Įvadas
Straipsnyje nagrinėjamas sudėtingas laikotarpis Lietuvos istorijoje - Vokietijos okupacija, prasidėjusi 1941 metais. Aptariami svarbiausi įvykiai, asmenybės, pasipriešinimo judėjimai ir okupacijos padariniai.
Sovietinė Okupacija ir Pasirengimas Pasipriešinimui
Prieš prasidedant Vokietijos okupacijai, Lietuva patyrė Sovietų Sąjungos (SSRS) okupaciją. SSRS, nepaisydama 1939 m. Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutarties, 1940 m. birželio 14 d. įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama atiduoti teismui ministrą K. Skučą ir direktorių A. Povilaitį, sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotas SSRS karines įgulas. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė, ir 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Prasidėjo SSRS okupacija, kurią lydėjo valstybės pertvarkymas pagal sovietinį modelį, politinių kalinių paleidimas, demokratinių partijų draudimas ir Liaudies Seimo rinkimai, kurių rezultatai buvo suklastoti. 1940 m. rugpjūčio 3 d. LSSR buvo priimta į Sovietų Sąjungą.
Dar prieš Vokietijos įsiveržimą, užsienio valstybėse reziduojantys nepaprastieji pasiuntiniai ir įgaliotieji ministrai S. Lozoraitis, P. Klimas, B. K. Balutis įspėjo apie kylančią grėsmę ir siūlė veiksmų planą agresijos atveju, tačiau į jų įspėjimus nebuvo atsižvelgta.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įkurtas 1940 m. Berlyne K. Škirpos iniciatyva, telkė įvairių politinių srovių veikėjus, siekiančius atkurti Lietuvos valstybę. LAF nariai planavo pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui, siejamą su būsimu SSRS-Vokietijos karu ir sukilimu Sovietų Sąjungos kariuomenės užnugaryje. Lietuvoje taip pat kūrėsi nelegalūs pasipriešinimo būreliai ir organizacijos.
Vokietijos Okupacijos Pradžia ir Birželio Sukilimas
1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus SSRS, prasidėjo Vokietijos okupacija Lietuvoje. Tą pačią dieną prasidėjo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) parengtas antisovietinis Birželio sukilimas. Birželio 23 d. sukilėliai per Kauno radiją paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė ir sudaroma Lietuvos Laikinoji Vyriausybė.
Taip pat skaitykite: Vokietijos agresija: apžvalga
Sukilėliai užėmė strateginius objektus, ardė SSRS kariuomenės komunikacijas ir ryšius. Nors sukilėliai palengvino Vokietijos kariuomenės puolimą, vokiečių karinė vadovybė nepripažino jų sąjungininkais ir ėmėsi nuginkluoti. Sukilime dalyvavo apie 16 000-20 000 sukilėlių, iš kurių 600-650 žuvo.
Lietuvos Laikinoji Vyriausybė
Birželio 23 d. sudaryta Laikinoji vyriausybė, vadovaujama J. Ambrazevičiaus, siekė atkurti iki 1940 m. birželio 15 d. egzistavusią tvarką Lietuvoje. Tačiau nacių suvaržymai realios valdžios nesuteikė. Laikinoji vyriausybė atkūrė nepriklausomos Lietuvos administracinę struktūrą ir siekė atšaukti sovietų priimtus įstatymus, tačiau vokiečių valdžia ribojo jos veiklos laisvę. 1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiai paleido Laikinąją vyriausybę.
Okupacinis Režimas ir Administracinis Valdymas
Vietoj Laikinosios vyriausybės buvo įsteigta nacių kontroliuojama lietuvių savivalda su generalinių tarėjų institucija. Lietuva tapo Lietuvos generaline sritimi ir įėjo į Ostlando (Rytų krašto) reicho komisariato sudėtį. Okupacinė valdžia grąžino sovietinę teisę, nes ji buvo naudinga vokiečiams.
Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta į 2 miesto (Kauno ir Vilniaus) ir 4 teritorines apygardas (Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio). Apygardų valdžios įstaigoms vadovavo apygardų komisarai, pavaldūs generaliniam komisarui.
Holokaustas ir Genocidas
Okupacijos metu nacių Vokietija vykdė gyventojų išnaudojimo ir dalies jų masinio naikinimo politiką. Žiauriai persekiotos tautinės mažumos, ypač žydai. Buvo nužudyta apie 175 000-200 000 Lietuvos žydų. Didžioji dalis jų išžudyta iki 1941 m. gruodžio mėn., kiti palikti laikinai gyventi ir dirbti getuose: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių. 1943-44 m. getai buvo panaikinti, didžioji dalis juose kalintų žydų išvežta į nacių koncentracijos stovyklas.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir pasekmės: Vokietijos invazija į Lenkiją
Be žydų, buvo persekiojami komunistai, buvę sovietiniai pareigūnai, komjaunuoliai, pogrindininkai, sovietiniai partizanai, lenkų ir lietuvių tautinio pasipriešinimo dalyviai. Iš viso buvo nužudyta apie 5000 tokių asmenų. Už sovietinių partizanų rėmimą naciai sušaudė daugiau kaip 400 Švenčionių apskrities gyventojų, sudegino Fermos, Lauciūnų, Miliūnų, Pirčiupių ir kitus kaimus.
