Vytautas Didysis, krikšto vardai Vygandas, Aleksandras, gimė apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose ir mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakuose. Jis buvo vienas žymiausių Europos politikų ir karvedžių, Lietuvos didysis kunigaikštis.
Kilmė ir Jaunystė
Vytautas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Nuo XIV a. antros pusės jis buvo svarbiausias tėvo pagalbininkas, turėjo valdų apie Gardiną ir Palenkėje. Vytautas buvo susigiminiavęs su smulkiaisiais lietuvių kunigaikščiais: po 1370 m. vedė Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserį, vėliau pakrikštytą Onos vardu.
Kova dėl Valdžios ir Bėgimas pas Kryžiuočius
1381 m. kilus konfliktui dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino (VO) 1380 m. sudarytos slaptos Dovydiškių sutarties prieš Kęstutį, Vytautas rėmė tėvą, tapusį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau jis nepajėgė sutrukdyti maišto, po kurio 1382 m. birželį į sostą grįžo Jogaila.
Nužudžius Kęstutį 1382 m. rudenį, Vytautas pabėgo pas kryžiuočius į Karaliaučių - į VO valdomą Prūsiją. Ordino didysis magistras Konradas Zöllneris von Rotensteinas jam pažadėjo atgauti tėvoniją - Trakų kunigaikštystę, o Vytautas pripažino šio viršenybę. 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje jis buvo pakrikštytas Vygando vardu.
1384 m. sausio 30 d. sutartimi Karaliaučiuje Vytautas pažadėjo, kai tapsiąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovu, perleisti VO Žemaitiją iki Nevėžio. Tai privertė Jogailą tartis su Vytautu. 1384 m. vasarą Vytautas perėjo į Jogailos pusę, sunaikino VO jam duotas pilis prie Nemuno, atgavo tėvo valdytus Gardiną, Lietuvos Brastą, Palenkę ir Valkaviską; žadėtų Trakų neatgavo. Kartu su jaunesniaisiais Jogailos broliais įgijo aukščiausią rangą tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonių Gediminaičių. Pritarė 1385 m. LDK ir Lenkijos Krėvos sutarčiai. 1386 m. vasario 15 d. Krokuvoje krikštijosi Aleksandro vardu.
Taip pat skaitykite: Valdymo stilius: Vytautas Didysis
Konfliktai su Jogaila ir Valdžios Atgavimas
Lietuvoje kylant nepasitenkinimui įsigalinčiais lenkais, pablogėjus Vytauto santykiams su Jogaila ir ypač su jo vietininku LDK Skirgaila, 1390 m. sausio 19 d. Gardine atnaujino sutartis su VO ir su šalininkais pasitraukė į Prūsiją. Būdamas Karaliaučiuje 1390 m. ištekino savo dukterį Sofiją už Vasilijaus I ir tuo sustiprino sąjungą su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. 1390 ir 1391 m. VO bei Vytauto kariuomenės žygiai į Vilnių nepavyko, bet 1391 m. Vytautas užėmė Merkinę ir Gardiną, vokiečių riteriai davė jam valdyti Ritterswerderį ir dar dvi pilis Kauno apylinkėse prie Nemuno.
1392 m. sausį Vytautas prie Lydos sumušė Jogailos brolio Kaributo kariuomenę, gegužę nusiaubė Medininkus (prie Vilniaus). Jogaila buvo priverstas ryžtis kompromisui: 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravos sutartimi Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir tėvo Kęstučio valdytas kitas sritis, buvo pripažintas Jogailos vietininku LDK ir gavo valdyti LDK sostinę Vilnių. Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats.
