Pirmasis pasaulinis karas: asmenybės, įvykiai ir pasekmės

Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918 m.) buvo vienas didžiausių ir kruviniausių konfliktų žmonijos istorijoje. Šis karas ne tik pakeitė Europos politinį žemėlapį, bet ir turėjo didelės įtakos socialinei, ekonominei ir kultūrinei raidai. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines karo priežastis, svarbiausias asmenybes, įvykius ir pasekmes.

Priešistorė: įtampa Europoje ir karinių blokų kūrimasis

XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje Europoje tvyrojo didelė įtampa. Nacionalizmas, imperializmas ir militarizmas buvo pagrindiniai veiksniai, skatinę valstybes varžytis dėl įtakos ir galios.

XVIII a. pab. nacionalinių revoliucijų banga apėmusi daugelį valstybių 1848-1849. Pirmiausia revoliucija kilo Prancūzijoje, o vėliau prasidėjo Vakarų ir Vidurio Europos valstybėse. Prancūzijoje revoliucija buvo nukreipta prieš absoliutizmą, Italijoje ir Vokietijoje dėl valstybių suvienijimo, Austrijos imperijoje tautų reikalavimai įvairavo nuo konstitucijos paskelbimo (austrai), kultūrinės autonomijos ir savivaldos suteikimo (čekai, lenkai, kroatai ir kt.) iki nepriklausomos valstybės sukūrimo (vengrai).

1815 Vienos kongrese atkūrus Italijos kunigaikštystes, dalį teritorijos perdavus valdyti Austrijai, prasidėjo nacionalinė italų kova už susivienijimą. Nei 1820, sukilimų, nei 1830 ir 1848 revoliucijų metu sukurti vieningos Italijos nepavyko. Tik iškilus ir sustiprėjus Pjemonto-Sardinijos karalystei, jos ministru pirmininku tapus Kamilui Kavurui, 1859 buvo laimėtas karas prieš Austriją. 1860 prie Pjemonto-Sardinijos buvo prijungta Toskana, Modena, Parma, kilo sukilimai pietinėse Italijos kunigaikštystėse. Dž. Garibaldžio vadovaujami sukilėliai išvijo Abiejų Sicilijų karalių Pranciškų II. 1861 03 14 Italijos parlamentas išrinko Pjemonto valdovą Viktorą Emanuelį II Italijos karaliumi.

(1870-1871), karas dėl viešpatavimo kontinentinėje Europoje. Prūsija siekė suvienyti Vokietijos žemes. 1870 07 19 prancūzai paskelbė karą Prūsijai, bet patyrė pralaimėjimą ir 1871 02 26 Versalyje buvo priversti pasirašyti preliminarinės taikos sutartį. Po Paryžiaus komunos įvykių 1871 05 10 pasirašyta Frankfurto taikos sutartimi prancūzai neteko dalies savo žemių. 1864 Prūsija nugalėjo Daniją ir atsiėmė Šlėzvigo bei Holšteino kunigaikštystes. 1866 kare su Austrija Prūsija taip pat pasiekė pergalę. 1870-1871 kare sutriuškinus Prancūziją Vokietija buvo suvienyta. 1871 01 18 Versalio rūmų veidrodžių salėje vokiečių kunigaikštysčių valdovai iškilmingu aktu paskelbė apie Vokietijos imperijos sukūrimą. Valstybės imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, kancleriu O.

