Barokas - viena prieštaringiausių kultūros epochų, gyvavusi Europoje ir Lotynų Amerikoje nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio. Ši epocha paliko ryškiausių ženklų senojoje Lietuvos kultūroje. Baroko vardu mėginta nusakyti tai, kas keista, neįprasta, netaisyklinga, įmantru. Lietuvoje barokas apima apie 150 metų tarpsnį, laikotarpio pabaiga siejama su reikšmingais XVIII a. vidurio įvykiais, kai nyko ankstesnės kultūros ir valstybės gyvenimo formos.
Baroko laikų žmogui žemiškas gyvenimas buvo lyg teatras, kuriame Dievas yra režisierius, pasaulis - didelė scena, o žmogus - tik aktorius. Dėl to žmogus turėjo ruoštis tikrajam gyvenimui po mirties - jos nebijoti, sąžiningai gyventi ir laukti amžinojo gyvenimo. Tuo metu buvo pabrėžiama, jog viskas yra laikina, svarbiausia garbinti Dievą. Šiam tikslui Baroko pasaulėjauta dažnai buvo išreiškiama statant bažnyčias.
Baroko Architektūra Lietuvoje
Vilnius dėl barokinių bažnyčių gausos, jų savito stiliaus dažnai vadinamas baroko miestu. Vėlyvojo Baroko laikotarpiu Vilniuje net susiformavo Baroko mokykla. Tai liudija, kad Vilniuje XVIII a. I p. susiklostė tam tikras statinių statymo būdas. To laikotarpio sakraliniams Baroko statiniams būdingas dviejų grakščių, skirtingai ir įmantriai dekoruotų dviejų bokštų egzistavimas, ryškus dekoratyvumas, itin didelis dėmesys detalėms ir sienų bangavimas. Visa tai sukurdavo pastato ir jį supančios aplinkos harmonijos vaizdą. Dauguma šio stiliaus pastatų sukūrė architektai Jonas Kristupas Glaubicas, taip pat T. Žebrauskas, P. I. Hoferis ir kt. Nors apie patį architektą J. K. Glaubicą žinoma nedaug, jo kūryba paliko neišdildomą įspūdį Vilniaus architektūrai.
Baroko architektūrai, kuri buvo paplitusi XVI a. pab.-XVIII a. I p., būdinga neišbaigtumo ir veržlumo įspūdis, joje siekiama spindinčios prabangos ir puošnumo. Klasicizmo architektūrai, kuri Lietuvoje buvo paplitusi XVIII a. vid.-II p., būdinga grįžimas prie antikinės architektūros principų - harmonijos, paprastumo, griežtumo, logiško aiškumo ir monumentalumo.
Baroko Pasaulėjauta ir Jos Ištakos
Baroko kultūra iškilo kaip antitezė, kaip priešprieša Renesansui, jo aiškumui, racionalumui, apibrėžtumui, harmonijai. Renesanso žmogus tikėjo savo galiomis pažinti pasaulį, suvaldyti Fortūną, kurti visuomenės gyvenimą. Tačiau staiga renesansinė pažinimo ir kūrybos drąsa atvėrė beribį ir baugų pasaulį. Tikrovė pradėjo sprūsti iš žmogaus rankų, iš jo valios. Išdidus antropocentrinis pasaulėvaizdis ėmė byrėti. Renesansinis optimizmas išseko. Jį keitė dramatiškas supratimas, kad pasaulis yra prieštaringas ir iki galo nepažinus, kad žmogus grėsmingoje visatos begalybėje - trapus, ribotas ir silpnas.