Vidaus ir Užsienio Politika
1392-94 m. Vytautas atrėmė VO puolimus į Lietuvą. 1392-96 m. pašalino sritinius kunigaikščius Algirdaičius ir Jogailaičius iš Polocko, Severianų Naugardo, Vitebsko, Kijevo, Voluinės bei Rytų Podolės ir į jų vietą paskyrė sau klusnius vietininkus, daugiausia ištikimus bajorus katalikus. 1395 m. prie LDK prijungė Smolenską. Dalydamas žemės valdas kūrė stambiąją bajorų (jais daugiausia rėmėsi) žemėvaldą, jie sudarė geriau ginkluotą kariuomenę. Vytauto protekcionistinė politika, paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė sąlygas vėliau atsirasti didikams. Į LDK politinį gyvenimą įsitraukė Katalikų Bažnyčios hierarchai. 1396 m. Vytautas pasiskelbė Livonijos vyskupų rėmėju.
Rengdamasis žygiui į Rytus 1398 m. Salyno sutartimi (sudaryta Nemuno saloje, ties Nevėžio žiotimis) VO perleido Žemaitiją iki Nevėžio. 1396-98 m., remdamas nuverstą mongolų-totorių valstybės Aukso ordos chaną Tochtamyšą, surengė žygių į jos valdas. Sudarant Salyno sutartį Vytautas VO ir lietuvių bajorų atstovų buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi pradėtos derybos dėl jo karūnavimo.
Vorsklos Mūšis ir Santykiai su Lenkija
1399 m. Vytauto žygis prieš Aukso ordą, kurį popiežius Bonifacas IX paskelbė kryžiaus žygiu prieš nekrikščionis, baigėsi pralaimėtu Vorsklos mūšiu. Tai suardė Vytauto Rytų planus įsitvirtinti Rusios pietinėse žemėse ir kontroliuoti prekybinį kelią Dniepru. 1401 m. Vilniaus‑Radomo susitarimu Vytautas pripažino Jogailos siuzerenitetą, bet už tai jam oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas. 1404 m. Raciążo sutartimi VO vėl prie savo valdų prijungė Žemaitiją ir didelę dalį Sūduvos dykros, bet Vytautas atgavo Smolenską (1401 buvo prisijungęs prie Maskvos didžiosios kunigaikštystės), Lietuva buvo apsaugota iš Vakarų. Vytautui trukdė Jogailos jaunesnysis brolis Švitrigaila, nuolat ir ilgai kovojęs dėl didžiojo kunigaikščio sosto.
Taip pat skaitykite: Harmoningi santykiai pagal Vytautą
Žalgirio Mūšis ir Tolimesnė Politika
1408 m. Ugros taika po 1406-08 m. karo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste leido Vytautui sutelkti LDK jėgas lemiamam karui su VO (1409-10) ir paremti 1409 m. žemaičių sukilimą prieš VO valdžią. Jungtinė LDK (vyriausiasis vadas Vytautas) ir Lenkijos kariuomenė 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužė VO galybę.
1421 m. Vytautas sutiko priimti husitų siūlomą Čekijos karaliaus karūną, į kurią pretendavo Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas I. Po 1413 m. Makros misijos ir LDK bei Lenkijos karalystės laimėto 1422 m. karo su VO Melno taika buvo sustabdyta VO ekspansija, jis galutinai atsisakė Žemaitijos ir pusės Sūduvos. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus naudai Vytautas atsisakė Čekijos karūnos - nenorėjo gadinti su juo santykių ir vengė konflikto su popiežiumi dėl husitų. Rytų Europoje pasikeitė jėgų santykis. 1417 m. popiežius Martynas V paskyrė Vytautą ir Jogailą savo vikarais rusų žemėse.
Valstybės Stiprinimas ir Bažnytinė Politika
Vytautas, su VO sudaręs nuolatinę taiką, apsaugojo Lietuvą nuo agresijos iš Vakarų ir sudarė tinkamas sąlygas veikti Rytuose. XV a. 3 dešimtmečio pradžioje Vytautas įgijo įtaką Aukso ordoje, dešimtmečio antroje pusėje ją valdė Vytauto statytiniai. 1426 ir 1428 m. žygiais Vytautas įtvirtino LDK hegemoniją Pskove ir Naugarde, jo viršenybę pripažino Perejaslavo, Riazanės, Tulos ir Okos aukštupio kunigaikštysčių kunigaikščiai. 1427 m. apgynė mažamečio vaikaičio Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II sostą nuo kitų pretendentų.
