Asmenybė - tai abstrakti sąvoka, kurios neįmanoma tiesiogiai paliesti ar pamatuoti. Asmenybės apibrėžimai yra skirtingi, nes kiekvienas žmogus yra unikalus. Vieni autoriai pabrėžia asmenybės santykį su aplinka, kiti - psichinių procesų visumą, dar kiti - asmenybės bruožų unikalumą. D. G. Myers asmenybę apibrėžia kaip savitą mąstyseną, jauseną ir veikseną, būdingą kiekvienam žmogui. Asmenybės teorijos bando paaiškinti, kas yra asmenybė ir kaip ji funkcionuoja. Tai kruopščiai patikrinti samprotavimai arba hipotezės apie žmones, jų tapsmą ir elgesį. J. Lapė ir G. Navikas asmenybę apibrėžia kaip žmogų, pasiekusį aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, leidžiantį jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais.
Psichodinaminės krypties atstovai teigia, kad asmenybės raidai ir elgesiui įtakos turi dviejų priešiškų jėgų susidūrimas. Bruožų teorijos atstovai teigia, kad asmenybės elgesį nulemia nuolatiniai bruožai. Humanistinės teorijos atstovai pabrėžia, kad asmenybė yra vientisa, unikali ir nepakartojama, o jos elgesį nulemia tai, kaip ji suvokia pasaulį.
Šiame straipsnyje palyginsime dvi asmenybės teorijas - psichodinaminės krypties atstovo A. Adlerio ir humanistinės krypties atstovo A. H. Maslow asmenybės teorijas.
A. Adlerio individualioji asmenybės teorija
A. Adler (1870-1937) buvo vienas iš psichodinaminės krypties asmenybės teorijų kūrėjų. Šios krypties atstovai teigia, kad yra sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, bet ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. A. Adler buvo austrų gydytojas, psichiatras, Z. Freud bendradarbis, bet vėliau jų požiūriai išsiskyrė. Jis asmenybę apibrėžia kaip individą, kuris funkcionuoja kaip vientisa būtybė.
A. Adler sukūrė individualiąją asmenybės teoriją, kuria stengėsi pabrėžti tai, jog žmogaus individualumą nulemia ir jį formuoja socialinis kontekstas. Pasak A. Adlerio asmenybės teorijos, žmogus turi įgimtą bendrystės jausmą, nes norėdamas įveikti savo gyvenimo vargus, žmogus turi išmokti bendradarbiauti su kitais žmonėmis, reikia dalyvauti visuomeniniame gyvenime tam, kad asmenybė tinkamai vystytųsi.
Taip pat skaitykite: Poreikių įtaka raidai
Skirtingai nei jo pirmtakas Z. Freud, A. Adler savo teorijoje teigia, jog žmogaus gyvenimą lemia tikslas. A. Adler savo teorijoje pabrėžia menkavertiškumo jausmą, kuris nėra negatyvus dalykas. Šis jausmas skatina žmones siekti pranašumo prieš kitus, tobulumo. Menkavertiškumo jausmas kiekvienam žmogui yra individualus.
Labai svarbią vietą A. Adler teorijoje užima gyvenimo stilius. Sveiko gyvenimo stiliaus ypatybės: visuomeniškumas, džiaugsminga nuotaika, optimizmas, užuojauta kitiems žmonėm, saiko jausmas.
A. H. Maslow humanistinė asmenybės teorija
A. H. Maslow (1908-1970) yra vienas žymiausių humanistinės krypties asmenybės teorijų atstovų. Humanizmo teorijoje pabrėžiama asmenybės atsakomybė už savo poelgius. Humanistinės psichologijos atstovai siekė psichologijos dėmesį perkelti į sveikų žmonių tobulėjimo galimybes pabrėžiant asmens patirtį. A. Maslow buvo JAV psichologas. Jo teoriniai darbai turėjo didelė įtaką psichologams praktikams, kurie stengėsi padėti žmonėms pažinti ir atskleisti save. A. Maslow asmenybę apibrėžia taip: „Žmogus - tai vieninga, unikali ir organizuota visuma“.
A. Maslow motyvacijos teorijoje didelis dėmesys skiriamas poreikiams, kurie buvo suskirstyti į žemesniąsias ir aukštesniąsias kategorijas. Žemesnieji biologiniai poreikiai yra pagrindiniai ir patys stipriausi. Jei jie nepatenkinami, tai negali veikti aukštesnieji poreikiai. A. Maslow pabrėžia, jog svarbiausia tirti sveikus, gyvenime kažko pasiekusius žmones, nes kitaip nesuprasi, koks žmogus yra sveikas, o koks ne.
