Intensyvios terapijos skyrius (ITS) - tai vieta, kur susiduria gyvybė ir mirtis, kur medikai kovoja už sunkiausius ligonius. Šis skyrius dažnai kelia stresą ir baimę tiek pacientams, tiek jų artimiesiems. Tačiau, nepaisant to, ITS taip pat yra vilties skyrius, kuriame žmonės turi galimybę sugrįžti į pilnavertį gyvenimą. Šiame straipsnyje aptarsime, kas vyksta už ITS durų, kokie iššūkiai kyla medikams ir pacientams, bei kokios galimybės egzistuoja Lietuvoje.
Intensyvios Terapijos Skyriaus Realybė
Sveiki žmonės, besimėgaujantys kasdienybės džiaugsmais, dažnai neįsivaizduoja, kas vyksta už intensyvios terapijos skyriaus durų. Čia gydomi patys sunkiausi ligoniai, prie kurių prijungta daugybė aparatų, lašinių ir vamzdelių. Nemaža dalis šių pacientų ligoninės lovose praleidžia paskutines savo gyvenimo dienas ir jau niekada nebeturi galimybės įgyvendinti savo svajonių ar pasimėgauti įprastais malonumais.
Viena, ką dar gali spėti padaryti intensyvios terapijos skyriaus medikai, tai suteikti progą mirštantiems atsisveikinti su jiems brangiais žmonėmis. Taip pat suteikti viltį donoro laukiantiems pacientams, kad mirusiojo artimųjų valia bus padovanotas jiems reikalingas organas.
Pacientų Patirtys
Sąmoningi pacientai, patekę į intensyvios terapijos skyrių, supranta, kad jų būklė yra bloga, tad psichologiškai jie jaučiasi nesaugūs, žino, jog grėsmė gyvybei yra reali. Dėl to ten aplinka tokia ir įtempta.
Į intensyvios terapijos skyrių pacientai patenka dėl ūminių organų nepakankamumų, išplitusių infekcijų, traumų, po rimtų operacijų įvykusių komplikacijų, kraujo įsiliejimo į smegenis.
Taip pat skaitykite: Intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojai ir stresas
Medikų Iššūkiai
Vienas sunkiausių momentų medikų darbe - pranešti šeimos nariams apie jų artimo žmogaus mirtį. Intensyvios terapijos skyriuje dirbantys gydytojai ploną liniją tarp gyvybės ir mirties mato kasdien. Svarbi jų darbo dalis yra ne tik perduoti liūdnas žinias, bet ir kalbėtis su mirusiojo artimaisiais apie organų donorystę.
Visi pokalbiai apie mirtį yra sunkūs, nešantys didelį emocinį krūvį. Pokalbiams apie mirtį visą laiką ruošiamės ir tam yra reikalingos ne tik teorinės žinios, bet ir specialūs mokymai. Juk tenka pateikti labai sunkias žinias artimiesiems, o jie jas gali įvairiai priimti. Matome, kad mokymai duoda rezultatą. Ir iš esmės bendravimo su artimaisiais bendravimo kokybė ir jų reakcija būna geresnė, jei medikas turi patirties ir praktikinių įgūdžių.
Kai žmogus patenka į intensyvios terapijos skyrių, jo artimieji patiria šoką, nes prieš tai retai kada būna matę sudėtingąją medicinos pusę. Todėl net tada, kai su artimaisiais kalbamės apie greitą, neišvengiamą jų brangaus žmogaus iškeliavimą į anapusinį pasaulį, siekiame, kad jie suprastų kas vyksta su pacientu, su jo organizmu, kokie yra pakitimai, kodėl jis yra gydomas būtent šitame skyriuje. Tų pokalbių metu stengiamės papasakoti apie galimas perspektyvas, išeitis, lūkesčius.