Vytautas to norėjo, nes siekė išsaugoti didvalstybės suverenitetą - nepriklausomybę nuo Lenkijos ponų pretenzijų inkorporuoti LDK į Lenkijos Karūną. Didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią Vytautas stiprino didindamas valstiečių prievoles ir už karinę tarnybą bajorams atiduodamas veldamus. Sukūrė ekonomiškai stiprių ir galinčių gerai apsiginkluoti žemvaldžių sluoksnį, pagal 1413 m. Horodlės susitarimus privilegija išplėtė bajorų luomines teises, jų aukščiausiam sluoksniui - būsimiesiems ponams - buvo suteikti lenkų bajorų herbai, įsteigtos 15-18 a. LDK aukšto rango pareigūnų dignitorijos (dignitorius). Pasibaigus pražūtingiems karams su VO sparčiau augo miestai, kuriems Vytautas patvirtindavo arba naujai suteikdavo Magdeburgo teisę, plėtėsi prekyba.
Plėsdamas tarptautinius ryšius Vytautas didino Katalikų Bažnyčios žemėvaldą, steigė vyskupijas (Voluinės Vladimiro, Žemaičių). Iš jų ir iš Vilniaus vyskupijos stengėsi sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją. Protegavo bajorus katalikus, tik jiems teikdamas privilegijų - katalikybę siekė įtvirtinti kaip valstybinę religiją.
Taip pat skaitykite: Vytauto įžvalgos apie psichologiją tarp JAV lietuvių
Kultūrinė Veikla ir Palikimas
Vytautas suorganizavo didelę Didžiojo kunigaikščio raštinę; raštija tapo neatskiriama politinės, administracinės ir teisinės veiklos dalimi. Jo vokiečių kalba 1390 m. kryžiuočiams pateiktas memorialas tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio (XVI a.) pagrindu. Fundavo pirmą žinomą parapinę mokyklą Trakuose (1409). Vytautui valdant Lietuva ėmė sparčiau perimti Vakarų Europos kultūros vertybes. Sukūrė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus.
Jo valdymo pabaigoje LDK pasiekė didžiausią galybę, jos teritorija išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Vytauto valdymo vienas svarbiausių rezultatų - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, ypač pasireiškęs XIX a. ir XX a.
Šeima
Vytautas buvo vedęs du kartus. Daugiau žinių yra apie jo pirmąją žmoną Oną, kuri ištekėjo už Vytauto apie 1370 m. Abu tuomet buvo 20-mečiai. Prabėgus 12-kai metų Onai teko išvaduoti Krėvos pilyje Jogailos įkalintą Vytautą, perrengus jį tarnaitės drabužiais. Ji su vyru kartu buvo ir tada, kai šis dėl politinių sumetimų pabėgo pas kryžiuočius. 1400 m. kunigaikštienė Ona Marienverderyje (dabar Kvidzynas, Lenkija) lankė neseniai mirusios, šventumu pagarsėjusios Daratos kapą. Iš vokiečių gavusi dvi knygas apie šventosios gyvenimą jomis labai džiaugėsi. Šis paminėtas faktas byloja apie Onos Vytautienės neeilinį išsilavinimą ir kultūrą. Ona buvo valdovo verta žmona, raštinga ir įtakinga, visur buvo priimama su karališka pagarba ir pati taip pat mokėjo priimti aukštus svečius. Ji buvo ir viena puošniausių Europos moterų. Žinoma, kad Vokiečių ordino didysis magistras kunigaikštienei Onai dovanojo perlais puoštas šilkines pirštines, kurios kainavo 8 markes (geras žirgas tuo metu kainavo 6 markes). Taip pat jai buvo padovanotas tuo laikmečiu modernus muzikinis instrumentas - pirmasis Lietuvoje klavikordas.
