikatą kalbėti nebuvo priimta, pilietinė visuomenė buvo tik pradedanti augti, todėl teorijų ir praktikų kaita vyko iš esmės profesinėse grupėse. Taigi cheminio disbalanso teorija, teigianti, kad psichikos sveikata atsiranda dėl sutrikusios cheminės pusiausvyros smegenyse, buvo nesunkiai, praktiškai ir sistemiškai perimta, palydint ir Vakarų farmacijos pramonę. Tyrimai pagrindžia, kad lyginant su socialiniu ar psichologiniu, biologiniai psichikos sutrikimų paaiškinimai visuomenėje labiau susiję su išankstiniu neigiamu nusistatymu psichikos sutrikimų turinčių asmenų atžvilgiu (kad jie yra labiau nenuspėjami, asocialūs, ir pavojingi). Pavyzdžiui, viename tyrime grupei žmonių buvo parodytas vaizdo įrašas apie moterį, turinčią panikos sutrikimą. Tyrimo dalyviams jos simptomai buvo apibūdinti kaip sukelti biologinių, psichologinių ar nežinomų veiksnių. Moters simptomus suvokiant kaip sąlygotus „genetinių veiksnių, susijusiems su biocheminiu disbalansu“, tyrimo dalyviai ženkliai dažniau manė, kad moteris gali pakenkti sau ir kitiems.
Psichikos sveikatos raštingumas ir mistifikavimas
Nesu tikra, ar Lietuvoje gyvenantys žmonės žino ar yra įsitikinę cheminio disbalanso prielaida, nes apie psichikos sveikatą kalbėti nebuvo itin įprasta. Bet praktika leidžia teigti, kad bendras psichikos sveikatos raštingumas yra menkas, o psichikos sveikatos sunkumų atsiradimas neretai suvokiamos mistifikuotai - „jam pasimaišė“, „stogas nuvažiavo“ ar „reikia pasigydyti“. Iš esmės toks supratimas nėra efektyvus, nes nuvertina asmenines patirtis ir psichologines traumas bei nugalina sunkumus patiriančio žmogaus vaidmenį asmeniniame atsigavimo procese. Todėl cheminio disbalanso teorijos pakilimas ir nuosmukis galėtų mus šio bei to išmokyti: neieškoti paprastų atsakymų psichikos sveikatos srityje, o į savo ir kitų bendruomenės narių patiriamus psichikos sveikatos sunkumus ir krizes reaguoti kaip į žmogišką patirtį.
Gydymo spraga ir teisėmis grįstas požiūris
Būdama jauna specialiste, stažuotės Vakaruose metu, viename psichikos sveikatos paslaugų centre savo akimis stebėjau, kaip pirmo vizito pas psichiatrą metu visi šeimos nariai (du suaugę ir du vaikai) gavo receptus antidepresantams. Jau vėliau, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių studijų metu užsienyje, vienas dėstytojas pakvietė aptarti tyrimą, kuriame buvo stebimas depresijos simptomų paplitimas mažas pajamas gaunančių vienišų afroamerikiečių motinų imtyje. Aptikta, kad du trečdaliai tyrime dalyvavusių moterų turėjo bent lengvos depresijos simptomų. Ar gydome vaistais tai, ko priežastingumas slypi didele dalimi socialinėse sąlygose bei asmeninėje patirtyje? Savo profesine dilema pasidalinau su vienu žymiausių Vakarų psichiatru, profesoriumi. Jo pasisakymas buvo toks: geriau biomedicininė psichikos sveikatos pagalba negu jokios pagalbos nebuvimas. Kitaip tariant, remiamasi gydymo spragos (angl. treatment gap) koncepcija. Pastaroji nurodo egzistuojant ženklų atotrūkį tarp žmonių, kuriems reikia psichikos sveikatos paslaugų, ir tų, kurie ją gauna. Gydymo spraga rūpinasi Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), ypatingai mažų ir vidutinių pajamų šalių kontekste, kuomet ne tiek gilinamasi į paslaugų pobūdį, kiek į jų prieinamumą. Pastaraisiais metais PSO taip pat plėtoja QualityRights iniciatyvą, kuri propaguoja teisėmis grįsta požiūrį į psichikos sveikatą ir kviečia ženkliai daugiau dėmesio skirti psichosocialiniams visuomenės psichikos sveikatos determinantams.
Biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveika
Žmogaus psichikos sveikata yra veikiama biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių. Nereikėtų pamiršti ir apsauginių veiksnių svarbos - kas mums padeda išlaikyti atsparumą ir atsitiesti ar prisitaikyti prie gyvenimo situacijų. Taigi psichikos sveikatos sunkumai visada yra unikali įvairių veiksnių sąveika. Yra aišku, kad biologiniai mechanizmai susiję su socialinėmis ir psichologinėmis patirtimis. Įvairūs fiziologiniai, neurologiniai, cheminiai smegenų procesai kyla dėl mūsų psichologinių, emocinių reakcijų, kurias neretai sąlygoja socialiniai veiksniai. Tad labai svarbu nesupaprastinti psichikos sveikatos aspektų iki somatinių ir biologinių faktų - dėl ko didele dalimi cheminio disbalanso teorija ir kritikuojama. Kita vertus, svarbu nuvertinti ir prigimtinių ar ankstyvos raidos faktorių, pavyzdžiui, neuroįvairovės, itin didelio jautrumo, temperamento ar negalios, kurie savo ruoztu veikia žmogaus patirtis.
