Įvadas
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma kaip Žemaitė, yra viena iškiliausių lietuvių rašytojų, prozininkė, dramaturgė, publicistė, visuomenės veikėja, klasikė, demokratė ir švietėja, kurios kūryba atspindi XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimą. Žemaitė laikoma viena pirmųjų lietuvių rašytojų moterų ir reikšminga figūra lietuvių literatūroje. Jos darbai pasižymi realizmu, dėmesiu socialinėms problemoms ir moters vaidmens visuomenėje analize.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Žemaitė gimė 1845 m. gegužės 31 d. Bukantės dvarelyje, netoli Plungės, nuskurdusių bajorų šeimoje. Jos tėvas, Antanas Beniuševičius, buvo bajoras, o motina, Julijana Scepuraitė, taip pat bajoraitė, didžiavosi savo kilme. Šeimoje augo keturios dukterys: Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Tėvai dirbo grafų Plioterių dvare Bukantėje, kur tėvas tarnavo ūkvedžiu. Žemaitė savo „Autobiografiją“ pradeda tėvų kilmės konstatavimu, pabrėždama jų bajorišką statusą.
Nors tėvai namuose kalbėjo lenkiškai ir skatino vaikus skaityti lenkiškas knygas, Julija išmoko žemaitiškai ir lenkiškai. Nuo pat mažens ji padėjo motinai namų ruošoje ir ūkio darbuose. Žiemą tėvas mokė ją skaityti ir rašyti lenkiškai, tačiau draudė kalbėti žemaitiškai ir bendrauti su lažininkų vaikais.
Mokslas ir gyvenimas Šėmų dvare
Būdama dvylikos metų, Julija persikėlė gyventi į Šėmų dvarą, netoli Žarėnų, pas savo tetą Albertiną Beniuševičienę. Ten ji mokėsi įvairių disciplinų, įskaitant matematiką, geografiją, lenkų ir prancūzų kalbas, etiketo ir šokių. Julija greitai įgijo žinių ir lenkė savo pusseseres imlumu bei proto aštrumu. Tačiau, kai Apolionija pasiligojo, Julijai nebeliko vietos tarp mokinių ir ji turėjo imtis naujų pareigų dvare.
Šėmų dvare Julija atrado biblioteką su Adomo Mickevičiaus, Juozapo Kraševskio ir kitų autorių knygomis, kurios įkvėpė ją fantazuoti apie nepaprastą gyvenimą ir herojiškus poelgius. Ji pradėjo rašyti dienoraštį lenkiškai, kurį saugojo žalioje skrynelėje.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Dalyvavimas 1863 m. sukilime
Žemaitės gyvenimą stipriai paveikė 1863-1864 m. sukilimas. Jos teta rėmė sukilėlius, ir Julija pasekė jos pavyzdžiu. Savo atsiminimuose ji jautriai aprašė sukilimo įvykius, atskleisdama savo talentą matyti tikrovę daugiasluoksniškai. Sukilimo laikotarpį Žemaitė prisiminė kaip prasmingos tautinės veiklos metą. Greičiausiai tuo metu ji ėmė svajoti tapti rašytoja.
Santuoka ir ūkininkavimas
Po sukilimo Julija gavo tarnybos vietą Gorskių dvare Džiuginėnuose, netoli Telšių. Ten ji susipažino su dvaro medžioklės prievaizdu Laurynu Žymantu, buvusiu baudžiauninku. Julija, nepaisydama tėvų valios, ištekėjo už jo. Apie šį savo žingsnį Žemaitė rašė: „Prižadėjau nežiūrėti nė kokių neleidimų, ir sutinku už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas. Man rodėsi - kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus.“
Sukūrę šeimą, Žymantai atsisakė tarnybos dvaruose ir pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Tačiau ūkininkavimas jiems sekėsi sunkiai, ir jie nuolat kilnojosi iš vienos vietos į kitą, nuomodami ūkius. Šeima buvo gausi - Žymantai susilaukė septynių vaikų.
