Įvadas
Žvelgiant į praėjusius metus ir visą XX amžių, išryškėja atotrūkis tarp mūsų vidinių siekių ir visuomenės, kurią sukūrėme. Sielų jautrumas, autentiškumo troškimas, savarankiškas mąstymas ir pasirinkimai iš širdies tapo vis svarbesni. Šiame kontekste nagrinėsime asmenybės ir demokratinės visuomenės sąvokas, jų tarpusavio ryšį ir iššūkius.
Vidinės Aspiracijos ir Vartotojiška Visuomenė
XX amžiuje, ypač po pasaulinių karų, išryškėjo žmogaus vidinių poreikių svarba. Egzistencializmas, personalizmas, II Vatikano susirinkimas, menininkų sąjūdžiai, hipių judėjimas ir dvasinių praktikų plitimas visame pasaulyje rodo, kad žmogus trokšta būti laimingas savo viduje, o ne tik vykdyti primestą misiją. Tai, kas anksčiau buvo būdinga tik kultūriniam elitui, dabar tapo daugelio žmonių psichologiniais ir dvasiniais siekiais. Žmonės ėmė skaityti didžiųjų kūrėjų tekstus, suprasti idėjas ir meno kūrinius. Subtilios psichologinės analizės, rimtų psichologų ir egzotiškų guru pamokymai tapo populiarūs. Net siena tarp Vakarų ir sovietinių kraštų nebuvo aklina - individualios laisvės troškimas sklido visur.
Tačiau, ar galime rasti labiau nuasmeninančią visuomenę nei ta, kurią sukūrėme ir vadiname vartotojiška? Kaip ir sovietizmas ar kitos uždaros ideologijos, ultra-liberalistinis laisvos rinkos modelis yra patyčia iš žmogaus vidujybės. Iš vienos pusės, mes siekiame vidinės laisvės ir išsipildymo, tačiau deklaruoti laisvės troškimą dar nereiškia būti realiai laisvu.
Asmenybės Formavimasis ir Laisvės Siekis
Gyventi dvasinį gyvenimą, pažinti ir mylėti save bei pasaulį ne paviršutiniškai, o iš tiesų, yra sunku. Tam reikia nugalėti tinginystę ir pranokti primityvų egoizmą, mokytis skirti tikrovę nuo ideologijų, lavinti protą ir gilesnio tikrovės pajautimo galias. Tik nedaugeliui tai pavyksta. Dauguma žmonių, pradėję eiti dvasinės laisvės ir vidinio išsipildymo keliu, greitai atšąla ir atkrenta į primityviausią rutiną. Tada jie lengvai tampa kokio nors socialinio projekto aukomis, kaip ir visais laikais. XX amžius yra reikšmingas tik dvasiniu impulsu, bet ne jo realizacija daugumos lygmenyje.
Mūsų laikais individo gyvenimas tapo žmonių veiklos centru, tačiau tik nedaugeliui individų pavyksta tapti asmenybėmis - tikrai laisvais ir autentiškais žmonėmis. Visi mes šaukiame: „Laisvės!“, bet dauguma mūsų ir liekame tik rėksniais, realiame individualiame gyvenime nežengdami nė žingsnio vidinės laisvės link, nes paprasčiausiai tingime, nes tuo nesidomime, nes rutina mielesnė. Mes turime laisvės ideologiją, bet per mažai išties laisvų žmonių. Subtilūs dvasiniai ieškojimai, psichologinės analizės, kūrybiniai impulsai išlieka mažumos gyvenimo pasirinkimais, nors apie juos šiandien kalba visi, jie yra tapę mokyklinių ir universitetinių programų dalimi, juos rodo per televiziją.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie asmenybę ir demokratinę visuomenę
Demokratinė Kultūra ir Pilietinė Visuomenė
Demokratinė kultūra apibrėžiama kaip individų troškimas ir gebėjimas individualiai ir kartu aktyviai dalyvauti juos veikiančiuose vyriausybės viešuosiuose reikaluose. Tai, kaip aktyviai, efektyviai ir tęstinai prisideda pilietinė visuomenė prie gerovės kūrimo, tolerantiško bendradarbiavimo ir kolektyvinių sprendimų kūrimo, parodo, ar visuomenėje veikia demokratinė kultūra. Demokratinė kultūra yra apie pagarbą kitokiam, asmens laisvę ir kolektyvinę savivaldą.
