Įvadas
Senyvo amžiaus žmonės dažnai susiduria su įvairiomis psichikos sveikatos problemomis, kurios gali reikšmingai paveikti jų gyvenimo kokybę. Šiame straipsnyje aptariamos dažniausios psichikos sutrikimų priežastys, simptomai ir gydymo būdai, skirti senyvo amžiaus pacientams. Ypatingas dėmesys skiriamas depresijai, nerimo sutrikimams, demencijai ir vaistų sukeltiems judėjimo sutrikimams.
Depresija Senyvame Amžiuje
Depresijos Diferencinė Diagnostika nuo Somatinių Ligos
Depresija yra liga, kuri vargina tiek pacientą, tiek gydytoją. Ji pasireiškia įvairiausiais simptomais, kurie gali atitikti somatinių ligų požymius. Dėl šių priežasčių depresiją sunku atskirti ne tik nuo kitų psichikos sutrikimų, bet ir nuo somatinių ligų, tokių kaip cukrinis diabetas, onkologinės ligos, lėtinio nuovargio sindromas, vitaminų ar kitų medžiagų trūkumas, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos ar kvėpavimo sistemos sutrikimai. Kita vertus, pasitaiko atvejų, kai pacientas serga ir somatine liga, ir depresija.
Norint tiksliai diferencijuoti somatines ligas, svarbu įvertinti ne tik ligos anamnezę ar klinikinių bei laboratorinių tyrimų duomenis, bet ir paciento gyvenimo būdo, socialinės elgsenos kitimą. Verta atkreipti dėmesį, kad kai kurie elgsenos tyrimai pateikia prielaidas, jog buvusiose Tarybų Sąjungos valstybėse žmonės rečiau kreipiasi į psichiatrus nei Vakaruose. Dėl neigiamo visuomenės požiūrio į psichiatrus žmonės labiau linkę savo problemas priskirti somatiniams negalavimams ir dažniau dėl psichikos problemų kreiptis į šeimos gydytojus bei kitus somatinių ligų specialistus.
Epidemiologija
Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, depresija bent kartą gyvenime gali būti sirgę nuo 5-8 proc. iki 20-30 proc. žmonių. Sunkią depresiją patiria 1-2 proc. žmonių. Šis sutrikimas du kartus dažniau nustatomas moterims. PSO teigia, kad depresija yra viena iš dažniausių priežasčių, labai bloginančių žmonių gyvenimo kokybę. Prognozuojama, kad 2020 m. ji tapo antra pagal dažnumą priežastimi, kuri labiausiai veikė žmonių savijautą, lėmė socialinę ir emocinę degradaciją bei atskirtį, buvo neįgalumo priežastis. Pirmoje vietoje, remiantis PSO, išliko širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Dėl šios priežasties buvo išleidžiama daugiau sveikatos sistemos lėšų depresijai gydyti, didėjo nedarbingumas ir mažėjo sukuriamas bendrasis vidaus produktas. Įvertinant depresijos mastą, atsižvelgiant į tokius globalinius procesus kaip senėjimas, tai tapo rimta visuomenės problema. Lietuvoje tikslus depresijos paplitimas nėra žinomas. Remiantis Lietuvos valstybinio psichikos sveikatos centro statistikos duomenimis, 2005 m. nuotaikos sutrikimai pirmą kartą buvo nustatyti 1 911 šalies gyventojų. Bendras nuotaikos sutrikimų skaičius 2004 m. pabaigoje buvo 22 435, o 2005 m. pabaigoje - 22 645. Moterys tarp jų sudarė atitinkamai 79,3 ir 79,2 proc. Vertinant statistikos duomenis, tai rimta Lietuvos sveikatos sistemos problema, kuri dar dažnai gydoma netinkamai ir pacientas nesulaukia Europos Sąjungos rekomendacijas atitinkančios pagalbos.
