Žmogaus elgesį reglamentuoja teisės normos, moralės principai, papročiai ir tradicijos. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip teisės normos apibrėžia žmogaus elgesį, kokios yra teisės normų rūšys, jų sąveika su kitomis socialinėmis normomis. Taip pat aptarsime teisės prigimtį, jos santykį su morale, dorove ir tolerancija.
Teisės samprata ir normos apibrėžimas
Kas gi yra ta teisė? Filosofine prasme ji suprantama vienaip, sociologine - kitaip, o teisės teorijos atstovų darbuose ne retai galima sutikti pasakymą, kad teisė - tai teisės normos. Aišku, tai pakankamai susiaurintas, sukonkretintas, tačiau kartu ir daug savyje talpinantis teisės sąvokos aiškinimas.
Teisės norma - pats mažiausias teisės sandaros elementas, tačiau jo reikšmė iš tiesų didelė. Kiekviena teisės norma - tai mažytis indelis į didžiulę teisinę sistemą, kaip mažytis paveikslėlis didžiuliame vitraže. Teisės normų kaita nežymiai, tačiau palaipsniui iš esmės pakeičia visos teisės turinį.
Teisės norma - tai valstybės ar atitinkamų įgaliotų visuomeninių organizacijų išleistos ir saugomos visiems privalomos, formaliai apibrėžtos bendros elgesio taisyklės, kurios reguliuoja visuomeninių santykių dalyviams nustato teises ir pareigas. Tai pats paprasčiausias knyginis apibrėžimas, pateikiamas lietuviškame valstybės ir teisės teorijos vadovėlyje. Tačiau ši teisės normos sąvoka yra pats formaliausias ir konstruktyviausias jos modelis.
Teisės teorijoje nėra vienareikšmio atsakymo, juo labiau vienareikšmio pasisakymo apie teisės normą. Teisės norma- pati mažiausia teisinės sistemos dalis, pati teisės ląstelė, tačiau dėmesio teisės teorijoje jai toli gražu nestinga. Todėl ir aš norėčiau į teisės normą pažvelgti daugelio teisės teorijos mokslo atstovų akimis, apibūdinti ją remdamasi daugeliu teisės teorijos šaltinių. Tai, kas yra teisės norma, labai sunku suvokti perskaičius vieną jos apibrėžimą. Detali pačios sąvokos analizė, pagrindinių teisės normos požymių išdėstymas bei kai kurių autorių pateikiami moraliniai bei filosofiniai apmąstymai apie teisės normą padeda suvokti jos esmę. Todėl ir stengsiuosi palyginti keleto autorių samprotavimus apie teisės normą, kaip teisės sistemos dalį, palyginti tarpusavyje ir surasti bendruosius visų teoretikų požymius, priskiriamus teisės normai, bei tam tikrus autorių nuomonių skirtumus.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Teisė yra sudaryta iš sistemos priimtų arba valstybės sankcionuotų visiems privalomų atskirų teisės normų. Kiekviena teisės norma - tai neatsiejama organinė dalelė visos teisės, jos pirmapradis taškas. Visos teisės normos bet kurioje teisės šakoje, būdamos jos dalimi, turi savyje eilę požymių, būdingų teisei, kaip visumai, kaip specifiniam visuomeniniam reiškiniui. Taip pat kaip ir visa teisė, kiekviena jos norma nustatoma arba sankcionuojama valstybės ir išreiškia visuomenės valią. Visuotinės normos vykdymo privalomumas yra garantuotas valstybės prievarta. Nors visuomenėje realizuojant teisės normas vyrauja įtikinimas, valstybė turi realią galimybę ir prievarta jas įgyvendinti, nes „teisė yra niekas be prievartos ir teisės normų priežiūros aparato“. Galiausiai teisės norma kaip ir visa teisė atsiremia į valstybės ekonominį lygį.
