Skyrybos - tai sudėtingas gyvenimo įvykis, sukeliantis stresą ir skausmą. Tai saugumo, rutinos, ateities vizijų ir praeities prisiminimų netektis, kurią reikia išgedėti. Šiame straipsnyje aptarsime skyrybų psichologinius aspektus, priežastis, jausmus ir būdus, kaip įveikti šį sunkų etapą.
Skyrybų priežastys
Psichologai teigia, kad tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus porų pagrindinės skyrybų priežastys išlieka panašios. Dažniausiai sprendimą skirtis lemia prasta komunikacija, neištikimybė, nuolatiniai konfliktai, smurtas, nesuderinamos vertybės ar finansiniai nesutarimai. Tačiau kontekstas skiriasi - jaunuose šeimose dažnai svarbiu faktoriumi tampa lūkesčių nesutapimas, vaikų auginimo stresas, karjeros pradžia, smarkiai besikeičianti tapatybė.
Vyresnio amžiaus porų skyryboms įtakos turi „tuščio lizdo“ sindromas (kai užauga ir namus palieka vaikai), pasikeitusios prioritetų ar sveikatos sąlygos, ilgametis nepasitenkinimas ar motyvas „nebebūti vedusiu tiesiog iš įpročio“. Antra ar trečia santuoka turi didesnę riziką nutrūkti, taip pat pastebima, kad moterys dažniau inicijuoja „pilkųjų skyrybų“ procesą.
R. Pabiržis teigia, kad šiais laikais santuokos sudaromos dėl kitokių priežasčių negu būdavo anksčiau. Anksčiau jos iš esmės turėdavo tenkinti bazinius žmogaus poreikius - suteikti maisto, stogą virš galvos, finansų, saugumą. O dabar pagal Maslow piramidę mes esame žymiai aukščiau - santuokoje ieškome prieraišumo, pasitikėjimo, artumo, galimybės ir priklausyti, ir likti savimi, galiausiai - įdomaus laisvalaikio praleidimo. Dėl tokių vertybių ir kuriamos šiuolaikinės santuokos. O kai šie dalykai sudūžta, mes ir priimame labai emociškai, labai skausmingai, tai palieka nemažus randus.
Skyrybų sukeltas stresas ir jausmai
Skyrybos - tai įvykis, pakeičiantis gyvenimą. Jei viena pusė nenori skirtis, turi lūkesčių ir mato perspektyvą, informavimas apie skyrybas negali apsieiti be streso. Tai nubraukia lūkesčius, todėl įtampa - normali, reikia ją priimti.
Taip pat skaitykite: Kaip pasirinkti psichologą?
Skyrybų skausmą reikia priimti kaip duotybę ir suprasti, kad teks išgedėti visus gražius momentus, ateities planus ir tai nebus lengva. Nuo ko priklauso, kiek skausmingos yra skyrybos? Skyrybų skausmas pirmiausia priklauso nuo to, kiek santykiai ir kitas žmogus yra svarbus. Reikšminga ir finansinė priklausomybė nuo kito žmogaus, nes tai kelia daug baimių. Kitas svarbus dalykas - kiek santykiuose yra vilties. Jei vilties daug, skausmas bus juntamas labai ilgai. Vienintelis būdas pajudėti į priekį - sunaikinti viltį. Skausmą sukelia vienatvės baimė, prisiminimai, ypač gražūs. Taip pat ateities iliuzijos - apie vaikus, jų auginimą ir pan. Jei taip kalbama, jau gyvenama ateitimi. Viskam pasibaigus, tų iliuzijų atsisakyti labai sunku.
Kartais viena pusė nuolatos skundžiasi ir yra nepatenkinta, bet po skyrybų ypač liūdi ir gedi. Tokie nusiskundimai ir pasakymai „noriu skirtis“ orientuoti į tai, kad antra pusė tai išgirstų, imtų kalbėti ir gal pasikeistų. Kai apima beviltiškumas, kad antra pusė negirdi, dažnai grasinama skyrybomis. Jei moteris taip grasina vyrui, o šis atkreipia dėmesį, ji supranta, kad šiuo klausimu galima manipuliuoti. Pastebiu, kad vyrai girdi visus tokius moters pasakymus, kaupia juos ir vieną kartą pasako - gerai, skiriamės. Tuomet moterį apima šokas, nes ji net neketino iš tikrųjų skirtis. Patiriamas nusivylimas, baimė, daug įvairių jausmų. Taip ir kyla klausimas - jei pora buvo kartu penkerius metus, bet kas mėnesį kelis kartus reikėjo grasinti skyrybomis, kodėl galiausiai dėl to taip gedima? Gilinantis atsiskleidžia, kad tokiuose santykiuose partnerius laiko vienatvės baimė. Vienas ar kitas mano, kad geresnių santykių jau nebebus, mažėja savivertė. Santykiams pasibaigus, reikia išgedėti viltį, kad viskas dar susitvarkys.