Etiologija
Vienas iš rizikos veiksnių yra genetinis polinkis, nes nustatyta tyrimais, kad depresija labiau paplitusi tarp pirmos eilės giminaičių, taip pat dažniau pasitaiko tarp identiškų dvynių. Todėl vertinant depresijos riziką ir ligą atskiriant nuo somatinės ligos, visada svarbu įvertinti šeimos anamnezę. Esant depresijai pakinta neuromediatorių kiekis ir sutrinka cholinerginių, katelocholaminerginių (noradrenerginių ar dopaminerginių) ir serotaninerginių sinapsių veikla. Manoma, kad sutrikusi ne tik centrinės nervų sistemos sinapsių, bet ir neuroendokrininė reguliacija pagumburio-hipofizės-antinksčių, pagumburio-hipofizės-skydliaukės hormonų apykaitos grandyse yra svarbiausi depresijos patologinės fiziologijos ir natūralios ligos eigos veiksniai.
Taip pat skaitykite: Amitriptilinas vyresniame amžiuje: ką reikia žinoti
Psichologiniai ir socialiniai veiksniai, ypač išsiskyrimai ir netektys, taip pat įvardijami kaip rizikos veiksniai. Moterys turi didesnį polinkį sirgti depresija, tačiau pagrįstų šios priežasties paaiškinimų nėra. Spėjama, kad moterys turi didesnį kiekį monoaminoksidazės (fermento, kuris skyla į neuromediatorius, svarbius nuotaikai reguliuoti), jų organizme vyksta aktyvesni ir reikšmingesni hormonų svyravimai, susiję su menstruacijomis ir menopauze, dažnesni skydliaukės funkcijos sutrikimai.
Depresija ir Somatinės Ligos
Depresija didina lėtinių fizinių negalavimų išgyvenimus. Tyrimais nustatyta, kad paūmėjus somatinei ligai ar depresijai sunkėdavo ir gretutinės ligos simptomai ar paciento subjektyvus jų vertinimas. Buvo atlikti ir keli tyrimai, kuriais siekta išsiaiškinti, ar depresija yra blogesnės prognozės išeitis sergant miokardo infarktu arba širdies vainikinių arterijų liga, insultu, širdies nepakankamumu, cukriniu diabetu, ŽIV/AIDS. Ekspertai iškėlė hipotezę, kad depresija sukelia ar sunkina lėtines fizines ligas, o tinkamas depresijos gydymas medikamentais ir psichoterapija turėtų pagerinti lėtinės ligos natūralią eigą.
Pirmoji hipotezė prieš atliekant tyrimą teigė, kad lėtinės ligos sukelia depresijos paūmėjimą. Šią hipotezę patvirtino atlikti tyrimai. Be to, keletas tyrimų parodė, kad lėtinės ligos lemia blogesnę didžiosios depresijos prognozę. Įrodytas depresijos bei širdies ir kraujagyslių ligų, galvos smegenų insulto ryšys: depresija būna 1 iš 5 sergančių širdies ir kraujagyslių sistemos liga ambulatorinių pacientų, stacionarizuotų pacientų sergamumo depresija dažnis didesnis. Nustatyta, kad depresija lemia didesnį stacionarinių ligonių mirštamumą. 20 proc. sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis nustatoma didžioji depresija, kuri yra padidėjusio sergamumo ir mirštamumo priežastis, ypač po miokardo infarkto. Nustatyta, kad depresija du kartus didina riziką susirgti miokardo infarktu. Taip pat tyrimais pagrįsta, kad depresija didina mirštamumą pacientų, sergančių cukriniu diabetu. Galimos šių reiškinių priežastys yra abejingumas savo sveikatai. Pacientai vengia laikytis gydytojų nurodymų, tinkamai nevartoja medikamentų, nesilaiko režimo ir profilaktikos rekomendacijų.
