Įvadas
Socializacija - tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu individas integruojasi į visuomenę, įgyja patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Intensyviausiai socializacija vyksta vaikystėje ir jaunystėje, o šį procesą pradeda tėvai, vėliau tęsia pedagogai. Geografinė, gamtinė ir socialinė aplinka, ypač gyvenamoji vieta, taip pat turi didelę reikšmę asmens egzistavimui ir vystymuisi. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra žemės ūkio socializacija, kokie iššūkiai kyla Lietuvos kaimo vaikams ir kokios galimybės atsiveria siekiant pagerinti jų gyvenimo kokybę.
Kaimo vaiko samprata ir iššūkiai
Lietuvoje sąvokai „kaimietis“ kartais suteikiamas neigiamas atspalvis, ypač mandagumo ir tolerancijos normų nesilaikančių asmenų. Tačiau svarbu suprasti, kad kaimo sąvoka apima ne tik tradicinius kaimus, bet ir miestelius bei miesto tipo gyvenvietes. Šiose teritorijose, nepriklausomai nuo jų dydžio, susisiekimo galimybių ar atstumo iki miesto centro, gyvena nedaug gyventojų, ribotos darbo rūšies pasirinkimo galimybės, nepakankamai išvystytas visuomeninis aptarnavimas ir mažai kultūros įstaigų.
Kaimo ir miesto vaikai skiriasi. Miestiečiai dažnai būna drąsesni, labiau išprusę ir aktyvesni, o kaime gyvenantiems vaikams šių savybių gali trūkti. Tačiau, remiantis ilgamete patirtimi, galima teigti, kad kaimo vaikai yra nuoseklesni, logiškesni, ištvermingesni ir darbštesni. Jiems trūksta drąsos ir aktyvumo, tačiau jie dėl to nekalti.
Kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms sunkiau pasiekiamos sveikatos priežiūros paslaugos, čia didesni mirtingumo rodikliai, daugiau vaikų nei mieste tampa nepriežiūros ir smurto aukomis, didesnis nei mieste nepilnamečių nusikalstamumas. Sprendžiant iš šalyje vykstančių procesų, šviesuolių ir inteligentų kaime gali nelikti.
Ikimokyklinis ugdymas kaimo vietovėse
Ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje nėra toks populiarus ir prieinamas kaip daugumoje kitų ES valstybių. ES valstybėse 2008 m. ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankė 90 proc. ketverių metų vaikų, o Lietuvoje - tik 60 proc. Lietuvoje į šias ugdymo įstaigas kas rytą vykdavo šiek tiek daugiau nei pusė - 54,7 proc. - vaikų nuo 1 iki 6 metų, iš jų 72,6 proc. buvo miesto vaikai, o tik 22,8 proc. - kaimo.
Taip pat skaitykite: Faktai apie Žemę ir Mėnulį
Itin mažą ikimokyklinių įstaigų lankymą kaimuose lemia ne tik šių įstaigų trūkumas bei įvairūs socialiniai reiškiniai: nedarbas, skurdas, tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu, socialinė atskirtis, bet ir tai, kad šeimos neišgali mokėti už ikimokyklinio ugdymo paslaugas. Dauguma savivaldybių, nustatydamos mokesčio dydį, nelabai atsižvelgia į šeimų finansines galimybes ir neprisiima atsakomybės už vaiko teisę į kokybiškas paslaugas rengiantis mokyklai.
Mokyklų tinklas ir išsilavinimo galimybės
Konstitucija ir kiti šalies įstatymai skelbia, kad vaikas privalo mokytis (turėti tokią galimybę) nuo 7 iki 16 metų. Tačiau Statistikos departamento duomenys rodo, kad 2011 m. Lietuvoje mokyklą lankė 340 258 vaikai nuo 7 iki 16 metų, iš jų miestiečių - 215 033, o kaimo - 125 225.
Palyginus pradinėse mokyklose besimokančių vaikų skaičių procentais galima teigti, kad mieste mokosi 8,75 proc. vaikų, o kaime tik 0,36 proc. Beje, pradinių mokyklų miestuose yra 76, o kaimuose tik 10. Miesto vidurinėse mokyklose mokosi 46,94 proc. moksleivių (miestuose yra 160 tokių mokyklų), o kaime - tik 22,92 proc. (125 mokyklos). Gimnazijose miesto moksleivių mokosi 47,74 proc., o kaimo - tik 17,78 proc. Be to, miestuose yra 163 gimnazijos, o kaime - 49. Ir įdomiausia tai, kad būtent kaimo vietovėse sukoncentruotos pagrindinės mokyklos - jų ten yra net 344, o štai mieste - tik 152.
Kaime gyvenantys vaikai penkis kartus rečiau įgyja aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą nei miesto vaikai. Viena priežasčių, dėl kurių daug kaimo jaunimo neįgyja aukštojo išsilavinimo, yra motyvacijos stoka. Tačiau jei vaiko galimybės mokytis kuo arčiau gyvenamosios vietos ribotos nuo pat mažų dienų, jei trūksta bibliotekų, mažai kultūros renginių, kitų vaikus dominančių priemonių, iš kur atsiras motyvacija ir žinių troškimas? Juk daugeliui kaime gyvenančių vaikų net internetas yra prabanga.
Demografinės tendencijos ir vaikų skaičiaus mažėjimas
Lietuva „išsivaikšto“: kaimuose daugėja apleistų sodybų, mažėja gyventojų. Per penkerius metus vaikų kaime sumažėjo šeštadaliu. Mieste šių metų pradžioje gyveno 64,2 proc. vaikų, o kaime - 35 proc. Nors daugiavaikių šeimų kaimuose ir miesteliuose daugiau nei didmiesčiuose, vaikų mažėja visoje Lietuvoje, tačiau kaime - greičiau nei mieste. Per pastaruosius penkerius metus vaikų mieste sumažėjo 14, kaime - 16 proc.
Taip pat skaitykite: Aplinkos įtaka savijautai
Vaiko teisių apsauga ir diskriminacija
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo vadove pastebėta, kad kaimo vaikai patiria diskriminaciją sveikatos priežiūros srityje, o ypač - sudarant vienodas galimybes įgyti išsilavinimą. Tai skubiai spręstinos problemos.
Kaimiškuosiuose rajonuose naujų vaikų žaidimų aikštelių įrengiama mažai, o esamų būklė dažnai prasta. Kaimo vaikams sunku nuvykti į atokiai esančią ugdymo įstaigą, o Transporto lengvatų įstatymas numato, kad vaikai iki 7 metų tarpmiestiniu transportu gali važiuoti nemokamai, nuo 7 iki 10 metų - jau turi mokėti pusę bilieto kainos, vyresni nei 10 metų moka visą kainą - kaip suaugusieji. Dėl kai kurių savivaldybių nemeilės vaikams, kurių tėvai yra socialiai remtini ar turi daugiau vaikų, pastariesiems uždaromi keliai pasinaudoti neformaliojo ugdymo galimybėmis.
Valstybinės strategijos ir kaimo bendruomenių centrai
Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 m. nuostatose buvo numatyta skatinti universalių centrų kaimo vietovėse steigimą. Jie turėjo įsikurti pertvarkos metu uždaromų bendrojo lavinimo mokyklų arba jau veikiančių bendruomenės namų patalpose. Šie centrai turėjo teikti ne tik ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, bet ir papildomo bei specialiojo ugdymo, suaugusiųjų neformaliojo švietimo ir kitas paslaugas. Šie centrai turėjo būti steigiami naudojant ES struktūrinių fondų lėšas ir tapti kaimo bendruomenių traukos namais.
Socializacijos įtaka šuniukų vystymuisi
Šuniukų socializacijos ir mitybos tyrime dalyvavo 26 šuniukai iš penkių skirtingų vadų, iš kurių 8 šuniukų socializacijos ir mitybos sąlygos buvo vertinamos atskirai ir kartu. Socializacijos etapai buvo stebimi naudojant testus, kuriais vertintas šuniukų gebėjimas prisitaikyti prie naujų situacijų, įvairių dirgiklių ir fizinio kontakto tolerancija.
Rezultatai atskleidė, kad šuniukai, turėję daugiau pozityvios socializacijos patirčių, greičiau prisitaikė prie naujų aplinkų, mažiau jautė stresą ir rodė didesnį bendradarbiavimą bei smalsumą. Be to, tinkama, subalansuota mityba, ypač sugretinus su socializacijos metu taikomu teigiamu pastiprinimu, turėjo teigiamą poveikį fizinei būklei ir elgsenai. Šuniukai, gaudami kokybišką mitybą ir aktyviai socializuojami, pasižymėjo aukštesniu emociniu stabilumu ir trumpesniu adaptacijos laikotarpiu.
Taip pat skaitykite: Žemės ūkio mokyklos psichologo veikla
Socializacijos teoriniai aspektai
Socializacija - tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Pagrindiniai socializacijos mechanizmai - mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis. Socializacijos sąvoka mokslinėje literatūroje (sociologijos, pedagogikos ir kt. aspektais) aiškinama labai įvairiai.
Socializacija - tai visapusiškas ir nuoseklus individo įtraukimas į objektyvų visuomenės pasaulį ar į kurią nors jo sritį. Socializacija - tai kultūrinių normų ir socialinių vaidmenų įsisavinimo procesas. Jis reiškia žmogaus tapimą individu ir asmenybe. Socializacijos procesas, kuris prasideda kūdikystėje ir baigiasi gilioje senatvėje, vadinasi, trunka visą žmogaus gyvenimą. Socializacija paaiškina, kaip žmogus iš biologinės būtybės virsta socialine.
Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus. Socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kuriomis skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.
Sėkminga socializacija numato žmogaus prisitaikymą prie visuomenės, antra vertus - sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos. Tai įprasta vadinti konformizmu. Socializavimas - žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt. t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys.
Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus. Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip žmogaus socialinio statuso ir socialinių vaidmenų raidos procesas, kuris vyksta tam tikros socialinės struktūros visuomenėse.
Socializacijos procesuose išryškėja tiek individualūs psichiniai žmogaus bruožai, tiek ir socialiai tipiški jam, kaip žmonių visuomenės atstovui. Todėl socializaciją galima apibūdinti ir kaip individo dialektinės sąveikos su socialine aplinka procesą, kurio metu pirmiausia yra realizuojamos žmoguje slypinčios prigimtinės galios. Socializacija - ne tik ilgalaikis, bet ir daugkartinis, nuolat pasikartojantis, dinamiškas procesas. Ji padeda individui ne tik įsijungti į visuomenės gyvenimą, bet ir įgyti socialinį statusą, vaidmenis, o kartu socialiai keistis. Socializacijos pagrindu vyksta potencialių kiekvienos asmenybės galimybių ir gebėjimų realizacija. Socializacija yra vienas svarbiausių normalaus visuomenės funkcionavimo, socialinės tvarkos palaikymo bei stabilizavimo veiksnių.
Socializacijos veiksniai
Ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai ir mechanizmai. „Pirmoji - makroveiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių socializacijos sąlyga. Tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė. Antra - mezoveiksniai, tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus. Trečia - mikroveiksniai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais. Tai tie socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai)“.
Kosmosas (Visata): yra galimybė, kad pažinus nepažintą ir dėl to atrodančio negalimu atsivers pasaulinių socialinių procesų paaiškinimas (kurių šiuo metu dar nežinome). Planeta, pasaulis: astronominis kūnas (apvalios formos, gauna šilumą iš Saulės ir besisukantis apie ją elipse). Pasaulis - šiuo atveju - žmonių bendrijos egzistavimas šioje planetoje. Globalinės problemos iškyla tada, kai suardomas balansas tarp visuomenės ir gamtos (dėl galingos gamybos plėtros, gamtos užterštumo). Globalinės problemos veikia visą planetą. Kosmosas daro globalinę ir praktiškai dar neištirtą įtaką žmogaus socializacijai.
Kultūriniai skirtumai, netolygus šalių ekonominis politinis išsivystymas gimdo globalinius konfliktus pasaulio visuomenėje. Pasaulyje daugėja spalvotųjų skaičius, baltosios rasės žmonių mažėja. Dėl transporto ir komunikacijos priemonių išsiplėtojimo mūsų planeta gerokai „sumažėjo“. Tai tampa konkretaus žmogaus socializacijos veiksniu ne tik dėl to, kad XX-ojo amžiaus pabaigoje daug keliaujama, žmonės masiškai migruoja iš šalies į šalį, iš kontinento į kontinentą.
Šalis - tai pirmiausia, šalis ir kultūrinis - geografinis fenomenas. Tai teritorija, išsiskirianti pagal geografinę padėtį, gamtos sąlygas, turinti atitinkamas sienas. Etnosas. Kaip liaudies sąmonė formuoja tautos mentalitetą, tautinę savimonę. Anot jos, mikrosociumas - tai artimiausia žmogui erdvė ir socialinė aplinka, betarpiškai veikianti jo vystymąsi. Mikrosociumą charakterizuoja tokie socializacijos mezoveiksniai, kaip etnokultūrinės, regioninės sąlygos ir gyvenvietės tipas konkrečios gyvenamosios vietos sąlygomis.
Kaimiškųjų vietovių ekonominė ir socialinė padėtis
Pagrindinė Lietuvos kaimiškųjų vietovių problema yra gyvenimo kokybės gerinimas per naują įdarbinimo sistemą bei naujos socialinės infrastruktūros sukūrimą visiems kaimiškųjų vietovių gyventojams. Bedarbystės problemos spendimas Lietuvos kaimiškosiose vietovėse yra tiesiogiai susijęs su gyventojų galimybėmis turėti mažas fermas ir vystyti mažą, ne žemės ūkio, verslą. Lietuvos istorinė perspektyva yra sukurti sėkmingų savininkų visuomenę bei išlaikyti nepriklausomas kaimiškas bendruomenes. Atliktas tyrimas parodė, kad tik vienas iš penkių kaimiškųjų vietovių gyventojų yra tiesiogiai dalyvauja žemės ūkio veikloje ir tai yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis.
tags: #zemes #ukio #socializacija