Taip pat skaitykite: Antrojo pasaulinio karo psichologinės pasekmės

XIX a. I p. sparčiai augant Amerikos teritorijai, ekonominiai galiai, vis labiau aštrėjo prieštaravimai tarp šiaurinių valstijų, plėtojusių prekybą, pramonę, laisvą rinką, neigusių vergiją ir agrarinių pietinių valstijų, kuriose vyravo medvilnės ir tabako plantacijos, paremtos vergų darbu. Kompromisiniai mėginimai atskirti valstijas, kuriose buvo vergija, nuo šiaurinių nedavė rezultatų. 1860 prezidentu išrinkus vergiją smerkusį A. Linkolną, pietų valstijos paskelbė apie išstojimą iš sąjungos. 1861 04 12 iš pietinių valstijų, sudariusių Amerikos valstijų konfederaciją, pradėjo šiaurinių valstijų karinių fortų apšaudymą, kilo karas, trukęs ketverius metus. Karo pradžioje persvarą turėjo talentingo generolo R. Li vadovaujama pietiečių kariuomenė. 1862 prezidentas A. Linkolnas paskelbė apie vergijos panaikinimą. Po to pietiečių jėgos ėmė sekti ir 1865 04 buvo priverstos kapituliuoti. Kare žuvo per 500 tūkst.

Europos šalių valdos XIX a. pab.(lot. imperium - viešpatavimas, imperija), XIX-XX a. pr. epocha ir valstybių nacionalistinė politika, kurios tikslas buvo plėsti savo teritorijas, vykdyti agresyvią kolonijinę politiką, įsiviešpatauti pasaulyje, pavergiant kitas tautas. XIX a. 8 deš. visų Europos valstybių gyventojai ėmė reikalauti, kad jų vyriausybės neatsiliktų nuo Didžiosios Britanijos, plėstų kolonijas. Kolonijų grobimas buvo pagrindžiamas ekonominiais argumentais: reikia aprūpinti augančią pramonę žaliavomis, prekių realizacijos rinkomis, sukurti gyvenimo vietas sparčiai didėjančiam gyventojų skaičiui, aprūpinti pigiais maisto produktais. Vėliau atsirado socialdarvinizmo teorijos apie vienų nacijų, baltosios rasės žmonių pranašumą prieš kitas tautas. Į varžybas dėl „vietos po saule“ pirmiausia įsijungė Anglija, Prancūzija, Rusija, Italija, Vokietija, o taip pat JAV, Japonija.

Ši įtampa paskatino karinių blokų kūrimąsi. 1882 m. susikūrė Trilypė sąjunga, kurią sudarė Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija. Kaip atsvara šiai sąjungai, 1907 m. susiformavo Antantė, vienijusi Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir Rusiją. Šių blokų egzistavimas padidino įtampą ir padarė Europą pažeidžiamą karui.

Karinių blokų kūrimasis XIX a.-XX a. pr.Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Italijos karinė politinė sąjunga, priešiška Prancūzijai ir Rusijai. Austrija-Vengrija ir Vokietija sudarė sutartį 1879 m., visos trys valstybės - 1882 metais. Sutarties dalyvės įsipareigojo suteikti viena kitai karinę paramą užpuolimo atveju. Karinių blokų kūrimasis XIX a.-XX a. pr.Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos sąjunga prieš Vokietiją ir jos sąjungininkus. Sukurta įvairiomis sutartimis 1904-07 metais.

Sarajevo įvykiai ir karo pradžia

Kibirkštis, įžiebusi Pirmąjį pasaulinį karą, buvo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymas Sarajeve 1914 m. birželio 28 d. Šį teroro aktą įvykdė serbų nacionalistas Gavrilas Principas. Austrija-Vengrija apkaltino Serbiją parama teroristams ir liepos 23 d. įteikė jai ultimatumą. Serbijai atmetus dalį reikalavimų, Austrija-Vengrija liepos 28 d. paskelbė jai karą.

Taip pat skaitykite: Vaiko karo patirtis Mero romane

1914 m. birželio 28 d. serbų gimnazistas Gavrilas Principas Sarajeve nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Francą Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją. Šis teroro aktas, įvykdytas dabartinėje Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje, tapo formalia Pirmojo pasaulinio karo priežastimi. Teroro aktą surengė radikali serbų organizacija „Mlada Bosna“, savo tikslu laikiusi serbų gyvenamų žemių išvadavimą iš Austrijos-Vengrijos valdžios, prijungimą prie Serbijos ir Didžiosios Serbijos sukūrimą. Bosnija ir Hercegovina, kurios nemažą dalį gyventojų sudarė serbai, tuo metu buvo valdoma Austrijos-Vengrijos imperijos. Austrija-Vengrija po teroro akto paskelbė ultimatumą, netrukus ir karą Serbijai.

