Emocijos ir jausmai yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, veikiančios mūsų veiksmus, mąstymą, jausmus bei fizinę ir psichikos sveikatą. Jos padeda mums orientuotis pasaulyje, reaguoti į aplinkos poveikius ir išgyventi santykį su vidinio ar išorinio pasaulio objektais. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra emocijos, kokią reikšmę turi teigiamos emocijos ir kaip jas galima ugdyti.
Emocijų ir jausmų svarba
Emocijos ir jausmai - labai svarbi žmogaus psichikos dalis. Dabartinis psichologijos mokslas nurodo esant daugiau kaip 360 emocijų. Sunku jas būtų ir išvardinti, nes kai kurioms net pavadinimų nežinotume.
Nuo bazinių emocijų ir jausmų iki socialiai išmoktų - NLP treneris Andrius Jarašiūnas supažindina su plačiu emocijų pasauliu, kuriame iš tiesų visos emocijos yra geros ir reikalingos. Klausimas - ką ir kaip su jomis darome, kaip valdome, ko iš jų išmokstame. Suskaičiavote?
Emocijos yra vidinė gyvastis. Žalinga gniaužti savo emocijas, nes tai daro neigiamą įtaką darbui, skatina smurtą. Emocijos tampa naikinančios tada, kai negali būti išgyventos, išreikštos, išgirstos. Jos gadina mūsų santykius, primindamos senas žaizdas, atgaivindamos praeities šmėklas, įsibraudamos į dabartį.
Kas yra emocijos?
Emocijos - tai subjektyvūs išgyvenimai, apibūdinantys reikšmingus gyvūno arba žmogaus poreikiams (motyvacijai) įvykius, reiškinius, situacijas ir skatinantys veikti atsižvelgiant į juos. Emocijos yra fiziologinės reakcijos, kurių funkcijos - padėti organizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų: skelbti aliarmą kilus pavojui, pasiruošti atlikti veiksmą, sustiprinti tapatumo jausmą, motyvaciją.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Emocijos - tai daiktų ar reiškinių sukelti malonūs (teigiamos emocijos) arba nemalonūs (neigiamos emocijos) pojūčiai. Jomis žmonės negauna informacijos apie daiktus, reiškinius, ar jų savybes, o tik išgyvena tam tikrus santykius su pažįstama tikrove. Žmogus negali būti abejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų padeda patenkinti poreikius, yra naudingi, kiti priešingai - kliudo patenkinti poreikius arba net kenksmingi fizinei ar psichinei žmogaus egzistencijai.
Mūsų norai ir jausmai yra neatsiejami. Galime teigti, jog emocijos yra tam tikru momentų kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jie turi tarpusavyje susijusius psichinius, somatinius ir elgesio komponentus.
Emocijos, jausmai ir nuotaika: skirtumai
Pirmiausia reikėtų atskirti emociją nuo jausmo, nes tai nors ir vartojama kaip sinonimai, bet neurofiziologiškai skiriasi. Emocijos atsiranda požievio srityje, migdoliniame kūne ir prefrontalinėje žievėje, kuriose sukelia biochemines reakcijas ir taip pakeičia mūsų fizinę būseną. Paprasčiau sakant, tai yra fiziniai pojūčiai įspėjantys ir informuojantys mus apie aplinkoje vykstančius procesus (pvz.: kovok arba bėk reakcija). Emocijos, kaip teigia mokslininkai, yra nesąmoningos, jos pasireiškia fiziologiniai pokyčiais, kaip greitesnis širdies plakinas, prakaitavimas, raumenų įsitempimas, kraujo perskirstymas tarp organų ir kt. Tuo tarpu jausmai yra jau sąmoninga mūsų reakcija į emocijas. Jausmai yra emocijų interpretacija, pvz.: padidėjęs širdies ritmas pamačius vilką, gali būti interpretuojamas, kaip pavojus ir sukelti išgastį, arba susižavėjimą. Tai priklausys, kurioje situacijoje mes pamatysime tą vilką, jei miške, tai išsigąsime, o jei zoologijos sode, tai susižavėjime. Tad, jausmai yra veikiami ir tuo pačiu sudaryti iš mūsų minčių, interpretacijų, situacinės aplinkos, kultūrinio paveldo, mūsų turėtos patirties. Pavyzdžiui, jei žmogų buvo užpuolęs šuo vaikystėje, jo smegenyse įsirašė informacija „šunys yra pavojingi“, tad vėliau dažnai būna, taip, kad pamačius panašų (arba bet kokį) šunį, kyla baimė, nes smegenys nori apsaugoti nuo to pavojaus, kurį jau žmogus buvo išgyvenęs.
