Psichologija, kaip mokslas, tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas bei mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys, nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos. Viena iš psichologijos sričių - asmenybės psichologija, kuriai priskiriamos psichologinės teorijos, nagrinėjančios žmogų kaip visumą. Asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais.
Asmenybės teorija bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie, autoriaus nuomone, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui. Tuo tarpu teorijos, analizuojančios tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės teorijos, pavyzdžiui, suvokimo, klausos, atminties teorijos.
Asmenybės teorijos yra platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t. y. aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.
Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Pagrindiniai veiksniai, lemiantys asmenybę
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse.
Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Į šį klausimą panašus, bet jam netapatus, yra ir klausimas, kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais, galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką.
Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Vystymosi įtaka elgesiui
Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį.
Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens.
Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį.
Taip pat skaitykite: Žmogaus charakteris ir vardo raidė R
Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Unikalumas ir tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių.
Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos.
Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos.
Asmenybės struktūra ir procesai
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos. Į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. Visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Procesas - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Netinkami elgesio tikslai
Individualioji psichologija problemų keliantį vaikų elgesį stengiasi suprasti ir padėti jį spręsti per netinkamų tikslų pažinimą bei koregavimą (nuoroda į ankstesnį straipsnį). Šios provokuojančios situacijos pažeidžia tai, ką laikome savo ribomis, ir dažniausiai jaučiasi lyg aplinka būtų pareikalavusi iš mūsų kažko, ko nenorime/negalime duoti arba - neduodanti, to, ko tikimės, jaučiamės verti gauti. Čia dažniausiai kyla konfliktas.
Abi šios pozicijos yra teisėtos, gali būti puikiausiai argumentuotos ir pateisintos, tačiau dėl to nė kiek ne lengviau sprendžiamos. Iš esmės bet kurioje konfliktinėje situacijoje galima arba jaustis teisiam ir ventiliuoti emocijas arba spręsti susidariusią situaciją. Kaip bebūtų apmaudu, išspręsti problemą pasidavus emocijom ir apimtam teisumo jausmo, neįmanoma. Tai buvo blogoji naujiena, o geroji yra ta, jog užtenka vienos pusės apsisprendimo nesivelti į konfliktą, vieno pasiryžusio prisiimti suaugusiojo atsakomybę, ir konflikto nebebus.
Jeigu žiūrėti į konfliktinę situaciją, kaip į tokią, kurioje kitas žmogus elgiasi lyg vaikas (kitas, nes Jūs jau apsisprendėte būti suaugusiu) savo netinkamu elgesiu siekiantis tam tikrų tikslų, būtina šiuos tikslus atpažinti ir jų netenkinti. Tokiu būdu parodant, kad viena ar kita elgsena yra paprasčiausiai neefektyvi.
- Pirmasis netinkamo vaikų elgesio tikslas - tai dėmesys. Galite įtarti, jog kitas žmogus trokšta Jūsų dėmesio, jeigu apima susierzinimas. Pavaldiniai gali to siekti vėlavimu, už kurį išsamiai atsiprašo, kolegos - nuolatiniu patarimo prašymu. Dirbant ugdymo ar mokymo įstaigose - dažni tėvų skambučiai, klausinėjant apie vaiko pasiekimus, sunkumus. Tokia situacija gali kurį laiką džiuginti, nes jaučiatės tarsi saulė, kurios spinduliuose visi nori pasimaudyti, tačiau būna, jog atsibosta šildyti bei šviesti, nes kiek beduotumėt, vis tiek ne gana. Negana todėl, kad kaip ir vaikai pertraukiantys mamą kas antrame sakinyje, taip ir suaugusieji, siekdami dėmesio, niekada juo nepasitenkina.
- Antrasis netinkamo vaiko elgesio tikslas jau kur kas agresyvesnis, tuo pačiu, dažniau pastebimas kaip suaugusiųjų konflikto dalis - tai jėgos siekimas. Kaip ir visi kiti tikslai, šis siekis gali įgyti įvairiausias formas - nuo tiesaus abejojimo jūsų sprendimu iki manipuliuojančio aukos pozicijos prisėmimo paverčiant jus agresoriumi ten, kur visai nesinori. Vienaip ar kitaip šis žmogus sukels jums pyktį. Jūs jausitės, kad abejojama jūsų kompetencija, norima pasirodyti didesniu, pranašesniu, geriau žinančiu. Susiduriant su vaikų tėvais - tai gali būti patarimai mokytojui kaip dėstyti savo dalyką ar išsamūs paaiškinimai, kokios priežiūros reikia ikimokyklinukui. Už šio elgesio paprastai slypi kompetencijos jausmo trūkumas, tikėjimo savo sugebėjimais, galimybėmis save realizuoti. Tada bandoma sumenkinti kitų, aplinkinių kompetenciją, nuvertinti jų saviraišką. Mūsų konkurencingoje verslo aplinkoje toks elgesys gali būti traktuojamas, kaip įprasta praktika, tačiau iš esmės tai tėra lenktyniavimas, kuriame svarbiausia pralenkti kitus, o ne pasiekti kažkokius realius veiklos rezultatus. Kaip ir pirmuoju atveju, šioje situacijoje svarbiausia atpažinti savo jausmus, nepasiduoti kylančiam pykčiui ir nepulti kontratakuoti.
- Trečioji situacija sukelia jausmą, kad kitas žmogus jau ne šiaip su jumis varžosi, o tiesiog nori sunaikinti. Jo žodžiai ar veiksmai kelia tikrų tikriausią skausmą, lyg būtų užkliudytos jautriausios sielos stygos. Čia galite pradėti save kaltinti, kad per daug skausmingai reaguojate. Taip nėra - mes esame socialios būtybės ir jeigu kitas žmogus į mus nukreipia iš savo vaikystės atsineštą keršto siekį, nieko nuostabaus, kad mums kyla gilus menkavertiškumo patyrimas ir noras atsirevanšuoti. Tačiau kaip jau ir minėjau, mes galime arba duoti kelią emocijoms arba spręsti problemas. Mūsų nepavyks pažeminti, jeigu nesutiksime pajausti pažeminimo ir neįskaudins, jeigu neįsiskaudinsim.
- Labiausiai nusivylę, nieko nepasiekę ankstesnėmis priemonėmis vaikai pasiduoda bejėgiškumui ir apatijai. Kartais taip elgiasi ir suaugusieji kai kuriomis aplinkybėmis visai ignoruodami savo atsakomybę, sugebėjimus, išgales. Tarsi tėvai, kurie įstumia vaiką pas psichologą į kabinetą ir išbėga savo reikalais, tarsi kolegos dėl savo nesėkmių kaltinantys visus aplinkui. Tas pabėgimas nebūtinai fizinis, jis dažnai būna psichologinis jausmas, kad žmogus lyg smėlis, ką tik išbėgo pro pirštus. Šalia tokio žmogaus mes patys pasijaučiame bejėgiai.
Netinkami vaikų elgesio tikslai suaugusių elgesyje mums gali būti lyg užuominos, padedančios susiorientuoti emociškai sunkiose situacijose, ir pasistengti užaugti. Vadovaujantis kylančiomis emocijomis svarbu atsiminti, kad ir mūs pačių jausmai gali būti susiję ne tik su pačia situacija, bet ir su daugybe kitų aplinkybių.
Individualiosios psichologijos principai
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio.
Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę.
Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Galbūt prie vairo, tikėdamiesi kuo greičiau pasukti į kairę, gal prie teatro kasos, o bilietai tuoj gali baigtis, gal universitete prie kopijavimo aparato, o pertrauka trumpa. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi.
Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai.
Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą.
Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų.
Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t. Mūsų fantazija kartais gali būti beribė neigiama prasme.
Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką” (R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi.
Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai: 1) dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys; 2) jėgos kova -vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus; 3) kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas; 4) pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali. Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu.
Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką. Apie tai, kad taikant šią terapiją kiekvieno kliento, jo logikos unikalumas yra svarbesnis nei metodas ar diagnozė, dar kalbėsime.