Tai, kad teisės norma yra teisės dalis ir jai būdingi visi tesės požymiai, dar nereiškia, kad teisės norma neturi tik jai būdingų specifinių požymių. Teisės normą galime suprasti kaip savarankišką teisinį reiškinį ir turintį apibrėžtus, specifinius požymius, kuriais konkretizuojamos bendrosios teisės savybės. Bendrosios teisės savybės nedetalizuoja atskirų teisės normų išskirtinumo, nes bet koks bendrumas tik paliečia tam tikrus atskirus reiškinius ar daiktus. Kaip savarankišką teisinį reiškinį, besiskiriantį nuo teisės visumos, pagal N.A.Slobodnikovą, charakterizuoja sekantys požymiai:
- subjekto neapibrėžtumas visuotinai privalomam reikalavimui. Tai yra , kad aprašanti vienokią ar kitokią galimybę ar privalomą bendrąją taisyklę, reguliuojamų visuomeninių santykių dalyviams, įtvirtinanti tam tikrą teisinę būseną, teisės norma nenukreipta kokiam nors konkrečiam vykdytojui arba į apibrėžtą visuomenės elgesį. Jos reikalavimai turi būti vykdomi visada, kada atsiranda sąlygos, reikalingos teisės normos veikimo pradžiai. Teisės normai būdingas ne daugkartinis jos naudojimas, ne jos veikimo laikas, ne jos reguliuojamoje sferoje atsidūrę asmenys, svarbu tai, kad ji skirta konkrečiai neapibrėžtam subjektui. Teisės normos pagrindu tarp subjektų yra arba gali egzistuoti tokie santykiai, kurie yra numatyti būtent tos teisės normos. Literatūroje sutinkamas ir toks požiūris, kad teisės normoje subjektas gali būti ir konkretus, personifikuotas, pvz., normos, reglamentuojančios atskirų valstybinių organų veiklą, kompetenciją. Atrodo, kad šituo atveju subjektų konkretizacija matoma. Pirmiausia normos apie vieną ar kitą instituciją, skirtos konkretiems asmenims, atstovaujantiems šią instituciją. Nepersonifikuotas duotosios taisyklės pobūdis pasireiškia ir galimybe ją taikyti ne vieną kartą.
- Teisės normos reikalavimai neapibrėžti laike. Tuo atžvilgiu ji skiriasi nuo valstybinių reikalavimų, liečiančių konkrečius asmenis ir esančių individualiuose teisės aktuose. Konkrečių asmenų, kompetentingų institucijų sprendimu individualūs teisiniai paliepimai susideda teisės normų pagrindu, turi individualų - konkretų charakterį ir neturi savyje bendrų elgesio taisyklių, pvz., sandėriai tarp asmenų, teismų sprendimai.
- Formalus apibrėžtumas - kaip bendrai privalomas valstybės įpareigojimas teisės norma įtvirtinta viena ar kita teisės forma - įstatyme arba poįstatyminiame teisės akte, kurie apibrėžia juridinę teisės normos galią. Teisės norma - formali taisyklė, kurioje iš anksto apibrėžtos visuomeninių santykių dalyvių teisės ir pareigos, o taip pat valstybės taikomos priemonės teisės normos pažeidimo atveju.
- Dinamiškumas. Teisės norma nebūna normų sistemoje pastovi ir nekintama. Visuomeninių santykių kaita įtakoja teisės normų turinio kitimą. Kadangi keičiasi visuomenės poreikiai, įstatymų leidėjas įtvirtina, keičia ir papildo atskiras teisės normas, panaikina pasenusias, priima naujas.
Teisės norma funkcionuoja ne izoliuotai, o sistemoje, komplekse su kitomis teisės normomis. Tiktai sistemoje iškyla detalus vaizdas apie teisės principus ir galimas visuomeninių santykių reguliavimas. Teisės norma izoliuotai nuo kitų teisės normų negali įgyvendinti savo reguliacinės ar apsauginės funkcijų, pvz., baudžiamojo įstatymo norma apie chuliganizmą gali realiai veikti tik kartu su eile kitų teisės normų.