Asmenybės laisvė ir pasirinkimas
A. Adler manymu, kiekvienas žmogus pats atranda savo gyvenimo tikslus ir susikuria gyvenimo stilių tiems tikslams pasiekti. Asmenybė suteikia kryptį savo vystymuisi. Jis sugeba suvokti savo menkavertiškumą bei siekiamus tikslus. Žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje susikurtiems gyvenimo tikslams. Savo teorijoje A. Adler įrodinėja, kad noras pirmauti yra pagrindinis žmogaus noras. Pirmavimą jis suprato ne kaip garbę ar socialinį statusą, o kaip kažką labai artimą potencialių žmogaus galimybių vystymui ir realizavimui. A. Adler pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla, todėl žmogus yra laisvas ir nevaržomai gali pasirinkti savo gyvenimo stilių.
Taip pat skaitykite: Asmenybės teorija pagal Maslow
A. H. Maslow savo teorijoje teigia, kad motyvu gali tapti ir mūsų interesai, įsitikinimai, vertybės, gyvenimo tikslai. Kai kada veiklą skatinančių motyvų funkcijas gali atlikti ir emocijos, pavyzdžiui, aistra. Ši emocija daro žmogų aktyvų ir skatina jį atkakliai siekti tikslo. Mūsų veiklai įtaką daro noras elgtis pagal papročius, galvoti pagal visuotinai priimtą nuomonę. Kokio nors elgesio paskata gali būti susijusi ir su sekimų mada, noru pritapti prie kitų žmonių, prie savo grupės ir pan. bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį. Taigi galima daryti išvadas, jog tiek A. Adler, tiek A. H. Maslow pripažino asmens pasirinkimo laisvę.
A. Adler teigia, kad žmogų valdo jo paties mąstymas, tačiau jo gyvenimą taip pat lemia ir vaikystėje susikurti tikslai. Taigi visos mūsų mintys, jausmai, norai, poelgiai, sapnai ir psichopatologiniai fenomenai priklauso nuo šių tikslų. A. Adler teigimu, individo elgesys priklauso ne nuo tiesioginių aplinkybių, o nuo to, kaip jas asmenybė interpretuoja. Iš pradžių suvokiamas daiktas ar reiškinys, po to jis vizualizuojamas ar priimamas kitais fiziologiškai determinuotais būdais, ir tik vėliau interpretuojamas, remiantis savo tikslais, lūkesčiais, emocijomis.
A. Adler kiekvienam žmogui priskyrė būdingą didesnį ar mažesnį norą priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvenant tarp žmonių patiriamas menkavertiškumo jausmas, kurį papildo visuomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma, todėl sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi - siekia išsaugoti savo vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę. Asmenybės vientisumas pasireiškia tuo, kad pasąmoningas tikslas lieka tas pats kaip budrumo būsenoje. Sąmonė ir pasąmonė nekovoja tarpusavyje, bet kartu ieško galimybių realybėje įgyvendinti asmeninę žmogaus fikciją per jo gyvenimo stilių. A. Maslow savo teorijoje teigė, jog „kiekvienas žmogus - tai vieninga, unikali ir organizuota visuma“. Taigi, galima daryti išvadas, jog tiek A. Adler, tiek A.
Įgimti ir aplinkos veiksniai
A. Adler teigia, kad žmogaus asmenybės vystymąsi lemia genetiniai ir aplinkiniai veiksniai. Jis daug plačiau kalba apie kūdikio, vėliau vaiko ir suaugusiojo laikyseną, kuri yra labai veikiama aplinkos įspūdžių. Todėl kiekvienas žmogus daug dėmesio skiria tik tam tikram gyvenimo, aplinkos, įvykio aspektui. Žmonių gyvenimo sąlygas lemia kosminiai ir socialiniai veiksniai. Bendrystės poreikis visada reguliavo žmonių santykius. Žmogus neįstengia pasipriešinti gamtai, jam reikia pagalbinių priemonių, kad galėtų egzistuoti ir išlikti. Kaip teigia A. Adler, augančio vaiko sieloje nubunda troškimas užaugti, prilygti kitiems ar net tapti stipresniam, pranokti aplinkinius, išsikovoti pripažinimą arba parodyti savo silpnumą. Vieni vaikai reikalauja pripažinimo, kaupia jėgas ir stengiasi jas panaudoti, o kitų elgesys labiau primena spekuliavimą silpnumu, silpnybių demonstravimą įvairiausiais būdais. Jų elgesys nusižiūrėtas iš aplinkos, kuri gali vaikui padaryti net priešiškumo įspūdį, t. y. jam pasaulis atrodys priešiškas. Tarp sunkumų yra kultūros trūkumai, pasireiškiantys ekonominėmis vaiko sąlygomis. Asmenybės vystymuisi didelę reikšmę turi ir auklėjimas. Pasak A. Adler asmenybės teorijos, įgimti sugebėjimai yra puolimas ir gynyba, kurie panaudojami tam tikromis aplinkybėmis. Tad psichikos gyvenimas tėra kompleksas puolimo ar gynybos priemonių, kuriomis reaguojama į aplinkos poveikį.