Kūrybinės veiklos pradžia
Apie 1884 m. Žymantai apsigyveno Ušnėnuose, kur Julija susipažino su Povilu Višinskiu, Šiaulių gimnazijos moksleiviu, vėliau tapusiu aktyviu lietuvių tautinio atgimimo dalyviu. Jis paskolino Julijai lietuviškų knygų ir laikraščių, kurie įkvėpė ją išbandyti savo plunksną.
Žemaitė debiutavo 1894 m. apsakymu „Rudens vakaras“, kuris buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Pradedančią rašytoją kritika ir patarimais rėmė Povilas Višinskis. Jo pastangomis pirmieji Žemaitės tekstai pasiekė to meto lietuvių spaudą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Kūrybos bruožai ir temos
Žemaitės kūrybai būdingas realizmas, dėmesys socialinėms problemoms ir moters vaidmens visuomenėje analizei. Jos kūriniuose vaizduojamas XIX a. pabaigos Lietuvos kaimo gyvenimas, valstiečių buitis, papročiai ir tarpusavio santykiai. Žemaitė daugiausia dėmesio skyrė moterų ir vaikų padėčiai šeimoje, patiriamo smurto, nelaimingos santuokos, sudarytos iš išskaičiavimo, temoms. Jos kūryboje taip pat nagrinėjamos socialinio teisingumo, valdininkų ir ponų savivalės bei kitos to meto visuomenei aktualios temos.
Žemaitės apsakymuose dažnai vaizduojamos poros, kurių santykiai nedarnūs, dar pabloginami skurdo, tamsumo ar moralinio nejautrumo, labiausiai pažeidžiantys silpnesniųjų - moterų ir vaikų - gyvenimus.
Žemaitės herojai savičiausiai charakterizuojami savo kalba; kas jie tokie, labiausiai atsiskleidžia dialoguose.
Žymiausi kūriniai
Žymiausi Žemaitės kūriniai yra apsakymai „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sutkai“, „Sučiuptas velnias“ ir „Neturėjo geros motynos“. Šie kūriniai tapo lietuvių literatūros klasika ir yra įtraukti į mokyklų programas.
„Marti“
Apsakyme „Marti“ pasakojama apie jaunos moters Katrės likimą, kuri išteka į svetimą šeimą ir patiria daug išbandymų ir kančių. Kūrinyje atskleidžiami to meto visuomenės papročiai, santuokos iš išskaičiavimo problemos ir moters bejėgiškumas.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
„Petras Kurmelis“
Apsakyme „Petras Kurmelis“ vaizduojamas jaunuolio Petro gyvenimas, jo santykiai su tėvais ir kaimynais. Kūrinyje atskleidžiamos socialinės nelygybės, skurdo ir tamsumo problemos.
„Sutkai“
Apsakyme „Sutkai“ pasakojama apie jaunos poros meilę ir santykius. Kūrinyje teigiama visaverčių žmogiškųjų ryšių galimybė, nepriklausoma nuo turto ir socialinės padėties.
Visuomeninė veikla ir gyvenimo pabaiga
Po vyro mirties 1900 m. Žemaitė aktyviai įsitraukė į besikuriančios lietuvių visuomenės gyvenimą. Ji dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune 1907 m., skaitė pranešimus apie sodžiaus moterų skriaudas ir moterų girtuoklystę. 1914-1915 m. Rusijoje ir JAV rinko aukas nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo šelpti.
Gyvenimo pabaigoje Žemaitė ėmė rašyti Autobiografiją, kuri liko nebaigta. Ji mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje ir ten palaidota.
Žemaitės palikimas
Žemaitės kūryba ir biografija liudija gaivalingą jos talento jėgą, gebėjusią prasiveržti pro gyvenimo aplinkybes. Jos darbai atspindi XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimą, socialines problemas ir moters vaidmens visuomenėje. Žemaitė laikoma viena iškiliausių lietuvių rašytojų ir reikšminga figūra lietuvių literatūroje.
Nuo 1966 m. Lietuvoje teikiama Žemaitės vardo premija už grožinę prozą ar publicistiką kaimo tema.
tags: #žemaitės #amrti #asmenybė #biografija