Įžanga
XVI amžius Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) buvo klestėjimo metas. Po Mindaugo, Traidenio, Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir ypač Vytauto Didžiojo valdymo, Lietuva tapo viena didžiausių valstybių Europoje. Vytauto nuopelnai leido Lietuvai išlikti saugiai nuo rytų ir vakarų agresorių. Nepaisant nuolatinių karų, priešai neįsiverždavo į šalies gilumą, o gyventojai galėjo ramiai dirbti, o jaunimas vykti į Vokietijos, Italijos ir Krokuvos universitetus. Šiame kontekste iškilo daug įtakingų asmenybių, tačiau Albrechtas Goštautas išsiskyrė iš kitų.
Albrechto Goštauto Kilmė ir Jaunystė
Albrechtas Goštautas buvo vienas iš iškiliausių XVI amžiaus LDK didikų. Paveldėjęs milžiniškus dvarus iš tėvo Martyno, Kijevo vietininko, tarp kurių buvo Geranainys, Dieveniškės, Žasliai, ir per motiną Oną Alšėniškę - Alšėnus ir kitas žemes, jis tapo vienu turtingiausių ir įtakingiausių žmonių Lietuvoje. Jaunystėje keliaudamas po užsienį, Albrechtas ne tik susipažino su vakarietiškais papročiais, bet ir užmezgė ryšius su Vakarų Europos didžiūnais.
Goštauto Įtaka Valstybės Valdyme
Albrechtas Goštautas greitai kilo karjeros laiptais ir tapo vienu įtakingiausių asmenų LDK. Jis ėjo Naugarduko vietininko, Lietuvos pataurininkio pareigas, o 1522 m. tapo Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleriu. Goštautas buvo ryžtingas ir tvirtas žmogus, kartais netgi konfliktuojantis su kitais didikais, ypač Radvilomis, nors jo sūnus Stanislovas vedė Jurgio Radvilos Laimėtojo dukterį Barborą, kuri vėliau tapo Žygimanto Augusto žmona.
Jo įtaka ypač išaugo, kai karalienė Bona Sforca, Žygimanto Senojo žmona, siekė užtikrinti savo sūnui Žygimantui Augustui sostą. Bona, žinodama lietuvių norą turėti atskirą valdovą nuo Lenkijos, pasiūlė Lietuvos vyriausybei išrinkti jos sūnų Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu dar tėvui esant gyvam. Nors lenkai protestavo, 1522 m. gruodžio 4 d. Žygimantas Augustas buvo išrinktas, o Albrechtas Goštautas tapo beveik visagaliu Lietuvoje.
Kova Už Lietuvos Interesus
Tapęs įtakingiausiu žmogumi Lietuvoje, Goštautas ėmėsi veiksmų, kad apsaugotų Lietuvos interesus nuo svetimšalių, ypač lenkų, įtakos. Jis stengėsi, kad lenkai negautų aukštų postų ir neįsigytų dvarų Lietuvoje, šalino lenkų kunigus ir vienuolius iš šalies, net siuntė pasiuntinius pas popiežių į Romą. Goštautas priklausė partijai, kuri siekė nutraukti ryšius su Lenkija ir gynė lietuvių kalbos teises.
Taip pat skaitykite: Albrechto karjeros kelias
Goštautas su kitais Lietuvos didžiūnais prisiminė Vytauto ir Švitrigailos pastangas gauti Lietuvai karališkąjį vainiką. Kai 1526 m. mirė paskutinis Mazovijos kunigaikštis, jie siekė prijungti šias žemes prie Lietuvos, kad sustiprintų Lietuvos teritoriją ir neleistų Lenkijai įsigalėti. Jie net reikalavo, kad lenkai grąžintų Lietuvai Vytautui Didžiajam skirtą karališkąjį vainiką, kurį, pasak legendos, lenkai pavogė pakeliui į Lietuvą 1430 m. Tačiau lenkai vėl sutrukdė Lietuvai tapti karalyste, paveikė senstantį karalių priskirti Mazoviją prie Lenkijos.