Antidepresantų vartojimas ir efektyvumas
Antidepresantų vartojimas Vakaruose nuo 2000 m. išaugo daugiau nei dvigubai. Mūsų ir kaimyninėse šalyse - dar du ar tris sykius daugiau. Tikimasi, kad platesnis antidepresantų vartojimas jų mastus sumažins. Nepaisant to, nėra duomenų, kad visuomenės psichikos sveikatos rodikliai gerėtų, o jaunesnio amžiaus žmonių grupėje stebima atvirkštinė tendencija. Ar aukščiau minėta „Molecular Psychiatry“ žurnale paskelbta apžvalga, griaunanti cheminio disbalanso teoriją, reiškia, kad antidepresantai neefektyvūs? Tokios išvados tyrimo autoriai nedaro. Be to, antidepresantų įvairovė pagal jų poveikio mechanizmą šiais laikais yra didelė ir serotonino veikimas nėra tiesioginis jų efektas. Be to, antidepresantai, nepaisant savo pavadinimo, gali padėti atlaikyti ne tik depresines būsenas, bet ir didelį nerimą, įkyrumus, padėti esant priklausomybėms ar valgymo sutrikimams ir kitoms būsenoms.
Taip pat skaitykite: Žmogus visuomenėje
Asmeninis požiūris ir kompleksinis gydymas
Supaprastintas požiūris į depresiją, ar kitus psichikos sunkumus, kuomet remiamasi cheminio disbalanso teorija, Vakaruose jau dešimtmetį nebėra dominuojantis, nors dalis mokslininkų ir sveikatos specialistų remiasi šia teorija praktikoje ir akademijoje. Psichiatrijos, psichologijos ir neuromokslo institutas King‘s College Londone atkreipia dėmesį, kad būtų neprotinga visiškai atmesti serotonino vaidmenį, nes vis dar yra įrodymų, kad jis susijęs su depresija, kaip ir kiti smegenų cheminiai procesai. Remiantis atsitiktinių imčių kontroliuojamais tyrimais, yra įrodyta, kad antidepresantai yra veiksmingi įveikiant depresiją. Kita vertus, naujai paskelbto didelės imties tyrimo rezultatai rodo, kad vartodami tik antidepresantus 15% sunkią depresiją turinčių asmenų patyrė reikšmingą poveikį, o ne placebo efektą. Jungtinės Karalystės Nacionalinis sveikatos ir priežiūros meistriškumo institutas pateikia depresijos gydymo klinikines gaires. Jose nurodytas gydymas vaistais, kaip ir daugybė įvairių galimų psichologinių socialinių intervencijų - nuo savipagalbos iki įvairių rūšių ir trukmės psichoterapijų. Cheminio disbalanso teorija kažkada pasiūlė labai gundančią išeitį - autonomizuoti psichikos sveikatą, suvokiant save kaip „neurocheminius aš“, kuriuos galime reguliuoti, o sugedus - pataisyti. Šiandienėje perspektyvoje, kai suprantame ir priimame žmogaus sudėtingumą ir visybiškumą, žinome, kad antidepresantai yra tik galima pagalbos dalis.
Parama ir pagarba individualiam keliui
Labai nenorėčiau, kad žmonės, vartojantys antidepresantus ar kitus psichiką veikiančius vaistus, staiga pasijustų blogai ar suskubtų nutraukti jų vartojimą. Vaistai gali būti teikiantys svarbią atramą. Kokius vaistus vartoja ar ko nevartoja žmogus - jo asmeninis reikalas, pasirinkimas ir viltis įveikti psichologinę kančią ir kitus sunkumus. Pagarba jam ar jai už tai, kad eina sau reikalingu keliu. Psichikos sveikatos sistema turi remtis į asmenį orientuotu požiūriu (angl. person-centered approach) ir visada turėti po ranka turtingą biopsichosocialinių intervencijų meniu, iš kurių konkrečiu metu ieškoti konkrečiam asmeniui reikalingos pagalbos (nuo būsto suteikimo iki psichiką veikiančių vaistų skyrimo) bei veikimui išvien šio asmens labui. Labai svarbu, kad tiek psichiatras nukreiptų psichoterapijos, tiek psichologas ar psichoterapeutas nukreiptų psichiatro konsultacijai ir galimam vaistų skyrimui. Vertinant žmogaus unikalumą, psichikos sveikatos specialistai neturėtų aklai laikytis savo įgytų profesinių rėmų, o vadovautis paradigmų eklektika. Galiausiai, itin svarbu psichikos sveikatos specialistams įsileisti ir psichikos sveikatos paslaugų vartotojus į savo profesinį ratą.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir sprendimai: slaugytojų stresas
tags: #visuomenes #psichikos #sveikatos #teorijos