Paciento Kreipimasis į Šeimos Gydytoją
Depresija sergantys žmonės pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytoją. Dauguma jų skundžiasi somatiniais simptomais, be to, dažnas serga somatinėmis ligomis, yra senyvo amžiaus, dalį ligonių sudaro moterys po gimdymo. Apie 20 proc. šių pacientų turi psichologinių problemų. Simptomai, kurie gali klaidinti gydytoją ir versti ieškoti somatinės ligos, yra įvairūs. Somatinės ligos ir farmakologinių medžiagų poveikis gali būti organinio nuotaikos sindromo priežastis. Jis nustatomas, kai:
- nustatyta liga, pažeidimas ar disfunkcija;
- somatinės ligos ir psichikos sutrikimo išsivystymo laikas sutampa;
- somatinei būklei pagerėjus, psichikos sindromas redukuojasi;
- nebūna kitų psichikos sutrikimo priežasčių.
Nustatyti depresijos pagrindinius simptomus galima naudojantis paprastu klausimu: „Ar Jūsų nuotaika slogi?“ „Ar praradote norą bendrauti, nebejaučiate malonumo?“ Bent vienas teigiamas atsakymas rodo, kad reikia klausinėti pacientą apie kitus depresijos simptomus. Taip pat gali būti naudojami ir depresijos diagnostikos testai: PRIMEMD, M.I.N.I., Hamiltono, MADRAS, Zungo ir kt.
Taip pat skaitykite: Priklausomybių problemos vyresniems
Depresijos Klinika
Dažniausiai minimi depresijos simptomai - tai susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys, sumažėjęs savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi, kaltės, menkavertiškumo jausmas, sutrikęs miego režimas, sumažėjęs apetitas. Pacientai praranda pasitenkinimą veikla, kuri anksčiau juos domino, jaučia nuolatinį nuovargį. Dažni atvejai, kai pacientai mąsto apie mirtį, savižudybę. Reikia atkreipti dėmesį, kad ne visada ligonis skundžiasi liūdesiu, slogia nuotaika, jis gali tiesiog būti irzlus, dirglus ir skųstis somatiniais simptomais, ypač tai būdinga senyvo amžiaus pacientams. Vienas dažnesnių somatinių simptomų, būdingų depresijai, yra skausmas. Depresija nustatoma 50 proc. pacientų, kuriems yra lėtinio skausmo sindromas, todėl reikia būti atidiems, kai ilgalaikius skausmus patiria neurologine, reumatologine, onkologine liga sergantis žmogus.
Komplikacijos
Depresija sergantys žmonės mažai rūpinasi savimi, būna neatidūs, nesutelkia dėmesio, todėl toks jų elgesys kartais gali kelti žalą jiems patiems. Šie pacientai neretai nevalgo, neišgeria paskirtų vaistų, dėl to krinta svoris, gali komplikuotis gretutinės ligos (širdies ritmo sutrikimai, dusulio priepuoliai, hiperglikemija). Dažnai šiems pacientams būna sutrikęs miego- būdravimo ritmas, jie gali jaustis mieguisti ir dėl to patekti į nelaimingas situacijas: susižeisti, pakliūti į avariją. Tačiau sunkiausia depresijos komplikacija - savižudybė. Norint ją išsiaiškinti, turi būti kryptingai užduodami klausimai:
- Ar jaučiatės laimingas, ar nusivylęs gyvenimu?
- Ar dažnai apima neviltis?
- Ar labai bloga nuotaika šiuo metu?
- Ar kada nors norėjote užmigti ir neatsikelti?
- Ar kada nors galvojote, kad būtų gerai, jei įvyktų nelaimingas atsitikimas?
- Ar kada nors galvojote, kad gyventi neverta?
- Ar kada nors norėjote mirti?
- Kaip tuo metu klostėsi gyvenimas, kai mąstėte apie mirtį?
- Ar galvojote kada nors susižeisti ar nusižudyti?
- Ar liūdesys ir mintis nusižudyti kamuoja ilgai?
- Ar buvo kas nors, kai mėginote žudytis?
