Šiame straipsnyje nagrinėsime žymiausius pasaulio psichologus, jų indėlį į šią sritį ir įtaką visuomenei. Aptarsime ne tik teorinius aspektus, bet ir praktines psichologijos taikymo galimybes, taip pat atkreipsime dėmesį į naujausias tendencijas ir iššūkius.

Psichologijos mokslo paradoksai: tarp "mokslo pasaulio" ir "žmonių pasaulio"

Šis tekstas gimė iš ilgų svarstymų bandant suprasti, kas išties man taip nepatiko studijuojant psichologiją. Ten įstojau pabaigęs mokyklą, išbuvau du semestrus ir tuomet pasinaudojau galimybe perstoti. Tuo metu, kai svarsčiau apie studijų keitimą, sunkiai galėjau išreikšti tai, kas man atrodė blogai studijuojamoje srityje, tačiau vėliau skaitomos knygos, straipsniai ir klausomos paskaitos, o ypač filosofo Alvydo Jokubaičio mintys apie šiuolaikinius socialinius mokslus ir jų problemas, padėjo geriau suprasti tai, ką norėjau pasakyti, bet neradau tam žodžių. Norėdamas atskleisti tai, kas, mano manymu, yra blogai su psichologijos mokslu, aš pabandysiu panaudoti daugiau ar mažiau savo paties sugalvotą „dviejų pasaulių“, tai yra „mokslo pasaulio“ ir „žmonių pasaulio“, perskyrą. Teksto tikslas iš esmės yra apibūdinti šiuos du pasaulius, jų tarpusavio santykį ir papasakoti istoriją, kaip susidūrimas su šiais dalykais paskatino mane ryžtis mesti psichologijos studijas Vilniaus universitete.

Žmogaus išskirtinumo praradimas mokslo pasaulyje

Nuo antikos laikų iki Apšvietos amžiaus žmogaus išskirtinumas tarp visų kitų padarų buvo Vakarų mąstytojų kone visuotinai pripažįstamas. Aristoteliui kaip išskirtinė žmonių savybė atrodė gebėjimas burtis į politines bendruomenes, Apšvietos filosofai aukštino žmogaus protą, krikščionys skelbė, kad žmogus yra sukurtas pagal paties Dievo paveikslą ir panašumą. Didžiulis pokytis įvyko devyniolikto amžiaus pabaigoje. Maždaug tuo metu mokslo pasaulyje buvo sugalvota neįtikėtina idėja: galbūt žmogus išties nėra tokia jau ypatinga būtybė? 1879 metais buvo atidaryta pirmoji modernios psichologijos laboratorija, kurios tikslas buvo tirti žmogaus elgesį ir mąstymą remiantis ekspermentiniu metodu. Kitaip tariant, žmogų tirti tais pačiais būdais, kuriais tyrinėjamos bitės, zebrai arba pelės. Psichologai mokslininkai į žmogų žiūri kaip į keistą mechanizmą, kurio neaiškų veikimo būdą reikia ištirti. Arba kaip į gyvūną, kurio elgesį galima aprašyti, paaiškinti jo priežastis, nuspėti, koks jis bus ateityje, arba bandyti pakeisti. Kažkada vienas mano bendrakursis, labai įsitikinęs psichologijos mokslo jėga ir sėkme, linksmai pasakė: „Žmogus yra toks pat kaip voras, tik sudėtingesnis.“

