Susidomėjimas islamu ir jo kultūra nepaprastai išaugo per pastarąjį dešimtmetį. Ši religija, išpažįstama daugiau nei milijardo žmonių, kelia galvą milžiniškuose plotuose nuo Azijos per buvusios Tarybų Sąjungos pietines respublikas iki Pietų Afrikos. Per 25 milijonus musulmonų gyvena ir Europoje. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į musulmonų psichologus, kurie savo darbais prisidėjo prie psichologijos mokslo plėtros ir visuomenės gerovės.
Islamo vertybės ir individualumas
Islamas, skirtingai nei krikščionybė, nepripažįsta individo vertingumo, jo individualių siekių, iniciatyvos. Islamo propaguojamos vertybės ir idealai visada kolektyvinio pobūdžio. Musulmonas turi teisę skųstis, kad jam netaikomas visiems bendras įstatymas, tačiau jokiu būdu negalėjo savo apeliacijos formuoti taip, kad pažeidžiamos jo asmeninės teisės, asmeniniai, ypač turtiniai, interesai. Tradicinio islamo antiindividualizmas pasireiškia kuo įvairiausiai, pavyzdžiui, griežtai smerkiant žaidimus, kuriuose yra asmeninio išskaičiavimo ar materialinės naudos elementų. Jis yra priešiškas privačios nuosavybės principui. Pripažįsta teisėta nuosavybę tik tą, kurią individas sukuria vien savo pastangomis (medžioklės trofėjai, išaugintas derlius) arba teisėtai paveldi. Ekonominė tradicinio islamo doktrina varžo ir verslo plitimą. Su verslu, pagrįstu asmenine iniciatyva, praktiškai buvo nesuderinama valstybės kontrolė ir reglamentacijos sistema ir gamyboje, ir paskirstyme, ir vartojime. Smerkia islamas ir pinigų kaupimą. Jei suma per trisdešimtį dienų neišleidžiama visuomenės labui ar labdarystės tikslais, tai toks veiksmas kvalifikuojamas kaip absoliutus blogis. Ypač nepakanti musulmonų viešoji nuomonė bet kokiam taupymo, šykštumo, gobšumo pasireiškimui, nenorui pasidalinti savo pertekliumi su kitu. Jei musulmonas praturtėjo, jis pirmiausia privalo įvykdyti vieną iš penkių pagrindinių islamo reikalavimų - įnešti zakjatą, t.y. skirti dalį turto visuomenės reikalams ir skurstantiesiems šelpti. Paskui dera pasirūpinti kaimynais, savo bendruomenės nariais. Toks altruizmas suprantamas kaip valstybės įstatymas.
Viena iš svarbiausių visuotinai privalomų religinių švenčių yra Ramadanas - pasninko mėnuo, kai susilaikoma nuo maisto, gėrimo, lytinių santykių, rūkymo nuo aušros iki saulėlydžio. Musulmonai Ramadaną pradeda danguje pastebėję mėnulio pilnatį, todėl mėnesio pradžia gali skirtis įvairiose šalyse. Nors pasninkavimas kiekvieno musulmono pareiga, vaikai šeimoje nėra verčiami jo laikytis jei to nenori, tai privaloma tik subrendusiems ir suaugusiems asmenims. Ramadanas - tai visuomeninių santykių sutvirtinimo, susitaikymo ir bendruomenės solidarumo laikotarpis. Pasninkavimas musulmonams reiškia sielos drausminimą.
Musulmonų šeimos tradicijos ir vaiko ugdymas
Musulmonų šeimoje didelis dėmesys skiriamas vaikams. Kiekvienai šeimai svarbūs palikuonys. Nelaiminga šeima ta, kuri negali susilaukti vaikų. Tačiau paprastai taip nebūna. Vaikai auklėjami pagal griežtas islamo tradicijas. Merginoms nuo pat mažens ugdomas savigarbos ir garbės jausmas.
Ankstesniais laikais vaikų mokymas apsiribojo religiniu mokymu - Korano ir kitų religinių knygų skaitymu (musulmonų šalyse buvo pradinės mokyklos - mektebės ir vidurinės mokyklos - medresės, kurios kartais būdavo ir aukštoji teologijos mokykla). Korano skaitymo mokyklėlės buvo prie mečečių ir kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje. Šiuo metu dažniausiai berniukai ir mergaitės mokomi atskirai. Į mokyklos teritoriją negali įeiti joks pašalinis asmuo. Paprastai jos aptveriamos aukšta tvora. Sargas prižiūri vartus, kurie atrakinami tik ryte prieš pamokas ir pasibaigus visoms pamokoms. Pačių tėvų tamsumas ir neišmanymas trukdo šviesti vaikus šeimoje. Jų tikslas - padėti vaikui prisitaikyti šiame pasaulyje iš praktinės pusės.