Ekonominis Išnaudojimas ir Kultūrinis Varžymas
Nacių Vokietijos okupacinis režimas vykdė ekonominio išnaudojimo ir kultūros varžymo politiką. Lietuvos ūkis pirmiausia turėjo tenkinti Vokietijos karo ir Rytų fronto kariuomenės aprūpinimo poreikius. Normaliai galėjo dirbti tik tos pramonės ir amatų įmonės bei įstaigos, kurios vykdė Vokietijos karinės ar civilinės valdžios užsakymus. Naciai nepanaikino sovietinių žemės nacionalizacijos įstatymų, Lietuvos ūkininkams skyrė dideles prievoles, už jų nevykdymą grėsė griežtos bausmės. Lietuvos ūkyje įsigalėjo vokiečių monopolinės bendrovės. Ypač sunki buvo miesto gyventojų padėtis, jiems nuolat trūko maisto ir kuro.
Nusižengdami tarptautinės teisės normoms naciai vykdė Lietuvos gyventojų darbo ir karo mobilizacijas. Į policijos ir karinius dalinius buvo paimta apie 30 000 Lietuvos gyventojų, o prievartiniams darbams į Vokietiją išvežta apie 60 000-70 000 žmonių. Vokietijos vyriausybei ir okupacinei administracijai nepavyko suformuoti Vietinės rinktinės išsiųsti kariauti iš Lietuvos.
Pasipriešinimo Judėjimai
Lietuvoje nebuvo sąlygų sukurti bendrą antinacinį pasipriešinimo judėjimą. Jis buvo susiskaldęs pagal nacionalinį, partinį, valstybinį ir kitus požymius. Armija Krajova siekė atkurti Lenkiją ikikarinėmis sienomis, vėl užimti Vilnių ir Vilniaus kraštą, todėl negalėjo bendrai veikti su lietuvių antinacinio pasipriešinimo organizacijomis. Sovietiniai partizanai siekė Lietuvoje atkurti sovietų okupacinę valdžią, tad irgi negalėjo bendrai nei su lietuviais, nei su lenkais kovoti prieš Vokietijos okupacinį režimą. Pavieniui veikė ir žydų antinacinio pasipriešinimo organizacijos.
Kultūros ir Švietimo Padėtis
Nacių Vokietijos okupacinė valdžia mažiau kišosi į Lietuvos kultūros ir švietimo reikalus, tačiau buvo įvesta griežta spaudos, knygų, radijo laidų cenzūra. Sumažėjo grožinės literatūros leidyba, dažniausiai leistos vokiečių propagandinės brošiūros. Naciai stengėsi mažinti lietuviškų mokyklų ir mokytojų seminarijų skaičių. Keršydama už Lietuvių SS legiono steigimo sužlugdymą Vokietijos okupacinė administracija 1943 m. kovą uždarė Lietuvos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, suėmė ir išvežė į Stutthofo koncentracijos stovyklą 46 Lietuvos intelektualus.
Taip pat skaitykite: Lietuvos okupacija 1940 m.
Karo Pabaiga ir Padariniai
1944 m. vasarą į Lietuvą įžengė Raudonoji armija. Traukdamasi iš Lietuvos Vokietijos kariuomenė iš dalies vykdė vadinamąją išdegintos žemės taktiką. Daug svarbių pramonės įmonių, tiltų, geležinkelių buvo susprogdinta, įrenginiai ir inventorius, žaliavų ir prekių atsargos išvežtos į Vokietiją, miestuose ir kaimuose sugriauta tūkstančiai gyvenamųjų ir ūkinių pastatų.
Nacistinės Vokietijos okupacija Lietuvai padarė sunkiai apskaičiuojamos materialios žalos ir neatlyginamų nuostolių dėl nužudytų žmonių. Po karo Lietuva vėl pateko į Sovietų Sąjungos įtakos zoną ir prarado nepriklausomybę beveik penkiems dešimtmečiams.
Asmenybės
- Antanas Smetona: Lietuvos prezidentas, kuris nesureagavo į įspėjimus apie SSRS keliamą grėsmę.
- Stasys Lozoraitis, Petras Klimas, Bronius Kazys Balutis: Lietuvos diplomatai, perspėję apie SSRS grėsmę ir siūlę veiksmų planą.
- Kazys Škirpa: Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas.
- Juozas Ambrazevičius (Brazaitis): Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Ministras Pirmininkas.
- Adrianas von Rentelnas: Vokietijos generalinis komisaras, vadovavęs okupacinei valdžiai Lietuvoje.
- Petras Kubiliūnas: Generalinis tarėjas.
- Steponas Kairys: Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas.
- Enzys Jagomastas: visuomenininkas, žurnalistas, lietuviškų knygų leidėjas.
- Vincas Grybas: skulptorius
- Andrius Bulota: advokatas, dūmos atstovas nuo Suvalkijos.
tags: #vokietijos #okupacija #1941 #asmenybes