Įsivaizduokite situaciją: kuklus, tylus jaunuolis scenoje virsta ekspresyviu, valdingu dainininku. Tai sukrečia ir verčia susimąstyti apie asmenybės transformaciją. Tačiau šis straipsnis nebus apie tai. Straipsnis bus apie žmogaus kaukę psichologijoje.
Ar įmanoma, kad tikrasis žmogaus „Aš“ - tai vienas ir tas pats veidas visose gyvenimo situacijose? Ar žmogus, kuris darbe yra griežtas vadovas, o namuose - ramus ir pasyvus, darbe vaidina užsidėjęs griežto vadovo „kaukę“? Ar santūrus elgesys viešumoje slepia sadistinę natūrą? O gal švelnumas vaikams ir kategoriškumas partneriui taip pat yra kaukės?
Daugelis atsakytų neigiamai, nes suvokia, kad skirtingose situacijose ir su skirtingais žmonėmis jaučiasi skirtingai, todėl ir elgiasi skirtingai. Jei po kažkokia „kauke“ žmogus tariamai slepia tikrąjį „Aš“, tai kas jis tada su ta kauke? Ar tai reiškia, jog visą savo gyvenimą, vos tik peržengus namų slenkstį, mes kažką vaidiname? Ar tai būtų realiai įmanoma? Visą gyvenimą vaidinti? Net profesionalūs aktoriai nesugebėtų vaidinti „non stop“. Žmonės nevaidina savęs. Žmonės turi savybę keistis ir būti skirtingi priklausomai nuo situacijos, aplinkybių ir žmonių su kuriais bendrauja. Kuo įvairiapusiškesnis žmogus, tuo daugiau veidų jis savyje turi ir tuo daugiau įvairios savirealizacijos jam prireikia.
Savirealizacija Ir „Purvas“
Žmogus eikvoja savo laiką purviniems komentarams ne šiaip sau. To reikalauja jo savastis. Vienam norisi išreikšti savo nuomonę, nes galbūt tik toje erdvėje jis turi terpę ją pareikšti arba mano, jog ji yra tokia svarbi, kad turi būti pareikšta. Trečias mėgaujasi kažką įžeidinėdamas, nes tik žemindamas kitus, turi galimybę parodyti savo didingumą. Jei viso to „purvo“ žmogus nenešiotų savyje, neturėtų ir poreikio jo realizuoti.
Tačiau, net ir tada, kai žmogus dergia ant kitų pasislėpęs po inkognito vardu, tai nereiškia, kad tai yra vienintelis jo tikrasis “aš“ - tikrasis žmogaus veidas, kurį visuomenėje jis slepia dangstydamasis po kaukėm. Tai tik reiškia, jog jis realizuoja tą savo asmenybės pusę, kurios nenorėtų tapatinti su savo identitetu. Ir nežinia, kas yra blogiau: slėpti savo juodąją pusę, nes tau ji nepatinka ar daryti tai viešai, atvirai, garsiai, meluojant sau ir kitiems, jog tai tik vaidmuo - visuomeninis personažas.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Net aktoriai geriausiai atlieka tuos vaidmenis, kurių charakterio dalelę jie patys savyje nešiojasi. Ne šiaip sau vieni būna išskirtinai komedijų aktoriai, kiti visą karjerą atlieka tik blogiukų personažus, o treti sugeba būti universalūs. Mokėti gerai suvaidinti, tai mokėti gerai įsijausti į vaidmenį. O gerai įsijausti į vaidmenį pavyksta tik tiems, kurie sugeba savyje atrasti vaidinamo personažo dalelytę.
Žmogus nėra vienaląstė ameba. Nėra vienas ir tas pats veidas, turintis vienodą elgesio modelį, pasireiškiantį visose gyvenimo situacijose. Net po daugelio metų artimas žmogus, gali vieną dieną stipriai nustebinti vien dėl to, kad naujos aplinkybės atvėrė dar vieną jo veidą.
Darbas Ir Savirealizacija
„Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs” - gerai žinomas lietuviškas posakis. Tačiau tikrai ne visi tuo tiki. Atsidavimas, užsidegimas, užsiimant mėgstama veikla, tikrai sveikintini dalykai. Kiekvienas iš mūsų darbe praleidžiame didžiąją dalį savo gyvenimo, tad turėtume į jį eiti su džiaugsmu, o ne kančios išraiška veide. Tačiau viskas, kas per daug, nesveika. Iš pradžių darbas gali atrodyti kaip situacijos primestas prioritetas. Galime galvoti, jog pasikeitus aplinkybėms, mes persidėliosime prioritetus. Niekas gyvenime neatsitinka be reikalo. Taip ir poreikis, užpildyti visą savo laisvą laiką darbu, gimsta ne iš niekur. Taip pat ir aplinkybės ne visada mus verčia taip pasirinkti. Sprendimą galima surasti iš kiekvienos situacijos.
