Prof. Vytautas Gudonis - žymus Lietuvos psichologas, tyrinėjęs socialinius negalės vaizdinius, visuomenės nuostatas į neįgaliuosius. Šis straipsnis skirtas apžvelgti jo biografiją ir mokslinę veiklą, ypač atkreipiant dėmesį į dvitomę monografiją apie socialinį negalios vaizdinį.
Julijono Lindės-Dobilo įtaka Vytauto Gudonio pasaulėžiūrai
Pradedant nuo Julijono Lindės-Dobilo, kunigo, mokytojo, rašytojo ir filosofuojančio meno vertintojo, galima įžvelgti paraleles su Vytauto Gudonio darbu. Lindė-Dobilas, kaip ir Gudonis, siekė pažinti žmogaus dvasios evoliuciją, gilinosi į meno kūrybą kaip tyrimo būdą. Jo žodžiai "Nekenčiu aš šablono…" atspindi laisvą mąstymą ir savitą požiūrį, kuris būdingas ir Vytauto Gudonio darbams. Lindė-Dobilas, būdamas rašytojas, reiškia didelį apibendrinimą, atitinkantį jo prigimtį ieškoti atskirumo žymės, nebūti šablonišku. Lindės-Dobilo kūrybai didelį įspūdį paliko jūra, kuri jam buvo jausmų ir kūrybos mokytoja, o jūra sakė esant „aukščiausia mano mokykla, kokią esu išėjęs, giliausias mokslas, kurį pasiekiau“ („Jūros simfonija“). Gamta jam buvo jausmų ir kūrybos mokytoja, o jūrą sakė esant „aukščiausia mano mokykla, kokią esu išėjęs, giliausias mokslas, kurį pasiekiau“ („Jūros simfonija“).
Vytauto Gudonio mokslinė veikla ir indėlis į tiflologiją
Vytautas Gudonis, pradėjęs savo mokslinę veiklą 1984 metais, paskelbė kone keturis šimtus publikacijų nagrinėjamąja tema, tarp jų - dviejų tomų „Enciklopedinį tiflologijos žodyną“. Jo disertacija buvo dalies tyrimų apibendrinimas ir buvo apginta 2008 m. Šiaulių universitete.
Dvitomė monografija apie socialinį negalios vaizdinį
2020-2022 metais Vilniaus universiteto Šiaulių akademija išleido akademiko, profesoriaus Vytauto Gudonio dvitomę monografiją apie socialinį negalios vaizdinį. Tomų antraštės rodo, kad autoriui rūpėjo ir negalios apraiškos gyvenime, ir jos atspindžiai meno kūriniuose - literatūroje ir dailėje. Šis pavadinimų „dvigubumas“ patvirtinamas visoje monografijoje. Prieš aptariant tam tikru pagrindu (tematikos, žanro ir kt.) išskirtą kūrinių pluoštą aprašomi atitinkami tikrovės, visuomenės gyvenimo reiškiniai. Pavyzdžiui, pirma sužinome apie tradicinius neregių amatus, aklųjų konkurenciją darbo rinkoje, o jau po to skaitome skyrių „Neregių amatai vaizduojamajame mene“.
Vien pavarčius knygas stebina ištyrinėtos medžiagos gausa ir įvairiapusė negalios tematikos aprėptis:
Taip pat skaitykite: Harmoningi santykiai pagal Vytautą
- Biblijos personažai negalios kontekste.
- Neregio paveikslas mitologijoje, vaizduojamajame mene ir grožinėje literatūroje.
- Aklumo tema filatelijoje.
- Neįgaliųjų dailininkų kūryba.
- Aklumo tema regėjimo negalią turinčių lietuvių poezijoje.
- Aklųjų išgalės pažinti vaizduojamąjį meną.
- Neregiai darbo rinkoje.
- Informacija apie negalias virtualiojoje erdvėje.
- Junginių su žodžiu aklas semantinė analizė.
- Vaizdinio ir žodinio tiflologinio humoro analizė.