Pilietinė visuomenė - tai nepriklausoma nuo valstybės savarankiška visuomeninių institutų ir santykių, kurių reikia individo ir kolektyvo socialiniams, kultūriniams ir dvasiniams poreikiams įgyvendinti, visuma. Tai vienas svarbiausių ekonominiu, teisiniu, kultūriniu, politiniu požiūriu išplėtotos stabilios demokratinės visuomenės požymių. Pilietinės visuomenės termino reikšmė istorijoje įvairavo. Aristotelis kalbėjo apie konkrečios politinės formos vienijamų laisvų ir lygių piliečių bendriją. Antikinę pilietinės visuomenės sampratą atspindi ir romėnų pilietinės teisės (ius civile) koncepcija. Abu požiūrius vienija idėja, kad pilietinė visuomenė yra politinė visuomenė.
Šviečiamojo amžiaus mąstytojai Th. Hobbesas, J. Locke’as, J.-J. Rousseau, I. Kantas ir kiti nusakė naują požiūrį, kad pilietinė visuomenė ir valstybė yra vienas kito oponentai. Naujuoju požiūriu pilietinės visuomenės vienas svarbiausių elementų yra įvairūs visuomeniniai susivienijimai, kurie nuo ankstesnės visuomenės bendrijų skiriasi tuo, kad dalyvaudami jų veikloje žmonės užimti tik iš dalies, o kitą laiką gali skirti alternatyviai veiklai. Tokioje visuomenėje, kur asociacijų narius vienija siauras kriterijus, randasi sąlygų kurtis neribotam skaičiui susivienijimų.
Pilietinės Visuomenės Raida ir Perspektyvos
18-20 a. teisę (faktinę) būti pilietinės visuomenės nariu, t. y. svarstyti ir įgyvendinti žmogaus saviraiškai svarbius įvairius klausimus, įgijo ir neturintys stambios nuosavybės (pvz., samdomi darbininkai), moterys, religinių ir tautinių mažumų atstovai. Pilietinės visuomenės veikloje nedalyvaujančiųjų mažėjo ir tai atgaivino viltis, kad bus sukurtas pilietinės lygybės ir asmenybės įvairiapusių siekių patenkinimo idealas, patikima ir visiems prieinama nevalstybinė žmonių tarpusavio sąveikos sistema.
Pilietinės visuomenės idėja atgijo Rytų Europoje ir pasireiškia politine programa, keliančia tikslą pertvarkyti buvusias socialistines visuomenes į pilietines visuomenes, paremtas asmenybės laisve ir žmonių visateisiu dalyvavimu svarstant įvairius viešuosius reikalus. Pilietinės visuomenės plėtros perspektyva daugeliui atrodo šviesi. Lietuvoje pilietinė visuomenė ypač sparčiai formavosi 1988−92. Daug teisių atgavo įvairių tikėjimų Bažnyčios, kūrėsi laisvi universitetai, nepriklausoma žiniasklaida, daug neformalių visuomeninių organizacijų (nevyriausybinės organizacijos). Šiuo laikotarpiu pilietinė visuomenė iš esmės sutapo su politine visuomene.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Kultūra, Religija ir Sąžinės Laisvė Demokratinėje Valstybėje
Kultūros ir religijos sritis yra ypatingai glaudžiai susijusi su žmogaus asmeniu. Totalitarizmas verčia asmenį prisiimti jam svetimas pažiūras, sistemas, net meno stilių. Totalitarizmas įsakinėja kūrėjams, kas ir kaip turi būti kuriama, pasmaugia kūrybos laisvę. Demokratinėje valstybėje taip pat nebus visai viskas leidžiama net ir kultūros kūryboje. Visada bus dalykų, kurie bus varžomi, o jų apimtis ir pobūdis priklauso nuo tautos tradicijų, jos dvasios ir kultūros lygio.
Kiekvienas kultūrinis kūrinys yra žmogiškosios idėjos apipavidalinimas, turintis pasaulėžiūrinių bruožų. Kadangi kultūra yra esmingai susijusi su pasaulėžiūra, kultūros kūryba priklauso sąžinės laisvės sričiai. Jeigu valstybė skelbia įsitikinimų laisvę, o neleidžia šių įsitikinimų reikšti asmens ir bendruomenės gyvenime, tokia valstybės skelbiama įsitikinimų laisvė tėra laisvės apgavystė.
Savo sąžinei, savo vidaus pasauliui žmogus iš kitur laisvės nereikalingas, nes žmogaus vidaus pasaulio jokie išoriniai varžtai nepaliečia. Dėl vidaus pasaulio laisvės valstybė neturi ko pasakyti. Savo įsitikinimus reikšti žodžiu šiandien leidžiama visose demokratinėse valstybėse, bet turi ateiti laikas, kada savo įsitikinimus, kiek jie nepažeidžia kitų laisvės, bus galima laisvai reikšti ir darbu. Objektyvinis kultūros ir religijos gyvenimas yra sąžinės laisvės dirva, kurioje valstybė negali nieko įsakyti.
Švietimas ir Auklėjimas Demokratinėje Visuomenėje
Demokratinė valstybė, gerbdama ir saugodama sąžinės laisvę meno ir mokslo kūryboje, su didesniais sunkumais praktiškai nesusiduria. Neturi taip pat sunkumų sąžinės laisvę vykdydama ir religinių bendruomenių, jų apeigų bei organizacijos atžvilgiu. Tie sunkumai atsiranda paprastai jaunimo švietimo bei auklėjimo srityje. Nors demokratinės konstitucijos ir laiduoja tėvams pirmenybės teisę spręsti, koks auklėjimas turi būti teikiamas jų vaikams, - praktiškai dažniausiai pati valstybė stengiasi įsigyti švietimo bei auklėjimo monopolį.
Ruošdamas žmogų gyvenimui, ugdymas savaime reikalingas tam tikro nusistatymo tiek paties žmogaus, tiek gyvenimo atžvilgiu, - reikalingas pasaulėžiūros. Nepasaulėžiūrinis ugdymas yra negalimas. Šalia šeimos ugdymas paprastai vyksta mokykloje. Mokyklos ugdymas yra, kitoks ir negali būti, pasaulėžiūrinis. Pasaulėžiūra mokykloje turi būti ne įnamis, bet viską apimąs ir viską tvarkąs šeimininkas.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Socialinė Demokratija ir Ūkinė Gerovė
Politinė demokratija nustato asmens santykius su valstybės valdžia, šitie santykiai betgi tėra žmonių gyvenimo santykių visumos dalis. Tad vien politinės demokratijos žmonių gyvenimo santykių visumai tvarkyti neužtenka. Šalia asmens politinių santykių su valstybe yra lygiai svarbūs žmogaus santykiai su ūkiu. Socialinė demokratija yra demokratijos principo, t. y. žmonių lygybės, taikymas ūkio srityje.
Kaip politinė demokratija jau yra panaikinusi privilegijuotuosius valdančiųjų luomus ir krašto politinę valdžią atidavusi į tautos rankas, taip socialinėje demokratijoje turi išnykti krašto turtų susitelkimas nedaugelio rankose ir krašto ūkinės gerovės dalininkais turi pasidaryti visi krašto gyventojai. Krašto gerovė priklauso tautai. Ateities Lietuvoje socialinė demokratija turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos pajamų susitelkimo tik atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi įgalinti tautos pajamas pasiskirstyti per visą tautą.
Pilietiškumas ir Aktyvus Dalyvavimas Visuomenės Gyvenime
Demokratija, pilietiškumas, tolerancija yra visame pasaulyje pripažintos vertybės, kuriomis remiantis, kuriama ir egzistuoja stipri bei laisva valstybė, ir pilietinė visuomenė. Tai, kad piliečių politinis dalyvavimas yra būtinas bruožas demokratinei valstybei, kuris pasireiškia bent jau per laisvus rinkimus, demokratinėje teorijoje skelbiama nuo Rousseau ir kitų respublikonų laikų. Šiuo metu vis dažniau politinių partijų lyderiai, žiniasklaidos atstovai kalba apie politinę visuomenę, pilietinį aktyvumą ir iš vis piliečių reikšmę ne tik politiniame, bet ir visuomeniniame gyvenime.
Pilietiškumas nėra vien tik būtinų žinių, principų, taisyklių žinojimas. Tai labiau noras ir suvokimas, kad dalyvauti visuomenės gyvenime yra pareiga, nes esi jos narys ir privalai pasirūpinti savo ir kitų gerove. Pilietinė visuomenė - daugiareikšmis, įvairiai interpretuojamas terminas. Ciceronas manė, kad valstybė gali egzistuoti tik kai yra remiaimasi valstybės ir piliečių tarpusavio įsipareigojimų vykdymui ir laikymusi. Piliečiai turi suvokti, kad valstybė yra jų reikalas - res populi.
Piliečio Samprata ir Laisvės Jausmas
Pilietį galima apibrėžti, kaip asmenį, gyvenantį tam tikroje teritorijoje - valstybėje, turintį tos valstybės pilietybę, kalbantį tos valstybės kalba bei turintį tam tikras pareigas ir teises, apibrėžtas tos valstybės konstitucijoje. Bet kuriuo atveju svarbiausia, kaip pats asmuo suvokia save piliečio „vaidmenyje“, kokius pagrindinius tikslus sau kelia, ir kokias pareigas mano esą būtina vykdyti. Svarbiausias aspektas, suteikiantis galimybę žmogui pasijusti piliečiu yra laisvės jausmas, kai asmuo žino, jog turi žodžio, religijos ir kitas laisves. Svarbu, kad pilietis suvoktų, jog jis turi ir reikalavimo teisę, tai yra reikalauti ir siekti, kad valdžia teisingai ir sažiningai atstovautų jo, kaip piliečio, interesams.
Demokratinė visuomenė nėra nei asociacija, nei bendruomenė. Demokratinė visuomenė yra išsami ir uždara socialinė sistema. Ji yra savaime išsami ir talpina visus žmonių tikslus. Į visuomenę patenkama gimstant ir iš jos išeinama mirštant. Į visuomenę mes žiūrime ne kaip į kažkur nuošalyje esančią socialinę sistemą, tačiau užimdami joje konkrečią socialinę padėtį. Pilietinę savimonę ypač palanku ugdyti ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas domisi jį supančiu pasauliu, nebijo suklysti spręsdamas įvairias problemas, noriai atlieka visuomenines užduotis.
Pilietinė Visuomenė ir Visuomenės Sutarties Teorija
Pilietinės visuomenės problematika atsirado Renesanse. Jau tada pradėta kalbėti apie žmogaus teises, kurios gaunamos iš gamtos ir iš Dievo. Pagrindinėmis žmogaus teisėmis buvo apibrėžiamos - teisė į nuosavybę, teisė į gyvybę ir teisę į laisvę. Pilietinės visuomenės sampratą galime aiškinti visuomenės sutarties teorijos pagrindu. Teigiama, kad valstybę sukuria patys individai, kurie pasirašo visuomeninę sutartį. T. Hobbeso teigimu, žmonės matė netobulumą ir nusprendė sukurti valstybę perduodant jai dalį žmonių prigimtinių teisių. Tai reiškia, kad žmogus savo noru sutinka paklūsti valstybei ir perduoda jai dalį kompetencijos, tačiau kitą dalį pasilieka sau. Tokiu būdu atsiranda takoskyra tarp valstybės ir piliečių.
Dabar pilietinė visuomenė suprantama, kaip visuomenės dalis, kuri skatinant skirtingus interesus ir apsisprendimą, kuriamos įvairios grupės. Pilietinės visuomenės nereikėtų tapatinti su visa visuomene, kadangi pilietinė visuomenė yra tik ta aktyvioji visuomenės dalis, gebanti sukurti visuomenės organizacijas, interesų grupes, per kurias siekia realizuoti savo interesus. Pilietinė visuomenė apima šeimas, bažnyčias, savanoriškas asociacijas bei socialinius judėjimus. Pilietinė visuomenė skatina aktyvų piliečių dalyvimą, siekia gero gyvenimo, numato ir reikalauja, kad sprendimai būtų priimami savarankiškai ir nebūtų kontroliuojami valstybės ir jos biurokratinių struktūrų.
Pilietinės Visuomenės Formavimosi Sąlygos ir Demokratija
Pagrindinė prielaida leidžianti formuotis pilietinei visuomenei yra demokratėjimo procesas bei viešosios valdžios nesikišimas. Esminis pilietinės visuomenės bruožas pliuralizmas - požiūris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės, siekiančios apginti savo interesus. Kai egzistuoja valdžios nesikišimas į piliečių privačius interesus, tai yra, atskiriamas privatus ir viešasis sektorius, tik tada pilietis gali drasiai imtis iniciatyvos ir pamažu ims kurtis pilietinė visuomenė. Pilietinės visuomenės susiformavimas ir efektyvumas priklauso nuo visuomenėje susiformavusių tradicijų bei piliečių nebijojimo veikliai dalyvauti valstybės gyvenime.
Iš tiesų demokratijos negalime įsivaizduoti be aktyvaus piliečių dalyvavimo visuomeniniame ir pilitiniame gyvenime. Pagrindinis demokratijos požymis yra laisvas ir nevaržomas piliečių dalyvavimas politikoje, tiek renkant politikus, tiek nevaržoma teise būti renkamam, egzistuojantis pliuralistinis požiūris. Demokratinis režimas pasiekia aukštą lygį tuomet, kai piliečiai aktyviai įsitraukia į politinį bei visuomeninį gyvenimą, t. y., dauguma arba didelė dalis piliečių savarankiškai ir aktyviai dalyvauja rinkimuose, politinių partijų veikloje, įvairiose asociacijose, savivaldoje, politinėse akcijose. Stiprėjanti pilietinė visuomenė sutampa ir sustiprėjančiu demokratėjimu. Pilietinė visuomenė pasižymi aukštu pilietinės, politinės teisinės, kultūrinės sąmonės lygiu, politine atsakomybe ir pareigos jausmu.
Pilietinės Visuomenės ir Valdžios Sąveika
Demokratijoje valstybė nuolat skatina pilietinę visuomenę ir stengiasi su ja palaikyti kuo glaudesnius ryšius, kadangi, kilus krizei neribojama pilietinė visuomenė palaiko valstybę ir jos institucijas. Pilietinė visuomenė nesiekia politinės valdžios, tokiu būdu pilietinė visuomenė sugeba suformuluoti ir pateikti valdžiai reikalavimus, kuriuos valstybės institucijos įgyvendina. Tuo tarpu totalitarinėse valstybėse valdžia kontroliuoja visas piliečių gyvenimo sritis. Visuomenėje neveikia pilietinės organizacijos, piliečių poreikiai tampa nepatenkinami.
Pilietinės visuomenės egzistavimas yra būtinas demokratijos procesui, įgyvendinant savivaldos principą „iš apačios į viršų“. Tai reiškia, kad patys piliečiai pajėgia suformuluoti ir pasiūlyti valdžiai reikalavimus, tokiu būdu įgyvendindami savo interesus ir kartu kurdami tokią valstybę, kurioje galima pasiekti tikslų ir gyventi taip, kaip nori tos valstybės piliečiai. Tai reiškia, kad valdžia, priimdama bet kokius sprendimus, turi būtinai atsižvelgti į pilietinės visuomenės tikslus ir interesus.
Pilietinė Visuomenė ir Asmenybės Raida
Pilietinė visuomenė yra labai svarbi asmenybės raidai. Čia žmonės tenkina savo poreikius, kaupia bendravimo patyrimą, efektyviai gina savo interesus, išsiugdo grupinio bendrumo jausmą, tobulina asmenybę. Gyvenimas pilietinėje visuomenėje yr turtingesnis, kūrybiškesnis ir tuo pačiu socialiai rezultatyvesnis negu valstybėje.
Pradėjus formuotis demokratijai lietuviai taip pat pamažu ėmė įsijausti į pilietinį gyvenimą. Nevyriausybinis sektorius Lietuvoje taip pat yra matomas ir girdimas. Galime pastebėti, kad jaunimo aktyvumas labiau pasireiškia dideliuose miestuose, o mažuose miesteliuose ar net kaimuose jaunimas nesiima iniciatyvos.
Pilietinės Visuomenės Ugdymas Lietuvoje
Lietuvoje pilietinės visuomenės kūrimasis yra skatinamas seniūnijose. Disdelis dėmesys skiriamas bendruomenių kurimuisi. Tos bendruomenės turėtų tapti seniūno patariamoji taryba, kuri turėtų teisę išsakyti savo nuomonę, papeikimus bei reikalavimus seniūnijos gyvenimo reikalais. Lietuvoje yra paruošti seniūnijų bendruomenės tarybų pavyzdiniai nuostatai, kuriuose aiškiai išdėstyta, kad iniciatyva turi kilti būtent iš apačios, tai yra pačių bendruomenės narių.
Demokratinę valstybę sudaro pilietinė visuomenė, kuri demokratiniu būdu tvarko savo valstybės reikalus. Taigi pilietinė visuomenė yra politizuota visuomenė. Pilietinė visuomenė valdžios kontrolę, reikalavimų formulavimą ir išdėstymą valdžiaiai gali pateikti būtent susiburdama į tam tikras organizacijas, asociacijas, draugijas, interesų grupes ir panašiai. Pilietinė visuomenė, išreikšdama pilietičių vertybes ir elgesio normas, yra demokratijos ramstis ir jos stiprinimo būdas. Ji žadina piliečių sąmoningumą, aktyvumą, kūrybinę mintį, todėl turi stiprią įtaką ilgalaikei šalies ekonominei plėtrai. Lietuvoje pilietinės visuomenės ugdymas turėtų turėti aukštą prioritetą.
tags: #11 #asmenybe #ir #demokratine #visuomene