Teisės norma - tai nustatyta arba sankcionuota valstybės ir jos saugoma visuotinai privaloma elgesio taisyklė, išreiškianti tautos valią ir skirta efektyviai ir visapusiškai reguliuoti visuomeninius santykius. Teisinėje literatūroje yra ir platesnis teisės normos supratimas. Šio požiūrio šalininkai laiko, kad teisės normos ne tik įtvirtina subjektų elgesio taisykles, bet savyje turi ir išeitines teisei pozicijas. Įstatymlų leidyboje yra valstybiniai-teisiniai nustatymai, kurie formuoja teisės apibrėžimą, teisinio reguliavimo principus, uždavinius ir tikslus, aprašo procedūrines taisykles. Tokie nustatymai neturi klasikinio teisės normos struktūros modelio. Dažniausiai jie neįtakoja subjektų elgesio, neįtvirtina jų teisių ir pareigų, jie negali būti laikomi pagrindu priimant kokį nors teisinį sprendimą. Tačiau šie nustatymai nustato bendruosius pagrindus ir principus teisiniam reguliavimui. Tai liečia, pvz., nustatymo normatyviškumą, įtvirtinantį nusikaltimo sampratą, administracinį teisės pažeidimą, nekaltumo prezumpciją. Plataus teisės normos supratimo šalininkai teigia, kad teisės norma yra kaip ir valstybės nustatymas dėl teisingo subjektų elgesio, taip ir bendrieji, išeitiniai teisės nustatymai. Išeinant iš tokio teisės normos supratimo, jie apibrėžia teisės normą, kaip išeinančią iš valstybės, ir jos saugomo visuotinai privalomo formaliai apibrėžto nurodymo, išreikšto bendrais teisės bruožais ar elgesio taisyklės ir esanti valstybiniu visuomeninių santykiu reguliatoriumi.
Galiojanti teisės norma yra objektyvus, būtinas visuomeninių santykių reguliatorius. Teisės normos, visa teisinė sistema aktyviai įtakoja valstybėje visuomeninio gyvenimo procesus. Teisės normų pagalba įgyvendinami ekonominiai santykiai, naujos nuosavybės formos, didėja demokratinių teisių ir laisvių garantijos. Teisės normos tarnauja normatyvinei struktūrai ir valstybinių institucijų veiklai.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Teisės normas valstybė kuria dviem būdais:
- kai valstybė, kompetentingų institucijų asmenyje pati nustato, suformuluoja naują bendrą elgesio taisyklę;
- kai valstybė savo kompetentingos institucijos asmenyje sankcionuoja, paverčia teisės normomis jau visuomenėje esančias įvairias bendras elgesio taisykles; papročius, moralės, visuomeninių organizacijų ir kitas normas.
Teisės normos išreiškia valstybės valią. Valstybė yra visos visuomenės atstovas, turi suverenitetą, todėl jos paliepimu, t.y. teisės norma, privalomi visiems, kuriems jie skirti, nesvarbu, koks kieno požiūris į juos. Teisės normos konkrečiai, aiškiai nustato elgesio taisykles. Šios taisyklės yra ne tik tiksliai apibrėžtos, bet ir formalios. Vadinasi, teisės normos išreikštos valstybės norminių aktų oficialiuose tekstuose. Teisės normos sudaro sistemą, jos sąveikauja, galioja sistemoje. Vienos teisės normos realizavimas dažnai yra pagrindas realizuoti kitas normas. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė. Jei teisės normos nėra vykdomos savanoriškai, tai valstybė taikydama prievartos priemones, užtikrina jų įgyvendinimą, garantuoja teisių visuotinį privalomumą.
Teisė norma tai pirminis laiptelis visoje teisėje. Kiekvienas teisės elementas vaidina savo vaidmenį, praktiškai yra nepakeičiamas ir tik visi elementai kartu paėmus sudaro teisę. Teisės normoje formuojama elgesio taisyklė. Per normą tam tikra idėja virsta visuomeniniais santykiais arba atvirkštinis variantas, susiklostę visuomeniniai santykiai koncentruojasi ir yra įtvirtinami teisės normoje. Didžiulė teorinė normatyvistinė mokykla, kurios pagrindu susiformavo daugelio juristų požiūris į teisę, suvedė visą teisę į normas. Ir nors šiandiena toks vienpusis kursas jau pasitraukė į šalį, normos tebėra būtinu teisės elementu, jo koncentruota išraiška. Teisės normos pereina per valstybės institucijas, ir kuomet idėja paverčiama į normą, ir kai norma įtvirtina nusistovėjusius visuomeninius santykius, jos formalizavimo procesas neatsietinas nuo aukščiausių valstybinio valdymo institucijų, išskyrus papročius. Papročiai tik parodo valstybės charakterį formuojant teisės normas. Nors valstybė ir formuoja teisės normas, ji pati yra šiomis normomis supančiota.
Teisės turinys išreikštas teisės normomis ir atspindi visuomenės interesus. Teisės norma - tai elgesio taisyklė, privaloma visiems piliečiams. Šis privalomumo požymis išskiria ją iš kitų socialinių normų grupės. Teisės normų privalomumą pripažįsta visos teisės mokyklos. Teisė, kad ir kaip ją suprastume, savo instrumentiniu visuomeninių santykių poveikiu suprantama kaip eilė apibrėžtų elgesio taisyklių, pateiktų normų forma, įtvirtinančių didžiosios daugumos visuomenės poreikius ir atspindinčių tos dienos gyvenimą.
Teisės norma - tai pripažįstama ir valstybės saugoma visiems privaloma elgesio taisyklė iš kurios išplaukia teisės ir pareigos visuomeninių santykių dalyviams, kurių veiksmai turi būti reguliuojami tam tikra elgesio taisykle. Teisės norma- teisėto elgesio vertinimo kriterijus. Čia turi reikšmės tokios teisės normos savybės, kaip jos formalus apibrėžtumas, konkretumas, leidžiantis praktikui išspręsti teisinę bylą. Turinio konkretumas dar nereiškia teisės normų kazuistinio pobūdžio, priešingai, teisinių sistemų vystymasis labiau su abstrakčiais dalykais ir perėjimu nuo individualių visuomeninių santykių ypatumų prie daugeliui bendrų taisyklių, aprėpiančių teisinės materijos esmę. Tam tikrą laiko tarpą teisės normos turinys gali būti be formalios tekstinės išraiškos, žmonės tapdami visuomeninių santykių nariais gali vienareikšmiškai pritaikyti savo teises ir pareigas, vienpusiškai traktuoti savo ir savo partnerio elgesį be jokio raštiško nutarimo ir iki kokio nors normatyvinio akto išleidimo. Vis dėlto aukščiausias normos apibrėžtumo formalizavimo laipsnis pasiekiamas žodžių materializacijos eigoje, įtvirtinant santykių dalyvių valią, įskaitant ir valstybės valią, pripažįstant ir saugant tam tikras taisykles kaip teisės normas.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Valstybinės valdžios nurodymas įgaunantis logiškai išbaigtą, formaliai apibrėžtą įtvirtinimą oficialiame tekste tampa normatyviniu nutarimu. Kalba eina apie nurodymo vykdymo būtinumą, t.y. apie teisės normos turinio charakteristiką. Sistema tam tikrų normų formuoja tam tikrus teisės institutus: teisės pošakius, šakas, galų gale teisę kaip visumą. Norma yra labai sudėtingas teisinis elementas, pirmiausia - tai elgesio taisyklė. Teisės norma gali keistis, dalintis, didėti ir ją ne taip lengva ištraukti iš to žodinio konteksto, kuriuo ji apibūdinama ir suprasti. Bet tai emocianalus požiūris į teisės normą, racionaliai žvelgiant į šį institutą, viskas atrodo šiek tiek kitaip. Jau kelintą kartą pasikartosiu, kad teisės norma - tai visuotinai privaloma elgesio taisyklė, valstybės priimta arba sankcionuota, garantuota valstybės prievarta, reguliuojanti visuomeninius santykiu.
Teisės norma viena iš daugelio socialinių normų, giminingą ją su socialinėmis normomis daro tikslas. Teisės norma įgyja savo bendrą privalomumą ne todėl, kad yra naudojama prievarta, o todėl, kad apima tipiškiausius, labiausiai besikartojančius, sutinkamus socialinius procesus. Teisės norma - tai norma ne atskiram atvejui, bet visai tokių atvejų organinei sumai. Ir čia slypi didžiulė jos socialinė reikšmė. nukreipia naudinga vystymosi linkme arba sustabdo, stabilizuoja tuos procesus, nustato pastovią pusiausvyros būseną, arba daro ir tai ir tai. Todėl normatyvinė teisės išraiška, teisės normų atsiradimas - tai didelis kultūrinis žmogaus pasiekimas, civilizacijos elementas. Atsiradusi teisės norma kaip reguliatorius žmonių gyvenime.
Teisės ir moralės santykis
Kiekvienas žmogus neišvengiamai susijęs su kitais žmonėmis ar bendrijomis. Vieni ryšiai yra labai paprasti ir trumpalaikiai (pvz., parduotuvėje nusipirkome kilogramą obuolių), kiti gali būti sudėtingi ir trukti daugelį metų (pvz., asmuo kelis dešimtmečius dirba toje pačioje įstaigoje). Bendraudami su kitais visuomenės nariais, žmonės patenkina įvairius savo poreikius, susisaisto tarpusavio įsipareigojimais (pvz., pirkdami obuolius, mes įsipareigojame sumokėti tam tikrą pinigų sumą, o pardavėjas - perduoti mums prekę). Kas užtikrina, kad kiekvieno visuomenės nario interesai šioje santykių įvairovėje būtų apginti, o tarpusavio įsipareigojimai būtų vykdomi? Kaip žmonėms pavyksta suderinti interesus, kurie dažnai būna net priešingi vieni kitiems? Akivaizdu, kad tai galima pasiekti tik kaip nors reguliuojant ir tvarkant žmonių santykius, nes priešingu atveju visuomenės gyvenimas taptų panašus į judrią sankryžą, kurioje eismas vyksta be jokių taisyklių. Koks tokioje sankryžoje būtų daugelio eismo dalyvių likimas, nesunku įsivaizduoti…
Kokiais būdais reguliuojami visuomenės narių santykiai? Vienas iš šių būdų - taikyti moralines taisykles arba normas. Moralinės taisyklės kuriamos remiantis vienai ar kitai visuomenei būdingu gėrio ir blogio suvokimu, kuris labai priklauso nuo tos visuomenės kultūrinės, religinės, istorinės patirties (pvz., Europoje tradicinė moralė grindžiama krikščioniškąja gėrio ir blogio samprata). Taisyklių laikytis reikalauja visuomenės nuomonė, nes jų negerbiantis žmogus gali būti kitų pasmerktas, turėti sunkumų bendraudamas su kitais visuomenės nariais. Pvz., kartą pamelavęs žmogus ne tik pasmerkiamas už melagystę, bet ir praranda aplinkinių pasitikėjimą. Taigi moralės padiktuotos elgesio taisyklės yra svarbi žmonių santykių reguliavimo priemonė. Vis dėlto šių laikų visuomenėje šios priemonės nepakanka. Žmonių santykiai yra tokie įvairūs ir daugialypiai, kad moralinės taisyklės, būdamos labai bendro pobūdžio, negali jų tinkamai sureguliuoti. Be to, vien tik moralinio pasmerkimo, deja, ne visada pakanka žalingai kai kurių visuomenės narių veiklai įvertinti. Vadinasi, be moralės, visuomenei reikia ir kitokių žmonių santykių reguliavimo priemonių.
Moralė- žmonių požiūris į gėrį ir blogį. Teisė- bendrų elgesio taisyklių sistema visuomenėje turinti suteiktą priverstinę galią. Moralė- požiūrių apie elgesį visuomenėje sistema, neturinti valstybės priverstinės galios.
Pagal veikimo sferą moralė ir teisė nesutampa,nes moralė apima visas žmogaus elgesio sritis, o teisė- tik tai, kur kyla būtinybė taikyti valstybės prievartą. Moralės veikimo ribos platesnės nei teisės ir moralės reguliavimo sfera nereikalauja kokių normos ribų ir visos žmogaus gyvenimo sritys patenka į jos reguliavimo sferą. Teisinio reguliavimo sfera apibrėžta,ne teisės normos reguliuoja tik turtinius,apsauginius ir valdymo santykius.
Pagal veimo objektą teisė ir moralė sutampa,nes abi apima visą visuomenę arba visuomenės grupes, sluoksnius nepriklausomai nuo to,kokiomis moralės ar teisės nuostatomis jos vadovaujasi.
Pagal normų realizavimo užtikrinimą moralė ir teisė nesutampa. Moralės normos realizuojamos asmens įsitikinimais ir įpročiais. Taigi vidiniu garantu yra žmogaus sąžinė, o išoriniu- visuomenės nuomonė. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė. Skiriasi normų taikomas prievartos pobūdis už šių normų pažeidimą.
Pagal turinį moralė ir teisė dažniausiai sutampa, nes abi pagrįstos žmonių interesais.
Pagal išraiškos formą moralės ir teisės normos skriasi. Moralės normos apsprendžiamos žmonių sąmonės lygiu ir jei jos įtvirtinamos visuomenėje kaip taisyklė,tai ne kaip dokumentai,o kaip visuomenės organizacijų aktai. Teisės normos įtvirtinamos valstybės organų išleistuose teisės norminiuose aktuose.
Kartu teisės ir moralės normos skiriasi viena nuo kitos kai kuriais požymiais. Visų pirma moralė istoriškai atsirado anksčiau už teisę. Teisės normas leidžia valstybė ir jos yra įteisintos specialiuose normliniuose aktuose ir yra visiems privalomos, o moralės normos dažniausiai nėra suformuluotos ir egzistuoja žmonių sąmonėje.
Papročių normos- tai įvairios apeigų, bendravimo ir pan. elgesio taisyklės. Teisės ir papročių sąveika panaši į teisės ir moralės sąveiką. Teisės normas išleidžia ir jų vykdymą garantuoja valstybė. Papročiai susidaro visuomenėje palengva, jie realizuojami įpročiu laikytis, vykdyti visų normų reikalavimus. Greta papročių dažnai išsiskiria ir tradicijos. Jos silpniau ar stipriau reiškiasi visose visuomenės gyvenimo srityse, labiausiai religijoje.
Teisė sąveikauja ir su visuomeninių organizacijų normomis, išreiškiančiomis jų dalyvių valią ir reguliuojančiomis tiktai organizacijos vidinius santykius. Visuomeninių organizacijų normose,palyginti su moralės, papročių ir tradicijų normomis yra aiškiai, konkrečiai suformuluotos bendro elgesio taisyklės, išreikštos specialiuose tų organizacijų rašytiniuose aktuose. Visuomeninių organizacijų normas garantuoja visuomeninis poveikis.
Daugelį visuomeninių santykių reguliuoja ir teisės, ir moralės normos,tačiau jų poveikio sfera nėra visiškai vienoda. Moralė reguliuoja daugiau visuomeninių santykių, negu teisė. Tačiau moralės normos nereguliuoja tokių santykių, kuriuose žmonių poelgiai negali būti vertinami kaip moralūs ar amoralūs.