Taip pat skaitykite: Žymūs asmenys, sergantys katatonine šizofrenija
Tyrimas visuomenines struktūras islame atskleidė du tarpusavyje susiję klausimai: nepilnamečių santuoka ir prievartinė santuoka. Nepilnamečių santuoka reiškia sužadėtuves, t.y. tam tikrą formalią sutartį, pačią santuoką atidedant vėlesniam laikui. Tokį vaikų apvesdinimą geriausiai paaiškina tėvų noras suartinti šeimas ir užtikrinti socialinę integraciją. Čia ypač vertinamas ištikimybės ir skaistybės išlaikymas. Islamas nenustatė santuokai jokių amžiaus apribojimų. Išankstinis susitarimas gali būti padarytas ir labai jauname amžiuje, bet pats santuokos įteisinimas paprastai įvykdavo tik tada, kai abi pusės jau būdavo pasirengusios vedybiniam gyvenimui, o tai priklausė ir nuo psichologinės pusės. Islamas reikalauja, nekalbant apie sužadėtinių amžių, kad tikroji santuoka būtų atidėta iki abi pusės iš tikrųjų subręs santuokai, bent jau lytiškai. Įstatymai reikalauja, kad visi vedybiniai susitarimai būtų padaryti nepilnamečių naudai, nes jų santuoka negalioja be globėjo dalyvavimo ir sutikimo. Islamas nepatiki šios atsakomybės net bet kokiam tėvui ar globėjui, o tik tam, kuris, be tėvystės, dar turi tam tikras kvalifikacijas, kad galėtų užtikrinti sprendimo sąžiningumą bei prasmingumą.
Musulmonų psichologų indėlis
Nors tiesioginės informacijos apie konkrečius žymius musulmonų psichologus šiame straipsnyje nepateikiama, galima teigti, kad musulmonų kultūroje egzistuoja gilios psichologinės minties tradicijos. Islamo filosofai ir mokslininkai nagrinėjo žmogaus sielos, emocijų ir elgesio klausimus. Jų darbai turėjo įtakos ne tik musulmonų pasauliui, bet ir Vakarų psichologijos raidai.
Tolerancija ir tarpkultūrinis dialogas
Lietuvoje apie tai nesu girdėjęs, bet plačiau - taip, tai iš tiesų didelė problema. Ji pirmiausia susijusi su kitos srities neišspręstais klausimais: Europos Sąjungos atvirumas kultūriniam kitoniškumui, imigracijos sistemos mechanizmai nesudarė idealios inkultūracinės aplinkos. Ką matome daugumoje Vakarų Europos šalių? Tam tikra prasme uždarus getus.
Svarbu suvokti, kad kiekviena religija yra Dievo ieškojimas. Ir visiškas nesusipratimas skubant teigti, kad kas ieško, būtinai paklius į pinkles, „suras“ tik velnio melą, fanatizmą. Kita vertus, neturi logikos populiarūs pasakymai: „Visos religijos veda į Dievą“, „Skirtingi keliai į tą patį Dievą“. Gali vesti į Dievą, bet gali ir į neapykantą, tamsumą, vergystes, žudynes, terorizmą. Kiekviena religija turi savą Dievo sampratą, praktikas, atsakymus į pagrindinius gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus. Vienose religijose dievams buvo aukojami žmonės, kitos religijos, pasaulėžiūros net neturi aiškios asmeniško Dievo sampratos.
Pirmiausia reikia iškelti keletą klausimų: ar iš viso leistinas kritiškas ir nešališkas religijų tyrinėjimas? Ar įmanomas dialogas, pagarba, bendras darbas žmogaus, visuomenės labui, išlaikant savo skirtumus? Ar sveikas kritiškumas vieniems kitų atžvilgiu nepaneigia pagarbos principo? Pradėsiu nuo savęs - ar galimas kritiškumas krikščionybės atžvilgiu? Kai kas gali susidaryti siaurą vaizdą atsižvelgdami tik į tam tikrą krikščionybės istorijos epizodą ir vartoti tik terminą „karingoji krikščionybė“. Ar už tokią nuomonę reikia baisiausiai pasipiktinti ir jos autorių siekti nužudyti? O gal geriau toliau diskutuoti ir išsiaiškinti visas aplinkybes, priežastis, skaičius. Kritiškas žvilgsnis religines pažiūras tik išgrynina, apsaugo nuo fariziejiškumo, neleidžia visko sudėti į vieną katilą ir iš skirtingų komponentų sudėlioti religijų mišrainę.
Taip pat skaitykite: Baroko Pasaulėjauta Lietuvoje
Taip pat skaitykite: Psichologų indėlis
tags: #zymus #musulmonai #psichologai