Psichologai mokslininkai šį sudėtingą vorą gali „pjaustyti“ įvairiais „kampais“. Pavyzdžiui, kalbėdami apie romatinę meilę, jie gali kalbėti apie žmogaus kūne veikiančius hormonus, neuromediatorius, skirtingus smegenų centrus, kuriuose, anot jų, kyla tai, ką mes vadiname meilės arba įsimylėjimo jausmu. Jie gali kalbėti apie tai, kaip kadaise tam tikri vyrų ir moterų instinktai išsivystė evoliucionuodami, žmonėms prisitaikant prie aplinkos sąlygų. Ko psichologai mokslininkai negali pasakyti (bent jau tol, kol jie kalba kaip mokslininkai, o ne dėl savo filosofinio ar religinio požiūrio ar galbūt tiesiog bendražmogiškų paskatų) yra tai, kad romantiniai santykiai yra vertingas ir geras dalykas. Vertingas ne ta prasme, kuria mokslo atradimas yra vertingas (tai yra naujas, sensacingas, keičiantis nusistovėjusį požiūrį), bet ta prasme, kad tai yra dalykas, vertas pastangų, pasiaukojimo ir ištikimybės. Mokslo pasaulyje neišeina pasakyti, kad žmogaus gyvybė vertinga ar kad žmogus vertas pagarbos, orumo, laisvės arba teisių. Visa tai mokslo pasaulyje tebūtų subjektyvios nuomonės arba tyrimais neįrodomos hipotezės. Mokslo pasaulyje ir pats žmogus tėra molekulių visuma, kurią taip pat galima aprašyti kaip kaulų, raumenų ir nervų visumą arba kaip gyvūną, kurio elgesį ir mąstymą tiria mokslininkai psichologai. Žinoma, jeigu psichologijos mokslo atstovai visuomet tebūtų tik mokslininkai, jiems tai rimtai grėstų beprotybe. Jie neišvengiamai kasdien palieka mokslo pasaulį ir grįžta į žmonių pasaulį, kuriame svarbūs visai kiti dalykai. Motina, tėvas, sesuo, žmona, draugas, namai - visi šie žodžiai išreiškia santykį tarp žmogaus ir to, kas jį supa. Žmonių pasaulis daugiausia yra pasaulis santykių, kurių vertės įrodinėti nereikia, o žmogaus teisę į žmogišką orumą tvirtina vien pats faktas, kad jis yra žmogus. Daugybė mokslo pasaulyje neįrodomų dalykų kasdienybėje yra savaime suprantami.

Problemos, kylančios peržengiant "mokslo pasaulio" ribas

Problema ta, kad šių dviejų pasaulių ribos nėra tokios aiškios, kokios norėtųsi, kad būtų. Tas pats bičiulis, kadaise sulyginęs žmogų su voru, vienąkart pasidalino keista idėja kilusia seminaro metu: „Įsivaizduok, sėdžiu seminare, ir mes ten kalbam apie savižudybes. Kaip padėt, kaip spręst ir panašiai. O aš tada ir galvoju: kas jeigu paklausčiau visų, kodėl reikia spręst? Kas čia tokio blogo?“ Išties, kai studijuoji mokslą, kuriame į žmogų žiūrima tik kaip į atsakus į tam tikrus aplinkos stimulus generuojantį aparatą, toks klausimas kyla gan natūraliai. Puiku, jei galime rasti geriau veikiančių būdų, kaip padėti žmogui, kuris ketina nusižudyti, bet ar padėsime, jei patys rimtai abejosime tokios pagalbos prasme? Tai skamba kaip distopinė vizija, kuri greitu metu netaps realybe, tačiau taip pat vien tai, kad studijuojant mokslą kyla tokių klausimų, parodo, kad kažkas su tuo mokslu ne visai gerai. Panašių mokslo pasaulio sveikų ribų peržengimo pavyzdžių galima rasti ir stebint viešąją erdvę. Amerikietis mokslininkas Erikas Andersonas žymus tuo, kad moksliniais metodais tirdamas monogaminius santykius priėjo prie išvados, kad tokie santykiai yra žalingi, nes trukdo natūralių biologinių impulsų keliamam norui turėti tai, kas paties Andersono vadinama „atvirais santykiais“, o Dekaloge įvardijama kaip „paleistuvavimas“. Andersonas čia visiškai susipainiojo - nemokslinį klausimą jis bando spręsti pasitelkęs moklą, sąmoningai ar nesąmoningai nereflektuodamas etinės pozicijos, iš kurios į jį žiūri. Žvelgiant į žmogų tik iš mokslininko perspektyvos neįmanoma tvirtai pasakyti, kad ištikimybė poros gyvenime yra vertinga, net jei reikalauja daug pastangų.