Dažnai vyras, palikęs moterį, pasijunta vienišas ir jam vėl kyla noras susitikti. Kartais jis moteriai parašo, paskambina, o pastaroji viliasi, kad štai dabar santykiai pasitaisys. Tačiau tam, kad viskas pasikeistų, reikia daug darbo. Jei vyras po skyrybų rodo dėmesį, nereiškia, kad viskas bus gerai, dažniausiai tai iliuzija.
Finansinė baimė per skyrybas
Finansinė baimė, kylanti per skyrybas, nėra išryškėjęs egoizmas. Tai egoizmas tik tam tikrais atvejais, bet dažniausiai ne. Įsivaizduokime situaciją - vyras ir žmona pasidalija pareigomis. Vyras dirba, siekia karjeros, išlaiko šeimą, o žmona augina vaikus, todėl jos profesinė veikla sustoja. Skyrybų metu moteris supranta, kad jai su vaikais teks gyventi iš pašalpų ir alimentų. Tai sunku, kelia didelį stresą ir baimę, nes vaikams bus sunku suteikti tai, ko reikia. Tiek moters, tiek atžalų gyvenimo kokybė smuks. O ką vyras? Jis persikels į kitą butą, kas mėnesį perves alimentus ir sau ramiai gyvens. Kitas pavyzdys - vaikinas ir mergina kartu gyvena, draugauja kelerius metus. Vaikinas dirba, moka komunalinius, mergina studijuoja, gal uždirba labai nedaug. Skyrybos merginai asocijuojasi su gyvenimo pasikeitimu - gali tekti stabdyti studijas, daugiau dirbti, imti paskolą, nuomotis kitą būstą, už viską mokėti pačiai. Toks aplinkos pakeitimas kelia didelį stresą. Ir tai žmogiška, galima suprasti.
K. Poderio teigimu, turto dalybų procesas skyrybų atveju žmonėms yra pats nemaloniausias ir jame sunkiausiai randamas bendras susitarimas. Nepaisant to, kad galbūt abu partneriai yra finansiškai panašioje situacijoje, bendro sprendimo neradimas prailgina skyrybų procesą.
Taip pat skaitykite: Sisteminės problemos švietime
Kaip elgtis po skyrybų
- Nesekti buvusiojo socialiniuose tinkluose. Nesvarbu, ar žmogus savo buvusįjį toliau seka, ar užblokuoja, tai rodo pyktį ir nesusitaikymą su skyrybomis. Taip pat viltį. Skyrybos priimamos ir išgyjama tada, kai, pamačius savo buvusiojo nuotrauką, niekas nesuvirpa.
- Nebėgti nuo prisiminimų. Lygiai taip pat yra, kai vengiama vietų, kuriose lankytasi su buvusia antra puse. Nereikėtų bėgti nuo tų vietų ir jose kylančių prisiminimų. Kartais buvimas ten padeda viską išgyventi, priimti. Žinoma, rekomenduotina ir lankytis kitur, bendrauti su naujais žmonėmis, neužsidaryti.
- Nebūti vienam. Jei užsidaroma namuose, pamirštamas ir darbas, ir draugai, galiausiai tai gali privesti prie tam tikros depresijos. Tačiau jei žmogus normaliai funkcionuoja ir nori 2-3 dienas paverkti ir toliau judėti į priekį, jis turi tokią teisę. Gali būti naudinga susidėlioti išgyvenimus, prisiminimus, pasiplanuoti ateitį. Svarbiausia - nebėgti nuo jausmų. Kai kurie daro klaidą ir bando neigti jausmus, bet anksčiau ar vėliau jie privalo išsilieti.
- Nekalbėti blogai apie buvusį partnerį. Jei kalbama negražiai, tai rodo nuoskaudas, pyktį, fakto neigimą. Beveik visada hiperbolizuojama, nes veikia didelis skausmas. Žinoma, tam tikri atvejai, kai kalbama blogai, gali būti tikri. Pavyzdžiui, jei vyravo smurtas. Tačiau didžioji dalis nuoskaudų yra kraštutinumai.
- Nepulti į naujus santykius iš karto. Daug žmonių tiesiog nemoka būti vieni, bijo vienatvės. Žmogus privalo mokėti būti vienas tam, kad galiausiai susirastų tokį partnerį, kokio jam reikia. Kai žmogus nemoka būti vienas, jis užmezga santykius su tuo, kas vos parodo dėmesį. Tuo ir apsiribojama, nebesvarstoma, ar tai tinkamas žmogus, ar sutampa lūkesčiai. Dažnai žmonės nėra nei finansiškai priklausomi nuo antros pusės, nei su ja laimingi, bet jie baiminasi likti vieni, nieko nesusirasti.