- Ar apmąstėte savižudybės planą? Jei taip, koks šis planas?
- Ar turite ginklą, nuodų arba sukaupęs vaistų?
- Ar turite artimųjų?
Šie klausimai užduodami paeiliui. Tai padeda išsiaiškinti savižudybės riziką: mintys, ketinimas, planas. Tuo pačiu pokalbiu, leidžiant pacientui šnekėti apie jam rūpimus dalykus, šiek tiek sumažinama įtampa. Reikia išlikti budriems, nes pacientas gali gėdytis ar varžytis atsakydamas tiesą į klausimus ir dėl to meluoti.
Gydymas
Gydant psichikos sutrikimus, taip pat ir depresiją, labai svarbus gydytojo ir paciento kontaktas. Labai svarbu, kad pacientas justų, jog gydytojas niekur neskuba ir gali skirti jam laiko. Klausykitės atidžiai, nuraminkite pacientą, užtikrinkite, kad jam bus suteikta pagalba. Paaiškinkite, kas per liga yra depresija ir kad ją, kaip ir somatinę ligą, reikia gydyti.
Sudarant gydymo planą labai svarbu į procesą įtraukti ir pacientą. Būtų gerai, kad pokalbio metu atrastumėte veiklų, kurios malonios pacientui, kurių jis galėtų imtis savarankiškai. Pokalbio metu pacientas turi pasitikėti gydytoju, kad šis galėtų tikslingai konsultuotis su psichiatru dėl medikamentinio gydymo antidepresantais. Tinkamas bendrosios praktikos gydytojo darbas bendradarbiaujant su psichiatru leis sumažinti somatinės ligos ir depresijos progresavimą.
Taip pat skaitykite: Senatvės psichologiniai ypatumai
Nerimo Sutrikimai Senyvame Amžiuje
Diagnostika
Nerimo sutrikimai senyvame amžiuje dažnai būna „nebylūs“ - pasireiškia netipiniais simptomais, būna nediagnozuojami ir negydomi, nes vyresnio amžiaus pacientai linkę nerimo simptomus somatizuoti, t. y. perteikti kaip kardiologinius, reumatologinius, gastroenterologinius ar kitus skundus. Diagnostiką ypač sunkina tai, jog šios grupės, kitaip nei jauno amžiaus, pacientai dažniausiai serga ne viena somatine liga, kuri slepia nerimo simptomus.
Vis dėlto nerimo sutrikimai įtraukti į vadinamųjų geriatrijos gigantų sąrašą - tai klinikinės būklės, dažniausiai pasireiškiančios senyvo amžiaus pacientams ir sukeliančios didžiausių sveikatos problemų. Nerimo sutrikimai šioje amžiaus grupėje yra dukart dažnesni už demenciją, iki 4 kartų dažnesni už depresiją ir labai blogina gyvenimo kokybę. Tai įrodo, jog šią problemą spręsti ir tinkamai gydyti yra būtina.
Nerimo sutrikimai gali pasireikšti ir kaip funkcinės kilmės praeinantys somatiniai, ir kaip psichikos sutrikimo simptomai. Tai priklauso nuo sutrikimo eigos ir sunkumo laipsnio. Jeigu sutrikimas nulemtas stresinės situacijos (vadinamas adaptacijos sutrikimu arba reakcija į stresą), laiku pradėjus gydyti didesnė tikimybė, kad pacientas sėkmingai įveiks psichologinę krizę, nerimo sutrikimas neprogresuos ir neišsivystys sunkesnė psichikos liga. Sutrikimo pobūdį turėtų įvertinti psichiatras, tačiau su tokiais pacientais neretai susiduria ir šeimos gydytojas, tad labai svarbu, kad jis atskirtų, ar neseniai prasidėjęs sutrikimas sutampa su patirtu stresu, ar tęsiasi jau ilgesnį laiką, o stresas tik jį paūmino. Tai turėtų lemti ir gydymo taktikos pasirinkimą, nes ne visi nerimo sutrikimai gydomi vienodai. Gydymas turėtų būti taikomas tik tiksliai nustačius diagnozę. Dažniausiai senyvame amžiuje pasitaiko generalizuotas nerimo sutrikimas ir savitosios fobijos.
Nemedikamentinis Gydymas
Patiriamo streso nereikia visada tapatinti su liga, kurią reikia gydyti vaistais. Daugeliu atvejų pasireiškus nerimui ar įtampai galima taikyti ir nemedikamentines priemones. Nė vienas asmuo negali išvengti streso, kurį sukelia artimo žmogaus mirtis, kitos netektys ar nelaimės, kurių pagyvenusiems žmonėms tenka patirti dažniau nei jauniems. Tokiais atvejais suvaldyti, įveikti stresą labai padės artimų žmonių palaikymas, anksčiau išmokti streso valdymo būdai: sportas, kita pasitenkinimą teikianti veikla ar nauji užsiėmimai.
Kartais gali padėti meditacija ar savitaiga. Dažnam pacientui reikalinga ir psichoterapija, kurią galima pradėti taikyti tais atvejais, kai pacientui pačiam yra per sunku įveikti stresą ir jį lydinčias psichologines, emocines ar elgesio reakcijas, o artimųjų palaikymo nėra. Svarbu, jog gydytų kvalifikuotas psichologas arba psichoterapeutas. Deja, dėl senyvų žmonių diskriminacijos, „eidžizmo“ (angl. ageism, age - amžius) sveikatos specialistai nelinkę siūlyti psichologo-psichoterapeuto pagalbos šios grupės pacientams.
Tuo tarpu mokslinėje literatūroje jau kurį laiką esti duomenų, jog amžiui pritaikytos psichoterapijos technikos gali ženkliai sumažinti nerimo, vyresnio amžiaus pacientų depresijos simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę. Tačiau, jeigu reakciją į stresą sunkina probleminiai paciento asmenybės bruožai, senatviniai galvos smegenų pokyčiai, nėra socialinio palaikymo, tada didėja nerimo sutrikimo išsivystymo rizika ir tenka parinkti tinkamą gydymą vaistais, kurie veiksmingai slopintų patologines reakcijas į stresą ir nerimą.
Medikamentinis Gydymas
Benzodiazepinų grupės vaistai yra veiksmingi trumpalaikiam nerimo sutrikimų gydymui, todėl jie yra labai plačiai vartojami. Deja, išsivysčiusiose šalyse šios grupės vaistus vartoja net iki 43 proc. senyvo amžiaus žmonių (>65 metų) ir dažniausiai netinkamai - keletą metų, kasdien ir didelėmis dozėmis. Žinomas nepageidaujamas benzodiazepinų poveikis - tolerancija ir priklausomybė. Tačiau gydant senyvus pacientus svarbu nepamiršti, jog šie vaistai reikšmingai silpnina pažinimo funkcijas, gali skatinti šlapimo nelaikymą ir, dar blogiau, didina kritimų, šlaunikaulio lūžių ir trauminių mirčių riziką. Pažymėtina, jog kritimai ir šlapimo nelaikymas įtraukti į „geriatrijos gigantų“ sąrašą kaip labai dažnai tokiame amžiuje pasireiškiančios ir paciento gyvenimo kokybę bloginančios būklės. Pastaraisiais metais paskelbti išsamių perspektyviųjų tyrimų rezultatai išaiškino naujus ilgalaikio benzodiazepinų vartojimo pavojus. Dėl slopinamojo poveikio centrinei nervų sistemai ir silpnėjančių pažinimo funkcijų ilgalaikis nerimą mažinančių ir migdomųjų vaistų vartojimas reikšmingai didina demencijos, Alzheimerio ligos ir delyro riziką. Nors daugeliu atvejų benzodiazepinai padeda įveikti nerimą ir nemigą, svarbu įvertinti jų nepageidaujamus poveikius, vengti neracionaliai skirti benzodiazepinus, nedidinti jų dozių ir apsvarstyti kitų grupių vaistų vartojimo galimybę.