Taigi, emocijos yra signalai apie mus supančią aplinką, siekiantys informuoti. Emocijos trunka sekundes, kartais minutes, o jausmai, kadangi tai jau susiję su mąstymu, trunka ilgiau minutes, valandas. Dar yra nuotaika, kuri nėra konkrečiai susijusi su kažkokia situacija, o daugiau tokia bendrinė būsena. Jai daro įtaką aplinka (oras, apšvietimas, aplinkiniai žmonės), fiziologija (maistas, fizinis aktyvumas, sveikata) ir mūsų psichinė būsena (į kur nukreiptas dėmesys ir dabartinės emocijos). Nuotaika trunka minutes, valandas ir kartais dienas.
Bazinių emocijų sąrašas
Šios keturios emocijos yra pačios svarbiausios žmogaus, kaip rūšies, išlikimui. Jei nejaustume ilgesio, tai neiškiltų pavojus gyvybei, bet štai be baimės vargu, ar ilgai temptume. Atrodo, viskas turėtų būti su tomis emocijomis aišku, bet, pasirodo, žmogus nebūtų žmogumi, jei neapsunkintų sau gyvenimo.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Na, čia sudėtingas klausimas. Nes mokslininkai nesutaria iki galo kaip tas emocijas apibrėžti, o dėl to ir jų skaičius laviruoja nuo 4 iki 27. Ir čia tik kalbant apie emocijas. O jei kalbėtume apie jausmus, tai jų yra dar daugiau, keli šimtai. Priklauso nuo kultūros ir kalbos kurie jausmai yra, o kurių nėra, nes tam, kad galėtume įvardinti emocija ar jausmą, turime žinoti ir mokėti žodį, kuris apibūdina emociją ar jausmą. Pavyzdžiui, Darvinas, 1872 m., išskyrė 5 emocijas: baimė, pyktis, liūdesys, laimė ir meilė. O 2017 m. mokslininkai Cowen ir Keltner išskyrė 27 emocijas. Polas Eckmanas tyrinėdamas veido ekspresiją, teigia, kad yra 7 bazinės emocijos: laimė, liūdesys, nuostaba, baimė, pyktis, pasišlykštėjimas ir panieka. Bet Glasgow universiteto mokslininkai apibendrino tuos pačius tyrimus ir teigia, kad yra 4 bazinės emocijos, o kitos emocijos priklauso nuo kultūrinių skirtumų. Šios 4 yra laimė, liūdesys, pyktis ir baimė. Dar yra mokslininkų, kurie nori emocijas apibrėžti kaip dviejų spektrų sąsają. Viename spektre yra žmogaus gera ar bloga savijauta, kitame ar žmogus yra ramus, ar susijaudinęs. Tad, tiksliai atsakyti kiek yra emocijų yra sudėtinga, kaip ir aiškiai pasakyti, kas ta emocija yra.
Visos emocijos yra svarbios ir visi jausmai yra svarbūs. Tad, kuo daugiau žmogus atpažįsta, tuo geriau. Kitas dalykas, kuris su tuo susijęs, tai net jei žmogus ir neatpažįsta ar nemoka įvardinti kokia tai emocija, jis turėtų mokytis išreikšti ją tinkamai, žodžiais, ramesniu tonu, o ne išveikti elgesiu, kuris ne tik jį, bet ir aplinkinius gali gluminti, o kartais ir įskaudinti (fizinis smurtas, emocinis smurtas dėl pakelto balso). Grįžtant prie to, kokias įsivardinti, tai sakyčiau šias 7, taip vadinamas bazines: laimė, liūdesys, nuostaba, baimė, pyktis, pasišlykštėjimas ir panieka. O po to jau yra tik variacijos pagal intensyvumą, pavyzdžiu, mažo intensyvumo pyktį vadiname nuoboduliu, o didelio - įniršiu. Šių emocijų užtektų daugeliui situacijų, net jei ir kitų nelabai žmogus žino ar negali įvardinti, tai gali sakyti, kad truputi pykstu arba labai pykstu.