Taip pat skaitykite: Žymūs asmenys, sergantys katatonine šizofrenija

Tad čia priartėjau prie atsakymo į klausimą, kas mane atgrasė nuo psichologijos studijų. Aš pastebėjau, kad požiūris į žmogų, kurį atradau bandydamas pažinti mokslo pasaulį, pradeda brautis į mano kasdienybę - į kitų žmonių skausmą nejučia pradėjau žvelgti kaip į tiesiog tam tikrus neurofiziologinisu procesus, o matydamas Vilniaus senamiesty vaikštančias poreles pradėjau galvoti apie jas kaip evoliucijos produktus, paklūstančius savo primityviems instinktams. Tai labai ciniškas požiūris į aplinką, kuris nekelia džiaugsmo gyventi šiame pasaulyje, atimdamas iš jo didžiąją dalį žavesio (žinoma, ne tiems, kurie save laiko baisiais cinikais ir tuo mėgaujasi - jie taip žvelgdami į pasaulį gali pasidžiaugti tuo, kokie baisūs ir dideli cinikai jie yra). Tad nieko keisto, kad galų gale labai žmogiškai pajutau, kad kažkas čia ne taip. Tuo metu neradau žodžių tam išreikšti, ir, žinoma, buvo daug kitų priežasčių, kodėl nusprendžiau, kad psichologijos studijos - ne man. Vis dėlto šis keistas nužmogėjimo pojūtis buvo viena iš jų.

Galimi sprendimo būdai

Baigdamas, be abejo, norėčiau pasiūlyti vaistą nuo ligos - keletą paprastų žingsnių, kaip išspręsti problemą, tačiau ji, atrodo, pernelyg giliai įsišaknijusi. Vieni galbūt siūlytų į studijų programą įtraukti daugiau atsakymų į panašius klausimus ieškančios filosofijos, kiti - psichologijos studijoms padidinti humanistinės ar psichodinaminės psichologijos mokykloms skiriamą dėmesį. Galbūt tai bent iš dalies galėtų būti atsakymai - neturiu nei autoriteto, nei kompetencijos tai tvirtai pasakyti.

Kas yra geras psichologas?

Geras psichologas pasižymi ne tik giliomis teorinėmis žiniomis, bet ir praktiniais įgūdžiais. Jis gerai pažįsta save ir kitus, sugeba įtikinti, valdyti ir turi analitinį protą. Tokios savybės leidžia jam sėkmingai spręsti įvairias problemas ir padėti žmonėms.

Pavyzdžiui, Vėžio ženklo atstovai iš prigimties turi puikią intuiciją, kuri padeda jiems viską apie žmogų sužinoti arba „nuskaityti“. Vėžys gali tiksliai nustatyti, koks žmogus stovi prieš jį ir kas jam kelia nerimą. Šis ženklas puikiai susigaudo visose gyvenimo srityse, būtent todėl jis lengvai gali duoti rekomendaciją ar draugišką patarimą. Vos vienas nuoširdus pokalbis su šio ženklo atstovu leis jam tiksliai užčiuopti visas silpnąsias vietas, net tas, apie kurias pašnekovas neįtaria. Vėžiui būdinga saviugda ir platus aplinkinio pasaulio pažinimas, tai leidžia jam išsisukti iš bet kokios nemalonios situacijos.

Mergelės ženklo atstovus galima pagrįstai pripažinti puikiais psichologais. Juose dera racionalus protas, objektyvumas, šaltakraujiškumas ir atjauta, puiki intuicija ir jautrumas. Mergelė visada pasirengusi padėti, jeigu į ją kreipsitės pagalbos. Viskas prasideda nuo lengvo, iš pažiūros neįpareigojančio pokalbio, bet sau Mergelė žymėsis vienus ar kitus reikšmingus momentus. Pokalbio procese šis Zodiako ženklas nuolat užduoda kryptingus klausimus, kurie jam leidžia pamatyti ir suprasti priešais esančios problemos dydį. Šis ženklas dažnai prisiima artimųjų problemas ir rūpesčius. Tai ne visada gerai atsiliepia šio Zodiako ženklo sveikatai.

Taip pat skaitykite: Baroko Pasaulėjauta Lietuvoje

Skorpiono ženklo atstovus galima pavadinti persikūnijimo guru. Tai susiję su tuo, kad nuoširdus ir atviras Skorpionas gali būti tik gerai pažįstamoje aplinkoje ir dažniausiai - vienumoje pats su savimi. Žmonių apsuptyje šis ženklas iškart užsideda kaukę. Beje, bendraudamas su kiekvienu žmogumi Skorpionas užsideda vis kitą kaukę. Todėl kiekvienam jis savas. Skorpionas sėkmingai manipuliuoja žmonėmis ir jų troškimais. Bet tai daro tik tuo atveju, jeigu tai intriguoja arba padeda jam pasiekti savo tikslų.

Įžymūs psichologai ir jų indėlis

Psichologija yra plati ir įvairi sritis, todėl nenuostabu, kad joje yra daug įtakingų asmenybių. Toliau aptarsime keletą žymiausių psichologų ir jų indėlį į šią sritį.

Normanas Sartoriusas

Profesorius Normanas Sartoriusas yra garsus psichiatras, buvęs Psichinės sveikatos direktorius Pasaulio sveikatos organizacijoje, dabar - Psichikos sveikatos programų tobulinimo asociacijos prezidentas. Jo darbas padėjo formuoti šiuolaikinį požiūrį į psichikos sveikatą ir jos priežiūrą.

Vikramas Patelas

Dr. Vikramas Patelas yra profesorius Blavatniko instituto Pasaulinės sveikatos ir socialinės medicinos katedroje Harvardo medicinos mokykloje (JAV) bei Indijos visuomenės sveikatos fondo docentas. Jis specializuojasi pasaulinės psichikos sveikatos srityje ir yra daugelio tyrimų autorius.

Seras Grahamas Thornicroftas

Profesorius seras Grahamas Thornicroftas yra Londono Karaliaus koledžo Psichiatrijos, psichologijos ir neurologijos instituto Pasaulinės psichikos sveikatos centro psichiatrijos profesorius. Jo tyrimai apima psichikos ligų stigmatizavimą ir diskriminaciją.

Taip pat skaitykite: Psichologija islame

Kiti žymūs psichologai

Be jau minėtų, yra ir daugybė kitų žymių psichologų, kurių darbai padarė didelę įtaką šiai sričiai. Tai Charlene Sunkel, Clauda Sartor, Philippe Delespaulas, Dainius Pūras, Gavinas Davidsonas, Piersas Goodingas, Richardas Wilkinsonas, Lucy Johnstone ir Myrrhe van Spronsen.

Vladas Lazersonas: klinikinės psichologijos pradininkas Lietuvoje

"Arbatą gerdavome „žiūrėjimo būdu“: ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį siurbčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome", - savo prisiminimuose rašo profesoriaus, klinikinės psichologijos pradininko, Vladimiro Lazersono duktė Tamara Lazersonaitė. Profesorių Lazersoną iš pradžių išmetė iš universiteto, vėliau - atėmė namus, sudegino knygas ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą.

Maskvoje gimęs palangiškis Vladimiras Lazersonas savo, kaip mokslininko, karjerą pradėjo Vokietijos ir Šveicarijos universitetuose. 1911 metais jis apsigynė psichologijos disertaciją ir pasirinko dar vieną mokslo šaką - mediciną. Šios mokėsi Vokietijoje ir Rusijoje. Vladimiro Lazersono kelias į Lietuvą nebuvo tiesus, bet grįžo jis pačiu tinkamiausiu laiku. Nepriklausoma Lietuva, kuri ilgą laiką buvo ne tik geografinė, bet ir akademinė periferija, pamažu ėmė kurti savo švietimo sistemą, todėl Vladimiras Lazersonas iš karo lauko ligoninės, kurioje trumpai padirbėjo tik grįžęs į Lietuvą, buvo nusiųstas į Aukštuosius kursus, kurie tapo Vytauto Didžiojo universiteto pagrindu.

Tuomet susitiko du būsimi Lietuvos psichologijos mokslo korifėjai - Jonas Vabalas-Gudaitis ir Vladimiras Lazersonas, kartu įkūrę Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos laboratoriją. Šie garsūs mokslininkai buvo kolegos ne tik universitete, jie artimai bendravo ir už jo ribų: Lazersonai su trimis vaikais vasarodavo kartu su Vabalo-Gudaičio šeima. Kauno žydų bendruomenė, pasak Tamaros Lazersonaitės, jos tėvą laikė asimiliuotu. Galbūt dėl to, kad nelankė sinagogos, vaikams išrinko nežydiškus vardus, leido juos į lietuviškas ir rusiškas mokyklas, o savo vardą lietuviškame pase sutrumpino ir pasivadino Vladu. Akademinis gyvenimas, eksperimentai ir naujų Lietuvoje nematytų tyrinėjimo, gydymo būdų taikymas buvo Vladimiro Lazersono atgaiva. Universitete jis buvo ne tik Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros asistentas, bet ir privatdocentas, skaitęs daug paskaitų skirtingomis kalbomis ir daugeliu temų. Privačiame nervų ligų kabinete gydė įvairiausius sutrikimus, taikydavo hipnozę, mėgindamas padėti beviltiškiems alkoholikams.

Lietuvą okupavus vokiečiams, Vladimiras Lazersonas turėjo galimybę pabėgti, nes lemtingąjį birželį galėjo vykti į komandiruotę Kijeve. Vienas garsiausių nepriklausomos Lietuvos psichologų, medikas, mokslininkas Vladas Lazersonas savo karjerą baigė Kauno geto ambulatorijoje. Į ją jis ateidavo dirbti nešdamas ryšulį malkų, nes buvo itin šalta. Būtent tada jis taikydavo savitaigą ir save bei kitus įtikinėdavo, kad yra karšta, nepakeliamai karšta. Gete ne tik gydė, bet ir rašė dienoraštį, epigramas, studijuodavo tas kelias knygas, kurios jam dar buvo likusios, ir į darbus įnikdavo taip, tarsi ryt turėtų eiti į universitetą, o ne į geto ambulatoriją. Vladas Lazersonas du jaunesniuosius savo vaikus gete skatino rašyti dienoraštį, sūnus vėliau savąjį sunaikino, bet dukters - Tamaros - dienoraštis tapo naudingu šaltiniu norint pažinti garsų mokslininką bei geriau suprasti, kas anuomet vyko Kauno gete.

1918 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalyje stigo daugybės dalykų - vyko vidinės kovos, laikinoji sostinė Kaune baugino ne tik užsienio diplomatus, bet ir vietinius intelektualus, stigo mokslo žmonių, o darbo ir neatrastų galimybių buvo daugybė. „Buvo nedidelis potencialas, žmonės baigę studijas užsienyje ėmė grįžti, bet darbo buvo itin daug. Reikėjo kurti metodologiją, terminiją, daugelį dalykų pradėti nuo nulio. Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros įkūrimas buvo didelis žingsnis psichologijos mokslo vystymui anuometinėje Lietuvoje ir Vladimiras Lazersonas buvo tos veiklos varomoji jėga. Tiesa, jiedu su Jonu Vabalu-Gudaičiu buvo ir vieninteliai tos srities profesionalai, kiek vėliau atsirado gabių mokinių, bet pradžia ir sunkiausi darbai buvo nuveikti laboratorijos įkūrėjų. Tai buvo labai jautrus periodas Lietuvos mokslo raidoje ir Vladimiras Lazersonas tuo metu suvaidino itin svarbų vaidmenį. Pokario metu psichologijos dėstymą ir specialistų ruošimą atnaujino būtent Vlado Lazersono ir Jono Vabalo-Gudaičio mokinys Alfonsas Gučas.

Profesorius Albinas Bagdonas pasakoja, kad tarpukario Kaune buvo nemaža grupė žmonių, kurie domėjosi psichologija ir susibūrė į profesinio orientavimo draugiją. Daugelis draugijai priklausiusiųjų buvo mėgėjai, bet buvo ugdoma ir jaunoji profesionalų karta. „Tam, kad skaitytum paskaitas, dėstytum reikia žinoti terminus. Įspūdinga, kad Vladas Lazersonas rašė straipsnius lietuvių kalba, tuo pačiu metu kūrė terminiją“, - sako profesorius Bagdonas. Vladimiras Lazersonas buvo itin smalsus mokslininkas, todėl niekada neapsiribojo tik viena tyrinėjama tema - jį domino viskas, nuo vaikų raidos psichologijos iki genialių žmonių, kriminalinės psichologijos ir pedagogikos. Straipsniai, kurie yra parašyti šiomis temomis, buvo spausdinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio moksliniuose leidiniuose, o temos ir kryptys, kuriomis domėjosi Vladas Lazersonas, vėliau imtos tyrinėti plačiau. Jis davė pradžią daugeliui atskirų, dabar Lietuvoje įsitvirtinusių psichologijos krypčių. Šis mokslininkas buvo vienas iš nedaugelio, kuris rašė apie seksualinę pedagogiką, vaikų raidą, tyrė žydų mokyklų moksleivius, jų psichinę ir fizinę būkles.

Tarpukario Lietuvos psichologijos specialistai sekė vokiškąją mokslo linija. „Gaila, kad iki šių dienų neišliko eksperimentinės laboratorijos aparatūra, knygos. Visa tai tarpukariu buvo pirkta Vokietijoje, nes būtent ten dar XIX amžiaus pabaigoje ir buvo įsteigtos pirmosios laboratorijos. Holokausto metu Lietuva neteko itin daug išsilavinusių, talentingų ir daug pasiekusių mokslininkų. Žydų procentas psichologijos, medicinos, teisės moksluose buvo labai didelis. Lietuvoje buvo du pagrindiniai psichologai ir vienas iš jų savo gyvenimą baigė Dachau koncentracijos stovykloje. „Net sovietiniais metais visi garsiausi Sovietų Sąjungos psichologai, mokslininkai buvo žydai. Vokietijoje iki Antrojo pasaulinio karo garsiausi mokslininkai irgi buvo žydai“, - kalbėjo profesorius Albinas Bagdonas. Žydai Lietuvoje visada buvo miestietiška bendruomenė, vaikus išleisti į mokslus mieste yra lengviau, todėl daugelis jų vaikus leido į mokyklas, o vėliau - universitetus. Išsilavinimas žydams visada buvo itin svarbus, įsitikinęs istorikas Saulius Kaubrys. Būtent todėl Holokausto metu Lietuva neteko ne tik beveik visų šalyje gyvenusių žydų, bet ir daugybės mokslininkų, teisininkų, medikų. Rugpjūčio pabaigoje, ties Vydūno al. 67, Kaune atsiras „Atminimo akmuo“ Valdimirui Lazersonui ir jo žmonai gydytojai Reginai Lazersonienei-Safočinskaitei.

Justinas Pikūnas: lietuvių psichologijos mokslininkas

Dzūkijos krašto mokslininkas prof. Justinas Pikūnas (gimė 1920 m. sausio 7 d. klinika, bet ir joms vadovavo. 1940 m. gimnaziją, 1941-1943 m. 1945 m. Miuncheno universitete, kur 1949 m. daktaro laipsnis. 1949-1950 m. J. Pikūnas 1950 m. ir iki pensijos (1987 m.) dirbo Detroito universitete. pradėjo kaip dėstytojas, jau 1961 m. buvo pakeltas profesoriumi. metu buvo jauniausias profesorius Detroito universitete. darbo metus universitete užsienyje plačiai išgarsėjęs lietuvis psichologas J. praktikų, vadovavo internams ir tezių bei disertacijų rengimo darbams. sėkmingai apginta per 70 magistro ir daktaro darbų. pareigoms. Svarbiausi mokslininko J. darbai skirti psichologinėms problemoms. susilauktų pakartotinų leidimų. populiarinimo straipsnių - periodikoje. studijos, testai, monografijos. Tai buvo tos srities vadovėlis aukštųjų studijų studentams. (1961,1971, 1976, 1977, 1979). skalė: vadovas (1959 ir 1969, o 1982 m. ir spalvotų pieštukų setu) - tai vis J. Pikūno darbai. psichologijos darbo vadovas (1983 ir 1990) bendraautoris. Nuo 1990 m. prof. J. 1996). Nuo 1998 m. vadovaujamas Valdo Kubiliaus. Mokslininkas J. Profesorius J. organizacijų, draugijų, sambūrių. psichologija, tačiau daug nuveikta ir lietuviškose organizacijose. ženkli veikla ateitininkijoje. Amerikoje Justinas ir Regina Pikūnai rėmė ir talkino prof. 1963-1965), o 1967-1973 m. buvo išrinktas Ateitininkų federacijos vadu. premija (1968). prašoko dviejų milijonų slenkstį. profesionalams… vykdant mokslinius projektus bei tyrimus siekė akademinių aukštumų. buvo pavadinta Justino Pikūno vardu, 2000 m. laipsnio ordinu, o 2002 m. psichologų sąjunga prof. įteikė garbės nario diplomą.

Johnas Gottmanas: santykių psichologijos ekspertas

Dr. Psichologas, praėjus 5 minutėms nuo susitikimo su santykių krizę išgyvenančia pora pradžios, gali 91 proc. tikslumu pasakyti, ar tiedu žmonės išsiskirs. J. Gottmano knyga „7 darnios santuokos taisyklės“ („The Seven Principles for Making Marriage Work“) - tai ištisas vertingos informacijos lobynas. Autorius griauna galybę su santuoka siejamų mitų, aiškina, kodėl ima trūkinėti kartu gyvenančių žmonių ryšys, ir moko, kaip prikelti yrančius santykius.