Šis karas išaugo į Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame visos dalyvavusios valstybės turėjo savų geopolitinių ir ekonominių interesų.

Rusija, Serbijos sąjungininkė, paskelbė mobilizaciją. Vokietija, Austrijos-Vengrijos sąjungininkė, pareikalavo Rusijos demobilizuotis, o negavusi atsakymo rugpjūčio 1 d. paskelbė jai karą. Vokietija taip pat paskelbė karą Prancūzijai, o įsiveržusi į neutralią Belgiją, išprovokavo Didžiosios Britanijos įstojimą į karą.

Austrijos-Vengrijos imperija dėl šio įvykio apkaltina Serbiją. Rugpjūčio 1 dieną Austrijos-Vengrijos sąjungininkė Vokietija padaro tą patį. Tą pačią dieną Vokietija paskelbia karą Rusijai.

Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, į kurį netrukus įsitraukė daugelis Europos ir pasaulio valstybių.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

Pagrindinės karo dalyvės ir jų tikslai

• Vokietija: Siekė įsitvirtinti kaip dominuojanti Europos galia, užgrobti naujų kolonijų ir susilpninti Prancūziją bei Rusiją.
• Austrija-Vengrija: Norėjo išlaikyti savo įtaką Balkanuose ir susidoroti su serbų nacionalizmu.
• Turkija: Tikėjosi atgauti prarastas teritorijas ir įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose.
• Didžioji Britanija: Siekė išsaugoti savo imperiją, užkirsti kelią Vokietijos dominavimui Europoje ir kontroliuoti jūrų kelius.
• Prancūzija: Norėjo atgauti Elzasą ir Lotaringiją, prarastas per Prancūzijos-Prūsijos karą, ir susilpninti Vokietiją.
• Rusija: Siekė įtakos Balkanuose, kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius ir apginti slavų tautas.
• Italija: Iš pradžių neutrali, vėliau įstojo į Antantės pusę, siekdama gauti teritorijų iš Austrijos-Vengrijos.
• JAV: Įstojo į karą 1917 m., siekdama apginti demokratiją, užtikrinti jūrų laisvę ir sustabdyti Vokietijos agresiją.

Karo veiksmai ir svarbiausi mūšiai

Karas vyko įvairiuose frontuose:

• Vakarų frontas: Vokietija puolė Prancūziją per Belgiją, tačiau buvo sustabdyta Marnos mūšyje. Frontas stabilizavosi ir virto poziciniu karu, pasižymėjusiu apkasais, spygliuotomis vielomis ir dideliais nuostoliais. Svarbiausi mūšiai: Verdeno mūšis, Somos mūšis, Ipro mūšis.
• Rytų frontas: Rusija kovojo su Vokietija ir Austrija-Vengrija. Rusijos kariuomenė patyrė didelių pralaimėjimų, ypač Tanenbergo mūšyje. 1917 m. Rusijoje įvyko revoliucija, ir šalis pasitraukė iš karo, pasirašydama Bresto taikos sutartį.
• Balkanų frontas: Austrija-Vengrija kovojo su Serbija. Vėliau į karą įsitraukė Bulgarija, Graikija ir Rumunija.
• Artimųjų Rytų frontas: Osmanų imperija kovojo su Didžiąja Britanija ir jos sąjungininkėmis. Svarbiausi mūšiai: Galipolio mūšis, Palestinos kampanija.

Naujos technologijos ir karo pobūdis

Pirmasis pasaulinis karas pasižymėjo naujų technologijų panaudojimu. Buvo naudojami lėktuvai, tankai, povandeniniai laivai, nuodingosios dujos ir kulkosvaidžiai. Šios technologijos padidino karo mastą ir žiaurumą, lėmė didelius karių ir civilių nuostolius.

Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo itin intensyviai naudojama artilerija. Žinoma atvejų, kai viename fronto kilometre buvo sutelkiama šimtas ir daugiau pabūklų! Net 60-70 proc. mūšiuose žuvusių pėstininkų tapo ne lengvųjų šaulių ginklų ar kulkosvaidžių, o artilerijos sviedinių ir jų skeveldrų aukomis. Pradėta naudoti vadinamoji ugnies pylimo taktika, kai artilerijos ugnis užliedavo priešų pozicijas ir slinkdavo į jų gynybos linijų gilumą, valydama kelią pėstininkams. Artilerijos naudojimas vertė karius daug dėmesio skirti fortifikacijai, kastis gilyn į žemę - įrengti sudėtingas tranšėjų ir apkasų linijas. Todėl Pirmasis pasaulinis karas žinomas kaip tranšėjų karas.

Apsaugai nuo nuodingųjų dujų buvo pradėta naudoti dujokaukes.

Svarbiausios asmenybės

Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo daug įtakingų asmenybių, kurios turėjo didelės įtakos karo eigai ir rezultatams.

• Žoržas Klemanso (Georges Clemenceau): Prancūzijos Ministras Pirmininkas, siekęs griežtų sąlygų Vokietijai po karo.
• Vilhelmas II (Wilhelm II): Paskutinis Vokietijos imperatorius, priėmęs sprendimus, kurie prisidėjo prie karo pradžios.
• Nikolajus II (Nicholas II): Paskutinis Rusijos caras, nuverstas per Vasario revoliuciją.
• Vladimiras Iljičius Leninas (Vladimir Ilyich Lenin): Rusijos revoliucionierius, bolševikų lyderis, išvedęs Rusiją iš karo.
• Deividas Loidas Džordžas (David Lloyd George): Didžiosios Britanijos premjeras karo metu.
• Manfredas fon Richthofenas: Žymiausias Vokietijos lakūnas, Raudonasis baronas, tapęs aviacijos legenda.

1. Žoržas Klemanso (1841-1929) - Prancūzijos Ministras Pirmininkas, prezidentas Paryžiaus Taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
2. Vilhelmas II (1859-1941) - paskutinis Vokietijos imperatorius, valdė šalį Pirmojo pasaulinio karo metu, valdymo laikotarpis dažnai vadinamas „Vilhelmo era“. Priverstas atsistatydinti.
3. Nikolajus II (1868-1918) - paskutinis Rusijos caras, atsisakęs sosto. Bolševikų kartu su šeima nužudytas 1918 m.
4. Vladimiras Iljičius Leninas - (1870-1924) Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Tarybų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
5. Deividas Loidas Džordžas (1863-1945) - Didžiosios Britanijos premjeras I pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
6. Manfredas fon Richthofenas (1892-1918), pramintas Raudonuoju baronu (savo lėktuvus šis iš kilmingos šeimos kilęs buvęs kavalerijos karininkas dažė išskirtine ryškiai raudona spalva).

Karo pabaiga ir taikos sutartys

JAV įstojus į karą 1917 m., Antantės persvara ėmė didėti. 1918 m. lapkričio 11 d. Vokietija pasirašė paliaubas Kompjenėje.

1914-1918 m. Vasario revoliucija - revoliucija, įvykusi 1917 m. ir nuvertusi monarchją Rusijoje. Spalio perversmas (oficialus pavadinimas - Spalio socialistinė revoliucija) - bolševikų įvykdytas valdžios užgrobimas Rusijoje 1917 m. lapkričio 6-7 d. (senuoju kalendoriaus stiliumi spalio 24-25 d.). I pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos paliaubos su Prancūzija, D. Britanija, JAV ir kt. antivokiškos koalicijos valstybėmis.