Teigiamos ir neigiamos emocijos
Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Visgi išvengti vadinamųjų neigiamų emocijų - neįmanoma, ir nereikia. Nes jos mums padeda. Pavyzdžiui, baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo. Visos teigiamos emocijos - džiaugsmas, pasitenkinimas, entuziazmas ar meilė, pasak L. „Teigiamos emocijos leidžia pasiekti vadinamąją atpalaiduoto budrumo būseną, kurioje būdami galime pasiekti neįtikėtinų dalykų. Atsipalaidavęs, ramus ir gerai nusiteikęs žmogus per tą patį laiką padaro daugiau, užsibrėžtų tikslų pasiekia greičiau, o jo efektyvumas padidėja net kelis kartus. Tai suteikia žmogui dar daugiau teigiamų emocijų bei didina pasitikėjimą savimi“, - sako L.
Liūdesys - tai tarsi tiltas, tarp dviejų gyvenimo etapų. Juk norėdami pasiekti kitą upės krantą, nebandome tilto apeiti. Pasinaudokime liūdesiu, kad išgyventume įvykusią netektį ar praradimą. Tokiais atvejais liūdesį dažnai bandome nuslopinti, - staiga imame vaikščioti į kavines, diskotekas, labai intensyviai bendrauti. Deja, toks emocijos išstūmimas padeda retai. Išmokime eidami liūdesio „tilteliu“, jį išjausti, atsisveikinti su tuo, kas buvo. Tuomet pasiekę kitą krantą - naują gyvenimo etapą, turėsime jėgų juo džiaugtis ir mėgautis. Be to, juk ir liūdesys, ir pyktis, ir visos kitos emocijos praturtina mūsų sielą. Tarsi muzikos kūrinyje, kuriame esame melodija, - harmoningi emocijų akordai daro mus gilesnius, labiau patyrusius ir įdomesnius sau bei kitiems.
Kaip ugdyti teigiamas emocijas?
Štai keletas būdų, kaip ugdyti teigiamas emocijas:
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
- Sąmoningumas: Aukštos savimonės žmonės, visų pirma, sugeba savo emocijas atpažinti ir jas įvardinti. Tai yra pirmasis žingsnis siekiant kontroliuoti savo emocinę būklę. Maža to, aukštos savimonės žmogus iš anksto geba numatyti tam tikrus dirgiklius ar situacijas, kurios iššaukia vienokias ar kitokias emocijas, todėl gali sąmoningai jų išvengti.
- Teigiamų emocijų skatinimas: Vaikai pirmiausiai stebi suaugusiuosius ir mokosi iš jų. Teigiamos emocijos augina žmogaus pasitikėjimą savimi, brandina humoro jausmą, todėl ateityje jis ramiau žiūrės į nepalankias gyvenimo situacijas, o krizės metu greičiau sugebės susitvardyti bei priimti sprendimus, kurie jam padės krizę ne tik įveikti, bet ir iš jos pasimokyti.
- Dėkingumas: Dėkingumas yra stebuklingas įrankis, padedantis kurti gerą nuotaiką ir visapusišką gerovę. Jeigu jums bloga nuotaika, jeigu nejaučiate įkvėpimo, jeigu tai jau užsitęsęs jūsų emocinis būvis - vadinasi jūsų gyvenime tiesiog trūksta dėkingumo. Pradėkite dėkoti ne tik apžvelgdami gerus nutikusius dalykus prieš miegą, bet rašykite dėkingumo dienoraštį - kasdien po 10 naujų dalykų, už kuriuos esate dėkingi.