Tada bandome išgirsti, ką sako artimieji. Taip jau yra, kad žmogus yra psichosocialinė būtybė, o ne mašina. Paprastai tik dalį informacijos, kurią pasakome, artimieji supranta. Tai natūrali reakcija, nes ta informacija yra per sunki ir žmogaus psichologinė gynyba uždeda filtrą. Dėl to yra ypatingai svarbu pokalbiais ne tik įtikinti artimuosius, jog situacija yra labai bloga, bet kad mes galų gale susikalbėtume. Kartais tam užtenka kelių dienų, kartais prireikia savaitės ar daugiau, priklauso nuo situacijos, nuo ligos sunkumo.
Organų Donorystė: Vilties Šaltinis
Bendravimas su mirusio paciento artimaisiais apie organų donorystę yra anesteziologo-reanimatologo darbo dalis. Donorystė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra galima dviem atvejais: po smegenų mirties ir gerokai rečiau sustojus širdžiai bei nutrūkus kraujotakai.
Taip pat skaitykite: Kaip palaikyti intensyvias kūdikių emocijas
Pacientai, kurie dažniausiai gali tapti organų donorais, būna ūminės būklės, įprastai dėl galvos sužalojimų, kai įvyksta kraujo išsiliejimas į smegenis (tai yra vadinami sunkios eigos insultai) arba kai plyšta aneurizma. Pavyzdžiui, žmogus iš ryto išeina į darbą, ten po kiek laiko smegenyse plyšta kraujagyslė, dėl kraujo išsiliejimo stipriai pažeidžiamos smegenys, pacientas atsiduria ligoninėje. Po kelių valandų gali įvykti smegenų mirtis. Tenka artimiesiems pranešti apie paciento mirtį. Tai tokių situacijų būna pakankamai daug.
Pokalbiai apie donorystę yra ypatingai sunkūs, nes didžioji dalis įvykių, kurie lemia masyvų smegenų pakenkimą ir iš to sekančią smegenų bei žmogaus mirtį, įvyksta staiga. Artimuosius ištinka didelis šokas. Reakcijos būna įvairios - nuo pykčio iki audringų emocijų iki konstruktyvaus pokalbio. Nes kai matai savo artimą sergantį pusę metų ar kelis metus, tuomet susiformuoja vienokie jausmai, bet kai žmogus su tavimi dar vakar vakarieniavo, o iš ryto jau guli intensyvios terapijos skyriuje, informaciją priimti visai kitaip.
Tai, kad artimieji tam tikrais atvejais pasako „ne“ donorystei, tai nereiškia, kad jie yra blogi žmonės. Taip yra visame pasaulyje - kai kur daugiau, kai kur mažiau. Lietuvoje donorystės skaičiai nėra patys geriausi, bet turime kur stengtis. Pastaruoju metu paaukoti organus donorystei sutinka maždaug septyni asmenys iš dešimties.
Jei velionis su šeimos nariais buvo kalbėjęs apie organų donorystę, jai pritaręs, tuomet mintis, kad dalelė mylimo žmogaus toliau gyvens, teikia šeimai paguodą ir palengvina netekties skausmą.
Laiko Faktorius
Neplakančios širdies donorystės atveju vyksta olimpinis laiko skaičiavimas. Sustojus širdžiai turime ypatingai mažai laiko taikyti priemones, kurios gali palaikyti organų gyvybingumą. Išnykus smegenų veiklai, yra standartiniai vaistai ar procedūros, palaikančios širdies plakimą ir gyvybingumą. Tada laiko šiek tiek turime, aišku jis nėra beribis - plius minus 24 valandas.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie KET kompetencijas
Vietoje „įtikinti“ paaukoti organus donorystei, aš parinkčiau kitą žodį, nes mūsų pokalbių su artimaisiais tikslas, kad jie suprastų medicininę kalbą, kad įsisąmonintų kas nutiko. Kai jie tai supranta, kai mes tampame komanda, tuomet ir atsakymai yra aiškesni. Kai žmogus iš tų skausmingų emocijų išeina greičiau ir situaciją pradeda suvokti protu, tai ir tie pokalbiai pasidaro lengvesni, sutikimo paaukoti organus procentas tampa didesnis.
