Įvadas
Sørenas Kierkegaardas, XIX amžiaus danų filosofas ir teologas, laikomas vienu iš egzistencializmo pradininkų. Jo darbai, kupini subjektyvumo, aistros ir individualumo pabrėžimo, nagrinėja žmogaus egzistencijos esmę, pasirinkimų svarbą ir asmeninės atsakomybės naštą. Šiame straipsnyje gilinamasi į Kierkegaardo filosofiją, ypač akcentuojant asmenybės formavimąsi per pasirinkimus ir jo įtaką egzistencinei minčiai.
Kierkegaardo fenomenas ir neklasikinis mąstymas
Kierkegaardas iškilo kaip didis Vakarų klasikinės filosofijos reformatorius, subtilus psichologas ir daugybės mįslingų, paradoksalių tekstų autorius. Jis daug nuveikė kuriant naują „neklasikinę“ Vakarų mąstymo tradiciją, įtvirtinant joje personalistines tendencijas ir naujus egzistencinio mąstymo principus.
Vienareikšmio atsakymo nėra, tačiau akivaizdu, kad viena svarbiausių priežasčių - jam būdingas įžvalgumas. Kierkegaardas sugebėjo anksčiau nei kiti mąstytojai įžvelgti vos besikalančias žmogaus susvetimėjimo, nusivylimo, egzistencinės problematikos aktualėjimo ir kitas „piktybės gėles“, kurios vėliau vešėjo Vakarų visuomenėje. Todėl jo „egzistencinės krizės“ filosofija taip stipriai paveikė XX a. filosofinių idėjų raidą.
Kierkegaardas į filosofiją atėjo praslinkus daugiau nei dviem dešimtmečiams po programinio Schopenhauerio veikalo pirmojo tomo paskelbimo. Jis nepriklausomai nuo pirmtako kritikavo viešpatavusius klasikinės metafizikos principus ir plėtojo naujos su žmogaus būtimi susijusios egzistencinės filosofijos idėją.
Suvokę savo būties nepriklausomumą ir unikalios egzistencinės (gyvenimiškosios) patirties vertę, jie jau nebenorėjo likti abstrakčiais anonimiškais visumos elementais, o siekė atverti naujas individualios būties perspektyvas, įtvirtinti principinį žmogaus būties atvirumą, jos nepaklusnumą dogmatiškoms iš išorės, abstrakčių teorinių nuostatų primetamoms schemoms.
Taip pat skaitykite: Kūdikio miego problemos: sprendimo būdai
Neklasikinės filosofijos pradininkai siekė perprasti prarastą Vakarų filosofijos istorijoje žmogaus būties prasmę. Todėl jie nagrinėjo individualią sąmonę, jiems svarbiausia - unikalios mąstančio individo egzistencinės, arba, kitais žodžiais tariant, gyvenimo patirties, kuri iš principo negali būti paversta į logiškai aiškias konstrukcijas, savo dirbtinumu svetimas unikaliai egzistencinei patirčiai, skleidimas. Gvildendami individualios žmogaus būties problemas jie rėmėsi nesubstancine būties samprata (asmenybė - ne kažkas duota, o nuolat atsirandančių galimybių visuma) ir kartu subjektyvino ontologinę problematiką.
Pasirinkimų svarba asmenybės formavimuisi
Kierkegaardas teigė, kad žmogaus egzistencija yra nuolatinis pasirinkimų procesas. Kiekvienas pasirinkimas, kurį atliekame, formuoja mūsų asmenybę ir nulemia mūsų gyvenimo kryptį. Jis išskyrė tris egzistencijos sferas:
- Estetinė sfera: Šioje sferoje žmogus gyvena malonumais ir momentinėmis patirtimis. Tai gyvenimas be įsipareigojimų ir gilesnio tikslo, kur žmogus seka savo impulsais ir vengia atsakomybės.
- Etinė sfera: Šioje sferoje žmogus priima moralinius principus ir įsipareigojimus. Tai gyvenimas pagal visuomenės normas ir taisykles, kur žmogus siekia būti geras ir teisingas.
- Religinė sfera: Šioje sferoje žmogus patiria tikėjimą ir atsiduoda Dievui. Tai gyvenimas, kupinas paradoksų ir absurdo, kur žmogus priima tikėjimą kaip aukščiausią tiesą, net jei ji prieštarauja protui.
Kiekviena sfera atspindi skirtingą pasirinkimų rinkinį ir skirtingą požiūrį į gyvenimą. Kierkegaardas teigė, kad žmogus turi nuolat rinktis tarp šių sferų, ir šie pasirinkimai nulemia jo asmenybės formavimąsi.
Subjektyvumas ir tiesos paieška
Kierkegaardas pabrėžė subjektyvumo svarbą tiesos paieškoje. Jis teigė, kad tiesa nėra objektyvus faktas, kurį galima atrasti protu, bet asmeninis įsitikinimas, kurį žmogus turi priimti su aistra ir įsipareigojimu.
Jis kritikavo Hegelio filosofiją, kuri teigė, kad tiesa yra objektyvi ir universali. Kierkegaardas teigė, kad Hegelio filosofija ignoruoja individualaus žmogaus patirtį ir aistrą, o tiesa yra būtent tai, ką žmogus tiki ir jaučia savo širdyje.