- Mėgstamų dalykų sąrašas: Visiškai paprastas, bet labai smagus būdas pasikelti ūpą yra susidaryti džiaugsmą jums keliančių dalykų sąrašą. Tuomet, kai nuotaikos nėra, šį sąrašą išsitraukiam, skaitom, jaučiam daug teigiamų emocijų, o perskaitę būtinai bent pora dalykų iš sąrašo atliekame ir nuotaika būtinai pasitaiso.
- Pozityvūs žodžiai: Išdrįskim pasakyti, kokius šiltus jausmus jaučiam. Negailėkime gerų žodžių, paskatinimo, pagyrimo, komplimento artimiems, ar net mažiau pažįstamiems ir net visai nepažįstamiems žmonėms. Labai svarbu, ne ką sakome, o kaip ir ką tuo metu jaučiame, nes būtent emocija, kurią sudedam į žodžius ir atlieka visą magišką veiksmą.
- Trumpa dienos apžvalga ir padėka prieš miegą: Labai verta prieš užmiegant trumpai mintyse apžvelgti gražiausius dienos momentus ir už juos padėkoti, įvertinant visus kad ir mažus teigiamus dalykus, kurių galėjo ir nebūti. Užmigę su tokiomis emocijomis, iš ryto garantuotai atsikelsime daug geresnės nuotaikos, o dėkingumas pamažu taps geru įpročiu.
- Atsipalaidavimas: Kūno skenavimas yra labai naudinga ir efektyvi meditacija, kuri gali padėti jums psichiškai ir fiziškai atsipalaiduoti ir grįžti į atsipalaidavusią būseną po patirtų įtampų ar stresų. Kūno skenavimo meditacija padės pajausti savo kūną, atpalaiduoti kūno sąvaržas, normalizuoti kvėpavimą, kraujotaką, darnią organų veiklą bei harmonizuoti patiriamas emocijas ir jausmus, gerinti gyvenimo kokybę.
Emocijų valdymas
Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką. Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save? Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą.
Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis - niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Pavyzdžiui, - tradicinė šeima. vaikai nubėga žaisti, vyras, pasiėmęs laikraštį, atsigula ilsėtis. Moteris, ką tik gaminusi ir tiekusi vakarienę, lieka viena prie neplautų indų stirtos. Gerai, jei ji leidžia sau atsipalaiduoti ir indų plovimą ramiai atideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai sukandusi dantis iš pykčio, kad ją visi paliko, „keturių namų kampų laikytoja“ plauna lėkštes tyliai niršdama. Neišreikštos emocijos „išlenda“ po valandos, dviejų ar trijų. Tokį pykčio proveržį gali sukelti vaiko prašymas padėti nuspalvinti knygelę, ar vyro klausimas, kur jo mėgiamas žurnalas. Deja, artimieji dažniausiai nesupranta, kad pyktis moteriai kilo daug anksčiau ir visai dėl kitų priežasčių. Tokių emocinių audrų galima išvengti, jei savo emocijų neslėpsime. Vienas iš šios situacijos sprendimo būdų galėtų būti tai, kad po vakarienės moteris pasakytų „ei, palaukit, kuris man galėtų padėti išplauti indus?“ arba „o kas man padės šiandien?“. Tik, aišku, prašyti reiktų ne priekaištaujant. Neslėpdami jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.