Taip pat skaitykite: Žymūs asmenys, sergantys katatonine šizofrenija
Baroko ištakos siejamos su Jėzaus Draugija (lot. Societas Jesu, SJ), 1540 m. įsteigtu vienuolių jėzuitų ordinu, ir katalikišku kontrreformacijos judėjimu. 1545-1563 m. Italijoje, Tridento mieste, vykęs visuotinis Tridento susirinkimas aptarė Katalikų bažnyčios atsinaujinimo ir kovos su reformacija programą. Grumiantis dėl žmonių sielų, ypač pradėta rūpintis katalikišku švietimu ir liaudies pamaldumu. Kartu jėzuitų kultūra kėlė visuomenei naują - pamaldaus, nusižeminusio, atgailaujančio - herojaus idealą. Jį atitiko Dievui ištikimo „Kristaus kario“ (lot. miles Christi), Dievui ir tėvynei įsipareigojusio „kovojančio žmogaus“ (lot. homo militans), vaizdinys.
Puošnų, didingą naująjį kultūros stilių netrukus perėmė Europos valdovų ir didikų rūmai, jis išplito ne tik katalikiškuose, bet ir protestantiškuose kraštuose, apėmė visus menus ir kultūros sritis: architektūrą, dailę, literatūrą, muziką, teatrą, filosofiją, stipriai paveikė viešąjį gyvenimą. Baroko epocha mėgino jungti skirtingas meno sritis. Baroko menas stengėsi aprėpti ir išreikšti atsivėrusią prieštaringą ir beribę tikrovę, dramatišką žmogaus prigimtį. Tam buvo pasitelktas atitinkamas barokinis stilius - alegoriškas, simboliškas, metaforiškas, pagrįstas kontrastais, netikėtais palyginimais, paradoksais, antitezėmis, priešybių derinimu. Ryškiausi Baroko meno bruožai - teatrališkumas, dramatizmas, dinamizmas, retoriškumas, tapybiškumas, įmantrumas, didingumas.
Vyraujantys Baroko kūrybos motyvai - žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas, mirties visagalybė, atgaila, Dievo ieškojimas ir dialogas su Dievu. Renesansui būdingą nuostatą „stverk, skink šiandieną“ (lot. carpe diem) pakeitė raginimas - „atmink, kad mirsi“ (lot. memento mori). Mirties apmąstymai laikyti pagrindiniu išminties šaltiniu. Epochos kūryboje buvo dažni gyvenimo kaip teatro, gyvenimo kaip sapno vaizdiniai.
Barokas Lietuvoje: Istorinis Kontekstas ir Kultūrinis Gyvenimas
Lietuvą jėzuitų kultūra pasiekė anksti ir ilgam laikui nulėmė visuomenės dvasinį gyvenimą. Jau 1569 m., Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai įsikūrė Lietuvos sostinėje. Po metų jie čia atidarė kolegiją, 1579 m. - universitetą. Į Vilnių Jėzaus Draugijos vadovai žiūrėjo kaip į tolimiausią katalikybės tvirtovę, iš kurios veikdami tikėjosi Kristui ir Romai laimėti ne tik stačiatikišką Maskvą, liuteronišką Livoniją bei Švediją, bet ir Kiniją, Japoniją.
Vilniaus akademija, kurioje ėmė dėstyti ispanų, anglų, vokiečių, lenkų intelektualai, kaip ir vėliau kituose šalies miestuose įsteigtos jėzuitų kolegijos, greitai įsiliejo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimą, prisitaikė prie jos tradicijų ir poreikių. Universiteto dėstytojai ir studentai savo kūrybą skyrė Lietuvos Respublikai (lot. Respublica Lituana), jos iškilioms asmenybėms, reikšmingiausiems krašto įvykiams, tautos istorinei praeičiai. Jie vaizdavo lietuvių kovas su švedais, maskvėnais, turkais. Aukštino Lietuvos herojų pamaldumą, jų krikščioniškas dorybes, ištikimybę Dievui ir tėvynei.
Taip pat skaitykite: Psichologų indėlis
Baroko literatūra Lietuvoje kurta lotynų, lietuvių, lenkų, rusėnų kalbomis. Ji rašyta ne tik jėzuitų mokyklose, bet ir didikų rūmuose. Daug Baroko kūrinių nebuvo išleista - liko tik rankraščiai. Rankraštinė buvo iškilių Lietuvos poetų Danieliaus Naborovskio, Zbignevo Morštino, Samuelio Pšipkovkio, Stanislovo Samuelio Šemetos poezija. Iš rankraščių vėlesnius amžius pasiekė įspūdingi Baroko žmonių dienoraščiai ir atsiminimai.