Taip pat skaitykite: Unikalūs rankdarbiai
Egzistencinis nerimas ir atsakomybė
Kierkegaardas aprašė egzistencinį nerimą (angst) kaip būdingą žmogaus būseną. Nerimas kyla iš suvokimo, kad žmogus yra laisvas rinktis ir kad šie pasirinkimai turi pasekmes. Jis teigė, kad nerimas yra neigiamas jausmas, bet kartu ir galimybė augti ir tobulėti.
Anot Kierkegaardo, žmogus turi priimti savo atsakomybę už savo pasirinkimus ir nebijoti nerimo. Tik priėmęs atsakomybę ir nerimą, žmogus gali tapti autentiška asmenybe.
Neviltis ir tikėjimo šuolis
Kierkegaardas taip pat kalbėjo apie neviltį (despair) kaip būseną, kai žmogus praranda viltį ir pasitikėjimą savimi. Neviltis kyla iš suvokimo, kad žmogus negali pasiekti savo idealų ir kad gyvenimas yra beprasmis.
Jis teigė, kad vienintelis būdas įveikti neviltį yra tikėjimo šuolis (leap of faith). Tikėjimo šuolis reiškia pasitikėjimą Dievu, net jei tai prieštarauja protui ir logikai. Kierkegaardas teigė, kad tik tikėjimo šuoliu žmogus gali rasti prasmę gyvenime ir tapti autentiška asmenybe.
Kierkegaardo įtaka egzistencializmui
Kierkegaardo filosofija turėjo didelę įtaką egzistencializmui. Jo idėjos apie subjektyvumą, pasirinkimų svarbą, nerimą, neviltį ir tikėjimo šuolį tapo pagrindinėmis egzistencialistų temomis.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie asmenybės turinį ir pasirinkimus
Egzistencialistai, tokie kaip Jean-Paul Sartre, Albert Camus ir Martin Heidegger, tęsė Kierkegaardo pradėtą darbą, nagrinėdami žmogaus egzistencijos esmę ir asmeninės atsakomybės naštą.
Kierkegaardas ir Nietzsche: individualios egzistencijos svarba
Kierkegaardas ir Nietzsche sukyla prieš perdėm siaurą formaliai logišką, fizikalistinį klasikinės metafizikos pasaulio ir žmogaus jame interpretavimą bei siekia iškelti individualios egzistencijos ir gyvenimo svarbą.
Savo intelektinę energiją neklasikinės filosofijos kūrėjai nukreipė į subjektyvią tikrovę, į sąmonės tekamumo apmąstymą, nepakartojamą, nuolatos besikeičiantį žmogaus subjektyvumą, pasąmonės struktūras, asmenybės psichologijos, kalbinės raiškos subtilybes, kurios neišreiškiamos sisteminio mąstymo principais ir racionalistinės filosofijos kategorijomis. Tai iš esmės kitoks, netradicinis, subjektyvumo bei subjekto interpretavimas, priminimas filosofams kūrybinės subjektyvios tikrovės kilmės ir tos primirštos chrestomatinės tiesos, kad turtingas kultūros pasaulis kuriamas ir funkcionuoja subjektui.
Egzistencinis džiaugsmas ir harmonija su pasauliu
Humanistinės krypties psichologas Johnas Rowanas atkreipia dėmesį, kad egzistencialistai nebūtinai turi būti nelaimingi, tačiau tragiškosios egzistencijos pusės akcentavimas formuoja bendras nuostatas ne tik egzistencializmui prijaučiančių, bet ir daugelio kitų žmonių sąmonėje. Vieni ryškiausių „tragiškojo“ egzistencializmo atstovų - Jean-Paulis Sartre‘as ir Albert’as Camus džiaugsmo temai didesnio dėmesio neskyrė, o jų tekstai skaitytojų širdyse vargu ar paskleidė daug šviesos.
Gabrielis Marcelis teigia, kad „pagrindinis egzistencialistų kuriamų nerimo filosofijų trūkumas yra visiškai sutartinis fundamentalios patirties nepastebėjimas. Šią patirtį aš norėčiau pavadinti gaudium essendi, egzistavimo džiaugsmu“(16). Pokalbyje su Paulu Ricoeuru G. Marcelis užtikrina, kad nerimas nėra pagrindinė jo filosofijos tema. Jis sako: „greičiausiai tai ir yra didžiausias skirtumas tarp manęs ir, sakykim, Heideggerio.
S. Kierkegaard’as kalba apie džiaugsmą kaip apie pamatinę besąlygišką egzistencinę nuostatą: „Mat tasai, kurio džiaugsmas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, nėra pats džiaugsmas, juk šis jo džiaugsmas - tųjų sąlygų, ir tik sąlyginai jų. S. Kierkegaard’as supranta tikinčiojo džiaugsmą kaip džiaugsmą dėl to, kad esi čia ir dabar, tačiau tai ne lengvabūdiškas džiaugsmas ar akimirkos nuotaika, o „klusnumo ir tylėjimo džiaugsmas“ priimant viską, ką duoda gyvenimas.