Dažnas atvejis, kai demonstruojame jausmus, kurių nėra, ar specialiai išryškiname kažkokią savo emociją. Nors patys sau nesame linkę prisipažinti, taip mes manipuliuojame jausmais, siekdami naudos ar bandydami kažkam patikti. Mes šypsomės darbe, tačiau tai darome dėl stereotipų, - kad patiktume viršininkui ar klientui. Ilgainiui nenuoširdūs jausmai gali prie mūsų prilipti taip pat, kaip prie amerikiečių - jų nenykstanti dirbtina šypsena. Bet juk taip galime paprasčiausiai nebeatsirinkti, kokie esame iš tikrųjų. Nustoję suprasti, ką jaučiame, rizikuojame susirgti. Slopinant tikruosius jausmus gali kilti nerimas, depresija, atsirasti sunkumų bendraujant su kitais. Tokiu atveju kartais tenka kreiptis ir į specialias metodikas taikančius specialistus. Kokias emocijas slopinti, o kokias rodyti, - mokomės visą gyvenimą. Dažnai tai lemia ir tai kas mums naudinga. Tačiau slopinimą galime atsinešti ir iš vaikystės. Pavyzdžiui tokia situacija. Mama pyksta. Mažas vaikas klausia, - tu pyksti? Mama sako, - ne, aš nepykstu. Ir vaikas, kuris mokosi jausmų, nebesupranta. Iš to, kaip jis jaučia mamą, ką mato iš jos išraiškų, jam atrodo, kad ji pyksta, tačiau mama tą jausmą nuneigia. Vaikas susidaro sau nuomonę, kad tai nėra pyktis ir išmoksta pats nepripažinti savo pykčio, išstumia jį. Taip atsitinka dėl to, kad mama neadekvačiai vaikui išsako savo būseną. Jai reikėtų pasakyti, - taip, aš pykstu. Tuomet vaikas galėtų suformuoti tinkamą pykčio suvokimą. O kitaip vaikas supranta, kad pykti negalima ir išmoksta slopinti tą pyktį.
Skatinant neslopinti emocijų, nereiškia, kad jas reikia reikšti bet kaip. Nevaldomos emocijos, neatitinkančios situacijos, yra nekonstruktyvios. Tačiau išreikšti pyktį, jei troleibuse drimba jau penktą kartą mina mums ant kojos, - būtina. Nes kitaip ne tik nuskriausime save ir rizikuosime „išsilieti“ ant nekaltų žmonių, bet ir atrodysime kitiems pasipūtę, uždari ir nesuprantami.
Emocijų paleidimas: mitai ir realybė
Emocijos trunka kelias sekundes, tad nieko ten nereikia paleisti, nes jos pačios praeina, kaip atėjusios. Čia daugiau kalba eina apie jausmus, o jiems įtaką daro mūsų mintys, interpretacijos, prisiminimai, aplinka ir pan. Tad, šiuo atveju, kai pastebime emociją (jei ją pastebime), galima pabandyti ją įvardinti ir tuo pačiu paieškoti jos priežasties (situacija, mintys, prisiminimai). Jei išmokstam įvardinti emociją su priežastimi, galime kilti į kitą etapą, kai tiesiog pajaučiam emociją ir ją įsivardinam, o tada dar vienas etapas, kai tiesiog pajaučiam emociją ir išbūnam su ja. Išbuvimas pasireiškia tuo, kad stengiamės nesuteikti jokios interpretacijos tam ką jaučiame, na, kad nėra tai nei gerai, nei blogai, tiesiog tai yra. Sunkiausia žmogui yra tada, kai jis fiziškai jaučia emociją ir tada prideda kokią nors interpretaciją, pavyzdžiui, jaučia širdies plakimą, nes nerimauja, kaip seksis darbo pokalbyje, ir tada ateina minčių, kad tokia savijauta yra negerai, tai reiškia, jog jis silpnas, negali susitvarkyti su savimi ar pan. Tai pati emocija yra tiesiog emocija, nes laukia svarbus įvykis, tačiau interpretacija sukuria jausmą ir jis tada pasilieka ilgiau. Tai žmogų kankina interpretacija, o ne pats pojūtis. Nors ir pats pojūtis gali būti nemalonus, bet jei jį interpretuosime kaip pavojingą, tai jausimės dar blogiau. Tada užsisuka toks ratas, lyg panikos atakos metu (pradeda stipriau plakti širdis, interpretuoja, kad tai yra širdies smūgis, tada dar labiau išsigąsta ir dar stipriau pradeda plakti širdis).