Ona mirė 1418 m. Vytautas po kelių mėnesių vedė antrąkart - jo žmona tapo Onos dukterėčia Julijona, kuri, manoma, gerokai mažiau dalyvavo visuomeninėje veikloje, nes duomenų apie tai nerasta. Vytautą skubėti vertė tai, kad jis, būdamas 68-erių, vis dar neturėjo įpėdinio ir nebuvo kam palikti taip sunkiai iškovotą bei sustiprintą LDK valdovo sostą. Deja, 12 metų trukusi santuoka nebuvo vaisinga.
Vytautas turėjo vienintelę dukterį Sofiją, kuri būdama 20-ties ištekėjo už būsimo Maskvos kunigaikščio Vosyliaus I ir buvo gana įtakinga ir veikli Maskvos didžioji kunigaikštienė. Yra žinomas Sofijos teisynas, kuris išplėtė dalinių kunigaikščių teises.
Išvaizda
Užsienio šalių amžininkai, rašę apie Vytautą, užsimena, kad Vytautas neaugino barzdos. Tačiau to meto lietuviai barzdų neaugino, jas nešiojo tik priėmusieji stačiatikių tikėjimą. Istoriko Tomo Baranausko teigimu, visi barzdotų mūsų kunigaikščių portretai - vėlesnių amžių fantazijos rezultatas. Trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą mums paliko lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas: „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo.“ Pasak istorinių šaltinių, Vytautas valgė santūriai, nevartojo svaigiųjų gėrimų, kalbėjo keliomis kalbomis.
Vytautas ir Trakai
Viduramžiais Trakai buvo vienas svarbiausių besiformuojančios ir tvirtėjančios valstybės politinių, kultūrinių bei karinių centrų. Trakų įsikūrimas ir klestėjimas susijęs su Gediminaičių dinastija ir ryškiausiu jos atstovu - Vytautu Didžiuoju. Senuosius Trakus įkūrė Vytauto senelis kunigaikštis Gediminas - Trakai vadinami dinastijos tėvonija. Čia įvyko Vytauto tėvo Kęstučio vestuvės su Birute, čia jiems gimė Vytautas (apie 1350 m.). Rezidenciją perkėlus į Naujuosius Trakus, Kęstučio įsakymu statomos Pusiasalio ir Salos pilys, o Vytautas vėliau jas modernizuoja, perstato. Trakų žemėje gimęs, augęs ir didžiąją dalį savo gyvenimo praleidęs Vytautas Didysis čia paliko ryškų pėdsaką.
Vienas to meto kilmingų Vytauto svečių, kuris aplankė jį Trakuose, buvo Anglijos ir Prancūzijos pasiuntinys, flamandų keliautojas ir diplomatas Žilberas de Lanua (Gilbert de Lanua), palikęs tokius prisiminimus:„Lietuva yra kraštas, kurio didžioji dalis negyvenama, pilna ežerų ir didelių miškų. Išvykęs iš Vilniaus pasukau į Prūsus ir važiavau keliu, kuris vedė per Lietuvos Kunigaikštystę. Pirmiausia pasiekiau vieną labai didelį Lietuvos miestą, vadinamą Trakais, skurdžiai apstatytą vien mediniais namais ir visai neaptvertą. Ten yra dvi pilys, kurių viena labai sena medinė, apsupta pylimu iš rastų ir velėnų. Senoji pilis stovi kitoje ežero pusėje, atviroje vietoje. Antroji pilis stovi vidury kito ežero, per patrankos šūvio atstumą nuo senosios. Ji yra visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu. Trakai priklauso kunigaikščiui Vytautui. Jie yra nuo Vilniaus už septynių mylių. Minėtas Lietuvos valdovas Vytautas laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykstantis į jo kraštą arba važiuojantis per jį, neturėtų jokių išlaidų. Jis liepia duoti jiems maisto ir saugiai lydėti visur, kur jie nori, po visą kraštą be jokio užmokesčio. Minėtasis Vytautas yra labai galingas kunigaikštis, nes nugalėjo ginklu dvylika ar trylika karalysčių ir šalių. O turi jis, bendrai paėmus, dešimt tūkstančių jam pačiam priklausančių pabalnotų žirgų. Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti, vadinami briedžiais."
Dvaras
Formuojantis nuolatinėms rezidencijoms Vytauto valdymo laikais jomis dažniausiai buvo Trakai ir Vilnius. Dvaro formavimą lėmė kaimyninių kraštų, o ypač Vokiečių ordino, kurio žemėse Vytautas praleido beveik 10 metų, įtaka. Keitėsi gyvenimas ir Lietuvos žemėse. Vytautas savo dvarą formavo įvesdamas naujas pareigybes: dvaro maršalkos, taurininko, iždininko, vyriausiojo kambarinio. Dvarui vadovavo maršalkos (jų buvo keli), kurie rūpinosi kelionių organizavimu, pasiuntinių priėmimu, ceremonijų laikymusi. Dvaro gyventojus sudarė giminaičiai, draugai, tarnai ir svečiai. Dvare svarbiausias buvo valdovas ir jo šeimyna. Tarp tarnų, dar vadinamų dvarionimis, buvo ir karo tarnai, taip pat ir užsienio riteriai, dvaro pareigūnai, dvaro kapelionai, raštinės darbuotojai bei paprastus darbus atliekantys tarnai. Dvarui priklausė lietuvių ir kaimyninių šalių didikų sūnūs, atsiųsti į Vytauto dvarą lavintis. Dvaro svečiai - tai užsienio šalių pasiuntiniai ar dėl karo žygio atvykę riteriai. Pagal Europos šalių papročius Vytauto dvare būta pakėlimo į riterius ceremonijų. Žinoma, kad Vytautas į riterius pakėlė ginčo su ordinu spręsti atvykusį Romos karaliaus pasiuntinį Benediktą Makrą.
Tarp dvaro gyventojų buvo ir neužaugų, juokdarių ir muzikantų, kuriuos kunigaikščiai dovanodavo ar skolindavo vieni kitiems. Tai žinoma iš Vytauto korespondencijos.
Religija
Apie paties kunigaikščio Vytauto religingumą šaltiniuose žinių yra mažai. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad jis kelis kartus keitė tikėjimą. Pirmą kartą krikštą Vytautas priėmė būdamas maždaug 30 metų, 1383 m. pirmojo pabėgimo į Vokiečių ordino valstybę metu, bet netrukus grįžęs į Lietuvą buvo priverstas pakeisti tikėjimą. Jogaila Vytautą vertė tapti stačiatikiu, norėdamas laikyti jį atokiau - slaviškose LDK žemėse. Vis dėlto 1386 m., kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, Vytautas galutinai perėjo į katalikybę, ir tai jam leido toliau siekti valdžios Lietuvos centrinėse žemėse. Nuo to laiko jis save vadina dviem vardais, dokumentuose pasirašo: Vytautas Aleksandras. Abi Vytauto žmonos, gimusios kaip stačiatikės, po santuokos tapo katalikėmis. Vytautas buvo ir vienas iš bažnytinės unijos iniciatorių.
Įdomus faktas, kad Vytautas priklausė vienai garbingiausių to meto pasaulietinių riterių brolijų - Slibino, dar vadinamo Drakono, ordinui.
Bandymas Karūnuotis ir Mirtis
1430 m. rugsėjo 8 d. turėjęs įvykti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas taip ir neįvyko. Vytautas mirė 1430 m. Trakuose, nesulaukęs karūnos.
Atminimo Įamžinimas
Vytauto Didžiojo atminimas įamžintas įvairiais paminklais, skulptūromis ir memorialinėmis lentomis. Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose stovi paminklai, skirti šiam didžiam valdovui. Jo vardu pavadintos gatvės, aikštės ir mokymo įstaigos.