Šiame straipsnyje apžvelgsime „Ferma Manija“ žaidimą ir MEGA rinkinį „Ferma + priedai“, skirtą vaikams, norintiems patirti ūkininko gyvenimo džiaugsmus. Aptarsime žaidimo mechaniką, tikslus, rinkinio turinį ir jo privalumus.
MEGA Rinkinys Ferma + Priedai: Išpakuojame Ūkininko Nuotykius
Didelis fermos rinkinys su priedais, skirtas vyresniems nei 3 metų vaikams, suteikia galimybę pasinerti į fermos gyvenimą. Rinkinį sudaro galvijų ferma, gyvūnų figūrėlės ir aksesuarai.
Rinkinio sudėtis:
- Galvijų aptvaras
- Karvė su dviem veršeliais
- Paršelis
- Avis
- Dvi ūkininko figūrėlės
- Karučiai
- Daržovės (morkos, salotos, burokėliai)
- Šepetys gyvuliams plauti
- Krūmapjovė
- Grėblys
- Šluota
- Pašaras gyvuliams maiše
- Lovys gyvuliams
- Šiaudai kubeliais
Pakuotės dydis yra maždaug 27 cm x 18 cm x 7 cm. Prekės kodas ZPG.Q9899-ZJ67. Rinkinys tinka vaikams nuo 3, 6 ir 8 metų.
Žaidimai Vaikams: Nuo Krepšinio Iki Monstrų
Žaidimų pasaulis vaikams yra platus ir įvairus, siūlantis įvairių žanrų ir temų. Aptarsime keletą pavyzdžių, kurie lavina įgūdžius ir suteikia pramogų.
- Krepšinio iššūkis: Išbandyk savo įgūdžius šiame 50 lygių žaidime! Šiame žaidime tu esi krepšininkas ir nori patekti pas krepšį. Saugokis robotų policininkų, ugnies spąstų ir pavojingų smaigalių. Panaudok sprogmenis, pasiversk į akmenį ar išleisk orą, kad pašoktum aukščiau. Pasistenk uždirbti visas žvaigždes ir tapk krepšinio karaliumi!
- Bebaimis pilotas: Tapk bebaimiu pilotu ir parodyk savo įgūdžius šiame žaidime!
- Gyvūnų dėlionė: Dėliok gyvūnų blokus taip, kad sudarytum vertikalias ar horizontalias linijas.
- Monstrų testas: Zombis, mumija ar vampyras - kuris monstras tinka tau geriausiai? Atlik šį trumpą testą ir sužinok!
- Madžongo magas: Lydėk magą per 50 sudėtingų madžongo lygių. Kad pabaigtum visus lygius su trimis žvaigždutėmis, tau reikės sujungti priedus su tavo įgūdžiais. Ar esi pasiruošęs tam mistiškam iššūkiui?
- Apelsinų ferma: "Apelsinų ferma" yra klasikinės kamuoliukų šaudyklės tęsinys. Kurk savo fermą, rink apelsinus, augink naujus medžius ir parduok derlių, kad taptum tikru apelsinų fermeriu.
- Atminties žaidimas: Šiame magiškame žaidime tavo užduotis rasti vienodas kortas.
- Madžongo meistras: Rask sutampančias poras šioje linksmoje klasikinio žaidimo versijoje. Ar įveiksi visus 150 lygių ir tapsi tikru madžongo meistru?
- Loginis iššūkis: Šiame loginiame žaidime pirmiausiai tau reikia gauti kardą, paskui nugalėti drakoną ir galiausiai išgelbėti princesę! Viską reikia atlikti šia tvarka, priešingu atveju laimingos pabaigos nebus!
- Grandinės reakcija: Tai fantastiškas grandininės reakcijos nuotykis! Susprogdink visas mažąsias būtybes, pirk patobulinimus ir tapk tikru sprogdinimų meistru!
- Pasaulio taurė: Pasaulio taurės varžybose turi laimėti keletą varžybų, kad patektum į finalą.
- Želė pjaustymas: Supjaustyk želę taip, kad kiekviename gabalėlyje liktų tik po vieną rutuliuką!
- Monstrų auginimas: Adopt your very own monster in this online pet game! Take good care of your new friend and make it happy!
- Želė sprogimas: Želė sprogs į mažus lašelius, kurie sukels grandininę reakciją, kai atsitrenks į kitas želes. Žaisk strategiškai ir sukelk didžiulę grandininę reakciją!
- Burbulų šaudyklė: Sukeisk vietomis gretimus burbulus, kad sudarytum bent 3 vienodų burbulų eilę ir pašalintum juos iš lauko. Didesni junginiai duos ypatingus burbulus ir papildomus taškus. Kokį didžiausią rezultatą gali pasiekti?
Istorijos Svarba ir Atminties Tyrinėjimai
Istorija yra ne tik praeities įvykių rinkinys, bet ir priemonė suprasti save ir pasaulį. Istorijos tyrinėjimai padeda mums mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties "akistatas". Istorija mane žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. Visuomenėje iš tiesų ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“. Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio. Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę.
Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti. Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra. Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas.
Vasario 16-osios Akto Atradimo Reikšmė
Profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visos mūsų akademinės bendruomenės gyvenime. Tai, kad profesorius Liudas Mažylis formaliai nėra istorikas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės kalbant apie pastarojo žmogaus jaustą vidinį poreikį pažinti ir atrasti. Juk būtent ši emocinė jausena nedavė jam ramybės ir skatino šį mokslininką ieškoti Vasario 16-osios akto.
Nereikia burti žiūrint į krištolinį rutulį tam, kad būtų galima konstatuoti ir dar vieną dalyką - itin svarbų atradimą padaręs politologas naudojosi istorikų įdirbiu, kuris nėra toks jau mažas tyrinėjant Vasario 16-osios akto pražuvimo epochos akivaruose aplinkybes ir šio dokumento tikėtinų klajonių trajektorijas. Istorikai jau seniai yra įvardiję dvi kryptis - Rusija ir Vokietija - kaip gaires pasiryžėliams imtis Vasario 16-osios akto paieškų (ginčytis su šiuo teiginiu gali tik tie, kurie nemoka skaityti).
Visiškai akivaizdu, kad egzistuoja bent trys Vasario 16-osios akto atradimo reikšmės: simbolinė - emocinė; teorinė; geopolitinė. Simboline ir emocine Vasario 16-osios akto atradimo reikšme mes neturime teisės abejoti. Kita vertus, profesoriaus Liudo Mažylio atradimas akimirksniu tapo tikru iššūkiu mūzos Klėjos¹ tarnams, nes privertė mus nerti į giliausias istorijos, politologijos, tarptautinės teisės ir tekstologijos gelmes svarstant pamatinį teorinį klausimą „Kas yra dokumento originalas?“. Šį iššūkį mes dar turėsime įveikti, jeigu norime žengti į modernios istoriografijos aukščiausiąją lygą ir toliau esmingai tyrinėti „Vasario 16-osios akto detektyvą“ ir ką nors prasmingo pasakyti apie Lietuvos valstybės Tėvų įkūrėjų strategiją bei taktiką, kurią jie rinkosi kurdami valstybę, stiprindami pastarąją ir siekdami Lietuvos pripažinimo tarptautinėje arenoje.
Taip pat skaitykite: Žaidimai lytėjimui lavinti
Viešojoje erdvėje reiškiantiems nuomonę, esą Lietuvos istorikai turėtų pasakyti „mea culpa“ („esame kalti, nes neradome Vasario 16-osios akto, kaip ir Mindaugo sostinės vietos, Vytauto kapo ir karūnos, Vilniaus bazilisko, ir t. t.“), turiu kontrpasiūlymą - kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie būtiniausi dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje. Formuluoju šį pasiūlymą turėdamas omenyje vieną nemaloniai skambančią tezę - Lietuvos valstybė niekada savo prioritetu humanitarikos nelaikė ir todėl šioje sferoje dirbantys žmonės yra daugeliu atveju lyg nuotykių ieškotojai, o ne mokslininkai, įgyvendinantys ilgalaikę valstybės strategiją.
Nepaisant nepakankamo dėmesio mokslui, vaizduotės, intelektinės drąsos ir strateginio mąstymo stygiaus valstybiniu mastu, Kovo 11-osios epochoje mokslininkai valstybei ir visuomenei padovanojo ne vieną mūsų istorinę vaizduotę esmingai paveikusį ir kolektyvinę tapatybę sustiprinusį atradimą.
Vytautas Landsbergis: Asmenybė Lietuvos Istorijoje
Vytautas Landsbergis (g. 1932 m. spalio 18 d.) - žymi asmenybė Lietuvos istorijoje. 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1988-1990 m. 1990-1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1990-1992 m. jo pirmininkas (pagal Lietuvos Pagrindinį Įstatymą - Lietuvos aukščiausias pareigūnas). 1992-2004 m. - Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1992-1996 m. Seimo dešiniosios opozicijos vadovas, 1996-2000 m. Seimo pirmininkas. Vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių partijos steigėjų (1993), 1993-2003 m. partijos pirmininkas, nuo 2003 m. prezidiumo narys - Politikos komiteto pirmininkas, nuo 2013 m. - garbės pirmininkas. 2003-2004 m. Vienas pirmųjų Lietuvoje savo prisiminimais pasidalijo prof. Vytautas Landsbergis. Jo įnašu į visam pasauliui internetu prieinamą skaitmeninį archyvą tapo sumontuotos filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos. Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje. Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius.
Milijonai žmonių į Baltijos kelią vyko nusiteikę šventiškai, pakiliai. O jūs ten vykote ir kaip vienas iš Baltijos kelio organizatorių. Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės. Tokio didelio renginio Sąjūdis dar nebuvo ėmęsis. Dirbo mūsų grandys ir žmonės visoje Lietuvoje skirstydami, kur ir kas turi atvykti ir stoti į Baltijos kelią. Aišku, dirbo organizacinė ir koordinuojanti Sąjūdžio vadovybė, o man dar teko viena nenumatyta užduotis - kalbėti per radiją prieš pat paskirtąją valandą. Atėjo mat nerimastingos žinios, kad keliai užsikimšę, žmonės labai jaudinasi pavėluosią, gali kilti sumaiščių, nelaimių, todėl valstybinis radijas paskambino, ar negalėčiau kreiptis į užstrigusiuosius keliuose. Skubėjau iš štabo į radiją ir kreipiausi į visus, kurie pakeliui, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis - ir bus Baltijos kelyje. Kvietimas arba instrukcija nuėjo, žmonės įvykdė, ir šventė visiems liko šventė.
Kaip tik tai vasarai iš Australijos buvo atvykę mano sesuo su vyru ir brolis su žmona. Tai buvo pirmas po 45 metų atvejis, kai vėl visi buvome kartu. Jie stovėjo man iš dešinės, o toliau - buvę tremtiniai, politiniai kaliniai. Iš kairės - jaunimas, jau atsikuriantys Lietuvos skautai su savo puikiomis vėliavomis.
Taip pat skaitykite: Žaidimai suaugusiems: kūrybiškumas
Atsiminimai: Gyvenimo Kelionė
Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.
Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius… Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980-1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais.
Peržengiau įvairius gyvenimo slenksčius: dar pačioj vaikystėje tapau tremtiniu, septynerius metus gyvenau be tėvų ir gimtųjų namų šilumos - mokykla, alinantys ir pusvelčiai darbai „gimtajam“ kolūkyje, mokslai svetimam mieste, darbas gamyklose, okupantų KGB akiratyje, lageris, sunkus ir alinantis statybininko darbas įvairiuose sovietiniuose ūkiuose, po Nepriklausomybės atkūrimo darbai valstybinėse įstaigose - Kultūros paveldo inspekcija, Valstybės Saugumo tarnyba, Dokumentų apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir į užtarnautą poilsį - pensininko dalia… Nuo 1996 iki 2010 metų sudariau ir išleidau dešimt knygų apie pokario laisvės kovas. Tai va toks mano gyvenimo kelionės bagažas.
Gimtinė ir Karo Metai
Gimimo datos, vietovės, šeimos narių aprašymai būna pati nuobodžiausia ir pati neįdomiausia bet kokių prisiminimų dalis, bet be jų irgi neapsieisi. Aš gi ne iš dangaus nukritau ir ne gandrai mane atnešė, aš gimiau 1944 m. birželio 8 d. Tai buvo jau priešpaskutinieji karo metai, vokiečiai traukėsi atgal į savo faterlandą, o rusų raudonoji armija, pamaitinta amerikoniškais konservais, apauta ir aprengta amerikoniškomis „telogreikomis“, apginkluota naujausiais tankais T-34 su nepermušamais amerikoniško plieno šarvais, pergalingai veržėsi į Vakarus.
Kaime žmonės buvo išsikasę vadinamuosius „akopus“ (slėptuves) pasislėpt nuo patrankų sviedinių, nuo lėktuvų, na ir šiaip apsisaugojimui nuo bet kokio susišaudymo. Į „akopus“ iš namų susinešė geresnius daiktus, drabužius, kurį laiką ten ir gyveno, kol praėjo frontas. Kitą dieną po to, kada mane anie vokiečiai iškėlė iš „akopo“, atėjo kiti, bet jau su kaukolėmis ant rankovių ir ant kepurių.
Krikšto tėvas Vytautas Jakučionis pasakojo ir daugiau visokių atsitikimų iš tų dienų, kada jau atėjo rusai, kaip juos apvogė, na, žinoma, ir ne tik juos, bet ir kaimynus. Atnešė ruskeliai kareiviai pavogę kaimyno Vėbros indus ir siūlo pirkt - ne už pinigus, už samagoną. Gaila kaimyno gražių indų, atidavė butelį samagono ruskeliams už tuos indus, paskiau juos grąžino Vėbrams.
Po Tėvų Tremties
1949 m. apie balandžio vidurį tėtis atvažiavo į kiemą pasikinkęs arklį į koras, prikrovė įvairių rakandų, patalynės, ant viršaus užsodino mane ir išvežė pas Jakučionį. Pragyvenau pas juos maždaug savaitę, iki 24-os dienos. Tos dienos vakare Vitaldas mus su Jakučionio brolio sūnumi Danuku nuvedė į Antano Kiliaus pirtį, kurioje tuo metu Jakučioniai rūkė dešras.
Taip praėjo savaitė, gal mėnuo. Man nieko nesako: kur mano tėvai, kodėl manęs į namus neveda. Širdutėje kažką negero jaučiau, bet kvailučio viltimi raminau save. Kai paklausiau, kodėl tėtis, kodėl mama neateina manęs parsivest į namus, kažkuris iš jų pasakė, kad mano tėvai išvažiavo į Kauną pas dėdę Julių, ten užsidirbs pinigų ir netrukus grįš į namus.
Žiemą žmones varydavo vežti žvyro ant kelių. Kiekvienai šeimai buvo valdžios nustatyta norma, kiek vežimų vežti. Žvyrą vežė ir Vitaldas iš Atažalynės miško žvyrkalnio. Kartu pasiimdavo ir mane. Kaip man patikdavo važinėtis rogėmis!
Jakučionio klojime Vitaldas iškasė didžiulę duobę, kurioje nuo stribų ir soviet…