Visoms moralinėms tvarkoms būdinga tik viena bendrybė, būtent tai, kad visos jos yra socialinės normos. Visoms moralės sistemoms bendra yra jų forma- jos kelia tam tikrų reikalavimų, savo pobūdžiu yra normatyvinės. Santykinę moralinę vertę nusako socialinė norma,jog žmonės privalo elgtis tam tikru būdu. Norma ir vertė yra koreliatyvios sąvokos.
Šių prielaidų kontekste teiginys “teisė iš prigimties yra morali” reiškia ne tai,kad teisė turi tam tikrą turinį, o tai, kad ji yra socialinė norma, jog žmonės privalo elgtis tam tikru būdu. Vadinasi, šia santykine prasme kiekviena teisė yra morali, kiekviena teisė yra (santykinė) moralinė vertybė. Tai reiškia, kad teisės ir moralės santykio klausimas- tai ne teisės turinio, bet jos formos klausimas. Tokiu atveju negalima sakyti, kad teisė yra ne tik norma, bet ir įtvirtinta arba realizuoja tam tikrą vertybę- toks teiginys turi prasmę tik tada, kai preziumuojama kokia nors absoliuti, dieviškoji vertybė.
Šitaip atmetama teorija,esą teisė išreiškia moralės minimumą, esą prievartinė tvarka, kad ją būtų galima laikyti teise, turi tenkinti moralės minimumo postulatą. Iš to, kas čia pasakyta, išplaukia, kad teisinė vertybė, kaip ją čia apibūdinome, nereiškia moralės minimumo šia prasme, o konkrečiai- kad taika, kaip vertybė, nėra būtinas teisės sampratos elementas.
Jeigu preziumuojant tik santykines vertybes reikalaujama skirti teisę ir moralę apskritai ir konkrečiai- teisę ir teisingumą, tai toks reikalavimas nereiškia, kad teisė ir moralė, teisė ir teisingumas nėra tarpusavyje susiję dalykai; jis nereiškia, kad teisės sąvoka yra už Gėrio sąvokos ribų. Juk gėrio sąvokos negalima apibrėžti kitaip, kaip tik nurodant tai, kas privalo būti, t.y. kaip tai, kas atitinka socialinę normą; o jeigu teisė apibrėžiama kaip norma, tada tai implikuoja, kad tai, kas yra teisėta, yra “gera”.
Moralė, dorovė ir tolerancija yra neatsiejamos sąvokos, nes moralė tai žmonių elgesį reglamentuojančios normos ir principai. Moralės normos, kaip doro elgesio etalonas, yra susietos su tautos papročiais, privačiais ir visuomeniniais interesais.
Prasiskverbdama į įvairias visuomeninio gyvenimo sritis, tolerancija gali reguliuoti veiksmus buities ir politikos, darbo ir dorovinės kultūros srityse. Pagal Hegelį, moralė realizuota tikrovėje, tampa dorove, kuri yra žmogaus orumo matas.
Tolerancija kyla iš dvasinės kultūros, todėl be aukštos kultūros, moralės normų paisymo negali būti ir tolerancijos.
Vienas populiariausių teisės pažeidimų, glaudžiai susijęs su morale yra korupcija.
Korupcija - tai pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia: ir valstybės vadovas, ir pareigūnas. Valstybės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinasi korupcija.
Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastas priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija - valdžios ir jos veiklos produktas.
Veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų - galimybės spręsti, dalinti - ribojimas ir panaikinimas. Kova prieš korupciją ir biurokratizmo mažinimą susiveda į valdžios funkcijų ir galių, ypač ekonomikoje, ribojimą ir mažinimą, šių funkcijų privatizavimą ir perdavimą į privačias rankas.
tags: #zmogaus #elgesi #reglamentuojancios #teises #ir #kitos