Vidinės Tuštumos Užpildymas
Šiame technologijų pasaulyje nemažai žmonių vis dažniau ima jaustis vienišais. Socialiniai tinklai iškreipia tikrovę ir priverčia žmones manyti, jog, jei negyvena tobulo gyvenimo, negalės sukurti tvirtų ryšių su aplinkiniais. Taip pat žmonės tiek įsitraukia į virtualų pasaulį, kad pamiršta kaip gyventi realybėje, bendrauti su draugais ir artimaisiais. Todėl bet koks susidūrimas su tikrove, sukelia didžiulį vidinį diskomfortą, nerimą ir norą užsidaryti savyje. O pasilikimas vienu du su vidiniu aš gali būti bauginantis. Žmogus pradeda dialogą su seniai užmirštu, paliktu giliai viduje gyvenančiu vaiku. Tas vaikas turės daug neišspręstų problemų, neatsakytų klausimų. Ar žmogus pasiruošęs su tuo tvarkytis? Juk lengviau savo mintis užimti svarbesniu užsiėmimu - darbu.
Panirus į darbus galima pabėgti nuo vidinio skausmo, kaltės, pykčio, savigraužos dėl padarytų klaidų santykiuose su kitais asmenimis. Pasiekę norimų tikslų, aplenkę mus įskaudinusius asmenis, gausime vienkartinį dopamino pliūpsnį, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai neišgelbės nuo susidūrimo su mūsų vidiniame pasaulyje užsilikusiomis neigiamomis emocijomis. Svarbu suvokti, jog mūsų vertė nepriklauso vien nuo rezultatų darbe ar santykių sferoje. Mes kiekvienas esame unikalūs ir vertingi. Tą įsisąmoninti privalome patys, tik tada išnyks noras kažką įrodinėti kitiems. Apskritai, savęs tobulinimas darbinėje sferoje labai sveikintinas dalykas, tačiau reiktų nepamiršti ir vidinio, emocinio intelekto kėlimo.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Perfekcionizmas Ir Baimė
Perfekcionizmas - dar viena žalinga savybė tuo atveju, kai ji tampa pagrindiniu charakterio bruožu. Perfekcionizmas veda prie pastovaus savęs lyginimo su kitais, nepasitenkinimo savo darbu, stipria savikritika. Baimė dėl galimos nesėkmės, kuriant tarpasmeninius santykius. Žmonės, nukentėję ankstesnių santykių metu, dažnai bijodami dar kartą išgyventi didžiulį emocinį skausmą, atsiriboja nuo galimybės įsileisti naują asmenį į savo gyvenimą. Taip pat po nesėkmingų santykių būna labai sunku pripažinti sau, jog greičiausiai reikalinga pagerinti savo socialinius ir emocinio intelekto įgūdžius. Taigi, užsitęsęs darboholizmas gana dažnai slepia daug gilesnes psichikos problemas.
Veidoskaita: Mokslas Ar Pseudomokslas?
Nespręsti apie žmogų iš jo išorės, žvelgti giliau - tokias pamokas kiekvienas gauname dar vaikystėje. Ne veltui ir liaudies išmintis ragina „Nespręsti apie knygą iš viršelio“. Naujausiame Lietuvos skeptikų draugijos tyrime „Veidoskaita ir veidotyra - nei skaito, nei tiria“ atskleista, kaip diskriminuojami ir menkinami žmonės su tam tikrais veido bruožais. Ką apie tokią praktiką mano žmogaus psichikos ekspertai? Gal iš tiesų žmogaus veidas byloja apie jo charakterį?
"Žmonės mėgsta turėti kontrolės jausmą, net jei jis remiasi klaidingais duomenimis“, - J. Neverauskas. Nors veidoskaitininkai šią sritį vadina mokslu, mokslo bendruomenė su tuo nesutinka. Psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas atkreipia dėmesį, kad ši praktika yra klaidinanti ir gali turėti neigiamų pasekmių. „Veidoskaita gali atrodyti nekalta ar net įdomi praktika, tačiau ji turi rimtų pasekmių tiek individui, tiek visai visuomenei. Nors kai kurie gali laikyti ją „natūraliu“ būdu daryti išvadas apie žmones, iš tiesų ši praktika dažnai yra žalinga, diskriminuojanti ir pagrįsta klaidingais įsitikinimais“, - teigia psichoterapeutas dr.
Anot jo, tvirtų ir universalių mokslinių įrodymų, jog veido bruožai gali patikimai atskleisti žmogaus charakterį ar asmenybę, nėra. „Veidas taip pat gali atspindėti ir emocines traumas - ilgalaikės emocinės būsenos gali turėti įtakos veido raumenų tonusui, raukšlių formavimuisi ir netgi kaulų struktūrai. Jam antrina ir Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas Antanas Kairys. „Mano supratimu, paprasta veidoskaita yra jokio tikslumo neturintis dalykas ir net turi grėsmių. Dažniausiai veidoskaitos teiginiai yra grįsti stereotipais ar panašiais įsitikinimais. Kai sugrupuojame didelę grupę žmonių ir sakome, kad jie pasižymi tais pačiais bruožais, mes automatiškai darome klaidą. Nes žmonės yra daug įvairesni“, - sako A.
Gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis veidoskaitą prilygina tokiems pseudomokslams kaip astrologija ir įžvelgia savaime išsipildančios pranašystės grėsmę. „Čia kaip su astrologija - kas tiki, tam veikia, kas netiki, tam neveikia. Taip veikia savaime išsipildančios pranašystės. Jei tikiu, kad mano bruožai yra „sėkmingi“, tai labiau atkreipsiu dėmesį į tuos atvejus, kai man sekasi. Jei tikiu, kad mano bruožai „nesėkmingi“, labiau atkreipsiu dėmesį į savo patiriamas nesėkmes. Veidoskaitininkai yra kaip būrėjai, kurie gali pasakyti žmogui tam tikrus dalykus, kuriuos jis nori išgirsti. Ir jis jais patikės“, - teigia D.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Anot žmogaus psichologijos ekspertų, tikėjimas veidoskaita būdingas tiems, kurie stokoja pasitikėjimo savimi ir kritinio mąstymo. „Pavyzdžiui, žmogui labai nesiseka ir jis neturi atsakymo, kodėl taip yra. Staiga ateina veidoskaitos atstovas ir paaiškina, kodėl jam nesiseka ir ką jam daryti. Jei žmogus turi kopriklausomybę nuo kitų žmonių, jam labai tinka veidoskaita ir panašūs dalykai. Veidoskaitininkai, būrėjai, astrologai duoda aiškų atsakymą, ką žmogui daryti gyvenime. Atsakymą, kurio jis negavo niekur kitur. Ir jam viskas tampa aišku“, - sako psichoterapeutas D.
„Žmonės visuomet domėjosi tokiais dalykais: regresinė hipnozė, psichokosmologija, praeities gyvenimų paaiškinimas, net konsteliacijos. Dabar veidoskaita turi savo bangą. Manau, kad tokie dalykai visuomet buvo populiarūs, tik mastai buvo mažesni, nes nebuvo tokio prieinamumo. Be to buvo kur kas daugiau gėdos tai daryti. Dabar žmonės tapo daug atviresni, socialiniai tinklai atvėrė galimybes rodyti ir pasakoti, ką nori. Tam padeda ir algoritmai. Jei žmogus pasidomėjo, pavyzdžiui, astrologija, algoritmas gali šalia išmesti veidoskaitą. Tačiau kodėl kartais į veidoskaitą ir panašias sritis pasineria net, regis, kritiškai mąstantys, išsilavinę žmonės?
„Veikia toks mąstymo iškraipymas kaip patvirtinimo šališkumas. Pavyzdžiui, žmogus, kuris perskaitė apie nosies formą, raukšlę ar kitą bruožą, daug lengviau prisimins atvejus, kurie sutampa su tuo aprašymu, nei atvejus, kurie tam prieštarauja. Tokie kognityviniai šališkumai išsivystė evoliuciškai, kad padėtų greičiau įvertinti esamą situaciją ar priešais stovintį žmogų. Evoliuciškai tai buvo naudinga, tačiau šiuolaikiniam žmogui toks „greitas mąstymas“ nebetarnauja - sako psichoterapeutas J.
„Mūsų protėviai turėjo greitai nuspręsti, ar nepažįstamas asmuo yra draugas ar priešas. Veido išraiškos ir bruožai buvo naudojami kaip greiti socialiniai signalai. Pavyzdžiui, platus žandikaulis galėjo rodyti didelį testosterono lygį (galimą agresiją). Pasak jo, žmogaus smegenys natūraliai ieško ryšių ir pasikartojančių modelių. Jei žmogus sutiko du nesąžiningus žmones su tam tikrais veido bruožais, jis gali nuspręsti, kad visi su tokiais bruožais yra nesąžiningi.
„Žmonės mėgsta jaustis užtikrinti ir kontroliuoti situacijas, ypač socialines. Veidoskaita suteikia iliuziją, kad galime „nuspėti“, koks yra žmogus, tiesiog pažvelgę į jo veidą. Tai padeda sumažinti socialinį nerimą, nes atrodo, kad galime „skaityti“ žmones. Žmonės mėgsta turėti kontrolės jausmą, net jei jis remiasi klaidingais duomenimis“, - aiškina J.
Kol vieniems veidoskaita tėra įdomus žaidimas, kiti ja šventai tiki ir atsižvelgdami į veidoskaitininkų rekomendacijas renkasi profesiją, gyvenimo kelią ar net partnerį. „Kai kuriuos žmones tai gali išgąsdinti ir padaryti depresyvius. Jei, anot veidoskaitininko, tavo veidas sako, kad nieko gero su tavimi gyvenime nebus, tai gali žmogų labai neigiamai paveikti“, - įspėja psichoterapeutas D.
Sumenkęs pasitikėjimas savimi, diskriminacija, paviršutiniškas ir klaidingas savęs bei pasaulio suvokimas - tokias pasekmes žmogui ir visuomenei įvardina dr. J. „Jei tam tikri veido bruožai laikomi „pageidaujamais“, tai gali lemti diskriminaciją darbo rinkoje, politikoje ir net teisinėje sistemoje. Tyrimai rodo, kad patrauklesni žmonės dažniau gauna aukštesnius atlyginimus ir geresnes darbo pozicijas. Politikai, kurie atrodo „patikimi“ (turi simetrišką veidą ir aiškius bruožus), dažniau laimi rinkimus, nors jų kompetencija gali būti abejotina.
„Kai kuriems žmonėms turbūt reikia patirti tai, kad jie suprastų, jog niekas nepaaiškins, kaip gyventi. Gyvenime niekas nežino, ką mums reikia daryti. Kokią specialybę rinktis, kokį darbą dirbti, su kokiu partneriu būti. Visą tai mes turime atrasti patys“, - sako D.
Nuoširdumas Ir Kaukės
Kas gi iš to išeina? Jie vadina nuoširdų bendravimą "kongruentišku" - kai žmogus yra tiesiog atviras ir kalba, ką jaučia, mato ir galvoja. Antras teiginys - kad žmonės jaučia pašnekovo nenuoširdumą - pagrįstas transakcine analize. Jos kūrėjas kanadietis Erikas Bernas išskiria vadinamąjį "formalų" bendravimą, kai žmonių tikslas - apsikeisti informacija ar palaikyti saloninį pokalbį. Nieko čia baisaus, anot Berno, neatsitinka. Nueis žmogus namo ir bendraus nuoširdžiai, jei jam to reikia. Trečią tezę - apie kaukių žalą sveikatai - pagrindžia psichosomatikų Reicho, Aleksanderio ir Loweno darbai.
Tačiau Deilo Karnegio idėjos buvo ir tėra populiarios. Prisiminkime: šypsokimės! kalbėkime tik apie tai, kas įdomu mūsų pašnekovams! dažniau sakykime "taip!"; raskime bent vieną patrauklų pašnekovo bruožą… Manau, kad geriausia būtų prisiminti tai, kad asmeninės problemos - tai tiesiog tokios emocijos. Būtent. Tai yra tuomet, kai iš mūsų reikalaujama susikaupti, nusišypsoti ir dirbti! Būtent - reikia dirbti nepamirštant savo emocijų. Reikia derinti veiklą su jutimais.