Iš esmės žmonės yra sąmoningi ir geri, tai mūsų darbas yra papasakoti kas nutiko, teisingai ir suprantamai atsakyti į visus klausimus, išsklaidyti neaiškumus, mitus. Tendencija pasaulyje yra tokia, kad iš esmės sutikimai donorystei yra labai stipriai susiję su pasitikėjimu medicina.
Artimieji turėtų tarpusavyje pasikalbėti apie donorystę, kad būtų žinoma jų valia. Nes, kai žmogus miršta, likusiems artimiesiems yra žymiai lengviau priimti sprendimą. Žinojimas, kad gali vykdyti mirusiojo valią, gyviesiems palengvina gedėjimą.
Medikų Emocinė Pusė
Kaip gydytojas anesteziologas-reanimotologas dirbu nuo 2014 metų. Prieš tai dar buvo 6 metai rezidentūros. Tad galima sakyti mirtį matau jau nuo šešto kurso. Ar galima priprasti? Sunkus klausimas. Galima išmokti priimti mirtį kaip natūralų procesą ir su tuo susigyventi. Mirtis yra neišvengiamas dalykas. Kai tai suvoki, tampa lengviau.
Intensyvios terapijos skyriuje matome mirštančius 18-mečius, 20-mečius ir devyniasdešimtmečius. Kai miršta už tave jaunesnis žmogus, kiekvieną kartą yra žymiai sunkau, nes tai yra priminimas tau pačiam, kad nesi pagamintas iš kitokios medžiagos, kad tavo laikas žemėje irgi yra ribotas.
Bet dar šnekant apie mirtį, intensyvios terapijos skyriuje būna, kad mes numanome, jog žmogus mirs per artimiausias 24 valandas, su juo kalbi ir jis yra visiškai sąmoningas. Tačiau savo likimo nežino.
Paciento Teisė Žinoti
Būna visaip. Gydymo procese centrinė figūra yra pacientas. Jo norai, pageidavimai, valia yra aukščiausias dalykas. Pacientas užpildo dokumentus ir jei parašo, kad nori žinoti visą informaciją apie savo ligą, tuomet mes atvirai kalbame. Iš esmės tie pokalbiai dar sunkesni nei apie donorystę, bet jie vyksta. Mes manome, kad žmogus turi žinoti tiesą.
Jei teoriškai pagalvojame ką veiktume paskutinę gyvenimo valandą, greičiausiai minčių būtų visas avilys. Bet kai tu guli ligoninėje, greičiausiai tos mintys sustoja ne ties kelione, ne ties cigaretės dūmu, žiūrint į kopas, bet ties artimųjų žvilgsniais, jų prisilietimais.
Įsimintinos Istorijos
Tų istorijų yra daug. Kiekvieną savaitę būna tokių, kurios ypatingai paliečia. Iš esmės intensyvios terapijos skyriuje, kaip ir visoje medicinoje, mes padėti galime visiems, bet išgydome ne visus.
Ne taip seniai buvo atvejis, kai gydėme dar keturiasdešimties neturinčią moterį. Ji sirgo išplitusiu vėžiu, pas mus buvo perkelta dėl dusulio. Matėme, kad greičiausiai jai liko gyventi kelios valandos ir ji gali nesulaukti ryto. Tačiau ji nenorėjo, kad šeima atvyktų jos lankyti. Nenorėjo, kad ją matytų sergančią, tikėjosi, kad išgyvens, pasveiks ir grįš namo. Bet mes matėme tyrimų rezultatus. Prisimenu, atsisėdau ant kėdės, mes šnekėjomės ilgai. Pasakiau, kad ji mirs, kad negrįš namo. Ir kad tai gali nutikti artimiausiu metu. Moteris sureagavo emocingai, apsiverkė: „Tai ką jau čia viskas, aš jau mirštu. Dieve, kaip taip gali būti“. Suprantama, kad tokia natūrali žmogaus reakcija. Viskas baigėsi tuo, kad pacientė sutiko, jog pas ją atvyktų šeima. Atvažiavo vyras, du maži vaikai, jie pabuvo kartu tas kelias valandas, mes jiems suteikėme privatumo. Ta moteris naktį mirė. Šeima dėkojo už tai, kad turėjo progą atsisveikinti.