- Išmokti būti vienam. Tai kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Kartais tam gali būti skiriama ir psichoterapija. Jei žmogus bijo vienatvės, reikia atsakyti sau - kodėl. Kartais žmogų veikia mintis, kad jis niekada nieko nebesusiras. Reikia paminėti, kad baimės gali būti tikros arba neurotiškos. Jei moteris skiriasi su vyru ir jaučia finansinį nesaugumą dėl savęs ir vaikų, tai reali baimė. Tuomet padeda tikslų ir veiksmų susidėliojimas, taip sumažėja nerimas. O jei žmogų valdo neurotiškas nerimas, kad jis amžinai liks vienas, reikia parodyti, kad tai nesąmonė.
Skyrybos ir vaikai
Jei buvusi pora turi vaikų ar bendrų įsipareigojimų, tai ir vėliau yra priversti bendrauti tarpusavyje. Deja, tas bendravimas dažniausiai nebūna pagarbus. Anot psichologo, prie skausmo, kurį sutuoktiniai išgyveno gyvendami kartu, prisideda skyrybų proceso sukeliamas skausmas. Jis atsiranda dėl to, kad abu sutuoktiniai jaučiasi buvę skriaudžiami ir skyrybų proceso metu nenori nusileisti dalindamiesi užgyventą turtą, vaikų priežiūrą ir ugdymą.
K. Poderis prisimena socialiniuose tinkluose viešintą apklausą, vykdytą JAV. Tąkart paaiškėjo, kad apie 47 proc. amerikiečių tėvų teigia, jog santykiuose lieka būtent dėl vaikų. Vaikų faktorius skyrybų metu yra neabejotinai vienas svarbiausių. Suprantama, kad tėvai nori gero, bet nuolatiniai jų konfliktai gali būti žalingesni nei skyrybos, todėl tiek dėl savo, tiek dėl vaikų gerovės palankiau užbaigti toksiškus santykius.
Net maži vaikai intuityviai supranta, kad pagrindinė priežastis, kodėl tėvai yra kartu - tai jie. Tai galima atspindėti nuostata: „jeigu manęs nebūtų, jie būtų laimingi/nebūtų nelaimingi kartu.“ Dėl šios priežasties svarbu garsiai komunikuoti, kad santuokos pabaiga nėra vaikų kaltė - tai tik dviejų suaugusių žmonių sprendimas.
Skyrybos vyresniame amžiuje
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, vyresnio amžiaus ar dešimtmečius susituokę žmonės rečiau ryždavosi skyryboms. Vis dėlto ši tendencija sparčiai kinta, pažymi Delfi kalbintas Anima psichologijos klinikos psichologas Karolis Poderis. Anot psichologo, Jungtinėse Valstijose skyrybų tarp asmenų, vyresnių nei 65 m., dalis išaugo nuo maždaug 5 proc. 1990 m. iki 15 proc. 2022 m., o 2022 m. net 36 proc. visų besiskiriančiųjų buvo 50 metų ir vyresni.
Išskirčiau kelias priežastis, kodėl vyresni partneriai ilgiau delsia nutraukti santuoką. Visų pirma, ilgalaikėse sąjungose partneriai dažniausiai geba geriau valdyti konfliktus ir rečiau impulsyviai reaguoja nei jaunystėje. Taip pat vyresni žmonės dažniau vertina stabilumą, bijo vienatvės ar finansinių pasekmių, ypač jei bendras turtas yra kauptas dešimtmečius. Socialinis ratas taip pat susiformuoja per daugelį metų, tad baiminamasi jį prarasti.
Taip pat skaitykite: Kaip Susigrąžinti Kontrolę
Gyvendami kartu dešimtmečius, partneriai įpranta prie pasiskirstymo buities darbais ir kasdieniais įpročiais. Galiausiai ilgalaikiuose santykiuose žmonės prisitaiko vienas prie kito. Poros, kartu išbuvusios dešimtmečius, gali dažniau nuslopinti konfliktus nei juos spręsti, o tai gali būti laikoma adaptacijos forma, kuri palaiko santykių stabilumą. Iš esmės partneriai susitaiko su tuo, kad „kitaip nebus“, nors galbūt kažkas ir netenkina kito elgesyje, bet jie nebekelia dėl to konfliktų.
Vis dėlto skyrybų sukelti jausmai nepriklauso vien nuo amžiaus - juos dažniau lemia asmenybė, santykių kokybė ir sprendimo aplinkybės. Kai kuriems žmonėms išsiskyrimas po kelių dešimtmečių būna didelė netektis, nes kinta jų ilgametis tapatumo jausmas. Kiti patiria palengvėjimą ir išsilaisvinimą. Savo ruožtu daugelis moterų po skyrybų vėlyvame amžiuje jaučiasi susigrąžinusios laisvę ir energiją. Dažnai tas, kas inicijuoja skyrybas, psichologiškai joms ruošiasi ilgiau, todėl jam būna lengviau, o paliktam partneriui gali būti šokas. Tiesa, reikia įvertinti ir vienatvės riziką - tyrimai rodo, kad vyresni žmonės po skyrybų dažnai patiria socialinę izoliaciją, o tai susiję su prastesne sveikata.
tags: #delfi #psichologas #apie #skyrybas