Keturi raiteliai, šuoliuojantys link apokalipsės

Taigi, iš ko J. Gottmanas sprendžia, kad sutuoktiniai išsiskirs? Ženklų - toli gražu ne vienas, bet J. Gottmanas išskiria keturis pagrindinius, kuruos pavadina raiteliais, su įniršiu šuoliuojančiais vedybinio gyvenimo apokalipsės kryptimi.

• Kritika. Kritika apima daugiau nei skundai, nes yra nukreipta į asmenį, o ne į kokį nors jo poelgį. Iš kritiškai nusiteikusios pusės niekada nepavyks išgirsti: „Deja, pamiršai išnešti šiukšles.“ Žmogus, kuris kritikuoja, būtinai sakys: „Neišnešei šiukšlių, nes esi tinginys.“
• Panieka. Paniekai tenka priskirti pravardžiavimą, pašiepiančias pastabas, tam tikras grimasas (pavyzdžiui, akių vartymą) ir kt. Nesvarbu, kokia forma reiškiasi panieka, tai pats žiauriausias iš „keturių raitelių“, labiausiai santykius griaunančių todėl, kad perteikia pasibjaurėjimą. Jokių problemų nepavyks išspręsti, jei kuris nors iš partnerių nevengia demonstruoti, kad baisisi ir netgi bjaurisi kitu.
• Gynyba. Gynybinė reakcija yra tam tikras būdas užsipulti kitą. Vos tik ištarus „Kaltas ne aš, o tu“, konfliktas pagilėja. Štai kaip gynyba skleidžia nuodus.
• Atsiribojimas. Tai tarsi apsitvėrimas siena, visų reakcijų išjungimas. Deja, ši taktika neatriboja nuo konflikto. Tai kelias, kuriuo pasukus, emocinis ryšys pradingsta ir santykiai netenka pagrindo.

Dėmesio vertos įžvalgos

Susipažįstant su J. Gottmano tyrimų išvadomis, bene labiausiai stebina teiginiai, esą dėl santuokų griūties kaltinti reikia ne nuomonių skirtumus, o tai, kaip žmonės juos traktuoja. Tiesa ta, kad net 69 proc. bet kurios poros problemų yra nuolatinės, niekur nedingstančios, bet žmonės, užuot prie jų prisitaikę ir pripratę, metai iš metų barasi dėl tų pačių dalykų. Daugelio tarp sutuoktinių kylančių nesutarimų išspręsti tiesiog neįmanoma. Nepaisant šito, žmonės ne vienus metus bergždžiai mėgina pakeisti partnerio nusistatymus. Deja, tai priveda prie amžinų konfliktų, kurių šaknų tenka ieškoti esminiuose gyvenimo būdo, charakterio ir vertybinės orientacijos skirtumuose. Kova su šiais skirtumais - tai tuščias laiko ir energijos švaistymas bei nuolatinis santykių griovimas. Vis dėlto kaip sėkmingai poroje gyvenantys žmonės dorojasi su neišsprendžiamomis problemomis? Pirmiausia, jie priima vienas kitą tokius, kokie yra. Laimingomis vadinamos poros intuityviai jaučia, kad tam tikros problemos yra neatsiejama tarpusavio santykių dalis, panašiai kaip lėtinė liga gali tapti gyvenimo dalimi senyvame amžiuje. Problemos, lygiai kaip, tarkim, nugaros skausmai, mums gali suvis nepatikti, bet reikia su jomis gyventi. Negana to, būtina vengti situacijų, kurioms susiklosčius problemos paaštrėja, ir išsiugdyti įprotį kuo greičiau jas užglaistyti. Psichologas Danas Wile‘as vienoje iš savo knygų yra parašęs štai ką: „Pasirinkdami ilgalaikių santykių partnerį, <…> pasirenkame ir konkretų rinkinį neišsprendžiamų problemų, su kuriomis teks taikstytis ateinančius dešimt, dvidešimt ar net ir penkiasdešimt metų.“

#

tags: #zymus #psichologai #pasaulyje