Yra daug atvejų, kai gydome kraujo vėžiu sergančius pacientus. Ir skaudžiausios tos mirtys, kai pacientai yra jauno amžiaus. Paradoksalu, kai tuo pat metu vieni baiminasi dėl egzamino pažymio, tuo tarpu kiti sužino, kad serga, pavyzdžiui, ūmine leukemija, o dar po dviejų savaičių atsiduria intensyvios terapijos skyriuje su didele infekcija. Jaunų žmonių mirtys visada palieka ryškų įspaudą, nes kaip bebūtų ir patys turime vaikų, negalime ramiai reaguoti.
Kalbant apie donorystę, bene labiausiai įsiminė atvejis, kai jauna užsienietė, keliavusi automobiliu su šeima per Lietuvą į Italiją, Vilniuje Ukmergės plente neteko sąmonės, jai prasidėjo traukuliai. Moteris buvo atvežta į mūsų ligoninę kraštutinai sunkios būklės. Padarę tyrimus nustatėme, kad smegenyse plyšo aneurizma. Kitą dieną nustatėme smegenų mirtį ir turėjome apie tai pranešti jos vyrui ir trijų metų sūnui. Pokalbis vyko užsienio kalba. Moters vyras norėjo, kad kartu dalyvautų ir sūnus, todėl pokalbis turėjo būti suprantamas ir mažamečiui. Paaiškinti berniukui, kad mama ne miega, kad ji neatsibus niekada, kad jis jos daugiau nepamatys buvo be gali sunku. Vyras visą laiką verkė, bet tas mažas berniukas buvo ramus ir kai mes baigėme pokalbį, vyras vis dar kūkčiojo, tada sūnus jį apkabino ir pasakė: „Tėti, neverk, aš tavimi pasirūpinsiu“. Jie sutiko paaukoti donorystei tos moters organus, kurie toliau tęsia gyvenimą išgelbėję net kelias gyvybes. Po metų tas vyras ir berniukas grįžo į Lietuvą, aplankė mus ligoninėje. Jie buvo labai dėkingi už tai, kad mes pasiūlėme paaukoti organus, nes žinojimas, kad dalis jiems brangaus asmens toliau gyvena kituose žmonėse, jiems teikė viltį, kad ji pati vis dar gyva. Tik šioje istorijoje buvo netikėčiausia vaiko reakcija. Paprastai suaugusieji į netektį bando lyg ir racionaliai sureaguoti. Bet tada, kai mes dėl berniuko labiau jaudinomės, pasirodė, kad vaikas buvo kaip tik ta ašis, kuri tvirtybės suteikė tėvui.