Lietuvos autorių kūryboje išryškėja prieštaringa amžiaus asmenybė: pamaldi, nusižeminusi ir kupina didybės, savo vertės pajautimo. Lietuvos didikas per religines šventes parklupęs mazgodavo elgetoms kojas, o rūmuose ginčydavosi su valdovu. Baroko žmogus sielojosi dėl žemiškos egzistencijos trapumo ir kartu mėgino patirti gyvenimą kaip nepakartojamą nuotykį. Mirties akivaizdoje jis brangino ir aukštino žmonių bičiulystę ir meilę, stengėsi būti ištikimas pats sau.
XVII a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dar buvo išlikusi Renesanso laikais puoselėta tolerancijos, skirtingo tikėjimo žmonių bendradarbiavimo tradicija. Lietuvių religinė tolerancija stebino į Vilnių atvykusius užsieniečius. Vilniaus akademija priimdavo studijuoti ne vien katalikus, bet ir kitų tikybų jaunuolius. Lietuvos didikų dvaruose prieglobstį rasdavo katalikiškoje Europoje persekioti arijonų intelektualai, neigę Kristaus dieviškumą.
Gana tolerantiška, atvira aplinka prisidėjo prie Baroko kultūros suklestėjimo krašte. Lietuvoje išsilavinę ir kūrę menininkai bei mokslininkai poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, iškalbos vadovėlių autorius Žygimantas Liauksminas, karo inžinierius Kazimieras Semenavičius, istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, filosofas ir poetas Samuelis Pšipkovskis bei kiti savo darbais išgarsėjo pasaulyje, veikė Vakarų Europos kūrybinę mintį. Sarbievijaus Lietuvoje išplėtota Baroko literatūros teorija turėjo įtakos epochos meno suvokimui ir kituose kraštuose. Jo lyrika studijuota Vakarų universitetuose kaip tobulas lotyniškos poezijos pavyzdys. Oksfordo universitete vietoj romėnų poeto Horacijaus buvo duodamas skaityti Sarbievijus. Lietuvos autoriaus kūrybą imitavo garsūs vokiečių, anglų, olandų poetai. Jo lyrikos knygą iliustravo Rubensas.
XVII a. stengtasi įgyvendinti Mikalojaus Daukšos išdėstytą lietuvių kalbos stiprinimo viešajame gyvenime programą. Jėzuitas Konstantinas Sirvydas apie 1620 m. išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, parašė pirmąjį originalų katalikišką prozos kūrinį lietuvių kalba - Punktus sakymų (I d. 1629, II d. 1644). Jėzuitai taip pat rengė ir leido lietuviškus giesmynus, Evangelijas.
Taip pat skaitykite: Psichologija islame
Baroko laikų lietuvių kultūros darbininkams buvo būdingas Kristaus karių atkaklumas. Kalvinistas Samuelis Boguslovas Chilinskis, studijuodamas teologiją Olandijos Franekerio ir Anglijos Oksfordo universitetuose, išvertė į gimtąją lietuvių kalbą visą Bibliją. Londone anglų ir lotynų kalbomis jis išleido dvi reklamines knygeles, kuriose aiškino anglams ir kitiems galimiems rėmėjams lietuviškos Biblijos išleidimo svarbą. Teigė, kad lietuvių kalba yra vartojama ne tik visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse - iki pat Maskvos pasienio, bet ir kaimyninėje Livonijoje bei Prūsijoje.
Žymūs Baroko Literatūros Atstovai ir Jų Kūryba
Baroko literatūrai būdinga didelė žanrų įvairovė. Greta epo, tragedijos, komedijos išpopuliarėjo smulkieji literatūros žanrai - epigrama, emblema, akrostichas, anagrama, apoftegma, logogrifas, kankrinas, epicedijas, trenas, elogijas. Baroko literatai mėgo žaisti žodžio etimologija, forma ir prasme, ieškoti įvairių imitacijos, interpretacijos, rimo bei ritmo galimybių. Populiari buvo vadinamoji herbinė poezija - 6-8 eilučių eilėraščiai, aiškinantys herbo simboliką ir siejantys ją su konkretaus žmogaus darbais bei nuopelnais.
Lietuvoje baroko literatūros žanrų bei stilių plėtotę XVI a. pabaigoje-XVII amžiuje labiausiai paveikė jėzuitų visuomeninė, kultūrinė, akademinė veikla. Per Vilniaus universitetą plito lotynų kalbos vartojimas, antikinės literatūros imitacija. Buvo palaikomi ryšiai su Vakarų Europa, rašomi grožiniai ir moksliniai veikalai, Vilniuje veikė mokyklinis jėzuitų teatras. Universiteto dėstytojų ir studentų kūryba sudarė didžiąją dalį XVI-XVIII a. leidinių.
Svarbiausi veikalai:
- L. Bojerio poema Karolomachija (1606)
- G. Knapijaus dramos (1596)
- P. Skargos poleminiai ir religiniai veikalai, kalbos, pamokslai (Seimo pamokslai / Kazania sejmowe 1579)
- A. Vijūko-Kojelavičiaus Lietuvos istorija (Historia Lituana 2 dalys 1650-69)
- K. Sirvydo pamokslai (Punktai sakymų / Punkty kazań 1629)
- P. Šrubauskio giesmynas (Balsas širdies apie 1679).
Šiuose tekstuose atsispindi protestantų ir katalikų polemika, pabrėžiama žmogaus dorovė, dievobaimingumas, aukštinama Dievo visagalybė. Ryškiausiai barokinis humanizmas, jėzuitinė krikščioniškoji kultūra atsiskleidžia M. K. Sarbievijaus poezijoje.
Dvarų poetų kūrybai būdinga žanrų, temų ir stiliaus įvairovė, meditacija, asmeniniai išgyvenimai. Kūrėjai ieškojo universalesnių temų, mokėjo pasijuokti iš savęs ir aplinkos, džiaugtis kasdienybe, atvirai reiškė meilės jausmus. Daug poetų telkėsi Radvilų dvare Biržuose (D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, Z. Morštinas, S. S. Jagodynskis). Paskutinis žymesnis Lietuvos baroko literatūros kūrėjas - J. Baka, kuris eilėraščių rinkinyje Pastabos apie neišvengiamą mirtį (Uwagi o śmierci niechybnej 1766) laužo estetines baroko normas, joms prieštarauja, iš jų šaiposi. Vėlyvojoje baroko literatūroje vėl ieškoma kūno ir dvasios, proto ir jausmo, malonumo ir dorybės vienovės.
Teatro Reikšmė Baroko Epochoje
XVII a. laikomas teatro amžiumi. Baroko epochoje jėzuitai visose savo provincijose kūrė daug dramos veikalų, statė spektaklius, svarbesnėmis progomis organizavo įvairius renginius mokyklai, miestui ar valstybei. Pirmasis jų spektaklis Lietuvoje (komedija Heraklis; parašė italų jėzuitų dramaturgas S. Tucci) parodytas per Vilniaus kolegijos atidarymui skirtas iškilmes (1570 10 18), jose dalyvavo vyskupas V. Protasevičius, mieste reziduojantys didikai, bajorai, miestelėnai. Nuo XVII a. pradžios spektakliai lotynų ir lenkų kalba akademijoje ir kolegijose buvo vaidinami beveik kasmet, XVII a. antroje pusėje dramose atsirado replikų ir dialogų lietuvių kalba. Temos buvo iš Biblijos, Bažnyčios istorijos ar pasaulio tautų praeities. Trečdalį visų istorinės tematikos kūrinių sudarė dramos, parašytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos motyvais.