Vidinės Reformos ir Valstybės Tvarkymas
Albrechtas Goštautas energingai tvarkė kraštą viduje. Su jo pagalba Abraomas Ezofavičius, žydas iš Lietuvos Brastos, atstatė kunigaikščio Aleksandro išeikvotą iždą. Ponų Taryba inicijavo visuotinį gyventojų ir turto surašymą, kuris buvo įvykdytas 1528 m. ir tapo pirmuoju statistiniu censu Europoje. Kiekvienas bajoras ir žemės savininkas turėjo priesaika patvirtinti savo parodymų teisingumą apie valdomą turtą, valstiečius, dūmus ir inventorių.
Tokios plačios reformos palietė visus gyventojų sluoksnius ir sukėlė nepasitenkinimą. Dėl griežtos Goštauto rankos skundėsi valdovui ir didikai, ir bajorai, ir net valstiečiai. Žinomas Stanislovo Orvido vadovaujamas valstiečių sukilimas, tačiau jis buvo numalšintas.
Lietuvos Statutas
Vienas svarbiausių Albrechto Goštauto nuopelnų - dalyvavimas rengiant Lietuvos Statutą. Dar Vytauto laikais veikė papročių teisė, tačiau ji nebuvo sutvarkyta. Kazimieras Jogailaitis bandė kodifikuoti įstatymus, bet jo Teisynas apėmė tik dalį jų. 1514 m. Žygimantas Senasis pavedė parengti naują įstatymų rinkinį. Buvo sudaryta komisija, ir pirmoji redakcija buvo baigta 1522 m., o galutinai Statutas buvo paskelbtas 1529 m.
Lietuvos Statutas buvo sistemingai sudarytas: 13 jo skyrių apėmė civilinę, baudžiamąją, iš dalies ir viešąją teisę, taip pat ir teiseną. Statuto pagrindą sudarė senovės lietuvių papročių teisė, bet jame atsispindėjo ir Vakarų bei Rytų kultūros įtaka, viduramžių ir naujųjų laikų dvasia. Goštautas ir kiti Statuto autoriai buvo susipažinę su to meto Vakarų Europos įstatymdavyste ir jos tendencijomis, rėmėsi įvairiais pavyzdžiais, rinkdamiesi tai, kas geriausiai tiko Lietuvai.
Taip pat skaitykite: Motyvas psichologijoje
Nors kai kurios Statuto nuostatos šiandien atrodo žiaurios, jame buvo siekiama apsaugoti silpnesnįjį nuo stipresniojo išnaudojimo. Lietuvos Statutas tapo Lietuvos Konstitucija. Prie jo buvo pridėta 1447 m. Kazimiero Jogailaičio privilegija, kuri apsaugojo Lietuvos sienų neliečiamybę ir uždraudė svetimšaliams, įskaitant lenkus, pirkti žemės nuosavybę Lietuvoje. Lietuvos Statutas apsaugojo lietuvių teises į savo žemę iki 1840 m., kai jo trečioji laida buvo pakeista rusiškais įstatymais. Goštauto ir kitų Statuto leidėjų tikslas buvo apsaugoti Lietuvą nuo svetimųjų, ypač lenkų, įsiveržimo ir kišimosi į jos vidaus reikalus.
Parama Švietimui ir Kultūrai
Albrechtas Goštautas globojo mokslo žmones, rūpinosi švietimu Lietuvoje. Jo ir karalienės Bonos globojamas Abraomas Kulvietis įkūrė pirmąją Lietuvoje aukštąją mokyklą, Vilniaus universitetą, 1539-40 m. Pats Goštautas buvo labai apsišvietęs žmogus. Apie jo gerą meno skonį liudija jo užsakytoji renesanso stiliaus maldaknygė, kuri saugoma Miuncheno Tautos muziejuje.
Goštauto Mirtis ir Palikimas
Albrechtas Goštautas mirė 1539 m. Po jo mirties jo žmona atsisakė grąžinti Didžiajam Kunigaikščiui Vilniaus vaivados valdytus dvarus.
Albrechtas Goštautas buvo įtakinga ir ryški asmenybė Lietuvos istorijoje. Jis paliko ryškų pėdsaką valstybės valdyme, teisėtvarkoje ir kultūroje. Jo pastangos apsaugoti Lietuvos interesus, reformuoti valstybę ir remti švietimą prisidėjo prie Lietuvos klestėjimo XVI amžiuje. Nors jo asmenybė buvo prieštaringa, jo indėlis į Lietuvos istoriją yra neginčijamas.
Taip pat skaitykite: Vadovavimo psichologijos apžvalga