Pasirinkimas Dirbti Intensyvioje Terapijoje
Tai nebuvo kažkoks atsitiktinumas, medicinos sritį rinkausi atsakingai. Visada buvau labai smalsus. Dar studijų metais dalyvaudavau konferencijose, susipažinau su kolegų atliekamais tyrimais. Dvejus metus studijavau hemologijos rezidentūroje, bet vėliau pasirinkau anesteziologijos ir reanimatologijos sritį. Man visą laiką buvo įdomi ekstremali medicina, kur padarai kažkokį veiksmą ir jis turi greitą rezultatą. Intensyvioje terapijoje taikai gydymą ir dažniausiai per pirmas valandas, per pirmą savaitę matai į kurią pusę situacija krypsta. Lėti dalykai mane mažiau žavi. Dar man patiko, kad intensyvi terapija yra tarpinė sritis tarp terapijos ir chirurgijos. Čia yra labai intensyvu, sunku, bet, kai pavyksta pasiekti tikslą, apima apdovanojantys jausmai. Labai džiaugiamės dėl pacientų, kurie pasveiksta. Didžiausia dovana, kai žmonės, kuriuos gydėme intensyvios terapijos skyriuje atvyksta mūsų aplankyti, smagu juos pamatyti po kelių mėnesių ir vilkinčius normalius drabužius. Nes ligoninėje dažniausiai juos matome nuogus ar su pižamomis, su krūva vamzdelių, patinimais, pleistrais. Skyriuje turime padėkų knygą, visada paskaitome žmonių nuoširdžius užrašus. Tai motyvuoja stengtis kuo geriau dirbti ir nepalūžti sunkiais momentais.
Perdegimas ir Pagalba Medikams
Susitelkimas ir komandinis darbas mūsų skyriuje yra privalomas. Žinoma, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad viskas yra idealu. Juk darbe daug įtampos, mes nemiegame naktimis. Po budėjimų būname pavargę, pasitaiko visokių situacijų. Tačiau apskritai gera emocinė sveikata medikams yra labai svarbi. Turime daug atsakomybių, dėl to kreipiame didelį dėmesį į tai, kad darbuotojai jaustųsi maksimaliai gerai. Mobingo pas mus nėra, bet aštresnių susikirtimo taškų pasitaiko, stengiamės į juos reaguoti anksti, neleisti situacijai įsiplieksti. Mūsų klinikose yra įsteigta reagavimo komanda, kurioje dirba profesionalūs psichologai. Santaros klinikose vyrauja nulinės tolerancijos smurtui politika, kuri nėra tik skambūs žodžiai. Į bet kokį užgauliojimą, nepagarbų elgesį, į kažkokius karštus taškus yra reaguojama. Reagavimo komandos darbuotojai visada yra šalia mūsų, jeigu reikia konsultacijos kaip kalbėti su pacientų artimaisiais, ką daryti pervargus, jei bręsta aštresnės situacijos su kolegomis.
Darbo ir Asmeninio Gyvenimo Balansas
Iliuzija, kad darbinių emocijų neparsineši į namus. Stengiuosi parsinešti kuo mažiau, apgalvoju situacijas, kurios vyko tą dieną, bandau išgvildenti galvoje, įvertinu kas buvo gerai, ko galima iš to pasimokyti. Kai dienos įvykius pergalvoji sąmoningai, tada jie turi mažiau galios galvoje, nes yra kaip ir nuraminti. Aš sportuoju, šiltuoju…
Priklausomybės Ligos ir Gydymo Iššūkiai Lietuvoje
Lietuvoje susiduriama su iššūkiais gydant priklausomybes, ypač nuo vaistų. Moteris, patekusi į psichiatrijos ligoninę dėl piktnaudžiavimo migdomaisiais, teigia, kad Lietuvoje nėra kur „dėtis“ nuo vaistų priklausomam žmogui. Remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2016 m. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant migdomuosius ir raminamuosius, stebėjimui užregistruoti 85 atvejai.
Moteris, pradėjusi vartoti antidepresantus dėl panikos priepuolių, netrukus atsidūrė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Ligonių kasos kompensavo dešimt dienų gydymą stacionare, tačiau, pasak jos, per tiek laiko padaryti nedaug įmanoma. Ji pasakoja, kad psichiatrinėje ligoninėje buvo girdoma tik vaistais.
Esama Situacija
Lietuvoje psichikos sveikatos centrai priklausomybes dažniausiai gydo vaistais. Galima rinktis priklausomų asmenų reabilitaciją, bet tai daugiau skirta narkomanams. Kai kur paslaugos yra mokamos, kai kur yra nemokamų vietų. Jei neturi pinigų, galima vos keturis kartus per pusmetį ar per metus nueiti į nemokamą psichologo konsultaciją poliklinikoje. Turint priklausomybę narkotikams irgi viskas aišku: reabilitacijos, narkomanų anonimų grupės, detoksikacija.
Gydymo Metodikos
Anot specialisto, atvykus tokiam pacientui veiksmingiausias gydymo būdas - raminamųjų vaistų mažinimas, bet tai užtrunka ilgą laiką. Naujų vaistų neskiriama. Tiesiog pacientai motyvuojami mažinti jų vartojimą. Jei asmuo sumažina raminamųjų vaistų vartojimą iki nulio, jam rekomenduojama Minesotos programa arba savitarpio pagalbos grupių lankymas. Yra grupės specialiai žmonėms, kurie vartoja raminamuosius vaistus. Taip pat gali būti rekomenduojama penkiolikos dienų motyvacinė terapija stacionare, bet pacientas turi sumažinti vaistus iki minimumo.
Ateities Planai
Planuojama rudenį pateikti rekomendacijas specialistams, ne tik psichiatrams, bet ir šeimos gydytojams. Jie atvyksta dėl nemigos, nerimo, depresijos, savižudiškų minčių. Kai sužinoma, kad jis nemiega po penkių šešių tablečių migdomųjų, suprantama, kad nemiga yra sąlygota priklausomybės, tiksliau, neadekvataus vaistų vartojimo. Pavyzdžiui, priklausomybių benzodiazepinams abstinencija net sunkesnė nei nuo narkotikų. Su šiais pacientais išties nelengva dirbti.
Būtų smagu, kad šeimos gydytojas, užuot išrašęs receptą ir pacientą išleidęs pro duris, verčiau jam pasiūlytų kokį nors ne medikamentinį gydymą. Inicijuosime peržiūrėti arba, tiksliau, atnaujinti seną nutarimą dėl psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo.
Senjorų Užimtumo Programos: Veiklios Senatvės Link
Vilnius siekia, kad vyresnio amžiaus vilniečiai išliktų fiziškai ir emociškai sveiki, būtų kuo mažiau vienišų sostinės gyventojų, vilniečiai aktyviai dalyvautų visuomeniniame gyvenime net ir perkopę 60 metų. Rengiant šią programą tartasi su bendruomenėmis, aktyviais ir visuomeniškais senjorais. Aiškintasi - kokių veiklų jie nori, tyrinėta - ką gero gali pasiūlyti rinka.
Veiklių Senjorų Programa
„Veiklių senjorų“ programoje užsiėmimus siūlo 19 tiekėjų. Vietų skaičius ribotas, tad vilniečiai turėtų nedelsti. Registruotis programos užsiėmimams reikėtų kreipiantis į kiekvieną užimtumo organizatorių. Planuojama, kad pirmą kartą organizuojama „Veiklių senjorų“ programa užims 9 840 ne unikalių dalyvių. Šiemet programai ir sostinės senjorų užimtumo veikloms skirta 202 638 Eur.
Siūlomos Veiklos
KINAS: Vyresni nei 60 metų vilniečiai turės galimybę dalyvauti filmų peržiūrose ir diskusijose su filmų kritikais, kurias organizuos Vidos Ramaškienės paramos fondas arba patys taps kino kūrėjais MB „Serija“ dirbtuvėse, apimančiose scenarijaus rašymą, vaidybą, filmavimą ir montažą.
FIZINIS AKTYVUMAS: Mėgstantys aktyvų laisvalaikį ar sportines veiklas kviečiami dalyvauti mankštose, fizinio aktyvumo užsiėmimuose, emocinio raštingumo, sveikatingumo veiklose, pilietiškumo, aktyvaus laisvalaikio užsiėmimuose.