Senyvo amžiaus pacientų nerimo sutrikimai gali būti sėkmingai gydomi antidepresantais arba neuroleptikais. Pagrindiniai principai, gydant vyresnio amžiaus žmonių nerimą, yra:
- pradėti nuo mažų dozių;
- dozę didinti lėtai;
- gydyti pakankamai ilgą laiką.
Vyresnio amžiaus žmonėms nerimo sutrikimus dažnai lemia arba sunkina organiniai pažeidimai - ateroskleroziniai galvos smegenų pokyčiai, skatinantys emocinį labilumą. Tokiais atvejais gydymui tinkamesni lengvos potencijos atipiniai neuroleptikai, kaip antai tiapridas.
Tiapridas
Tiapridas yra atipinis neuroleptikas, kuris blokuoja D2 ir D3 dopamino receptorius smegenyse, selektyviai veikdamas limbinę sistemą, atsakingą už žmogaus emocijas. Tuo tarpu kiti neuroleptikai, pavyzdžiui, risperidonas ar haloperidolis, nėra tokie specifiški - šie junginiai taip pat blokuoja ir adrenerginius, serotonino ir histamino receptorius, veikdami daug platesnes smegenų sritis. Tiaprido specifiškumas dopamino receptoriams ir tam tikroms smegenų sritims lemia šio vaisto saugumą: jis efektyviai gydo elgesio ir emocijų sutrikimus, bet sukelia mažiau nepageidaujamų poveikių. Lyginant su benzodiazepinų grupės vaistais, tiapridas mažiau slopina, nesukelia priklausomybės ir tolerancijos. Be to, kitaip nei benzodiazepinai, šis vaistas nesukelia delyro senyviems žmonėms ir net tinka juo gydyti sergant demencija. Daugelis gydytojų vengia skirti neuroleptikus dėl galimų ekstrapiramidinių simptomų (EPS) - nevalingo raumenų įsitempimo, kitaip vadinamo „kaustymo“. Svarbu prisiminti, jog atipiniai neuroleptikai yra naujesnės kartos vaistai ir pasižymi ženkliai retesniu EPS pasireiškimu nei tipiniai neuroleptikai, kuriems priklauso haloperidolis.
Gaminamos geriamosios (100 mg tabletės) ir švirkščiamosios (100 mg 2 ml tirpalas) tiaprido formos. Injekcijos svarbios tais atvejais, kai reikia greito poveikio arba pacientas negali vaistų gerti, dažniausiai dėl ūmaus susijaudinimo ar somatinių, neurologinių sutrikimų, kuriuos gali sukelti ir pooperacinės būklės ar pagyvenusių žmonių demencija. Paprastai pacientui skiriama 100-300 mg šio vaisto paros dozė, padalijama per du-tris kartus. Dozė turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į klinikinį poveikį, nepageidaujamas reakcijas, pagyvenusio paciento medžiagų apykaitos ypatumus, inkstų ir kepenų funkciją.
Agresija ir Ažitacija Senyvame Amžiuje
Dažnai vyresniame amžiuje pasikeičia žmogaus elgesys, santykiai su aplinkiniais. Pagyvenusius žmones vargina įvairios psichikos problemos - elgesio, nuotaikos, miego sutrikimai, nerimas, padidėjęs dirglumas, priešiškumas, sujaudinimas. Senstant mažėja pakantumas, tolerantiškumas, gali padidėti agresyvumas. Vyresnio amžiaus žmonės tampa nepasitikintys, įtaresni, nepastovios nuotaikos, blogėja jų gyvenimo kokybė. Tokią būseną gali sąlygoti daugybė neigiamų išgyvenimų: išėjimas į pensiją, artimųjų netektis, vienišumas, nerimas dėl ateities, finansinės problemos. Lėtinės ligos ir vaistų vartojimas tik dar labiau pablogina šių pacientų psichinę būklę.