Po karo Paryžiuje įvyko taikos konferencija, kurioje buvo pasirašytos Versalio, Sen Žermeno, Trianono ir kitos taikos sutartys. Vokietija buvo pripažinta atsakinga už karą ir turėjo sumokėti dideles reparacijas. Buvo performuotas Europos žemėlapis, susikūrė naujos valstybės, tokios kaip Lenkija, Čekoslovakija ir Jugoslavija.

1918m.lapkričio 11d. Antantės ir Vokietijos paliaubos (pasirašė Prancūzijos maršalas F.Fošas - Antantės pajėgų vadas). Tai - Kompjeno paliaubos. Dalyvauja visos valstybės nugalėtojos. S. Ž. L. V. Didžiausią įtaką darė D. 1919 m. birželio 28 d. Vokietijai uždrausta turėti reguliarią kariuomenę, (liko 100 tūkst. Vokietija turi atlyginti karo nuostolius (reparacijos (32 mlrd. Turkija neteko kolonijų.

Pasekmės

Pirmasis pasaulinis karas turėjo didelių pasekmių:

• Žuvo milijonai žmonių, tiek karių, tiek civilių.
• Sugriuvo imperijos, tokios kaip Austrijos-Vengrijos, Osmanų ir Rusijos.
• Susikūrė naujos valstybės, įskaitant Lietuvą, Latviją ir Estiją.
• Ekonomika buvo sužlugdyta, ypač Vokietijoje.
• Atsirado naujos politinės ideologijos, tokios kaip komunizmas ir fašizmas.
• Buvo įkurta Tautų Sąjunga, siekiant užtikrinti taiką ir saugumą pasaulyje.

Ant karo sugriautos Europos pamatų kilo naujos valstybės: sužlugo Austrijos-Vengrijos imperija, tačiau susiformavo nepriklausomos Austrija, Vengrija ir Čekoslovakija. Netrukus po karo žlugo Osmanų imperija - buvo pertvarkyta į Turkijos Respubliką. Smarkiai apkarpytos Vokietijos ir Rusijos sienos. Atgimė Lenkija, Lietuva, žemėlapyje atsirado nepriklausomos Latvija ir Estija.

Caro valdžia dėl maisto trūkumo ir nesėkmių kare tapo silpna ir pažeidžiama Vladimiro Lenino bolševikų išpuoliui. Tragiška žemės ūkio politika lėmė daugiau kaip 3 mln. žmonių mirtį 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai sukėlė Šaltąjį karą, kuris pasaulį paskirstė į Vakarų ir Sovietų Sąjungos įtakos zonas. Pirmasis pasaulinis karas taip pat paliko ilgalaikę žymę Artimuosiuose Rytuose. O Osmanų imperijos žlugimas taip pat lėmė apie 1,5 mln. Įvykiai Rusijoje metė ilgą šešėlį ant visos likusios Europos. Žvelgiant plačiau, laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo atnešė sparčią socialinę pažangą pramoniniame pasaulyje.

Lietuva Pirmajame pasauliniame kare

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais tapo karo veiksmų zona. 1915 m. Vokietijos kariuomenė užėmė didžiąją dalį Lietuvos teritorijos. Karo veiksmai, okupacija ir rekvizicijos padarė didelę žalą Lietuvos ekonomikai ir infrastruktūrai.

Per kovas sugriauta dešimtys miestų ir miestelių. Itin smarkiai nukentėjo ir griuvėsiais virto Šiauliai, Kybartai, Tauragė, Kelmė.

Nepaisant sunkumų, lietuvių tauta išsaugojo savo identitetą ir siekė nepriklausomybės. 1917 m. Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija, kuri nutarė siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1917 rugsėjo 18-22 - lietuvių konferencija Vilniuje nutaria atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918 02 16 - Lietuvos Taryba paskelbia Lietuvos nepriklausomybės aktą

tags: #1 #pasaulinis #karas #asmenybes