Mums gali padėti kultūros, kuriose mandagumas yra aukščiausia vertybė. Mes žinome dvi tokias kultūras - britų ir japonų. Britų bendravimas - šalta, taktiška, mandagi kaukė. Britas neatsiprašęs nepasako, kas jam nepatinka. Užėjęs į tualetą ir aptikęs ten damą, britas sako: "atleiskite, sere". Ką daro britų kultūra su emocijomis? Prisiminkime senus filmus apie Džeimsą Bondą. Bondas pakliūna į priešo rankas ir priešas liepia jam lipti į kamerą. Lietuvis nusikeiktų. Šnipas atsako: "Maybe later". Japonų mandagumas yra besaikis. Japonai nuolat lenkiasi ir sako "taip". Tačiau daro viską savaip. O ką jie daro su emocijomis? Jie paverčia jas sentimentalumu. Ką tai reiškia? Tai nepaprastai akcentuojamos estetinės emocijos - susižavėjimas, meditavimas į gražius dalykus, tai - skonio kultas. Japonas gali viešai pravirkti sužinojęs apie viršininko mamos mirtį. Japonai gerbia meditaciją - akistatą su savo mintims ir emocijomis. Čia jums ne televizorius ir ne lietuviškas ginčas prie alaus… Juk lietuviui reikia laukti vakaro, kad išsikrautų, o dabar jis darbe…
Taigi iš šių dviejų kultūrų mes galime išmokti, jog emocijas galima suderinti su mandagumu. Britai moko mus, jog agresiją galima reikšti pabrėžtinu mandagumu ir ironija. O tas, kad mūsų darbinės kaukės gali būti įvairesnės, šiltesnės. Iš pradžių įpraskime priešiškumą reikšti pabrėžtinu mandagumu ir ironija. Įpraskime įsijausti, užjausti ir nebijokime būti sentimentalūs su bendradarbiais. Tik kaukė, kuri labai gyvai išaugs iš mūsų tikrų jausmų. Kaukė kūrybiška ir ilgainiui tampanti mūsų tikrojo "aš" dalimi.
Jungo Asmenybės Teorija
Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą.
Ego
Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
Individuali Pasąmonė (Personal Unconscious)
Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai.
Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku - pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų.
Kolektyvinė Pasąmonė
Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus.
Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios.
Archetipai
Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių - archetipų - būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psyche.
Persona
Tai kauke, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kauke užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija -inflation).
Anima Arba Animus
Jugas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psyche turi maskulininių aspektų - animus archetipas, o vyro psyche - femininių - anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų.
Šešėlis
Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis - būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu - jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psyche tampa negyvybiška. Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę.
Savastis (Self)
Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psyche sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima.
Ekstraversijos Ir Introversijos Nuostatos
Dauguma mūsų suvokimo ir reakcijų į išorinį pasaulį yra nulemiami ekstraversijos arba introversijos nuostatos. Ekstraversija - tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu, o introversija - ties vidiniu, t.y., ties savimi. Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būdą. Introvertiški žmonės - užsidarę, dažnai drovūs, susitelkę ties savimi. Tačiau nedominuojanti nuostata neišnyksta. Tačiau šios nuostatos nepaaiškina visų skirtumų tarp žmonių. Tai yra susiję su psichologinių funkcijų išsivystymu.
Psichologinė funkcija - tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį, bei jos įvertinimai. Nors jausmai iš esmės skiriasi nuo mąstymo, tačiau jie abu yra susiję su sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrimą. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Pojūčiai tiksliai atgamina patį patyrimą. Tuo tarpu intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų. Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pasąmonėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcijų - mąstymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija.
Tarp daugybės asmenybės dalių ir struktūrų vyksta nuolatinė sąveika. Opozicija egzistuoja visada ir yra psichinės energijos šaltinis. Įtampa, kuri sukuriama viena kitai priešingų jėgų, nors ir būdama pavojinga, vienok, yra reikalinga psyche vystymuisi. Tokie konfliktai egzistuoja tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp individualios ir kolektyvinės pasąmonės, ekstraversijos ir introversijos, racionalių ir iracionalių funkcijų, anima ir animus, ir t.t. Tačiau priešingybės gali susivienyti (unite) į visumą, kurioje jos papildo viena kitą. Kompensacija - tai sąveika tarp psyche struktūrų, kada viena struktūra padeda įveikti kitos struktūros silpnumą. Pvz.:, jei žmogus yra ekstravertas, jo pasąmonė gali išvystyti išstumtą introversiją, ir ji pasireikš sapnuose, bei tose situacijose, kada žmogus negali išreikšti savo ekstraversijos.
Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus.
#
tags: #zmogaus #kauke #psichologo #akimis