Išsamiausiai aptariama regėjimo negalia, bet sustojama ir prie kitų negalios rūšių, nes tarp jų visų esama įvairiopų sąsajų, o sukaupti duomenys leido autoriui ne vienoje vietoje apie negalią kalbėti apibendrinamai.
Pirmame tome pirmiausia apžvelgiama visuomenės požiūrio į neįgaliuosius kaita nuo senovės iki šių laikų. Didžioji tomo dalis skirta neregio įvaizdžiui vaizduojamajame mene. Neregio muzikanto, neregio elgetos paveikslas aptariamas nuo seniausių laikų dailės (senovės Egipto, senovės Peru) iki mūsų dienų, analizuojama arti trisdešimties žymių neregių atvaizdų - nuo Homero iki Andreos Bocellio.
Antrame tome daug vietos skirta neregio įvaizdžiui tautosakoje, individualiojoje prozoje ir poezijoje. Poskyryje „Aklumo tema lietuvių poetų kūryboje“ analizuojami atitinkami Vinco Mykolaičio-Putino, Bernardo Brazdžionio, Henriko Nagio, Janinos Degutytės, Juozo Erlicko ir kitų poetų eilėraščiai. Išryškinta svarbiausia - lietuvių lyrikoje poetizuojamas gražus, taurus neregių vidaus pasaulis, jų dvasios lobiai iškeliami kaip priešprieša reginčiųjų sumaterialėjimui. Skyrium aptariama regėjimo negalią turinčių poetų kūryba: P. Daunio, A. Jonyno, V. Toločkos, Vaclovo Areimos, Onės Baliukonės, Alvydo Valentos… „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ P. Daunys aptartas tik kaip prozininkas, o V. Gudonis parodo jį kaip poetą, eilėraščių ir dainų autorių. Tyrinėtojas pasidžiaugia ir nežymiu poezijos kūrinėliu, jeigu jame atsispindi neregio psichologijos bruožai. Taip antai Gražina Kriščiūnaitė (eil. „Apie aklą mergaitę“, 1969), vaizdingai ir jautriai kalbanti apie tai, kaip neregintis vaikas susidaro pirminius ir pagrindinius vaizdinius, palyginama su talentinga neregių mokytoja.
Seniai žinoma, kad iš realistinių praeities kūrinių, pasitelkę sociologinę meno analizę, vertingos informacijos gauna istorikai, medikai, etnografai, psichologai, pedagogai ir kitų sričių mokslininkai - meno kūriniuose užkoduotos žinios apie atitinkamą epochą, kultūrą, visuomenės nuostatas.
Tiflologinė meno kūrinio analizė
Pabrėždamas tarpdisciplininį savo tyrimų pobūdį, įvairių analizės metodų dermę, monografijos autorius skyrium iškelia tiflologinę meno kūrinio analizę. Dailės ir literatūros kūriniai aptariami socialiniu ir psichologiniu aspektu, atsisakyta dailėtyrinio ir literatūrologinio vertinimo. Pasitelkiami įvairūs, nelygu paveikslo pobūdis, analizės aspektai: kūrinio didaktika, socialinio kontrasto vaizdai, dėmesys personažo išorei ar dvasios pasauliui, neregio žmogaus idealizavimas ir kt. Kas be ko, ne vienoje vietoje esama ir estetinio aptarimo: iškeliamas vaizduojamo žmogaus gesto, pozos, būsenos išraiškingumas, „jautriai suderinti spalvų tonai“, žavimasi „gražiu, organiškai įsipinančiu palyginimu“, pabrėžiamas iškiliausių kūrinių įtaigumas ir kt. Esteto žvilgsnis padeda pagrindinei analizės krypčiai. Tyrėjas sakosi taikęs ikonologinį kultūros ir meno istorijos interpretacijos metodą, leidžiantį atskleisti vaizdų ir simbolių reikšmes.
Taip pat skaitykite: Vytauto įžvalgos apie psichologiją tarp JAV lietuvių
Tiflopsichologai yra įsigilinę į aklagimio ir apakusio žmogaus pasaulio suvokimo skirtį, jie tikisi tos skirties atspindžio ir grožiniame kūrinyje, neišskiriant nė eilėraščio. B. Brazdžionio „Neregio elegijos“ lyrinis subjektas ilgisi „pasaulio šviesios karalijos“: sielvartauja dėl to, kad niekada nematė ir neregės auksinių saulėlydžių, obelų žydėjimo, mylimos akių… Iš teksto daroma išvada, kad eilėraščio „aš“ yra aklagimis, taigi „jis negali turėti ryškių regimųjų vaizdinių. <…> autorius klaidina skaitytoją - argi galima ilgėtis to, ko niekada nesi matęs, patyręs?“ Čia pat cituojama tą elegiją atmintinai mokėjusi B. Grincevičiūtė: „Tam, kuris niekada nematė pasaulio šviesios karalijos, nesuprantama yra ir juodų rožių bei lelijų prasmė, jis nežino, kas tai yra, nes nėra jų matęs“.
Apskritai monografijos autorius psichologas, nesiimdamas literatūrinės analizės, gražiai laviruoja tarp tiflologinio ir estetinio kūrinių vertinimo. Rusų prozininką Vladimirą Korolenką, 1886 m. paskelbusį apysaką „Aklasis muzikantas“, anuo metu griežtai kritikavę mokslo žmonės, tarp jų ir išsilavinę neregiai, ypač dėl teiginių, kad aklagimius slegianti tamsa, kad neregiams būdingas šviesos troškimas. V. Gudonis, sutikdamas su priekaištais rašytojui, kad savo personažui neregiui jis priskyręs nebūdingų akliesiems bruožų, čia pat, apeliuodamas į meno kūrinių specifiką, pagrįstai teisina realizmo prozos meistro „klaidas“: „Aklumą rašytojas pasirinko kaip žmogaus charakterio, meilės, savitarpio pagalbos galios išbandymų modelį. Tai tik modelis, kuriame aklumą gali pakeisti alkis, kurtumas, našlaitystė, karas ir pan. V. Korolenkai žmogaus jausmų, jo santykių su kitais žmonėmis pasaulis negali būti specifinis dėl aklumo negalios. Jis bendras visiems“. Tokios tolerancijos ypač prašosi poezijos kūriniai. Grįždami prie „Neregio elegijos“ galėtume tarti, kad kūrėjas, regintysis asmuo, savaip įsijaučia į aklojo pojūčius bei išgyvenimus, primeta šiam savąjį pasaulio suvokimą (ne visai atitinkantį tiesą): įsivaizduodamas, ko netektų apakęs, aukština regimojo pasaulio grožį.
Prieš kiekvieną kūrinio aprašą pateikiama trumpa menininko biografija, iškeliami esmingi kūrybos, taip pat istorinės epochos bruožai ir taip monografijos skaitytojui padedama labiau įsigilinti į aptariamąjį kūrinį. Kai literatūros ar dailės kūrinys teikia nedaug tiflologinės informacijos, apie jį nedaug ir tepasakoma, vos keletas sakinių, bet iš atitinkamo skyriaus ar skirsnio visumos susidaro išsamus aklumo atspindžių aptariamoje meno srityje vaizdas, daromi apibendrinimai įtikina. Pavyzdžiui: „Neregio nuasmeninimas paveikslų pavadinimuose būdingas tiek seniesiems, tiek šiuolaikiniams dailininkams ir tai rodo, kad visuomenė pirmiausia mato negalią, o tik po to - asmenybę“.
Kalbiniai aspektai monografijoje
Antras tomas turi du kalbinius priedus: frazeologizmų su žodžiu akis išrašą iš „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyno“ ir lingvistinį tekstą „Žodžio aklas semantinių junginių analizė“. Pastarasis syja su pirmojo tomo skyriumi „Aklumas kaip metafora ir simbolis vaizduojamajame mene“ - tiek vienur, tiek kitur kalbama apie tropus: metaforas, simbolius. Esama įžvalgių užuominų apie žodžio ir vaizdo tropų analogiją.
Pastebim, kaip skiriasi metaforos „mechanizmas“: žodinė metafora dažnai būna vienanarė, joje aklumas yra vaizdas, jis ir įvardijamas žodžiu kaip aklumas, o tema implikuojama ir nuspėjama, „iššifruojama“ iš konteksto. Dailės kūrinyje aklumas taip pat yra vaizdas (neregio atvaizdas paveiksle), o tema eksplikuota, pasakyta žodžiu. Taigi, dailės metafora paprastai esti dvinarė. Vienanarę būtų sunku interpretuoti, suprasti, paveikslui dažnai sunku išsiversti be žodžio (pavadinimo), ypač vaizdinei simbolinei raiškai. Paveikslo tema paprastai įvardijama neutraliai arba vertinamaisiais (teigiamos ar neigiamos prasmės) abstrakčiaisiais daiktavardžiais: blogis, kančia, laikas, laimė, meilė, šviesa, tamsa, viltis. Kartais, įsijautus į įtaigų kūrinį, turintį tiesioginį pavadinimą, prašyte prašosi ir simbolinis įvardijimas: Pablo Picasso „Seną elgetą su berniuku“ tyrinėtojui norisi pavadinti ir „Mėlynuoju liūdesiu“.
Taip pat skaitykite: Apie Joną Žemaitį-Vytautą
Dvinarė metafora dailėje nepaprasta tuo, kad jos nariai yra skirtingos raiškõs: vienas vaizdinis, kitas - žodinis. Skaitant paveikslų analizes krinta į akis tai, kad aklumo simboliai dailėje yra kur kas įvairesni negu perkeltinis žodinis aklumo sąvokos vartojimas. Autoriaus išnagrinėtoji medžiaga rodo, kad tam tikra semantika žodinį ir vaizdinį tropą gali „sutapdinti“. Vienas tokių atvejų - kai aklumo sąvoka reiškia neraštingumą, tamsumą. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad tai gana primityvus vaizdinis tropas, bene labiausiai tinkantis plakatui, socialinei reklamai, reikalingas didesnio žodinio teksto atramos.
Iš monografijoje pateiktos gana išsamios junginių su žodžiu aklas analizės matom, kaip įvairiai tas būdvardis vartojamas perkeltinėmis reikšmėmis (tyrimas remiasi daugiau kaip dviem šimtais grožinės literatūros fragmentų). Dažniausios esančios aklumo metaforos, reiškiančios negalvojimą, neišmintingumą, nekritiškumą. Perkeltinėmis žodžio reikšmėmis („nemokytas, tamsus; neapgalvotas, neprotingas“) žmogus (beje, regintysis!), jo elgsena, darbai ir kt. vertinami neigiamai. Kalbamasis lingvistinis tekstas yra V. Gudonio su bendraautore kalbininke Janina Barauskaite anksčiau skelbto straipsnio plėtotė. Jau aname skelbinyje buvo pasakyta, kad būdvardis aklas, vartojamas tiesiogine reikšme, nusako savybę, bet emocinio vertinimo nereiškia.
Vytauto Gudonio asmeninė patirtis ir ryšys su neregių bendruomene
Patartas pirmųjų monografijos recenzentų, knygose autorius yra pateikęs savo ryšių su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis aprašymą. Pažintis su aklųjų pasauliu prasidėjusi mokykliniais metais: liaudies šokius šokantis mokinukas buvęs pakviestas į Aklųjų draugijos Šiaulių gamybos-mokymo kombinato šokių kolektyvą. O po studijų, po aspirantūros, apgynus pirmąją disertaciją, keturi mokslinio kelio dešimtmečiai susiję su neregių problematikos tyrinėjimu. Sukaupta apie šeši tūkstančiai vaizduojamojo meno kūrinių, kurių centre - regėjimo negalią turintis žmogus, reprodukcijų; užtai abiejose knygose daugybė spalvotų iliustracijų - autorius turėjo iš ko rinktis.
Visuomenės nuostatų į negalią tyrimai
Nemažą darbą formuojant adekvačias visuomenės nuostatas į negalią turinčius žmones, atlieka įvairios neįgaliųjų organizacijos. Prieš tris dešimtmečius dar neturėjome galimybės apklausų atlikti internetu. Jas organizuodavome paštu išsiuntinėdami anketas respondentams. Kad išsiaiškintume gyventojų nuostatas į žmones, turinčius regėjimo negalią, 1990 metais išsiuntėme 6 000 anketų. Išties nustebino tuometinis žmonių aktyvumas, galbūt susijęs su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, - net ir atmetę netinkamai užpildytas anketas, gavome imtį, kurią sudarė 4 730 respondentų. Šio tyrimo rezultatai parodė didelę neregių atskirtį: 14 proc. apklaustųjų nebuvo matę neregio ir tik 3,6 proc. - bendravę su nematančiais žmonėmis. Remiantis minėto tyrimo rezultatais, dauguma apklaustųjų nežinojo potencinių neregių galimybių, ir tai leido daryti išvadą, kad, stokojant žinių apie neįgalius žmones, visuomenėje įsigali stereotipai - dažnai iškreipta buitinė nuomonė. Siekdami tuos stereotipus pakeisti pozityvia nuostata neįgaliųjų atžvilgiu, savo iniciatyva, be dabartinių finansuojamų ES projektų paramos. Po metų pakartoję apklausą, tikėjomės pamatyti kiek ryškesnius savo veiklos rezultatus, tačiau pastebėti pokyčiai buvo itin menki. Tačiau tyrimo rezultatai leido suformuluoti svarbią teorinę prielaidą, kad nuostatos - visuomenės narių subjektyvus nusiteikimas - neįgaliųjų atžvilgiu yra labai lėtai kintantis fenomenas. Tik po trijų dešimtmečių, t. y. 2018 metais, dar kartą atlikę minėtą tyrimą, nustatėme nors ir nežymius, tačiau statistiškai patikimus, pozityvius pokyčius, rodančius kiek mažesnę neregių atskirtį visuomenėje. Taigi, kelta teorinė prielaida, kad visuomenės nuostatos yra labai lėtai kintantis fenomenas, tapo įrodyta išvada.
Literatūros įtaka visuomenės nuostatoms
Literatūra turi įtakos visuomenės nuostatų į negalią ir neįgaliuosius formavimui. Neregį vaizduojančiuose poezijos kūriniuose neregystė dažnai traktuojama, kaip Kūrėjo atpildas ar bausmė už nuodėmes, dominuojanti aklumo paralelė ‒ tamsa, naktis. Tačiau yra nemažai poezijos kūrinių, pateikiančių šviesų, optimistišką požiūrį į regėjimo negalią bei pačių neregių optimizmu. Galima pastebėti, kad regintys ir neregintys poetai šios negalios požiūriu laikosi visiškai skirtingų nuostatų. Regėjimo sutrikimų turintys poetai rečiau aklumą lygina su tamsa, jų kūriniuose daugiau optimizmo. Tuo tarpu regintys poetai aklumą linkę dramatizuoti, negana to, tarsi piktnaudžiauja aklumu, kaip metafora, ar priskiria neregiams jiems nebūdingų bruožų.
Praktinis monografijos pritaikymas
Monografijos apibendrinamojoje dalyje yra skirsnis „Medžiagos pateikimo specifiškumas“, kuriame autorius sakosi siekęs, „kad neregys, skaitydamas tekstą specialia aparatūra ar pasitelkęs į pagalbą skaitovą, galėtų susidaryti elementarius pateikiamų ir aptariamų meno darbų vaizdinius“.
tags: #vytautas #gudonis #psichologija