A. H. Maslow asmenybės teorija teigia, kad visi žmogaus poreikiai yra pagrįsti instinktais arba determinuotai paveldėti. Taigi, jis yra konstitualizmo pusėje. Tai sutampa su jo poreikių hierarchijos modeliu. Kadangi, šio modelio pagrindas yra fiziologiniai poreikiai, o jie yra įgimti, tai ir nulemia šio autoriaus poziciją. Tačiau, kalbėdamas apie įgimtų faktorių reikšmę žmogaus elgesiui A. H. Maslow siekia pabrėžti biologinį žmogaus bendrumą, o ne jų individualius skirtumus. Jis panaudojo terminą “instinktoidiniai”, nes norėjo pabrėžti biologinį ir genetinį poreikių, kurie būdingi visiems individams, pagrindą. Jis atmeta tai, kad žmogui yra būdingas gyvuliškas instinktas. A. H. Maslow atiduoda pirmenybę teiginiui, kad žmogaus prigimtis yra įgimta, o ne įgyta. Nors jis visiškai nepaneigė aplinkos poveikio, tačiau pabrėžė biologinius poreikius. A. H. Maslow nuomone, galima išvengti nevilties aimanų, jog žmogaus prigimtis esanti bloga ir sugadinta, nes tai tėra tik dalis tiesos apie žmogų, bet reikia pripažinti tai, jog pačiame žmoguje glūdi tendencija vystytis.
Taip pat skaitykite: Asmenybės apžvalga pagal Maslow
Vaikystės įtaka asmenybės formavimuisi
A. Adler, kaip ir Z. Freud, teigia, kad žmogus keičiasi tik iki tam tikrų metų. Jis sutinka su Z. Freud nuomone, kad charakterio pamatai klojami apie ketvirtuosius ar penktuosius gyvenimo metus. Stipriausi žmogaus psichikos gyvenimą formuojantys postūmiai patiriami ankstyvojoje vaikystėje. Tuos vaikiškus išgyvenimus, įspūdžius ir nuostatas, kuriuos įstengė nustatyti, pamėgino susieti su vėlesnėmis individo situacijomis ir jo laikysena. Galiausiai nustatė, kad pavienių psichikos gyvenimo reiškinių negalima laikyti nepriklausomomis atskirtybėmis, o juos suprasti galima tik pripažinus, kad visi jie sudaro neišardomą visumą. Pažvelgus į žmogaus raidos liniją, gyvenimo šabloną, stilių suvokia, kad slaptas vaiko elgsenos tikslas sutampa su suaugusiojo žmogaus elgsenos tikslu. Žmogaus elgesys paklūsta jo paties vaikystėje sukurtiems gyvenimo tikslams. Aišku, kad psichikos reiškinių forma gyvenime nepakito. Iš pradžių gyvenimo stilių A. Adler vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš „minuso“ į „pliusą“, t. y. iš menkavertiškumo į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidarome nuomonę apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones.
Iki tam tikros ribos A. Maslow pritarė C. Rogers, E. Erikson, C. Jung optimistiškam požiūriui į žmogaus prigimtį. Jis manė, kad įgimtos, instinktyvios tendencijos iš prigimties yra geros ir skatina žmogų stengtis konstruktyviai vystytis, tapti sąžiningam, mandagiam, kilniam, siekti meilės. Aplinka gali sustabdyti tas gerąsias tendencijas, gali sukelti neapykantą vietoj meilės, destrukciją vietoj vystymosi ir siekimą sunaikinti save patį.