Ažitacijos, sujaudinimo ar agresijos terminas apibūdina keletą paciento elgesio sutrikimų. Tai fiziniai ir žodiniai išpuoliai, priešiški pasisakymai, grasinimai giminaičiams ar medicinos personalui, grasinamieji gestai, staigūs įniršio priepuoliai, aplinkos žalojimas ir kt. Agresyvus elgesys, kuris gali būti tiek fizinis, tiek žodinis, - tai tyčinis veiksmas, nukreiptas į objektą, kitą asmenį arba save patį. Agresija yra viena didžiausių problemų, sergant demencija.
Priežastys
Ažitaciją ar agresyvų elgesį gali išprovokuoti bet koks galvos smegenų pažeidimas. Daug reikšmės turi pažeidimo vieta. Pažeidus galvos smegenų smilkinines skiltis, migdolinius kūnus, hipokampą, pacientų elgesys tam tikrose situacijose dažnai tampa agresyvus. Visos šios galvos smegenų sritys pažeidžiamos sergant Alzheimerio liga, todėl agresyvus elgesys šios ligos atvejais pasireiškia iki 25 proc. pacientų. Manoma, kad pažeidus šias galvos smegenų sritis sutrikdomi agresyvų elgesį slopinantys mechanizmai, ir elgesys tampa nekontroliuojamas. Mokslininkai nustatė, kad agresyvų elgesį lemia medžiagų apykaitos sutrikimai galvos smegenyse. Manoma, kad tokių pacientų smegenų skystyje būna sumažėjęs serotonino kiekis. Kiti autoriai pastebėjo, kad agresyviai besielgiantiems asmenims būna sumažėjęs ir γ amino sviesto rūgšties kiekis, o padidėjęs cholinerginės ir adrenerginės neuromediatorių sistemų aktyvumas.
Destruktyvus elgesys pasireiškia ir esant delyrinei būsenai, kuri labai dažna vyresniems asmenims. Tokiems pacientams, o ypač sergantiems demencija, delyras gali išsivystyti susirgus daugeliu somatinių ligų ar tiesiog pablogėjus jų psichinei būsenai. Senieji vaistai nuo psichozės ir benzodiazepinai gali net pabloginti demencija sergančių asmenų elgesį, nes gali sąlygoti delyrą ir agresyvų elgesį.
Asmenims, kurių pažintinės funkcijos dar nėra stipriai sutrikusios, agresiją gali paskatinti psichologiniai veiksniai (suvokimas, kad sergama sunkia liga, reakcija į aplinkos pasikeitimą). Vyresnių asmenų agresiją taip pat gali sukelti sumažėjęs gebėjimas bendrauti. Demencija nesergantiems vyresniems asmenims agresyvus elgesys ir padidėjęs dirglumas gali būti depresijos požymis. Agresyvų elgesį gali sąlygoti neteisinga slaugančio asmens veiksmų interpretacija. Tokiu atveju, paprašius pacientą atlikti kokį nors veiksmą ar vos prie jo prisiartinus, galima išprovokuoti pyktį ir agresiją. Pastarąją gali sąlygoti kliedesiai ir haliucinacijos, dažnos demencija sergantiems asmenims. Ypač dažnai agresyvūs tampa persekiojimo, nuodijimo kliedesių turintys pacientai. Kliedesiai, haliucinacijos, ažitacija ir agresyvus elgesys yra dažni Alzheimerio ligos ir kitų demencijos tipų simptomai.
Agresyvus elgesys yra rimta namuose gyvenančių demencija sergančių asmenų problema. Vyresnių asmenų agresyvus elgesys dažniausiai yra susijęs su demencija. Kuo sunkesni pažintinių funkcijų sutrikimai, tuo agresyvesnis pacientų elgesys. Tiriant ligoninėse gydomus pacientus buvo nustatyta, kad beveik pusė demencija sergančių asmenų per paskutines tris dienas buvo bent šiek tiek agresyvūs, iš jų 15 proc. buvo vidutiniškai ar stipriai sujaudinti. Tiriant slaugos namuose gydomus pacientus, sunkių elgesio sutrikimų nustatyta 22 proc. asmenų. Dviem trečdaliams jų buvo nustatytas organinis psichosindromas.
Klasifikacija
Agresijos klasifikavimas iki šiol kelia daug diskusijų. Vieni autoriai agresija įvardija tik fizinius veiksmus, nukreiptus į kitą asmenį ar save. Kiti autoriai šį terminą naudoja platesne prasme, sujungdami tiek žodinę, tiek fizinę agresiją. Ažituotą pacientų elgesį galima suskirstyti į 4 kategorijas: verbalinę, fizinę, seksualinę agresiją ir save žalojančius veiksmus. Atsisakymas bendradarbiauti ir suteikti pagalbą yra dažniausi agresyvaus elgesio pasireiškimai, žodinė agresija yra dažnesnė už fizinę.
Gydymas
Vyresnių žmonių elgesiui labai svarbi juos supanti aplinka, todėl rekomenduojama, kad ji būtų artima ir pažįstama pacientui. Pacientus, kurių kognityvinės funkijos yra mažai pažeistos, galima mokyti teisingo elgesio, valdyti kylantį pyktį, socialinių, kalbos sugebėjimų, išmokyti atsipalaiduoti, spręsti iškylančius sunkumus. Pastebėta, kad agresyvus elgesys yra dažnesnis sergant sunkesne demencija, todėl psichologinius gydymo metodus yra sunku pritaikyti. Taip pat dažnai demencija sergantys asmenys sunkiai sugeba formuluoti prašymus, jiems sunku žodžiais išreikšti savo norus, todėl artimieji ar slaugytojai dažnai ignoruoja arba nesupranta jų pageidavimų. Nepatenkinę savo pageidavimų pacientai gali pradėti šaukti arba tapti agresyvūs, nes slaugantys asmenys atkreipia dėmesį tik tada, kai pradedama agresyviai elgtis. Taip vieninteliu paciento bendravimo su aplinkiniais būdu tampa fizinė ar žodinė agresija. Slaugytojams ir kitam medicinos personalui, besirūpinančiam pacientu, vertėtų atkreipti dėmesį į bet kokį paciento ženklą, pvz., parodymą pirštu, vėliau prašymą išpildyti tik jam pasakius pirmąją objekto raidę, dar vėliau - ištarus visą žodį. Taip pacientus galima išmokyti komunikuoti ne tik agresyviu elgesiu, bet ir socialiai priimtinesnėmis priemonėmis.
Demencija
Demencija - tai bendrinis terminas, apibūdinantis sindromą, kuris pasireiškia ilgalaikiu ir progresuojančiu pažintinių funkcijų - tokios kaip atmintis, mąstymas, kalba, orientacija, suvokimas ir gebėjimas atlikti kasdienes užduotis - sutrikimu. Nors demencija dažniau pasireiškia vyresniame amžiuje, ji nėra natūrali senėjimo dalis. Nors demencija ir Alzheimerio liga dažnai painiojamos, tai nėra tapatūs terminai. Manoma, kad Alzheimerio liga sukelia apie 60-80 % visų demencijos atvejų. Demenciją gali sukelti įvairūs smegenų pažeidimai ar ligos procesai, turintys įtakos neuronų funkcijai ir jų tarpusavio ryšiams. Dažniausiai tai - lėtiniai, progresuojantys sutrikimai, kurie trikdo informacijos perdavimą tarp skirtingų smegenų sričių.
#
tags: #senyvo #amziaus #pacientu #psichikos #sutrikimai