Grįžtu prie klausimo kaip paleisti. Tai pradžioje mokomės sąmoningai pastebėti, kokią emociją jaučiame, kurioje kūno vietoje ji jaučiasi, koks jos pobūdis, tada mokomės tą pojūtį toleruoti, nes jis dažnai būna nemalonus, atrandame, kad tokie pojūčiai yra normalūs ir atsiranda visiškai normalios veiklos metu (tačiau tuo metu situacija kitokia ir tų pojūčių neinterpretuoja neigiamai): lipant laiptais, bėgant, sekso metu, greitai kvėpuojant, sukantis aplink savo ašį ir pan. Na, o tada jau mokomės išbūti su savo nemaloniai pojūčiais, logiškai žinodami, kad tai tėra pojūčiai ir stengdamiesi tų pojūčių niekaip neinterpretuoti.
Užspaustos emocijos: psichologinė ir fizinė žala
Fizinė žala atsiranda per psichosomatiką, kai atsiranda kūno skausmai, kažkokie neaiškūs simptomai, kurių priežasčių gydytojai negali rasti. Psichologinė žala yra negalėjimas pilnai patirti pasaulio su savo visomis spalvomis. Ilgai užspaudus nemalonias emocijas, pradedama nejausti ir malonių, tad gyvenimas tampa, toks labiau iš proto, o ne iš jausmų. Žmogus žino racionaliai, kad kažką turėtų jausti, ir lyg galvoja, kad jaučia, bet paklausus, kur tas jausmas yra, tai dažniausiai jis būna galvoje, minčių pavidalu.
Tokiu atveju gelbėtų kūno terapija labiau už tarkim standartines psichoterapijos formas? Kad jau kalbam apie somatiką? Sunku pasakyti, ar tai būtų geriau, bet aišku viena, kad kūno psichoterapija turi priemones prieiti prie kūne „užfiksuotų ar glūdinčių“ traumų. Jei kalbėtume tik apie „talking therapy“, kur psichoanalitinė, psichodinaminė, standartinė antros bangos kognityvinė ir elgesio terapija, tai tada kūno terapija tikrai geriau. Bet pvz. geštalto terapijoje daug dirba su kūnu, tai jiems lengviau.
Kelias į sveikimą šiuo konkrečiu atveju? Tiems racionaliesiems? Nes kalbos terapijoje paprastai niekur nenuveda, kai racionalus protas veikia automatu. Tai mano konkrečiu atveju arba kūno terapijos formos, arba schemų terapija, dar IFS (internal family systems) terapija, kuri bando prisikasti prie dalių, kurios neleidžia jausti, naudoja vaizduotę to atkapstymui. O pačiam žmogui, tai bandyti prisiminti savo vaikystę ir tas situacijas, kuriose jautė malonius jausmus, ir tiesiog su tais prisiminimais pabūti, juos vizualizuoti ir bandyti pajusti kuriose kūno vietose, kokie subtilūs pokyčiai atsiranda.
Emocinio raštingumo ugdymas
Nuo mažumės, kai tik kūdikis gimsta, jau galima jį mokinti emocijų pavadinimų, su jais kalbėtis žodžiais, kurie išreiškia emocijas. Pradėjus jiems kalbėti, galima mokyti tų žodžių ir ką jie reiškia. Mokytis per paveikslėlius, ką reiškia besišypsantis veidukas, o ką nuliūdęs ir pan. Kuo anksčiau pradėsime, tuo geriau bus.
Kada nerekomenduojama mokintis paleidimo?
Priklauso nuo to, kiek žmogus geba mąstyti, nes jei sunki depresija, tai mąstymo procesai yra sutrikę, tiesiog yra labai daug jausmų ir sunku apie kažką galvoti. Nėra nei jėgų, nei sugebėjimo, tad tam reikia laiko, kol grįžtama prie gebėjimo aiškiai mąstyti, o tada jau galima dirbti su jausmais ir tai, kaip ten juos paleisti. Dažnai stengiamasi nukreipti į fizinį aktyvumą, kad žmogus judėtų bei fokusuojamasi į veiklas su kitais žmonėmis, rūpinimusi kokiais nors gyvūnais ar pan. Bet ne į savo minčių ir jausmų interpretavimą ir ruminavimą.
Tiesa, kalbant apie paleidimo būdus, jei naudojama meditacija ir ypač gili, arba kvėpavimo pratimai, tai nerekomenduojama žmonėms, kurie serga šizofreniją ar yra patyrę psichozę.
#