Psichikos gyvenimas ir aplinkos poveikis
Augalą nuo gyvūno skiria psichikos gyvenimo stygius. Taip suvokiama joks svarbus ryšys sieja judėjimą ir psichikos gyvenimą. patirties kaupimu, atminties ugdymu, visa tai ilgainiui panaudojant gyvenimo praktikai. Organizmo jautrumas skatina intensyvesnį psichikos gyvenimą. Psichikos gyvenimas tėra kompleksai puolimo ir gynybos priemonių, kuriomis reaguoja į aplinkos poveikį. Ji nepaklūsta grynam gamtos dėsniui. Žmogus pats juos kuria ir įsivaizduoja tikslą, o kelias grindžiamas tik patirtimi. A. Maslow teorijos kryptis yra egzistencinė “čia ir dabar”. Tai įrodymas to, jog jis buvo ištikimas subjektyvumui, tačiau to labai nesureikšmina, kaip kiti autoriai. A. Maslow teigia, kad subjektyvi žmogaus patirtis suteikia mokslui tikrų žinių apie žmogų, be tokios patirties nebūtų galima suprasti ir paaiškinti jų elgesio. Nors jis rėmėsi tuo, kad poreikių visuma būdinga visai žmonijai, tačiau jis tvirtino, kad žmogaus unikalumas yra tų poreikių išreiškime. Jo manymu, žodžių: savigarba, saviaktualizacija dalis “savi- “ yra subjektyvumo šaknį turintys žodžiai. Poreikį galima sąlyginai pavadinti objektyviu veiksniu, o noras yra subjektyvi poreikio raiška.
Vidiniai ir išoriniai veiksniai
A. Adler manė, kad žmogaus elgesio priežastys priklauso nuo vidinių veiksnių: t. y. žmogus veikia skatinamas kažkokios jėgos iš vidaus. Taigi, jis kalbėjo apie proaktyvumą. A. Adler puikiai apibūdina, kad instinktai yra viso elgesio, viso mąstymo, bei prisitaikymo ašis. Instinktai veikia savarankiškai, kuriems pavaldus individas. Pats žmogus neturi nei energijos, nei tikslo, nebent jam juos suteikia instinktai. Mokymasis taip pat remiasi instinktais ir paveldėjimu. O asmenybės tapsmo procesą valdo dispozicija suprasti savo galimybes. Žmogus pasikliauja savo psichika, kuri yra aktyvi ir kryptinga, be paliovos ką nors vertinanti, lyginanti, siekianti aprėpti. Pirmiausia jis teigia vidinių faktorių svarbą žmogaus elgesiui ir jo poreikius įvardina kaip įgimtus, tačiau jis taip pat teigia, kad žmogaus elgesį veikia socialinė bei fizinė aplinka. Kiekvieną elgesį reikia vertinti jo metu buvusios situacijos kontekste. Tačiau autorius neaktualizavo išorinių veiksmų.
Pasak A. Adler asmenybės teorijos, vaiko sieloje nubunda troškimas užaugti, prilygti kitiems ar net tapti stipresniam, pranokti aplinkinius, tačiau neretai pasiduoda susidūrę su sunkumu, todėl vaikas gali veikti dvejopai: išsikovoti pripažinimą ar pademonstruoti silpnumą. Vaikas savo nuožiūra ryžtasi prisitaikyti prie dabarties ir ateities. Pasiryžimą lydinti nuotaika lemia, kokiu keliu jis pasuks. Tai gali būti optimizmo kelias, kai vaikas tiki galįs deramai atlikti jam kylančius uždavinius, arba pesimizmo kelias, kai jis abejoja savo jėgomis. Kiekvienas žmogus turi individualų gyvenimo stilių, tačiau jis priklauso nuo bendrų kultūros bruožų. Žmogus jaučiasi visaverčiu, kai yra naudingas visuomenei.
Poreikių hierarchija ir saviraiška
A. H. Maslow sukūrė poreikių hierarchiją, kurią sudaro fiziologiniai poreikiai, saugumo poreikiai, meilės ir priklausymo poreikiai, pagarbos poreikiai ir saviraiškos poreikiai. Žmogus negali patenkinti aukštesniųjų poreikių, kol nepatenkinti žemesnieji. Saviraiška yra aukščiausias poreikis, kai žmogus siekia realizuoti savo potencialą ir tapti tuo, kuo jis gali tapti.
A. Adler ir A. H. Maslow teorijos pabrėžia žmogaus individualumą, laisvę ir pasirinkimo galimybes. A. Adler akcentuoja socialinį kontekstą ir menkavertiškumo jausmo įtaką asmenybės formavimuisi, o A. H. Maslow - įgimtus poreikius ir saviraiškos svarbą. Abi teorijos pripažįsta tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi.